Trakų Dievo Motinos Marijos aukso karūnos

Vytauto Didžiojo funduota (1408 m.) Trakų parapijos bažnyčia per šešis šimtmečius sukaupė neįkainojamų bažnytinio meno vertybių. Pastaraisiais metais parodoje "Krikščionybė Lietuvos mene" plačiajai visuomenei buvo pristatytas bažnytinis aukso lobynas. Tarp vertingų eksponatų parodoje puikuojasi Trakų bažnyčioje rasti auksakalių šedevrai. Apie Trakų bažnyčios Stebuklingojo Dievo Motinos paveikslo aukso karūnas kalbėjomės su dailės istorike, Lietuvos dailės muziejaus moksline darbuotoja, knygos "Lietuvos auksakalystė" viena iš autorių Birute Rūta Goberytė-Vitkauskiene

Stebuklingasis Trakų Dievo Motinos paveikslas

       Kada pradėjote domėtis Trakų parapinėje Švč. Mergelės Marijos Aplankymo bažnyčioje rastais auksakalių darbais?
       1994 metais, rengdama E.Laucevičiaus knygą apie Lietuvos auksakalystę, tarp jo surinktos medžiagos radau senų fotografijų. Jose buvo užfiksuotos dvi seniausios Trakų Švč.M.Marijos paveikslo karūnos. Nuvažiavau pas Trakų kleboną Vytautą Rūką, parodžiau jam visą medžiagą. Maloniai mane nustebindamas, jis parodė man karūnas,- jas slėpė suvyniojęs į laikraščius,- papasakojo, kaip jas surado. Manau, kad radęs karūnas, jis labai apsunkino savo gyvenimą, nors tada dar nebuvo taip pavojinga kaip dabar. Aprašiusi karūnas patariau klebonui surasti joms saugesnę vietą.

       Kokia tai buvo vieta?
       Man rodos, jis susitarė su kažkokiu banku viename iš seifų jas saugoti. 1995-1996 metais Lietuvos kultūros paveldo centras atliko Trakų bažnyčios inventorizaciją. Inventorizuojant Trakų kultūros paminklus drauge su mokslininkais - grupės vadove dr. Marija Matušakaite, istoriku Gintautu Žalėnu, dailės istorike Ina Jonkiene dalyvavau ir aš. Keturių žmonių grupelė ir dar pora pagalbininkų per tuos metus suradom ir aprašėm 500 dailės objektų…

       Kokie tai buvo radiniai?
       Tai išties didelis rinkinys. Radom labai gerą liturginių drabužių kolekciją, medžio drožybos dirbinių. Reikia pasakyti, kad klebonas yra iš tų žmonių, kurie nieko neišmeta, nedegina, neliečia,- kaip surado, taip viską ir išlaikė. Tarp radinių buvo senos, labai vertingos knygos iš Gardino jėzuitų, Senųjų Trakų domininkonų, bernardinų ir kitų vienuolynų. Nerestauruoti, blogos būklės, neliesti gulėjo paveikslai, uždarytų bažnyčių altorių dalys. Pavyko rasti vieną labai seną ir vertingą daiktą - XV a. pabaigos - XVI a. pradžios kryžiaus dalį. Tai unikalus dalykas, nes tokie seni gotikiniai kryžiai žinomi vos du ar trys. Taigi Trakų bažnyčia ta prasme buvo įdomi, čia radome daugybę dailės istorijos ir kultūros vertybių. Visas jas suregistravome, nufotografavome ir aprašėme. Ėmiausi rengti jų katalogą, bet galutinai užbaigti nebuvo lėšų.

Popiežiaus Klemenso XI Trakų Dievo Motinos paveikslo vainikavimo ceremonijai dovanotosios karūnos. Auksas, brangakmeniai. 1718 m.

       Apibūdinkite Trakų Dievo Motinos paveikslo karūnas?
       Trakų auksinės karūnos jau seniai vilioja tyrėjus. Dar XIX a. pabaigoje, tuometinėje carinėje Lietuvoje jos paskelbtos bažnytinėmis kultūros vertybėmis. Kazimierz Podernia lenkų kalba yra paskelbęs straipsnį, tiesa, labai neprofesionalų, mėgėjišką, kuriame teigė, kad seniausioji karūna, kuri visuose Trakų bažnyčios inventoriuose vadinama Vytautine, yra Vytauto dovanota. Vėliau jis teigė, kad tai paties Vytauto karūna. Iš tikrųjų ši karūna neturi nieko bendro su Vytautu.

Trakų Dievo Motinos karūna. Auksas, brangakmeniai, perlai. Apie 1620-1640 m.

       Kas yra žinoma apie Vytautine vadinamą karūną?
       Man atrodo, kad tyrėjai, domėjęsi tomis karūnomis anksčiau,- XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje, buvo paveikti Vytauto mito. Varšuvoje 1905 metais Švč.M.Marijos garbei buvo surengta paroda, į kurią iš Vilniaus ir Trakų bažnyčių buvo išvežta bažnytinio meno vertybių, tarp jų ir dvi karūnos: mažoji filigraninė Kristaus karūna ir didžioji Vytautinė Marijos karūna. Jos buvo taip apibūdintos: "Didelė gryno aukso Marijos karūna, vadinama Vytautine, pagaminta XVI a. pabaigoje. Mažytė, filigraninė su emaliu karūnėlė pagaminta XVIII a." Abi datos netikslios. Pradėjau tas karūnas tyrinėti. Kaip dailės istorikė turėjau atlikti jų atribuciją, t.y. nustatyti jų pagaminimo laiką, technologijas ir jų paplitimą, nustatyti stilių ir ornamentiką. Tai ilgas ir kruopštus procesas ir aš jo dar nebaigiau, dar reikėtų ieškoti analogų.
       Pavyko nustatyti, kad vadinamoji Vytautinė karūna buvo sukurta manierizmo epochoje apie 1620-1640-uosius. Dabar populiarioje literatūroje pasirodo teiginių neva karūna yra Leono Sapiegos. Tačiau tokių duomenų nėra, išskyrus užuominas karūnavimo tekste, rašytame lotyniškai 1718 metais. Tačiau šiuo atveju galbūt turėta galvoje visai kita, mat karūnų paveikslas turėjo ne vieną, be to, toks paveikslas Lietuvoje buvo nevienintelis. Vytautinė karūna yra labai prabangi. Tai labai retas Vidurio Europos auksakalystės šedevras. Nesiimu spręsti, kas galėjo ją pagaminti. Yra analogų. Prie jos yra prisegti atitinkantys veikiausiai manierizmo stilių papuošalai, kažkas juos paaukojo, užsakė. Trakų bernardinai taip pat turėjo stebuklingą paveikslą. Jis turėjo labai vertingas auksines karūnas. Kur jis nukeliavo, neaišku. Tas paveikslas turi savo istoriją, jis yra aprašytas, deja, dingęs. Reikia ilgo tyrinėjimo.

       Kokių karūnų dar esama Trakų bažnyčioje?
       Dar yra dvi popiežiaus Klemenso XI suteiktos karūnos - viena mažesnė, kita didesnė. Jos taip pat yra auksinės. Mano supratimu, jos galėjo būti pagamintos ir Vilniuje. Tačiau labai tiksliai pasakyti yra sudėtinga. Marijos popiežiškoji karūna turi pritvirtintą įrašą. Jis išgraviruotas sidabro plokštelėje. Tai lotyniškas įrašas apie karūnavimą. Jame rašoma, kad rugsėjo 4 dieną šios karūnos buvo dovanotos Marijai popiežiaus Klemenso XI. Šį įrašą reikėtų išsiversti labai tiksliai. Karūnos yra regentystės stiliaus (XVIII a. pirmas ketvirtis). Jos nusagstytos brangakmeniais, aplaužytos. Trakų bažnyčioje pavyko rasti dėklus, kuriuose buvo atvežtos karūnos.

Stebuklingojo Trakų Dievo Motinos paveikslo Jėzaus Kristaus Karūna. Auksas, filigranas. XVII a.

       Kuri karūna yra pati seniausia?
       Pagal stilių karūna prie aptaiso (t.y. jau penktoji) yra pati seniausia. Ji sidabrinė, bet labai vertinga, vėlyvojo renesanso stiliaus. Pats aptaisas yra padarytas Vilniaus auksakalio 1724 metais. Iš istorijos šaltinių yra žinoma, kad auksakalys, gaminęs šį aptaisą, apgavęs Trakų kleboną. Jam buvo duotas vienoks užsakymas, jis pavogęs sidabro. Vėliau viskas išaiškėję. Yra dokumentai, liudijantys, kad buvo kreiptasi į teismą, o auksakalys pabėgęs. Klebonas dar spėjęs atsiimti dalį to, ką buvo užsakęs. Tai buvęs trijų dalių aptaisas, kurį jau po to auksavęs kitas auksakalys. Galbūt trakiškiai nežino, kad Trakų Švč.M.Marija turėjo ne vieną aptaisą.

Trakų parapinės bažnyčios monstrancija. Sidabras, brangakmeniai, auksavimas. Jonas Laris, Vilnius, 1751 m.. Lietuvos dailės muziejaus nuotr.

       Ką galėtumėte pasakyti apie Stebuklingosios Dievo Motinos Marijos paveikslą? Trakų Dievo Motinos paveikslas buvo garbinamas nuo seno. Lietuvoje buvo tradicija, susijusi su bizantiniu požiūriu į šventą paveikslą, t.y. šventas paveikslas aprengiamas metalo rūbu, kuris jam paaukojamas už jo suteiktas malones. Tikintieji paaukoja brangenybes, papuošalus, aptaisus, votus. Inventorizacijos metu pačioje bažnyčioje pavyko rasti dar XVII a. sidabrinį Trakų Marijos rūbą. Jis laikomas bažnyčioje. Jam trūksta vienos skardos. Pavyko nustatyti, kad Trakų bažnyčioje ant Rožinio Marijos paveikslo, kuris dabar yra šoniniame altoriuje, yra uždėtas sidabrinis rūbas, kuris kadaise yra buvęs kito Trakų Marijos aptaiso sidabrinė dalis. Trakų Marijos paveikslas turėjo tris aptaisus. Dabartinis yra paskutinis apsivogusio auksakalio labai profesionaliai atliktas darbas. Pavyko nustatyti XVII amžiuje pagaminto rasto aptaiso užsakovą - tai Vilniaus vyskupas Pacas, galėtų būti apie 1670-1680-uosius. Trakai visą laiką buvo susiję su Vilniaus vyskupais. Trakų klebonai dažnai tapdavo Vilniaus vyskupais. Tas ryšys buvo nuo Vytauto laikų.
       Paveikslas turi daug kopijų. Trakų bažnyčia su visais jos lobiais yra verta knygos, albumo.

       Kodėl Jūs pasirinkote dailės istoriją?
       Nuo mokyklos buvau linkusi į humanitarinius mokslus. Literatūrinių gebėjimų turi mano senelė Antanina Goberienė, gyvenanti Kaune. Ji yra parašiusi atsiminimus apie savo tremtį. Atsiminimai buvo spausdinti knygoje "Ešelonų sesės". Polinkis rašyti, studijuoti istoriją, persidavė ir man. Vilniaus dailės institute baigiau dailės istoriją. Tai buvo 1980-ieji - patys juodžiausi brežnevizmo laikai. Daug teko studijuoti savarankiškai. Baigusi dirbau Taikomosios dailės muziejuje moksline bendradarbe. Gerbiu visus man dėsčiusius Dailės akademijos dėstytojus, profesorius, tačiau tuometinė ideologija draudė daugybę dalykų, neturėjau teisės rašyti diplominio darbo iš senosios Lietuvos dailės istorijos. Diplominiam darbui pasirinkau Adomo Galdiko akvareles, kurios neturi jokios ideologijos. Vėliau visiškai atsitiktinai susidūrė mano ir profesoriaus Vlado Drėmos keliai. Man kažko reikėjo jo paklausti ir aš nuėjau pas jį. Profesorius jau sunkiai sirgo ir iš namų neišeidavo. Tai buvo 1986-ieji, 87-ieji. Jis jau turėjo E.Laucevičiaus rankraštį apie auksakalystę. Jis parodė man tą rankraštį, pasakė, kad jį perskaitęs, bet jau neturįs sveikatos ruošti, pasiūlė man. Trylika metų dirbau, kol parengiau knygą, "Lietuvos auksakalystė: XV-XIX a.", šį pavasarį išvydusią dienos šviesą.

Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius

Voruta. - 2001 m. liepos 7 d. Nr. 13 (487).