Mums, “Trakų žemės” korespondentams nuvykus į Rūdiškes pasidomėti, kokie vėjai (neduokdie skersvėjai) pučia šiame tarp miškų skendinčiame miestelyje, pasikeitė ir planai. Juolab kad miestelis visai nemerdėjo ir nebuvo panašus į Dievo užmirštą kampelį, kaip iš anksto buvo nuteikusi tradicinė nuostata. Nemerdėjo todėl, kad pagrindine gatve zujo lengvieji automobiliai, kaupini neapdirbtos medienos ir statybinių medžiagų lenkė sunkvežimiai, mamos vežimėliuose stūmė savo atžalas, netoliese ganėsi ir mūkė galvijai, o ir tarnautojai su reikalais buvo išskubėję šen, ten. Nepajutome, kaip įsisukome į dar didesnį šurmulį, mokinių – priartėjome prie mokyklos. Užėjome – pats egzaminų įkarštis. Bet direktorius, Trakų rajono savivaldybės tarybos narys Jonas Liesys visgi rado laiko ir pasistengė lakoniškai nušviesti tiek mokyklos, tiek miestelio ir seniūnijos gyvenimą, retsykiais nukrypdamas ir į perspektyvą.

Rūdiškiečiai į seniūnijos renginius renkasi gausiau nei į rinkimus

Sumažėjo darbo vietų

Tarp bendraminčių. Penktas iš kairės Trakų rajono savivaldybės tarybos narys Jonas Liesys

       Rūdiškes iš visų pusių supa pušynai. Todėl miško kirtimas ir medžio apdirbimas buvo pagrindinis gyventojų užsiėmimas. Anksčiau miškų ūkyje darbavosi apie 200 – 300 žmonių. Dabar jų teliko vos 50. Medžio apdirbimo įmonė garantavo 400 darbo vietų. Dabar – 50. Apskritai per dešimtmetį Rūdiškėse darbo vietų sumažėjo apie 1 tūkstantį. Todėl, pasak J. Liesio, vienintelė gyventojų atvanga – miško gėrybės. Bet apsukresni varėniškiai patys atvažiuoja ir pusdykiai superka uogas ir grybus. Jeigu vietoje pastačius įmonę, šias gėrybes galima būtų konservuoti ir parduoti už valiutą. Tarybos narys pripažįsta, kad tam reikia investicijų. Kita vertus, sutinka, jog pradėti šį verslą galima ir nuo visai nedidelės įmonėlės, o šiuo atveju gyventojų iniciatyva svarbiau nei užsienio kapitalas.
       Gal atrodytų ir nerimta, tačiau galima būtų ne tik rinkti, bet ir auginti sraiges. Aplink Trakus jos buvo išrinktos jau prieš kelerius metus. Neįprastai atrodė paežerėmis slampinėjantys vietos gyventojai, bet vėlgi – sraiges pusvelčiui supirko ir į Prancūziją išbogino apsukresni kauniečiai.
       
Tarp miesto ir kaimo
       Lietuvoje sunku nubrėžti takoskyrą tarp miesto ir kaimo, juoba gyventojų skaičius nėra esminis kriterijus. Todėl ir pasidomėjome, kaip traktuoti kad ir Rūdiškes.

Rūdiškių vidurinės mokyklos direktorius Jonas Liesys

       “Nors mūsų mokykloje yra vandentiekio bei nuotekų komunikacijos, bet tai nereiškia, kad Rūdiškes galima įvardinti kaip miestą, – sakė J. Liesys. – Rūdiškėse –pustrečio tūkstančio gyventojų, bet neturime infrastruktūros, atitinkančios miesto reikalavimus. Gyventojai prie jos kūrimo negali prisidėti vien todėl, kad yra arba bedarbiai, arba mažai uždirba. Nėra kultūros namų, kinoteatro, kavinių.
       Melioravimas “pasitarnavo” tuo, kad keliais metrais nusėdo gruntiniai vandenys. Todėl racionaliau tiek Rūdiškėse, tiek aplinkinėse gyvenvietėse įrengti lietaus surinkimo komunikacijas ir bandyti nors iš dalies kelti baseino vandenis, nei gilinti kiekvieną geriamojo vandens šulinį”.
       Be kita ko, kaip pakelti baseino vandenis, yra ir konkretus variantas projekto, kuris šiame laikraštyje numatomas paviešinti.
       
