Trakuose – Lenkijos penkiakovės čempionė Marta Kobecka

Trakuose – Lenkijos penkiakovės čempionė Marta Kobecka

Lenkijos penkiakovės čempionė Marta Kobecka (antra iš kairės) kartu su tėvu Aleksandru Kobeckiu ir tetomis – ambasadore, Trakų rajono garbės piliete dr. Halina Kobeckaite (pirma iš kairės) ir Aleksandra Kobecka Lietuvos karaimų bendruomenės namuose „Karaj Odžahy“ 2021 m. liepos 14 d. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Jolanta Zakarevičiūtė, Trakai, www.traku-zeme.lt

Trakai dažnai vadinami karaimų Meka. Paprastai Lietuvoje ir užsienyje gyvenantys šios tautinės mažumos atstovai atvyksta į kasmetinę tarptautinę vasaros karaimų kalbos ir kultūros stovyklą, rengiamą čia jau 17 metų. Deja, pernai ir šiemet dėl COVID-19 ji nevyksta, tačiau tai nesutrukdė šiais metais žymiai Lenkijos penkiakovininkei Martai KOBECKAI (26 m.), gyvenančiai Pruškove, prie Varšuvos, atvažiuoti čia kartu su tėvais Danuta ir Aleksandru Kobeckiais.

„Trakų žemė“ susitiko su sportininke Lietuvos karaimų bendruomenės namuose „Karaj odžahy“ ir uždavė keletą klausimų.

Mums labai malonu, kad sutikote pabendrauti su „Trakų žemės“ redakcija ir papasakoti skaitytojams apie save. Esate garsi Lenkijos penkiakovininkė, daugelio medalių savininkė. Kada susidomėjote šiuo nelengvu sportu?

Viskas prasidėjo dar vaikystėje. Iš pradžių sveikatos sumetimais pradėjau lankyti baseiną. Man patiko plaukioti ir man gerai sekėsi, tad pamažu ėmiau bėgioti, tada man davė pistoletą ir pradėjau šaudyti. Taip ir įsitraukiau.

Marta Kobecka rodo lazerinį pistoletą ir aiškina, kaip viskas vyksta varžybų metu. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Kada pradėjote dalyvauti pirmosiose varžybose?

Kai vaikystėje pradėjau sportuoti, tada ir prasidėjo įvairūs turnyrai. Iš pradžių dalyvavau vaikų, nuo 14 metų amžiaus – jaunimo (iki 21 metų) kategorijoje, kur jau tekdavo ginti šalies garbę ir tarptautinėse arenose. Po truputį kantriai, atkakliai dirbau, siekiau savo tikslų ir pasiekiau norimų rezultatų.

Gal galite įvardyti svarbiausius savo apdovanojimus?

Labai džiaugiuosi savo naujausiu pasiekimu – liepos mėnesį Europos čempionate Žemutiniame Naugarde (Rusija) iškovotu sidabro medaliu (II vieta). Taip pat esu šios sporto šakos Lenkijos vicečempionė, Pasaulio akademinių penkiakovės varžybų ir Europos čempionato mišrių estafečių 2018 m. bei Pasaulio taurės Sofijoje 2019 m. aukso medalių laimėtoja. Visi mano laimėjimai skatina mane eiti į priekį, inspiruoja siekti naujų sportinių aukštumų.

Šaudymo rungtyje naudojami lazeriniai pistoletai. Asmeninio M. Kobeckos albumo nuotr.

Papasakokite, kaip atrodo Jūsų treniruotės, kai tiek daug rungčių?

Mano diena prasideda 08:00 val. Iki pietų paprastai būna trys treniruotės – plaukimas, šaudymas ir fechtavimas, o po pietų laukia arba bėgiojimas, arba jodinėjimas. Kasdien stengiamės treniruotis keturiose rungtyse.

Žinoma, tai nėra lengva, kaip ir pati ši sporto šaka. Nėra paprasta sujungti visas disciplinas ir pasiekti vienodai gerų rezultatų. Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad yra pavojinga jodinėti žirgu, nes jis ne visada būna prognozuojamas. Fechtavimasis špaga reikalauja ne tik daug ištvermės, bet ir loginio mąstymo. Čia fizinė jėga, judrumas, lankstumas veikia išvien su intelektu. Reikia nemažai jėgų ir bėgiojimui, todėl daug laiko ir skiriu treniruotėms. Štai į Trakus atsivežiau ir špagą, ir pistoletą. Ežerai idealiai tinka plaukimui, o jų pakrantės – bėgimo treniruotėms.

Ar svarbus treniruočių eiliškumas?

Taip. Nepatariama jungti bėgimą su plaukiojimu. Tas pats principas galioja ir varžybose. Iš pradžių vyksta plaukimas laisvuoju stiliumi 200 m, po to fechtavimasis špaga, konkūrinis jojimas ir viską vainikuoja kroso bėgimas su šaudymu lazeriniu pistoletu intervalais.

Konkūrinio jojimo varžybose tenka joti ant atsitiktinai parinktų žirgų. Asmeninio M. Kobeckos albumo nuotr.

Šiuolaikinė penkiakovė, kaip jau užsiminėte, yra pavojinga sporto šaka. Praėjusią savaitę Lietuvos penkiakovininkės Lauros Asadauskaitės – Zadneprovskienės žirgas suklupo, traumą patyrė ir ji. Ar Jūs pati esate patyrusi kokių nors traumų?

