Trakų vikaras Petras Velička

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

1925-1932 metais Trakuose vikariavo kun. Petras Velička.

P. Velička gimė Sibire, tuometinės Tomsko gubernijos Marijinsko mieste (dabar Kemerovo sritis). Tik gimimo data skirtinguose dokumentuose rašyta nevienodai: pasak pažymos, pateiktos 1922 m. stojant į Vilniaus kunigų seminariją (Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius, fondas 342, byla 14433; toliau – MAB, o skaičiai reikš fondo ir bylos numerius), bei pagal Dūkštų bažnyčios 1941 m. birželio 15 d. žiniaraštį (MAB 318-22791) gimęs 1895 m. gruodžio 17 d., o pagal bažnyčių ir kunigų 1940 m. spalio 24 d. sąrašą (MAB 318-30048) bei buvusio Trakų vikaro registracijos kortelę (MAB 318-26382) – 1894 m. spalio 14 d. (gimimo metrikus iš Vilniaus kunigų seminarijos P. Velička 1931 07 14 kažkodėl atsiėmė).

Vilniaus arkivyskupijos kurijoje esančios P. Veličkos bylos 1966 m. lapkričio 11 d. anketoje irgi rašoma, kad gimęs 1895 m. gruodžio 17 d., o 1967 m. gegužės 31 d. lenkiškai užpildytoje anketoje „Žinios apie kunigą“ įrašyta, kad gimęs 1895 m. gruodžio 30 d. Aišku, kad paskutinėje anketoje gimimo dieną norėta užrašyti pagal Grigaliaus kalendorių, tačiau apsirikta: tokiu atveju turėtų būti gruodžio 29 d. (prie XIX a. datų pagal Julijaus kalendorių pridedama 12 dienų, o ne 13, kaip prie XX a. datų). Buvo pakrikštytas Tomsko bažnyčioje 1896 m. sausio 15 d. Sutvirtinimo sakramentą gavęs 1907 m. Varšuvoje.
 

Sibire P. Velička priklausė miestelėnų luomui. Buvo lenkas. Tėvai – Petras Velička ir Magdalena iš Maidučenių šeimos. Tėvas kilęs iš anuometinės Volkovysko apskrities (dabar Baltarusijos Gardino sritis) valstiečių, į Sibirą išvažiavęs savo noru ieškoti geresnio gyvenimo. Dirbo geležinkelyje. Marijinske Petras praleido pirmuosius penkerius savo gyvenimo metus. Tėvams persikėlus gyventi arčiau Tomsko, 1905 m. čia pradėjo lankyti pradinę mokyklą, o 1909-1913 m. mokėsi Tomsko miesto mokykloje.
Siekti kunigystės mokslų P. Velička pradėjo Petrograde buvusioje Mogiliovo arkivyskupijos Romos katalikų dvasinėje seminarijoje, į kurią įstojo 1914 m. (įdomus vėlesnis jos adresas Rusijos Laikinosios vyriausybės laikotarpiu: Izmailovo pulko 1-oji kuopa, namas Nr. 11). Baigę progimnaziją arba 4 gimnazijos klases, klierikai kunigų seminarijose anuomet mokydavosi ne tik teologijos, bet ir bendrojo lavinimo dalykų. Iš vyskupo Jano Cepliako P. Velička 1917 m. gavo žemuosius šventimus. Petrograde jis baigė tris seminarijos kursus. MAB 342-14433 yra 1917 m. liepos 28 d. bilietas, leidžiantis seminarijos auklėtiniui vykti atostogų į Tomską, su pastaba, kad karinė ir civilinė valdžia nedarytų jam kliūčių vykstant į abi puses ir būnant vietoje. Vyko su persėdimais, nes biliete yra ir, pvz., Novo Nikolajevsko miesto (dabar Novosibirskas) įstaigos 1917 09 27 spaudas.
Nuvykęs į Tomską, miesto milicijoje P. Velička užsiregistravo 1917 m. gruodžio 26 d. Pradėjo dirbti Tomsko gubernijos įstaigoje. Tačiau mirė abu tėvai. Petro pečius užgulė 5-kių nepilnamečių našlaičių – brolio ir 4-erių seserų – globos rūpesčiai; broliui ir seserims buvo nuo 5 iki 17 metų.
Petrogrado dvasinės seminarijos rektoriaus 1918 m. gegužės 17 d. atsakyme klierikui perspėta, kad apskritai nežinia, ar ir ateinančiais mokslo metais dėstymas seminarijoje galės prasidėti laiku: baisus brangymetis, trūko pinigų ir maisto. Vasaros pabaigoje apie mokymosi galimybę turėjo būti paskelbta „Mogiliovo arkivyskupijos žiniose“. Tačiau dėl pilietinio karo užsiėmimų seminarijoje nebuvo.
1918 m. gegužės-birželio mėnesiais P. Velička buvo išbandytas Tomsko gubernijos I gimnazijoje: patikrintos jo žinios iš gimnazijos šešių klasių kurso. Žinios įvertintos taip: rusų raštija ir rusų kalba, prancūzų kalba, algebra ir geometrija – patenkinamai (3), lotynų kalba, vokiečių kalba, aritmetika, fizika, gamtos mokslas, istorija ir geografija – gerai (4). Todėl atlikęs karinę prievolę P. Velička turėjo teisę į lengvatą, numatytą 1897 m. leidimo Karinės prievolės statuto 64 str. 3 punkte. Stodamas į civilinę tarnybą, jeigu turėtų tam teisę pagal kilmę, remiantis caro 1871 m. liepos 31 d. patvirtinto Gimnazijos ir progimnazijos statuto 128 paragrafu, P. Velička nebūtų išbandomas pirmos klasės valdininko laipsniui suteikti. Čia atkreipkime dėmesį į vieną dalyką: caro valdžios Rusijoje jau seniai nebuvo, Petrograde viešpatavo bolševikai, o Tomske – Kolčakas. Tomsko gimnazijos pedagogų taryba rėmėsi senaisiais direktyviniais dokumentais, pažymėjimą apie jaunuolio šešių klasių žinias išrašė taipogi remdamasi Rusijos liaudies švietimo ministro 1897 01 29 aplinkraščiu. Pažymėjimas išrašytas 1918 m. birželio 22 d. Už gimnazijos direktorių pasirašė inspektorius, dar pasirašė 6 dėstytojai ir pedagogų tarybos sekretorius. Pažymėjimas patvirtintas gimnazijos antspaudu su dvigalviu ereliu.
P. Velička – pripažintas Mogiliovo RK dvasinės seminarijos auklėtiniu. Tai patvirtina Tomsko dekano ir Tomsko RK parapijos 1918 m. rugsėjo 30 d. pažymėjimas. Dalies Mogiliovo arkivyskupijos laikinasis valdytojas, neturėjęs ryšio su metropolitu, Tomsko dekanas Demikis 1919 m. balandžio 7 d. davė P. Veličkai kitą pažymėjimą, kad dokumento pateikėjas yra Petrogrado RK dvasinės seminarijos auklėtinis, kuriam suteikti šventimai minorum ordinum.
Brandos atestato (8 gimnazijos klasių) egzaminus P. Velička išlaikė eksternu 1920 m. Dvasinė valdžia nedarė kliūčių jam laisvu klausytoju stoti į Tomsko universitetą. Paskaitas Istorijos-filologijos fakultete P. Velička lankė vienerius metus.
Jo mokymąsi Petrogrado dvasinėje seminarijoje patvirtina ir Mogiliovo arkivyskupo Eduardo Ropo 1922 m. gruodžio 18 d. pažyma (MAB 342-37303). Pasak jos, mokydamasis Mogiliovo arkivyskupijos seminarijoje 1914-1917 m. P. Velička elgėsi nepriekaištingai. Vėliau, 1923 m. rugpjūčio 14 d., Vilniaus vyskupijos kurija E. Ropo raštus apie Mogiliovo arkivyskupijos seminarijos klierikus P. Veličką ir Vitalį Chamioneką persiuntė Vilniaus kunigų seminarijos rektoriui Jonui Ušilai.
