Trečiadienio bendroji audiencija. Šventasis Petras Kanizijus

Autorius: Data: 2011-02-14, 08:05 Spausdinti

Trečiadienio, 2011 m. vasario 9 d., bendrojoje audiencijoje Benediktas XVI tęsė katechezės ciklą apie Bažnyčios daktarus.

Pirmojoje šio ciklo katechezėje popiežius kalbėjo apie šv. Teresę Avilietę, šio trečiadienio audiencijoje – apie šv. Petrą Kanizijų (Kanis, Canisius), vieną iš svarbiausių figūrų XVI amžiaus katalikybėje.

Šv. Petras Kanizijus gimė 1521 metais Neimegeno mieste Olandijoje. Jo tėvas buvo šio miesto burmistras. Vėliau studijavo Kiolno universitete, čia bendravo su kartūzų vienuoliais, tarp jų ir dviem mistikais Johannu Lanspergeriu ir Nicolas van Hesche. Po dvasinių pratybų kurso, kuriam vadovavo palaimintasis Pierre Favre, vienas iš pirmųjų šv. Ignaco Lojolos bendradarbių, 1543 metais įstojo į jėzuitų ordiną. Kunigystės šventimus gavo 1546 metais, dar po metų dalyvavo Tridento Susirinkimo sesijoje.

1548 metais šv. Ignaco potvarkiu užbaigė savo dvasinę formaciją Romoje ir išvyko į Mesinos kolegiją, kurioje darė kuklius namų priežiūros darbus. 1549 metais Bolonijoje apsigynė teologijos daktaro laipsnį ir šv. Ignaco buvo pasiųstas apaštalauti į Vokietiją. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį aplankė popiežių Paulių III Kastelgandolfe ir atvyko į šv. Petro baziliką Romoje prašyti apaštalų Petro ir Pauliaus užtarimo ir palaiminimo jo misijai. Maldos metu patyrė, kaip pasižymėjo savo dienoraštyje, didelės malonės ir paguodos būseną.

Turime turėti galvoje, – sakė Šventasis Tėvas, – kad tai buvo liuteroniškos Reformos laikas, metas, kai katalikų tikėjimas germanų kalbos kraštuose, Reformos žavesio šviesoje, rodės tuoj užges. Kanizijaus uždavinys atgaivinti, atnaujinti tikėjimą germaniškuose kraštuose buvo beveik neįmanomas. Buvo įmanomas tik su maldos jėga, tik dėl asmeniškos draugystės su Jėzumi Kristumi, su Kristaus Kūnu – Bažnyčia, maitinama Eucharistijos.

Kanizijus savo misiją pradėjo Bavarijos kunigaikštystėje. Kaip Ingolštato universiteto dekanas, rektorius ir vicekancleris rūpinosi institucijos akademiniu gyvenimu ir liaudies moraline bei religine reforma. Trumpai darbavosi Vienoje, čia lankė ligonines ir kalėjimus, 1556 įsteigė Prahos kolegiją ir iki 1569 metų buvo pirmasis aukštutinės Vokietijos jėzuitų provincijos vyresnysis. Eidamas šias pareigas germaniškuose kraštuose sukūrė savo ordino bendruomenių tinklą, tapusį katalikiškos reformos ir tikėjimo atnaujinimo atsparos tašku. Dalyvavo diskusijose su protestantų lyderiais, tarp kurių ir Pilypu Melanchtonu. 1558 metais ėjo apaštalinio nuncijaus Lenkijai pareigas, 1560 metais lydėjo popiežiaus legatą kardinolą Hozjuszą pas imperatorių Ferdinandą, dalyvavo paskutinėje Tridento Susirinkimo sesijoje 1562-aisiais. 1580 metais pasitraukė į Šveicariją, į Fribūrą, atsidavė pamokslavimui ir knygų rašymui, čia ir mirė 1597 metų sausio 21.

1864 metais Pijaus IX buvo paskelbtas palaimintuoju, 1897 Leono XIII tituluotas antruoju Vokietijos Apaštalu ir 1925 Pijaus XI kanonizuotas bei paskelbtas Bažnyčios Daktaru.

Šventasis Petras Kanizijus didelę savo gyvenimo dalį praleido bendraudamas su savo laikmečio svarbiausiomis figūromis ir darė didelę įtaką per savo raštus. Jis išleido pilnus Kirilo Aleksandriečio ir Leono Didžiojo raštus, šv. Jeronimo laiškus, homiletikos veikalus, šventųjų gyvenimus, tačiau svarbiausi ir labiausiai paplitę jo raštai buvo trys Katekizmai, parašyti tarp 1555 ir 1558 metų. Pirmasis katekizmas buvo skirtas teologijos pagrindus turintiems studentams, antrasis paprastos liaudies vaikams, gaunantiems pirmuosius religinius pagrindus, trečiasis vidutinio ir aukštesnio išprusimo jaunuoliams.

Katalikiška doktrina išdėstyta su atsakymais ir klausimais, trumpai, bibliškai, su dideliu aiškumu ir be polemikos.

Dar jam gyvam esant buvo iškleista net 200 šio Katekizmo leidimų! Šimtai leidimų išspausdinta vėliau, iki 20 amžiaus. Todėl Vokietijoje, – sakė popiežius Benediktas XVI, – mano tėvo kartos laikais žmonės šį katekizmą vadindavo tiesiog „Kanizijumi“: tai iš tikro amžių katechetas, formavęs asmenis amžių bėgyje.

šv. Petras Kanizijus mokėjo harmoningai suderinti ištikimybę tikėjimo principams ir pagarbą kiekvienam asmeniui. Jis skyrė sąmoningą atsiskyrimą nuo tikėjimo nuo nesąmoningo, dėl aplinkybių ir be kaltės. Romai tvirtino, jog dauguma į protestantizmą perėjusių vokiečių yra nekalti. Istoriniu stiprių konfesinių kontrastų metu – ir tai yra išskirtinis ir retas tuo metu dalykas – išvengė pykčio retorikos ir aštrumo, siekdamas tik dvasinių Bažnyčios šaknų pristatymo ir tikėjimo atnaujinimo.

Gili asmeniška draugystė su Jėzumi buvo šv. Kanizijaus dvasingumo požymis, jo asmenybės centras, kartu su meile Biblijai, Eucharistijai, Bažnyčios tėvams, aiškiai suprantant, jog yra apaštalų misijos tęsėjas. Tai primena, kad tikras evangelizuotojas visada yra instrumentas susijęs ir vieningas, todėl ir duodantis išganymo vaisių žmonių širdyse, su Jėzumi ir Bažnyčia.

Kristocentriniame Kanizijaus dvasingume įsišaknija gilus įsitikinimas, jog asmeninis tobulumas nepasiekiamas be kasdienės maldos ir meditacijos. Dvasiniam liaudies ugdymui skirtuose raštuose šventasis pabrėžia liturgijos, Evangelijos komentarų, švenčių, Sakramentų svarbą, bet taip pat kasdienės maldos būtinybę ir grožį. Šis paraginimas ir metodas, pasak popiežiaus, ir šiandien išsaugojo visą savo vertę, kaip tai akcentuota Vatikano II Susirinkime. Krikščioniškas gyvenimas auga maitinamas liturgijos ir asmeninės maldos. Tarp tūkstančio veiklų ir aplink mus esančių stimulų būtina kasdien atrasti susikaupimo prieš Viešpatį momentų, su Juo kalbėti ir Jo išklausyti. (rk)

www.radiovaticana.org/lt

Nuotraukoje: Šv. Petras Kanizijus

Vatikanas ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra