Trakų žemė

„Trakų žemės“ žurnalistės Dana Buinickaitė ir Aistė Mickonytė teiraujasi dalyvių bei organizatorių kaip pavyko muzikos festivalis „Mes sveikinam Trakus“

N.M.: Festivalio ir meistriškumo mokyklos idėja liko ta pati, tačiau pakvietėme kitų muzikantų, kai kurie iš jų Lietuvoje lankosi pirmą kartą.

Kaip galėtumėte palyginti šiuos metus su praėjusiais? Ar šiemet buvo lengviau nei pernai?

N.M.: Lengva tikrai nėra. Vienam festivaliui nepasibaigus, paprastai jau galvojama apie sekantį. Šiandien jau žinome kito festivalio datas, dalį atlikėjų, meistriškumo mokyklos mokytojų. Šis renginys jau trečias festivalis, o meistriškumo mokyklą rengiame tik antrą kartą. Daug ko pasimokėme. Pernai festivaliui labai trūko pinigų. Bet praeitame festivalyje viešėjo Nyderlandų nacionalinis jaunimo fanfarinis koncertas, kiti garsūs atlikėjai, tai buvo didžiulis pasiekimas.

Šiemet teko sugadinti daug popieriaus rašant projektus, tačiau mūsų biudžetas žymiai ūgtelėjo. Siekiame kuo geresnės kokybės, kad mūsų mokiniai matytų atlikėjus, kuriais galėtų sekti. Be to, prieš keletą metų sakiau, kad Trakų publika yra „sunki“, o dabar žmonės ateina į koncertus ir per audrą, ir per lietų. Siekiame, kad apie mus žinotų, nes net ir geri dalykai, jei nereklamuojami, praeina nepastebėti.

Kaip, Jūsų manymu, sekasi Rivierenlendo fanfariniam orkestrui, juolab kad tai specialiai festivaliui suburtas jaunimo kolektyvas?

N.M.: Nyderlanduose jie turėjo tik dvi repeticijas, atvažiavę čia, pirmą vakarą repetavo iki dvyliktos valandos. Jų vizito ritmas yra labai įtemptas. Poilsio jie, galima sakyti, ir neturi: pusę dienos repetuoja, vakare – koncertuoja. Tiesa, buvo pilyje ir Vilniaus senamiestyje, specialiai jiems buvo surengtas lietuviškos muzikos koncertas ir lietuvių liaudies instrumentų pristatymas.

Daugelį lankytojų domina ar ateityje koncertai bus nemokami?

N.M.: Nors būna atvejų, kai stingame lėšų, tačiau nemanome kad bilietai už koncertus išspręstų šią problemą. Esame labai dėkingi partneriams bei rėmėjams. Puikiai bendradarbiavome su Vilniaus apskrities viršininko administracija, Trakų švietimo centru, Trakų nacionaliniu sporto ir sveikatingumo centru. Renginį rėmė Trakų rajono savivaldybė, Kultūros bei švietimo ir mokslo ministerijos, Nyderlandų Karalystės ambasada, bendradarbiaujantys Nyderlandų fondai Centrinei ir Rytų Europai, Trakų bažnyčia, daug Trakų verslo įmonių. Padėjo daugelis žmonių. Šie puikūs koncertai - dovana visuomenei.

L.A.: Mano įspūdžiai puikūs, šią savaitę puikiai praleidau laiką. Džiaugiuosi, kad mokiniai kupini entuziazmo, noro mokytis groti saksofonu. Renginys organizuotas, žiūrovų taip pat susirenka daug.

L.A.: Mano karjera taip pat prasidėjo fanfariniame orkestre. Pradėjau groti saksofonu, pirmąsias pamokas gavau mažame kaimelyje, o po kelerių metų nusprendžiau mokytis muzikos konservatorijoje Enschede (Nyderlandų rytuose – red.past.). Dabar mokau muzikos (1997 m. įgijo saksofono dėstytojos laipsnį– red.past.), groju kariniame orkestre. Šeimoje esu vienintelė muzikantė, tačiau mano senelis grojo akordeonu ir smuiku, o sesuo kurį laiką grojo pianinu.

