Lentvario dvaro sodyba parkotyros ir parkotvarkos žvilgsniu

Vaiva Deveikienė, Steponas Deveikis

Lentvario dvaro rūmai

       Grafų Tiškevičių dvaruose XIX a. pabaigoje išpuoselėtos dvarų sodybos su prancūzų kraštovaizdžio architektų tėvo ir sūnaus Andrė kurtais parkais per šimtmetį susilaukė nevienodo likimo. Palangos dvaro sodybos ansamblis prižiūrimas ir puoselėjamas antai nuo 1957 metų. Užutrakio dvaro sodyba, tegul ir apnykusi, tačiau apglobta Trakų istorinio nacionalinio parko auros. Liūdniausias likimas, matyt, Lentvario dvaro sodybos ansamblio. Šis kultūros paveldo kompleksas kol kas užmirštas, "be sargo žmogaus, be vilčių", - kaip pasakytų poetas klasikas. Pakalbėkime apie šį kompleksą, ypač apie parką, išsamiau, remdamiesi naujausiais surastais istoriniais faktais ir nūdienos tvarkymo aktualijomis.

Lentvario dvaro sodybos pagrindiniai varrtai

       Archyviniuose dokumentuose Lentvaris minimas jau XVI a. pabaigoje. Apie 1850 m. 16 valakų dvarą įsigijo grafas Juozas Tiškevičius. Jam valdant buvo suformuota dvaro sodyba su neogotikiniais pastatais, neišlikusiais paradiniais vartais su žirgo skulptūra. Apie 1870 m. sodyboje apsigyveno J. Tiškevičiaus sūnus Aleksandras su žmona Marija Puslovskyte. Po J. Tiškevičiaus mirties (1891 m.) sodyba ir dvaro žemės - apie 4 tūkst. margų (1 margas - apie 0,5 ha) atiteko Vladislovui Tiškevičiui. Grafai Tiškevičiai dvarą valdė iki 1939 m. Po Antrojo pasaulinio karo rūmai ir didžioji dalis parko priklausė Lentvario kilimų fabrikui, ūkiniai trobesiai - "Pergalės" kolūkiui. Lentvario dvaro sodyba kultūros ir gamtos paveldo apsaugos kraštotvarkos specialistams žinoma jau senokai - nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos, nuo pirmųjų parkų ir architektūros ansamblių inventorizacijos (apie 1958 m.). Iš naujo Lentvario dvaro sodybos kompleksas įvairių autorių (V. Levandauskas, A. Tauras ir kiti) buvo plačiau pristatytas profesionalų ir plačiajai visuomenei prieš gerą dešimtmetį, apie 1989 m. [1;2;3]. Tuo metu atlikta nauja kultūros paveldo vertybės inventorizacija sukėlė specialistų rūpestį. Tačiau štai jau dešimtmetį rodomos aistros ir rūpestis neduoda jokių apčiuopiamesnių rezultatų. Vertybė, unikalus europinio lygio paveldas Vilniaus pašonėje, vis tebelaukia dėmesio.

       Reikšmingiausias Lentvario dvaro sodybos pastatas - rūmai, statyti XIX a. dviem etapais. Pagal architekto Gustavo Šachto projektą pastatytus Lentvario rūmus šiandien tegalime pamatyti N. Ordos 1875-1877 m. piešiniuose arba V. Zamarajevo raižiniuose, išspausdintuose periodiniame "Klosy" leidinyje (1887, t. XLIV, Nr. 1143, p. 328-329). Vladislovo Tiškevičiaus iniciatyva ir lėšomis 1899 m. rūmai perstatyti pagal belgų architekto Vego (Waegh) projektą. Rekonstrukcijoje dalyvavo architektai T. Rostvorovskis, L. Markonis. Perstatytų rūmų architektūra, inspiruota anglų vėlyvosios gotikos, tapo dar ryškesnių neogotikinių formų. Pokario metais buvo užstatytas trečiasis aukštas tarp rizalitų ir rūmai kiek prarado grakštumą, tačiau pastato tūris, siluetas, fasadai ir šiandien žavi įspūdingomis neogotikos formomis [1].

Rūmai XIX a. pabaigoje

       Ūkiniai dvaro trobesiai taip pat išraiškingi XIX a. pabaigos vadinamojo plytų stiliaus architektūros pavyzdžiai. Jie netinkuoti, išradingai papuošti raudonų plytų, betono skulptūrinių detalių dekoru. Ypač įdomūs buvusi arklidė, svirnas, buvusi kavinė "Riviera" ir kiti pastatai, kuriems šiuo metu reikia skubios restauratorių pagalbos ar bent rūpestingo remonto.
       Architektų V. Levandausko ir R. Koirienės parengta Lentvario parko planų retrospektyva padeda atsekti sodybos tvarkymo raidą [3]. Lietuvos centriniame valstybiniame istorijos archyve saugomose 1873 ir 1882 metų planuose matome jau tada buvus pakankamai išplėtotą dvaro sodybos - parko struktūrą: pagrindinius pastatus, vandenų sistemą, takų tinklą. Įdomiausia čia vandenų sistema, savo kontūrus išlaikiusi iki šių dienų, ir kalno aplinkos spindulinė kompozicija (žr. iliustracijas). XIX a. pabaigoje pertvarkant sodybos ansamblį dalyvavo ir kraštovaizdžio architektai, būtent prancūzų architektai, kaip dabar žinoma, tėvas ir sūnus Eduardas (1840-1911) ir Renė Andrė (1867-1942). Andrė perplanavo parką remdamiesi savo metodu ir kompozicijos priemonėmis, struktūros elementais. Lentvario parke daugiausia, palyginti su kitais Andrė kurtais parkais Lietuvoje, "kalnų vaizdų"- dirbtiniai grotai, kriokliai, akmenimis įrėminti upelių krantai ir takai palei juos, vingūs takai šlaituose, apžvalgos kalnelis su įsisukančiais laiptais, dirbtinės uolos. Parterinė dalis įrengta delikačia istorijos dvasia, papuošta dviem kolonomis, nuo ūkinio kiemo atskirta tvora, į ežero pusę buvo baliustrada, daug laiptų. Teisūs buvo pirmieji Lietuvos parkotyrininkai ir Eduardo Andrė kūrybos Lietuvoje tyrėjai [E. Brunzaitė, 4], galbūt remdamiesi lenkų parkotyrininkų duomenimis (G. Ciolek, W. Plapis, L. Majdecki), nurodę kad E. Andrė projektavo Tiškevičiams didelius parkus Vokėje, Lentvaryje, Užutrakyje 1898 m. [5]. Trakų Vokės parke yra paminklinis akmuo su nuoroda apie parko įkūrimą 1900 m.
       Naujausi Eduardo Andrė asociacijos (Prancūzija) narių surastų archyvų duomenys leidžia dokumentais paliudyti prancūzų kraštovaizdžio architektų kūrybines keliones į Lietuvą ir, konkrečiai, į Lentvarį. Dalykiniai ryšiai su šia asociacija padėjo mums susipažinti su Renė Andrė užrašų knygelėmis, rašytomis jo, kaip architekto, karjeros pradžioje nuo 1890 m. Šias užrašų knygeles (40 vnt.) giminės name La Croix en Touraine surado Renė Andrė vaikaitė (ir E. Andrė provaikaitė), minėtos asociacijos prezidentė ponia Florence Kaeppelin-Andrė. Šios ponios dėmesio dėka 1999 m. pradžioje pavyko pasidaryti dalies šių autentiškų dokumentų - knygelių Nr. 24, 25, 26, 27 ir 28, apimančių 1898 m. pradžią ir 1900 m. vasarą, konspektą.
       Kitas E. Andrė provaikaitis ir Renė Andrė vaikaitis, ponios Florence Kaepelin-Andrė pusbrolis ponas Laurentas Penicaud (Lorantas Peniko) kelionės į Lietuvą metu - 1999 m. rugpjūčio pabaigoje pristatė Renė Andrė laiškus, rašytus savo žmonai iš kūrybinių kelionių po Rytų Europą (Lenkiją, Lietuvą, Rusiją, Baltarusiją) XIX a. pabaigoje. Šie laiškai per vyriausiąją R. Andrė dukrą Elisabeth'ę atiteko anūkui L. Penicaud. Ponas L. Penicaud konferencijos Vilniaus "Neringos" viešbutyje metu pademonstravo 1898-1899 m. kelionėse darytų fotonuotraukų kopijas, pacitavo minėtus laiškus, o 1999 m. lapkritį maloniai padovanojo mums šių dokumentų kopijas.

Lentvario dvaro situacija 1887 m.

       Pagal turimus dokumentus - užrašus, laiškus, fotonuotraukas galima detaliau atsekti ir patvirtinti prancūzų kraštovaizdžio architektų kūrybos faktus Lietuvoje. Užrašų knygelės kai kur gana fragmentiškos - tai vis dėlto ne dienoraščiai - ir be platesnio, išsamesnio konteksto pristatymo laiškuose nebūtų lengva tai padaryti. Padovanodamas laiškų ir fotonuotraukų kopijas p. Laurentas Penicaud rašė: "Kraštovaizdžio architektai Eduardas Andrė ir jo sūnus Renė, mūsų žiniomis, savo klientams ir savo darbams parkuose ir soduose Rytų Europoje paskyrė 3 keliones praėjusio amžiaus pabaigoje. Eduardas Andrė jau buvo daug keliavęs po Rusiją, bet jis dar nebuvo čia kūręs parkų. Pirmoji kelionė -1898 m. nuo birželio 14 iki 28 d., antroji -1899 m. nuo gegužės 12 iki 28., ir trečioji - Renė Andrė keliavo vienas -1899 m. rudenį nuo rugsėjo 26 iki spalio 7 d. Pirmoji kelionė 1898 m. buvo ypač reikšminga tėvui ir sūnui Andrė daugeliu požiūrių (iš 1999 10 28 laiško straipsnio autoriams[5]).
       Tačiau pagal užrašų knygeles atrodo, kad Renė Andrė lankėsi Lietuvoje (Lentvaryje) 1898 m. ne tik birželį, bet ir liepą mėnesį, taigi keturis kartus, kol kūrė čia parkus.
       Eduardo ir Renė Andrė kūrybinių kelionių maršrutai Lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose - atskira tema. Šiuokart pakalbėkime tik apie jų apsilankymus Lentvaryje. 1898 m. užrašų knygelėje Nr. 24 užrašyti Lietuvos ir aplinkinių kraštų vietovardžiai, aristokratų pavardės, pažymėtos užsakymų detalės Tiškevičių parkams, traukinių tvarkaraštis, grafienės Bninskos adresas pagal geležinkelio stotis ir kitos detalės liudytų rimtą pasirengimą kūrybinei kelionei į šį kraštą.
       Architektai tėvas ir sūnus pirmiausia nuvyko į Palangą. Išlikęs iš čia 1898 m. birželio 18 d. rašytas Renė Andrė laiškas [5]. Tos pačios dienos vakare išvyksta iš Palangos. Birželio 19 d. užrašų knygelėje brūkštelėtas Kauno geležinkelio stoties baliustrados piešinys. Birželio 21 d. (1898 m.) vakare iš Trakų Vokės rašytame laiške (beje, ant grafų popieriaus su rūmų vaizdu ir užrašu "Waka przez Landwarow") pateikiama trumpa darbų ir vietų apžvalga: "[…] aš neturėjau laiko anksčiau parašyti, kadangi mes lankėmės trijuose dvaruose per 2 dienas. […] Pirmiausia buvome pas grafą Juozapą Tiškevičių Užutrakyje, paskui pas grafą Vladislovą Tiškevičių. Čia irgi tvarkoma pilis (rūmai, originale "ch?teau", - aut. pastaba), kuri pastatyta kaip didelis anglų Tudorų stiliaus namas, visas plytų. Parkas yra taip pat ežero pakrantėje ir įdomus. Grafas Vladislovas verčiasi žirgų auginimu" [5].
       Tuo tarpu knygelėje (Nr. 24) pažymėtos su grafu Vladislovu Tiškevičiumi aptartos apmokėjimo už architekto paslaugas sąlygos. Buvo sutartas honoraras už planus ir vizitus (numatant dar vieną vizitą rudeniop) - 1500 frankų per metus, neskaitant atskirai apmokamų kelionių išlaidų ir kitų darbo brėžinių. Tokia pat suma numatyta ir antriesiems metams. Birželio 23 d. Renė Andrė užsirašė gavęs iš grafo Vladislovo 1650 frankų, t. y. 615 Rusijos rublių pagal keitimo kursą.
       Birželio 27 d. laiške iš Samotrzelio Poznanės kunigaikštystėje [5], R. Andrė rašė: "Mes daug dirbome. Iš Vokės grįžome į Lentvarį, kur darbai įgauna gana reikšmingą užmojį, todėl mums teks atsikviesti darbų vadovą iš Prancūzijos". Giminės atstovų duomenimis, toks darbų vadovas buvo ponas Boisardas (Buazaras), kuriuo architektai patronai labai pasitikėjo.
