Vytautas Mikalauskas: "Labiausiai vertinu pasiaukojimą teatrui"

Trakų karališkasis rūmų teatras pasitinka dešimties metų jubiliejų

       2001 m. gegužę Trakų karališkasis rūmų teatras švęs savo dešimtmetį. Tikslią jubiliejaus datą sunku nusakyti. Jeigu teatro premjera laikysime poezijos spektaklį "Amžinybė" pagal B. Brazdžionio eiles, tuomet teatro gimtadienį reikėtų švęsti vasarį. Tačiau pirmasis spektaklis, sulaukęs įvertinimų ir atvėręs duris į teatrą, buvo J. Petliuko-Pundzevičiaus "Neatmezgamasis mazgas", kurio premjera įvyko prieš dešimt metų gegužės mėnesį. Jubiliejui skirti spektakliai jau pradėti rodyti, o Atvelykį žiūrovai pamatys pačius naujausius darbus. Jubiliejaus proga kalbėjomės su šio teatro įkūrėju, režisieriumi ir aktoriumi Vytautu Mikalausku.

Ankstyvas kelias į teatrą
       Kada pajutote trauką scenai, teatrui?
       Mano kelias į teatrą buvo labai ankstyvas, galima sakyti, nuo vaikystės. Dar būdamas darželinukas darželyje vesdavau koncertus. Vienuolika metų šokau. Devintoje klasėje tapau rajono skaitovų laureatu. Toje pat klasėje besimokydamas atėjau į Mažeikių liaudies teatrą. Dalyvavau vadinamųjų agitbrigadų pasirodymuose. Taip artėjau prie teatro.

Tauragės liaudies teatre
       Esat diplomuotas režisierius, tačiau iki diplomo buvo ilgas ir vingiuotas kelias. Kokie buvo studijų metai?
       1973 m. įstojau į aktorinio meistriškumo kursą buvusioje Vilniaus konservatorijoje. Turėjau garbės mokytis pas a. a. I. Vaišytę. Tame pačiame kurse mokėsi ir N. Oželytė. Likimas lėmė, kad susidarius sunkiai šeimos padėčiai - tuomet jau buvau vedęs, be to, mėgau patinginiauti - nutraukiau mokslus, pradėjau dirbti kroviku, po kurio laiko išėjau į kariuomenę. Sugrįžęs jau neišdrįsau vėl stoti, buvo praėję keleri metai.
       Vis dėlto po ilgų klajonių, vieną gražią dieną kolektyvo vos ne prievarta buvau išvežtas į Klaipėdos konservatoriją, kur per dvejus su puse metų baigiau ketverių metų aktorinio meistriškumo ir režisūros kursą.
       Tauragės liaudies teatras Jūsų gyvenime paliko gilų pėdsaką. Ar tai buvo tas laiptelis, nuo kurio atsispyręs galėjote kopti į sceninio meno aukštumas?
       Tauragėje, kur persikėliau su šeima, gavau klubo vedėjo vietą keramikos gamykloje. Ten susipažinau su gabiu režisieriumi Antanu Naraškevičiumi. Jis pasikvietė mane į savo liaudies teatrą. Teatras tuo metu buvo mano hobi. Tauragės liaudies teatre vaidinau nuo 1979-ųjų iki 1984-ųjų. Tai buvo puikus metas. Šio teatro scenoje teko suvaidinti nemažai vaidmenų. Teko dalyvauti daugelyje liaudies teatrų konkursų, pelniau respublikinių apdovanojimų už geriausius vyrų vaidmenis.
       Tuo metu Tauragės liaudies teatras buvo vienas stipriausių mėgėjų teatrų kolektyvų, o režisierius A. Naraškevičius - visuomet einantis į priekį. Jis pirmasis atidarė "Lietuvišką vakarų" repertuarą (prieškario lietuviška dvasia). Nepamirškime, kad buvo 1981-ieji.