L.A.: Mokiniai išties darbštūs, jų grojimo technika taip pat gera. Tačiau grojant saksofonu susiduriame su skirtingų stilių problema. Aš mokiausi klasikinio grojimo, tačiau dar yra ir džiazinis grojimo stilius ir grojant iškyla sunkumų, norint juos atskirti. Mokiniai groja džiaziniu būdu, tačiau paklausti, kaip norėtų groti, vienbalsiai atsako, kad juos labiau domina klasikinis stilius. Klasikinis grojimo stilius nuo džiazinio skiriasi lūpų padėtimi grojant: klasika reikalauja tvirčiau suspaustų lūpų, o džiazas – atpalaiduotų. Išmokus groti vienu stiliumi, groti kitu yra gana sunku.

Amsterdamo Karališkojo Concertgebouw orkestro trimitininkas prof. Frits Damrow

F.D.: Man šis festivalis ypatingas, kadangi jo pagrindą sudaro fanfarinis orkestras. Aš užaugau fanfariniame orkestre. Džiaugiuosi, kad mokiniai yra nusiteikę groti ir mokytis. Atmosfera repeticijų metu išties gera. Ponas Arvydas Mišeikis su žmona Neringa savo puikia vadyba taip pat padeda kurti gerą nuotaiką tiek mokiniams, tiek mokytojams.

F.D.: Aš bendravau su Bertu Langeleriu ir jis man papasakojo apie Lietuvą, apie tai, kaip čia lankėsi praeitų metų festivalyje. Ponas Bertas tvirtino, kad tai puiki galimybė tobulėti, nors festivalio tradicijos dar labai jaunos. Pernai kai kurie mano mokiniai su Nyderlandų nacionaliniu jaunimo fanfariniu orkestru lankėsi Lietuvoje, jie su jumis užmezgė ryšį ir man apie jus papasakojo. Mes susipažinome ir su Arvydu Mišeikiu, jis ir pasiūlė man atvykti pamokyti vaikų.

Kaip Jums patiko dirbti su mūsų mokiniais, ką galėtumėte apie juos pasakyti?

F.D.: Klausydamasis, kaip dirba šie mokiniai, galiu pasakyti, kad jie turi gerus mokytojus. Mokymo kokybė čia išties gera, mokinių laukia šviesi ateitis. Tiesa, susidūrėme su viena problema: ne kiekvienas mokinys turi gerą instrumentą. Galbūt jie neturi naujausių knygų, tačiau ir su ne pačiu geriausiu instrumentu gali tapti puikiu muzikantu. Nyderlanduose yra daug muzikantų su puikiais instrumentais, tačiau jie ne visada groja gerai. Apskritai mano įspūdžiai tik teigiami. Džiaugiuosi matydamas tiek jaunų žmonių – jei pažiūrėtumėte į dabar repetuojantį orkestrą, pamatytumėte, kad ten groja vien jauni žmonės. Jei jie gros ir toliau, muzikos ateities garantuota.

Ar tiesa, kad ketinate groti su Trakų meno mokyklos orkestru Nyderlanduose?

F.D.: Taip. Sekmadienį, man tik atvykus, gėrėme kavą su Arvydu Mišeikiu ir jau po valandos ėmėme kurti bendrus planus. Visuomet galvojame, ką galima padaryti, kad tobulėtume, sudomintume mokinius.

Kodėl pasirinkote muzikos kelią? Ar Jūsų šeimos nariai taip pat muzikantai?

B.L.: Kiekviename Nyderlandų mieste ir kaime yra fanfarinių orkestrų. Nuo pat pirmos akimirkos buvau sužavėtas trimito. Daug dėmesio skiriu ne tik muzikai, bet ir bendravimui – orkestras stiprina socialinius ryšius, ypač kalbant apie jaunus žmones. Septintajame, aštuntajame dešimtmetyje supratau, kad tai yra darbas, kurį noriu dirbti. Po to, kai susidomėjau muzika, mano brolis ir tėvas taip pat ėmė muzikuoti, tačiau tik mėgėjiškai, tai tėra jų laisvalaikio užsiėmimas.

B.L.: Tai buvo 1992 metais, kai susipažinau su lietuvių kompozitoriumi Kaziu Daugėla. Susitikome kasmetiniame kongrese ir nuo tada ėmėme bendrauti. Jis parašė keletą kūrinių mūsų orkestrui. Po to ėjo kupinas darbų periodas, todėl bendravome ne daug.

B.L.: Maždaug prieš du su puse metų pirmąkart atvykau į Lietuvą. Kompozitorius Kazys Daugėla papasakojo man apie Trakų meno mokyklos orkestrą. Aš panorau jį išgirsti ir specialiai man buvo surengta repeticija. Tuomet su Arvydu Mišeikiu ėmėme kalbėtis apie galimą bendradarbiavimą. Lietuvoje buvau net 12 kartų.