       Iš užrašų knygelėje po 1898 m. liepos 22 d. atrodytų, kad Renė Andrė Lentvaryje lankėsi dar sykį, gal ir darbų vadovą atsivežė. Būtent 1898 m. liepos 23 d. užrašų knygelėje pateikiama Lentvario ežero pakraščių analizė, daug kitokių piešinėlių ir eskizų, apmatų ir pastabų. Kiek vėliau užrašytas piešinių ir brėžinių, pateiktinų grafui Vladislovui Tiškevičiui, sąrašas. Piešinėliuose - medžių eilės, takai. Laiškų iš to laikotarpio neišliko. Gal per tuos darbus nerašyta…
       Dar kartą Lentvaryje tėvo ir sūnaus Andrė lankytasi 1899 m. gegužės 10 ir 11 dienomis, prieš tai 7 ir 8 dienomis pabuvojus Palangoje. Vėliau - 12 d. apsilankę Užutrakyje ir 13 d. Vokėje - gegužės 14 d. architektai išvyko į Peterburgą, kur E. Andrė buvo žiuri narys (16 ir 17 dienomis). Gegužės 18 d. Renė Andrė išvyko į Maskvą, 22 d. lankėsi Minske, vyko į Stary Bychovą Baltarusijoje ir per Varšuvą po gegužės 29 d. grįžo namo į Prancūziją, - tą liudija užrašų knygelė Nr. 26 [5]. R. Andrė laiškai iš šios kelionės rašyti tik Rusijos ir Baltarusijos temomis [5].
       Dar kartą Lentvaryje Renė Andrė lankėsi vienas 1899 m. rudenį. Manome, kad tai paskutinioji kelionė į Lietuvą. Šiuokart pirmiausia iš Berlyno vykta link Vilniaus. Užrašų knygelėje Nr. 27 yra grafo Vladislovo Tiškevičiaus adresas Varšuvoje (11, rue Warecka) ir įrašas "Parc Peczara au cité Potocki" [5]. Rugsėjo 24 d. lankytasi Lentvaryje, 25 d. - Vokėje, 26 d. išvykta per Eitkūnus į Palangą (čia 1899 m. rugsėjo 27 d. parašytas laiškas žmonai su įspūdžiais iš pavilnės dvarų). Rugsėjo 30 d. R. Andrė vėl atvyko į Lentvarį, o spalio 1 d., matyt, pasidairė po Vilnių ir apylinkes: užrašų knygelėje pasižymėta, kad pietauta Verkiuose, vakarieniauta Vilniuje, išsiųsta telegrama tėvui. Spalio 3 d. lankytasi Vokėje, spalio 4 d. - Užutrakyje ir Lentvaryje. Iš Lentvario išvykta į Varšuvą, o iš ten važiuota į Baltarusiją (užrašų knygelė Nr. 27), čia iš Osipavičių parašytas laiškas namiškiams [5].
       Tokie būtų naujausi faktai, kurie leistų tvirtinti, kad abu prancūzų kraštovaizdžio architektai, visas architekto E. Andrė biuras dėjo daug pastangų vykdydami grafų Tiškevičių užsakymus tuometinėje Rusijoje. Visi keturi Lietuvos teritorijoje kurti parkai įrašyti į svarbiausių E. Andrė biuro projektų sąrašus [5]. Šių parkų kūrimo darbai, ypač Palangos ir Lentvario, teikė gražių vilčių tolesnėje brandaus architekto E. Andrė ir jaunojo Renė Andrė profesinėje veikloje, parkų architektūriniai sprendimai įdomūs Lietuvos dendrologams, parkų meno profesionalams. Lentvario dvaro rūmų aplinkos atkūrimo projektą 1986 m. profesionaliai parengė kraštovaizdžio architektė R. Koirienė, nors tuokart vadovavosi intuicija, bendru E. Andrė kūrybos metodo pajautimu, o ne autentiškais projektais. Jau nuo seno prancūzų ir lenkų parkotyros literatūroje buvo užuominų apie Versalio kraštovaizdžio architektūros mokykloje saugomą akvarelinį Lentvario parko 1,5 x 0,85 m dydžio planą [3]. Architektų giminės palikuonė ir tradicijų tęsėja ponia Florence Andrė-Kaeppelin atvežė ir Lietuvos parkotvarkos specialistams padovanojo šio plano fotokopiją. Plane - parkerio projektas. Kiti parko sprendimų projekto brėžiniai parkotyrininkams kol kas nežinomi. Ateityje dar gali būti įdomių ir netikėtų atradimų.