Į anuometinę Lenkijos valstybę P. Velička su broliu ir seserimis atvyko 1922 m. Iš pradžių apsigyveno Volkovyske: 1922 m. liepos 14 d. gavęs Volkovysko apskrities storastijos išrašytą asmens liudijimą (kitas toks liudijimas be datos yra MAB 318-26382). Tik 1966 m. lapkričio 11 d. rašytoje biografijoje kunigas teigė, kad į Lenkiją atvykęs 1922 m. liepos 29 d.; greičiausiai apsirikta: gal atvykęs birželio 29 d.? Ėmė rūpintis, kaip pratęsti mokslus Vilniaus kunigų seminarijoje. 1966 11 11 ir 1967 05 31 pildytose anketose kunigas rašė, kad Vilniaus seminarijoje mokėsi nuo 1922 m. Subdiakono šventimus vysk. Jurgis Matulaitis jam suteikė 1924 m. birželio 14 d., o į kunigus tas pats vyskupas įšventino 1925 m. birželio 6 d.
Pasak Trakų klebono ir dekano Klemenso Maliukevičiaus 1926 m. spalio 28 d. informacijos Vilniaus vaivadijos valdybos Prezidiumo skyriui, P. Velička į Trakus buvo paskirtas 1925 m. birželio 8 d. (Lietuvos valstybės istorijos archyvas, fondas 604, apyrašas 1, byla 10903; toliau – LVIA, o skaičiai reikš fondo, apyrašo ir bylos numerius). Tą patį 1967 05 31 anketoje rašė ir patsai P. Velička. Gerai mokėjo rusų ir lenkų kalbas.
Trakų mokyklų prefektas (tikybos dėstytojas) F. Kaforskis buvo paimtas į Vilnių teologijos studijoms kunigų seminarijoje, ir mokyklos liko be tikybos dėstytojo. Todėl klebonas K. Maliukevičius 1925 m. lapkričio 4 d. paprašė vyskupo sufragano tikybos dėstytoju Trakų pradinėje mokykloje ir mokytojų seminarijoje, kol bus paskirtas nuolatinis prefektas, skirti vikarą P. Veličką. Sufraganas K. Michalkevičius Veličką Trakų mokytojų seminarijos ir pradinių mokyklų prefektu paskyrė 1926 m. sausio 18 d. Tiesa, po seminarijos auklėtinio Mrozovskio savižudybės kurį laiką buvo įsitempę prefekto ir seminarijos direktorės santykiai. Apie tai prefektas skundėsi sufraganui 1926 m. rugpjūčio 5 d. Galbūt dėl to rugsėjo 17 d. norėta Veličką perkelti į Lydą (vyskupijos raštas LVIA 694-5-4434), tačiau kurijos nutarimas po kelių dienų buvo atšauktas ir prefektas liko Trakuose. 1926 m. spalio 27 d. sufraganas įsakė jam perimti tikybos dėstymą kaimų mokyklose: Bražuolėje, Šulininkuose, Pasiekose, Salkininkuose, Slabadoje, Markutiškėse, Miciūnuose ir Padumblėje.
Arkivyskupija 1928 m. rugpjūčio 16 d. planavusi P. Veličką perkelti į Pabradę – prefektu ir bažnyčios rektoriumi. Tačiau kurijos nutarimas taipogi atšauktas.
P. Velička 1929 m. vasarą vyko į Poznanę ir Lenkijos Pamarį. Išvykos laikotarpiui vikaras birželio 28 d. prašė arkivyskupijos celebreto (leidimo laikyti mišias). Klebonas K. Maliukevičius tam neprieštaravo.
Ilgainiui P. Veličkai Trakuose pabodo. 1930 m. gruodžio 17 d. jis prašė arkivyskupijos duoti kokią nors kleboniją. Pasak jo, tam skatino ne tik materialinės priežastys, bet ir noras padirbėti savarankiškai. Todėl P. Veličką norėta perkelti klebonu į Ilją Vileikos apskrityje. Apie tai kurija gruodžio 29 d. pranešė Lenkijos tikybų ir valstybinio švietimo ministrui, bet paskyrimas atšauktas, apie ką tą pačią dieną pranešta P. Veličkai ir Iljos klebonui Zenonui Gerdzevičiui. Gruodžio 30 d. P. Velička prašė arkivyskupo paskolinti 2 000 zlotų: 1 400 zl reikėjo skoloms apmokėti, susirgo vyresnioji sesuo ir t. t. Paskolą vargu ar gavo, nes su tokiais prašymais kai kurie kunigai į arkivyskupiją kreipdavosi gana dažnai.