Kokius pasikeitimus matote festivalyje, lygindamas jį su praėjusiais metais?

B.L.: Manau, kad mokiniai labai patobulėjo. Jie turi daug energijos ir noro mokytis. Be to, nors festivalio esmė nepasikeitė, organizacija pagerėjo, išsiplėtė. Labai svarbu tai, kad vyksta kultūriniai mainai. Mūsų muzikantai turėjo progą išbandyti tradicinius lietuviškus instrumentus, kurių jie niekada nėra matę, jie buvo sužavėti ir susidomėję. Skirtingų kultūrų pažinimas daro gerą įtaką kūrybiškumui.

Ką galėtumėte pasakyti apie savo grojamą muziką? Kokiai auditorijai ji skirta?

B.L.: Fanfariniai orkestrai groja įvairią muziką – klasikinę, lengvąją, popmuziką. Šiuo metu stengiamės į programą įtraukti kuo daugiau būtent fanfariniams orkestrams skirtos muzikos. Mano manymu, fanfarinis orkestras turi sudominti kuo platesnę auditoriją. Negalima atlikti vienpusiškos programos, nors sudaryti kiekvienam patinkantį repertuarą yra labai sunku.

B.L.: Dauguma muzikantų yra iš šio regiono, yra atlikėjų iš vakarų ir vidurio Lietuvos, taip pat yra studentas iš Švedijos, du latviai ir vienas estas. Norėjome bendradarbiauti tarptautiniu mastu – lietuvių muzikantai, olandų mokytojai. Tai naudinga muzikiniam tobulėjimui. Bendrauti sekasi puikiai – jei kartais ir nesusikalbame, tai visi suprantame tarptautinę muzikos kalbą.

B.L.: Taip, manau, ir toliau bendradarbiausime. Tikiuosi ir toliau dirbti bei kartu tobulėti. Trakų Meno mokyklos pučiamųjų orkestras taip pat vyks į Nyderlandus, kartu koncertuosime.

Pučiamųjų instrumentų ansamblio „Vilnius Brass“ vadovas bei įkūrėjas (1998 m.) Marius Balčytis

M.B.: Labai malonu būti tarp šių šiltų žmonių, surengusių tokį nuostabų mokymo kursą. Tikiuosi, kad šis renginys bus organizuojamas dar daugelį metų, nes tai, ką mes darome yra iš tiesų svarbu. Manau, Trakų gyventojai turėtų didžiuotis, kad toks renginys jau trečius metus organizuojamas būtent čia. Tikiuosi, kad ir aš sugrįšiu čia dar ne kartą. Be to jau antri metai čia dėstytojauju, kuo toliau, tuo viskas yra geriau – ir studentai, ir publika, visi buvo nuostabūs.

M.B.: Mane žavi ši Trakų „komuna“ – į koncertus visi eina šeimomis, kiekviename koncerte gali pamatyti tuos pačius veidus. Esu sužavėtas šiltos žmonių reakcijos.

M.B.: Mūsų tikslas tas, kad mokiniai atėjus laikui patys mus aplenktų. Puikiai sutariame, daug dirbame, grojame. Mūsų ryšys labai atviras – atsakinėjame į visus klausimus, komentarus. Mes esame vienodo lygio, skirtumas tik tas, kad aš žinau šiek tiek daugiau, o jie truputį daugiau nori sužinoti.

E.A.: Manau, tai yra tikrai geras festivalis, naudingas ne tik Trakams, bet ir visai šaliai. Gražu žiūrėti, kaip vasarą į sales susirenka minios žmonių, atvažiuoja geri atlikėjai. Žodžiu, tai yra aukšto lygio festivalis.

Jūs dalyvaujate daugelyje festivalių. Kuo Trakų renginys išsiskiria iš kitų?

E.A.: Aš dažniausiai dalyvauju pučiamųjų orkestrų festivaliuose. Šis festivalis išskirtinis tuo, kad žmonės yra labai geranoriški. Yra toks festivalis Panevėžyje, jis panašesnis į čempionatą, o šio festivalio metu visi Trakai tarsi įsijungę į festivalį, gyvena pučiamųjų muzikos garsais.

E.A.: Kaip visada – gero oro. Organizatoriams priekaištų neturiu, jie puikiai dirba. Ko gi reikia festivaliui... kad visada taip kaip dabar rinktųsi publika.




	Trakų rajono laikraštis	Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 19 d.


Laikraščio archyvas:	2003 metai \| 2005 metai \| 2006 metai \|