Lentvario dvaro sodybos 1873 m. planas

       Lentvario dvaro sodybos ansamblio plotas - apie 21 ha. Iš jų parko medynai ir krūmai užima 12,8 ha, vandenys - 3 ha (be Lentvario ežero, kurio plotas 28,5 ha), pastatai ir kiemai - 2,8 ha. 1992 ir 1993 metų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai nustatė šios sodybos teritorijos statusą (neprivatizuotina, turi būti parengtas individualus apsaugos ir naudojimo reglamentas), tačiau nesprendė kitų esminių vertybės apsaugos klausimų, o ir iki šiol nesprendžiamas vieningas saugomos kultūros paveldo teritorijos naudojimas, avarinės būklės likvidavimo darbų finansavimas. Kai kurie ekonominio vertinimo matmenys Lentvario kilimų fabrikui (AB" Kilimai") priklausančiai daliai buvo pateikti 1997 m. pabaigoje UAB korporacijoje "Matininkai" atlikus privatizavimo objekto AB "Kilimai" vertinimą (S. Deveikis ir kt.) [5]. Šiuo metu Lentvario dvaro rūmai yra AB "Kilimai" nuosavybė. Ūkiniai pastatai priklauso Lentvario seniūnijai, žemė - Kariotiškių agrarinės reformos tarnybai. Kas imsis Europos kultūros paveldo gelbėjimo akcijos? Kaip sutelkti savivaldybės, Vilniaus apskrities, šalies institucijų pastangas? Klausimų daugiau nei atsakymų. Investicijų dydis sunkiai apibrėžiamas, nes priklauso nuo būsimos ansamblio paskirties. Ar bus čia golfo klubas, automobilininkų klubas, viešoji įstaiga ar koks nors fondas? Spręsti šiuos klausimus galėtų padėti Eduardo Andrė asociacija, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga, šalies verslininkai. Tik surėmę pečius ir vieningai suvokę vertingą palikimą galėsime išgelbėti šimtametę kultūros ir gamtos paveldo vertybę.
       "Žemėtvarka ir melioracija", 2000 m., Nr. 2 (102), p. 72-77.

Šaltiniai:
1. Levandauskas V. Lentvario ansamblis vakar ir šiandien // "Statyba ir architektūra", 1989, Nr. 1 (357), p. 22-23.
2. Tauras A. Mūsų parkai. - V.: Mokslas. 1989. P. 168-170.
3. Deveikienė V., Deveikis S. Eduardas Andrė ir Lietuva // "Mokslas ir gyvenimas", 1990, Nr. 12, p. 9-11.
4. Brunzaitė E. E. Andrė kūrybos nagrinėjimas, 1970. -PRPI archyvas, F5 (mašinraštis); taip pat Žaliojo grožio principai // "Architektas". - 1997, Nr. 2-3, p. 82-85.
5. Asmeninis autorių archyvas "Sur les traces d'Edouard Andre". 1990-2000.
6. Nemeikaitė S. E. Andrė kurtus parkus nori atgaivinti proanūkiai // "Lietuvos rytas", 1999 10 08, Nr. 235.
7. VORUTA. 2001 m. spalio 20 d. Nr. 20 (494) p. 4-5.