Širdis visada linko į kultūrą
       Visuomenės, tautos kultūra yra neatsiejama nuo individo dvasios grožio ir tobulėjimo. Kaip sekėsi puoselėti kultūrą Trakų rajone?
       1984 m. atsikraustėme į žmonos tėviškę - Onuškį (Trakų r.), kur iškart patekau į kultūros terpę. Tą pačią dieną Trakų rajono Kultūros skyriaus vedėjas a. a. J. Pulauskas paskyrė mane Vaickūniškių kaimo kultūros namų direktoriumi. Nepraėjus penkiems mėnesiams Trakų rajono valdžios buvau patvirtintas baigiamų anuomet statyti Trakų kultūros rūmų direktoriumi. Po Pulausko mirties į jo vietą buvo paskirta nauja vedėja. Prasidėjus tarpusavio nesutarimams, teko atsisakyti direktoriaus pareigų.
       Tačiau širdis linko į kultūrą. 1988-aisiais Onuškyje kartu su biblioteka, mokykla organizavau didelį Dariui ir Girėnui skirtą renginį, kokio Onuškis dar nebuvo regėjęs. Renginyje dalyvavo liaudies teatrai, etnografiniai ansambliai. Netrukus tapau Vaickūniškių kultūros rūmų direktoriumi.
       Su teatru taip pat nesiskyrėte?
       Tais pačiais metais pradėjau vaidinti Vilniaus teatro studijoje "Ąžuolas". Turėjau garbės suvaidinti Vincą Kudirką K. Inčiūros pjesėje "Vincas Kudirka".Tai buvo vienintelis teatras šį spektaklį suvaidinęs Katedros aikštėje. Su teatro trupe teko lankytis Švedijoje. Vėliau palikau studiją.

Teatro atsiradimas Trakuose
       1990-aisiais sugrįžote į Trakų kultūros rūmus. Kas paskatino kurti teatrą Trakuose?
       Grįžęs pradėjau dirbti masinių renginių režisieriumi. Kadangi turėjau nemažai sceninės patirties, be to, iki tol Trakuose nebuvo jokio teatrinio kolektyvo, su Irena Parnaviene nusprendėme kurti teatrą. Tiesa, Tauragėje aš vadovavau vaikų teatrui, šokių kolektyvui, bet tai nebuvo teatras.
       Nuo ko pradėjote?
       Pastatėme poezijos spektaklį pagal B. Brazdžionio eiles "Amžinybė". Žiūrovų susirinko gal kokios dvi dešimtys. Tai buvo pradžia. Vėliau per dešimt gyvavimo metų surinkome pilnas sales žiūrovų. Vėliau - iš "Lietuviškų vakarų" repertuaro spektaklis J. Petliuko-Pundzevičiaus "Neatmezgamasis mazgas". Su juo mes ir "išlindom" kaip pilypas iš kanapių. Po sėkmingo debiuto buvome įtraukti į Liaudies kultūros centro organizuojamus festivalius. Pamažu atsirado kiti spektakliai virsdavo "pilnametražiais".
       Kartą ėmėmės iniciatyvos padirbėti Palangoje, kur praleidome visą savaitę. Repetavome, patys platinome bilietus, o vakarais vaidindavome. Po pirmojo spektaklio sulaukėme net 700 žiūrovų. Girdėti šitiek plojimų - nenusakomas jausmas. Mat ir aktoriams tai buvo ypatingas metas.
       Jūsų trupėje dirbo aktoriai mėgėjai. Kokias aktoriaus kūrybines savybes labiausiai vertinate?
       Negalima sakyti - profesionalus arba neprofesionalus teatras. Jis yra arba jo nėra.
       Nuo pat pirmojo spektaklio dirbo J. Jokūbauskas, I. Parnavienė. Visi aktoriai - V. Babarskienė, D. Kairaitis, R. Armonienė, B. Klevickienė, V. Klevickas ir kiti - turėjo didelį norą dirbti.
       Vertindamas aktorių mažiausiai atsižvelgiu į Dievo dovaną, o labiausiai - į pasiaukojimą teatrui, norą dirbti. Teatras įtraukia kaip liūnas. Aktorius po truputį turi atiduoti save žiūrovui, kitaip pastarasis jo nepriims.
       P. Brookas yra pasakęs: "Visų vertingiausias mano partneris yra ne dailininkas, ne aktorius, ne autorius, o žiūrovas". Koks buvo Jūsų žiūrovas?
       Manu, kad visą tą laiką turėjome geranorišką žiūrovą, bent jau tokį užsiauginome Trakuose. Iš viso Lietuvoje nemačiau blogo žiūrovo. Tas režisierius, kuris sako, kad žiūrovas blogas, nėra atviras. Ar žiūrovas išgyvens bendrumo jausmą, labiausiai priklausys nuo aktoriaus. Žiūrovas būna lengvai arba sunkiai "paimamas". Jeigu jis ateina į teatrą pailsėti, o ne gliaudyti klaidų, kurių visuomet galima surasti, tokį žiūrovą spektaklis veikia, dažniausiai įtraukia. Mes mokėdavome uždegti žiūrovą, o pasirinkę komedijos žanrą, turėjome galimybių "sužaisti" su žiūrovu, atpalaiduoti jį. Žiūrovas - gyvas organizmas, įvairialypis ir įdomus.
       Ar komediją pasirinkote tik todėl, kad tai lengviausias kelias pelnyti žiūrovo simpatijas? Komedija leidžia improvizuoti. Tai gali daryti žmonės, turintys didelę meninę ir aktorinę patirtį. Komedijos žanre susikerta viskas: drama, tragedija, poezija, muzika, šokis, daina ir pan. Man gyvenime, gal ir keista, visuomet artimesnė būdavo drama. Skaitovų konkursams taip pat pasirinkdavau ką nors dramatiško. Konservatorijoje dėstytoja A. Savickaitė matydama, kad renkuosi rimtus veikalus, kartą leptelėjo: "Iš tavęs klouną reikia daryti, o ne rimto plano aktorių".
       Be abejo, komediją žiūrovas visada priima gernoriškiau. Komedija - tarsi šūvis. Atėjo žmogus į spektaklį, gavo šūvį į kaktą ir išėjo patenkintas. Tiesa, taip ir liko neparodytas vienas spektaklio pagal A. Lansbergio tragediją "Penki stulpai turgaus aikštėje" variantas. Tai turėjo būti vienas iš labiausiai vykusių mūsų spektaklių. Tačiau tragiškai žuvus pagrindinio vaidmens atlikėjui, man nekilo rankos dirbti toliau.
       Kuo remdamasis pasirenkate vienokį ar kitokį kūrinį?
       Dažniausiai renkuosi tuos, kuriuos pats gerai žinau. Kita vertus, bet kuri komedija galėjo būti suvaidinta mūsų teatre. Iš kiekvieno žmogaus galima padaryti geresnį ar blogesnį aktorių. Tarkim, B. Sruogos "Dobilėlis penkialapis" arba J. Griciaus "Palanga" man tiko. Aš iš anksto mačiau, kas ką vaidins ir galėjau įsivaizduoti, kaip vaidins.
       Kodėl taip skambiai pasivadinote - Trakų karališkasis rūmų teatras?
       Diskusija buvo ilga ir joje dalyvavo visi. Iš pat pradžių vadinomės Trakų kultūros rūmų mėgėjų teatro trupė. Pavadinimas aiškiai per ilgas. Norėjosi, kad tai būtų neeilinis ir ryškus pavadinimas. Norėjome būti originalūs, turėjome didelių ambicijų. Visaip galvojome: Trakai - buvusi sostinė. Reikia pasakyti, kad Trakai, įkūrus Vilnių XIV a. pab. -XV a. pr., neprarado savo reikšmės. Taigi sostinė, pilis, kur Vytautas turėjo būti vainikuotas karaliumi. Kodėl gi nepasivadinus karališkuoju teatru? Kadangi dar buvo ir kultūros rūmai, tai palikome tik žodį rūmai. Taip ir išėjo - Trakų karališkasis rūmų teatras. Šitoks pavadinimas buvo puiki reklama.