Tautinių problemų nėra
       Pasidomėjus, ar yra Rūdiškėse tautinių problemų, J. Liesio manymu, tokio klausimo Lietuvoje apskritai neturėtų kilti.
       “Sutinku, kad turi būti tautinė kultūra. Kaip lietuvis nepamirš klumpakojo, taip lenkas savo istorinės dainos. Jeigu vienos tautos amatininkas amžiais minkė molį, kitos saugojo geležies apdirbimo paslaptis, tai arklio niekas geriau nepakaustys, kaip čigonas, nes tai jam įgimta. Tačiau tautiškumo išskyrimas jau yra atgyvena, reliktas, – sakė savivaldybės tarybos narys. – Vykstant įvairiems renginiams, susirinkę ne konfliktuojam, o kartu linksminamės, juolab kad seniūnijoje gyvena net 12 tautybių žmonės.
       Merdint gimstamumui, mokinių mokykloje nemažėja. Mat seniūnijos gyventojus papildo miestiečiai. Jeigu pirmąją bangą sudarė asocialios šeimos, šiuo metu daugėja žmonių, turinčių lėšų ir ieškančių ramaus gyvenimo vienkiemiuose. Pastarieji, suprantama, atvažiuoja su vaikais. Vieni, dirbdami miestuose, įstengia vežioti vaikus į miestų mokyklas, kitų vaikai mokosi pas mus. Turint omeny gyventojų užsiėmimą ir polinkius, keičiasi tradicinė kaimo kontingento struktūra”.
       
Rūdiškiečiai moka organizuoti šventes
       Rūdiškiečiai 1989 metais pirmieji rajone pradėjo švęsti Jonines. J. Liesys ypač džiaugiasi tiek Joninėse, tiek kituose renginiuose dalyvaujančių žmonių kultūra. Šiuo metu seniūnijoje kultūrinis gyvenimas virte verda.

Mokytojai

       Šį šeštadienį vyks lenkų dainos festivalis, kuriame pasirodys Vilnijos krašto dalyviai. Gegužės mėnesį buvo organizuotas akordeonistų festivalis. Įvyko ketvirtasis lenkų dainos vaikų festivalis, kuriame dalyvavo 46 vaikai. Ši fiesta bus tradicinė.
       “Organizuojant renginius, rūdiškiečių aktyvumas didesnis nei per rinkimus. Vienintelis mūsų trūkumas, kad nemokame paviešinti savo nuveiktų gerų darbų, kurių turime į valias”, – reziumavo J. Liesys.
       
Regiono perspektyvos vizija
       Strateginė Rūdiškių vieta dėkinga tuo, kad yra geležinkelis ir geri keliai. Kita vertus, Lentvarį prijungus prie Vilniaus, Trakų rajone liks miesteliai, kuriuos nori nenori sies adekvačios problemos, pradedant gamtosauga, švietimu ir baigiant darbo vietų įkūrimu.
       Maža to, atsiranda galimybė vystytis ir unikaliam regionui su veiklos ir racionaliu darbo jėgos pasiskirstymu. Tarkim, didelę medžio apdirbimo įmonę bus tikslingiau statyti Rūdiškėse (geležinkelis, miškai, tradicijos), nei Trakuose ar Aukštadvaryje, kur griežti nacionalinio bei regioninio parkų gamtosaugos reikalavimai. Tuo pačiu pastarosiose vietovėse gyvenantiems medžio apdirbimo specialistams dėl nedidelių atstumų nukakti nebus problemų nukakti į Rūdiškes. Vietose geriau steigti nedideles įmonėles.

Pažinties kelionėje