Pažįstu Laurą, prieš mėnesį mudvi kalbėjomės Kaire, kur vyko šiuolaikinės penkiakovės pasaulio čempionatas. Aš jai papasakojau, kad dažnai lankausi Trakuose ir net pasisveikinau lietuviškai. Labai ją užjaučiu dėl traumos, apie kurią tik dabar iš jūsų išgirdau, ir linkiu kuo greičiau pasveikti.

Taip, ši sporto šaka iš tiesų nėra iš lengvųjų, yra tikimybė gauti traumų. Pati per savo karjerą irgi nesu jų išvengusi, laimei, jų nebūta labai sunkių: man yra tekę kokius tris kartus nukristi nuo žirgo varžybų metu.

Žinome, kad Jūs esate ne tik sportininkė, bet ir diplomuota architektė. Ar sunku derinti mokslus ir sportą?

Nors tai nėra lengva, bet tikrai verta. Mano diplominis darbas „Karaimų kapinių Varšuvoje reprezentacinės zonos projektas“ Lenkijos kraštovaizdžio architektų asociacijos konkurse pelnė II vietą. Aukščiausiu balu buvo įvertintas ir mano magistro darbas „Sportas po tiltu. Daugiafunkcinė erdvė miesto sportui, remiantis Varšuvos Lazenkų ir Agrykolio viaduko tilto pavyzdžiu“. Smagu, kad savo pirmuosius mokslinius darbus galėjau derinti su savo patirtimi – pirmąjį su karaimų Varšuvoje istorija, o kitą – su tuo, kuo dabar daugiausia užsiimu – su sportu. Kol esu jauna bei turiu užtektinai jėgų ir ryžto, tol ir toliau dalyvausiu varžybose. Vėliau planuoju save realizuoti kraštovaizdžio architektūros srityje. Profesijos turėjimas suteikia man pasitikėjimo savimi. Mano brolis Michalas irgi man yra puikus pavyzdys – jis siekia mokslo aukštumų, šiuo metu rašo disertaciją iš fizikos srities.

2021 m. vykusiame Europos čempionate Žemutiniame Naugarde (Rusija) Marta Kobecka iškovojo sidabro medalį. Asmeninio M. Kobeckos albumo nuotr.

Koks yra Jūsų tėvų vaidmuo šiame sunkiame sportiniame kelyje?

Dauguma sportininkų yra dėkingi savo tėvams, o aš ypač. Jie visada mane remia. Kai buvau maža, tėvai veždavo mane į varžybas, skatino užsiimti sportu.

Taip pat labai svarbu yra ir maistas. Aš neturiu daug laiko, kurį galėčiau skirti maisto gamybai, tad mamos pagalba čia yra labai reikšminga.

Į Trakus M. Kobecka atsivežė ir savo sportinę špagą. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Kiekvieno karaimo, gyvenančio svetur, tarsi yra pareiga aplankyti Trakus, kur menamos ilgametės protėvių tradicijos ir istorija. O kaip dažnai Jūs pati lankotės čia?

Vaikystėje atvažiuodavau beveik kasmet, o dabar atvykau po kelerių metų pertraukos, nes buvo daug varžybų, intensyvus sezonas. Atvykimas į tarptautinę vasaros karaimų kalbos ir kultūros stovyklą man yra puiki proga susitikti su draugais, bičiuliais ir giminėmis, visiems kartu pabendrauti, pažinti protėvių kultūrą ir ja domėtis bei puoselėti. Nors mano tėvai gimę Lenkijoje, bet abu seneliai iš tėvo pusės – Lietuvoje: senelis Trakuose, o močiutė Vilniuje. Iš Trakų kilusios visos ankstesnės Kobeckų giminės kartos. Tad mano trauka į Trakus yra labai natūrali. Be to, viešnagė Trakuose suteikdavo galimybę mokytis karaimų kalbos, kurios, deja, namie neišmokau. Taip, žinau atskirus žodžius, bet… Vasarą karaimų kalbos mokykloje mokėmės, tačiau kai tos kalbos nevartoji kasdieniame gyvenime, mokykloje gautos žinios greitai pasimiršta. Tas dviejų savaičių laikotarpis prabėgdavo labai greit, būdavo labai smagu ir, jam pasibaigus, laukdavau kitų metų. Žinoma, laisvu metu, kai nevykdavo užsiėmimai karaimų mokykloje, tęsdavau treniruotes: bėgiojau, plaukiojau… Čia tam yra visos sąlygos.

O ar daug karaimų gyvena Varšuvoje? Ar palaikote ryšius vieni su kitais?

Lenkijos sostinėje jų gyvena apie 40. Mes bendraujame, susitinkame įvairiomis progomis, stengiamės palaikyti ryšius. Aš ir mano brolis Michalas šokome karaimų tautiniame kolektyve „Dostlar“ (liet. „Draugai“), teko koncertuoti tokiuose vietose kaip Tatarstanas, Stambulas ir, žinoma, Trakai. Esame surengę ne vieną koncertą drauge su Lietuvos karaimų jaunimo ansambliu „Birlik“ (liet. „Vienybė“), kuris pernai atšventė savo dešimtmetį. Publika visada šiltai mus sutikdavo, o tai paliko labai malonius prisiminimus. Dabar dėl intensyvaus treniruočių grafiko mažiau laiko skiriu šokiams, bet karaimiškų tradicijų stengiuosi nepamiršti.

Dėkojame už pokalbį. Linkime Jums aukštų sportinių pasiekimų.

Kalbėjosi Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ, Juozas VERCINKEVIČIUS

Naujienos iš interneto