Brendo atomazga
       Minėjote, kad teatras tarsi liūnas. Išbridęs iš teatro liūno, įklimpote į politikos liūną. Kodėl taip atsitiko?
       1995 m. teatro kolektyvas buvo išgliaudęs praktiškai viską. Atsirado tam tikri žvaigždžių ligos požymiai. Egzistuoja toks dalykas teatre. Pagaliau ir pats jaučiausi išsisėmęs. Turėjau keletui metų atsitraukti, kad galėčiau save papildyti. Imtis rimto veikalo nebuvo lėšų. Atsirado savotiškas sąstingis. Aš tai mačiau, o žiūrovai nematė. Viskas kunkuliavo teatro virtuvėje. Todėl nusprendžiau kuriam laikui atitolti ir išmėginti save politikoje.
       Iki 1998 metų dar nebuvau visiškai palikęs kolektyvo. Kartu važinėjome ir vaidinome, tačiau pamažu tolau. Tuomet paprašiau A. Naraškevičiaus, kuris jau septynerius metus buvo pasitraukęs iš teatro, atvažiuoti ir padirbėti vietoj manęs. Jo darbo vaisiai - du spektakliai, tikiuosi, kad gims ir trečias. Tokia patirtis buvo naudinga teatrui. Naujasis režisierius sudarė galimybę visai kitaip pažvelgti į teatrą. Kitokia buvo jo darbo metodika, kitoks režisavimas.
       Ar nebuvo gaila skirtis su trupe?
       Visko būdavo. Tačiau kai pradėjau eiti rajono mero pareigas, nelikdavo laiko apie tai galvoti ir tik retsykiais, atsipalaidavus, užplūsdavo įvairios mintys, bet jaučiausi dar nepasiruošęs sugrįžti…

Kultūra - dvasinio gyvenimo ir kūrybos erdvė
       Palikęs mero pareigas nesugrįžote į teatrą. Ar vis dar traukia politikos liūnas ar dėl kitokių priežasčių?
       Taip, aš negrįžau į teatrą ir dabar dar oficialiai nesu grįžęs. Noriu pamėginti viską sustyguoti ir "įlieti šviežio kraujo". Dėl atsiradusių trupės konfliktų, asmeninių savybių reikėjo kažko kitko. Reikėjo tą kolektyvą skaldyti, atsisakyti dalies žmonių ir imti naujus. Tokiam žingsniui aš nebuvau pasiruošęs. Skilimas buvo akivaizdus. Dalis aktorių pasitraukė. Labai gaila Rolando, labai gabaus muzikanto, kuris suprasdavo mane iš pusės žodžio, gaila gabios aktorės I. Parnavienės, kitų.
       Ko reikėtų, kad Trakų karališkasis teatras atsigautų?
       Jeigu mes sugebėsime susistyguoti, atsisakyti savo ambicijų, ir vėl viską pradėti iš naujo, gali būti, kad teatras gyvuos. Turiu daug pamąstymų, kaip padaryti, kad teatras galėtų užsidirbti lėšų ir aktoriai šį bei tą gautų. Pagaliau mano patirtis politikoje davė savo pliusų. Dabar viskas priklausys nuo mėnesio ar poros, kuomet paaiškės, ar sugebame vėl dirbti kartu. Turi būti didelis noras ir užsidegimas dirbti. Jeigu to nebus, nebus ir teatro.
       Kai aš išėjau iš teatro, kai kurie aktoriai dirbo kultūros skyriuje. Ne paslaptis, kad juos palikome kultūros sistemoje, nes žiūrėjome į priekį. Kultūros rūmai silpsta. Manėme, kad teatras turėtų perimti rūmų funkcijas ir tapti teatro rūmais, kur per teatrą vyktų ir kita veikla: dirbtų choreografijos kolektyvai, etnografiniai ansambliai, kaimo kapelos ir kt. Visi dirbtų pagal savo programas, bet tuo stiprintų teatrą, nes teatras yra visų šių dalių sankaupa. Tokia schema buvo, bet mes jos neįvykdėm, nes nenorėjom triukšmo, nenorėjom pyktis, mat nedaugelis tai norėjo suprasti. Kolektyvo branduolys šiuo metu labai išcentruotas. Pajutau, kad jiems reikia pradėti nuo to, kaip buvo įpratę. Jie nori dirbti, judėti į priekį. Bet ar sugebėsime tai padaryti, paaiškės metų gale.
       Turbūt ne veltui sakoma "nėra kultūros - nėra valstybės". Ką apie tai manote, juk teatras yra viena iš dvasinio tobulėjimo sferų?
       Toks, koks teatras yra dabar, jis egzistuoti negali. Dabartiniam merui ir rajono administracijai reikia apsispręsti, ko jie nori Trakuose. Šiandien taupoma kultūros sąskaita. Tai didžiausias absurdas. Subyrėdavo valstybės, miestai būdavo sugriaunami, bet jeigu išlikdavo kultūra, jie atgimdavo. Jeigu mes sugriausim kultūrą, tai kas liks? Šiandien pas mus atkeliauja kultūra iš užsienio, kuri tikrai ne visa yra aukšto lygio. Rusai buvo šimtą kartų už mus protingesni, okupacijos metais skleisdami savo ideologiją per bibliotekas, kultūros namus ir pan. Mes gi ne tik kad neturime ką pateikti, bet ir griauname ruporą, per kurį ją galima skleisti.
       Pakankamai gerai žinau rajono padėtį, ir kai kurie dalykai mane šiurpina. Jeigu bus bandoma kultūrą numarinti, aš būsiu vienas iš tų, kurie tam priešinsis, nes Trakams tai ypač svarbu.
       Vilniaus savivaldybė neišlaiko nė vieno mėgėjų kolektyvo, o dar galvojama apie apskrities dainų šventę. Ką gi mes parodysime toje dainų šventėje, jeigu iš 20 tūkst. dalyvių 18 tūkst. būdavo mėgėjų kolektyvai.
       Kultūra - vienas iš kertinių akmenų, ant kurio laikosi valstybė. Mes gi ją griaunam. Tačiau Trakuose to daryti neleisiu.

Jubiliejiniai renginiai
       Kaip sunku bebūtų, Trakų karališkasis rūmų teatras nemirė. Jis gyvas kelių entuziastų dėka, o šį pavasarį švenčia dešimties metų jubiliejų. Jūs daug metų vadovavote šiam teatrui, ar žadate dalyvauti jubiliejiniuose renginiuose?
       Su kolektyvu nusprendėme parodyti žiūrovui keletą kadaise statytų spektaklių, kurie šiandien, manyčiau, taip pat turėtų pasisekimą. Žadame atnaujinti 1994 m. statytą "Dobilėlį penkialapį", A. Naraškevičiaus "Pirkite širdį". Kovo pabaigoje žiūrovai turėtų išvysti atnaujintą B. Dauguviečio "Žaldokynę".
       Ar esate numatę premjerų?
       Taip. Ryžausi imtis Moljero "Šykštuolio". Spektaklyje kartu su senaisiais aktoriais vaidins ir visai nematyti. Gal ir nebūčiau ėmęsis šio veikalo, tačiau tai paskatino padaryti mano dukra. Baigdama grimo specialybę ji apsigynė diplominį darbą būtent iš Moljero "Šykštuolio" scenografijos, kostiumų ir grimo.
       Pagalvojome, kad galime padirbėti prie šio veikalo. Tiesa, dar kyla abejonių dėl pagrindinio vaidmens atlikėjo. Vieną vaidmenį spektaklyje vaidins mano sūnus.
       Vasarį pradėjus rodyti jubiliejui skirtus spektaklius vainikuos Atvelykį surengta teatro šventė. Galimas daiktas, kad tądien parodysime ne vieną, o dvi premjeras. A. Naraškevičius panoro pastatyti nedidelį spektaklį pagal P. Marime "Švento Antano gundymas". Be minėtų naujų spektaklių, veiks fotografijos, sceninių kostiumų, dekoracijų paroda, gros kaimo kapelos, galima bus išgerti alaus.

Teatrui trūksta lietuviškumo
       Esate talentingas režisierius. Jūsų darbai buvo mėgiami ir aukštai vertinami. Atrodo, kad ir Jūsų vaikai taip pat neabejingi teatrui?
       Vyresnioji dukra galėjo būti puiki ekonomistė, bet pasirinko teatrą, dar nori stoti į televizijos režisūrą. Sūnus taip pat linksta į tą pusę. Gal taip yra todėl, kad apie vieno ir kito gimimą sužinojau teatro scenoje, ir ta proga pirmasis butelis šampano buvo iššautas būtent scenoje. Kokiu keliu eis jaunėlė, dar nežinia.
       Teatro dešimtmetis vėl suartino. Ar norėtumėte sugrįžti į teatrą?
       Jeigu man pavyktų įkurti Trakuose visai kitokio plano negu dabar teatrą. Teatrą, kuris turėtų daugiau lietuviškumo, o rūmus arba jų dalį pertvarkyti į teatrinį mechanizmą ir turėti kolektyvą, kuris būtų bent iš dalies apmokamas, tuomet norėčiau grįžti. Tai būtų išsipildžiusi svajonė. Reikia savo rūmų, savo teatro, savo vadovavimo. Esu pakankamai sunkaus būdo žmogus, griežtas ir impulsyvus. Su manimi nėra lengva dirbti.
       Jeigu man bus duota kultūros srityje prisidėti daugiau, kad ir valstybės lygiu, neabejotinai imsiuos šių darbų. Dabartinė kultūros politika man nėra priimtina.
       Ar negalvojate apie naują teatro sukūrimą? Gal visiškai naujoje aplinkoje ir su naujais žmonėmis Jums pavyktų įgyvendinti savo svajonę?
       Turiu svajonę sukurti naują kolektyvą Lentvaryje. Galbūt jau gegužę turėsiu kažkokią teatrinę trupę.
       Esu pakankamai tikintis žmogus. Dievas iki šiol man davė daug sėkmių. Davė sėkmių scenoje kaip režisieriui, pakankamą sėkmę kaip politikui, kur pamačiau visą virtuvę ir pagaliau supratau, kas ten dedasi. Ar duos toliau jis man tokią sėkmę, šito aš nežinau…
       Iš visų režisierių man visada kelrodis buvo J.Miltinis. Kartą, kai vaidinome Palangoje, išgirdau vieno panevėžiečio pasakymą apie mus: "Pagaliau mes pamatėm antrą J.Miltinio teatrą". Jei man pavyktų vėl prie to prisidėti…

Kalbėjosi Gražina Jurgaitienė
"Voruta". 2001 m. balandžio 7 d. Nr. 14 (115).