Pasak klebono K. Maliukevičiaus 1931 m. vasario 23 d. pranešimo kurijai, 1930-1931 mokslo metais prefektas P. Velička dėstė tikybą Trakų 7-nių skyrių mokykloje. Joje mokėsi 264 mokiniai – 151 berniukas ir 113 mergaičių. Pagal religijas mokinių kontingentas buvo toks: 208 katalikai, 16 stačiatikių, 23 žydai, 14 karaimų, 2 totoriai, 1 protestantas. Per savaitę mokykloje buvo 14 tikybos pamokų, t. y. po dvi pamokas kiekvienam skyriui (LVIA 694-3-516). (5-kių kursų Trakų moterų mokytojų seminarijoje tikybą tuo metu dėstė prefektas Viktoras Počebskis (Potrzebski). Seminarijoje buvo 183 moksleiviai – 165 merginos ir 18 vaikinų. Moksleiviai suskirstyti pagal religijas: 161 katalikas, 12 stačiatikių, 8 karaimai, 2 žydai. Buvo 10 tikybos pamokų per savaitę, t. y. taipogi po dvi pamokas kiekvienam kursui). LVIA 694-5-4427 yra Trakų prefekto P. Veličkos neaiškių metų neaiškaus mėnesio 21 d. telegrama vyskupui K. Michalkevičiui. Prefektas prašė leisti vyskupui Bandurskiui suteikti sutvirtinimo sakramentą pradinėse mokyklose besimokiusiems vaikams. (Vladislavas Bandurskis, 1865 Sokale Lvovo krašte – 1932 Vilniuje. Lvovo sufraganas nuo 1906 m. Su gen. L. Želigovskiu 1920 m. atvyko į Vilnių ir čia įsikūrė. Susijęs su lenkų legionais, buvo neoficialus jų kapelionas, Lenkijos kariuomenės vyskupas).
 
P. Veličkai vikaraujant Trakuose ir toliau teko rūpintis jaunesniaisiais broliu ir seserimis. Vyriausioji sesuo Marija po kelerių metų ištekėjo, brolis Stanislovas baigė Glubokojės gimnaziją, sesuo Genovefa baigė Trakų mokytojų seminariją, Albina – seminarijos ikimokyklinio amžiaus vaikų auklėtojų skyrių, Veronika – profesinę mokyklą.
P. Velička 1932 m. kovo 14 d. kreipėsi į Vilniaus arkivyskupą: vieną seserį išleidus už vyro, o kitas įtaisius į internatą, globos joms jau nereikėjo, todėl norėtų iš Trakų persikelti kitur – „turėti kokį kampelį, kur galėtų tvarkytis“. Tačiau naujo paskyrimo vėl negavo. Kokios nors parapijos paprašė birželio 4 d. Kurijos kancleris tą pačią dieną atsakė, kad vakuojančių vietų nėra. Tačiau birželio 23 d. arkivyskupas pranešė tikybų ir valstybinio švietimo ministrui, jog Trakų vikarą perkelia klebonu į Krulevščizną Glubokojės dekanate Dysnos apskrityje (baltarus. Kruleuščina, dabar Vitebsko sr. Dokšicų raj.). Bet liepos 1 d. Veličkai įsakyta iš kun. Tadeušo Šadbejaus perimti laikinai administruoti to paties dekanato Zaščeslės parapiją. Be to, kurija liepos 12 d. atsakė, kad negali patenkinti prašymo skirti iš kurijos kasos 600 zlotų; pasak Veličkos, pinigų reikėjo kelionės išlaidoms apmokėti, smulkioms skoloms padengti ir būtiniausiems daiktams įsigyti. Pinigų iš kurijos Velička vėl kaulijo 1932 m. rugpjūčio 27 d. (rašyta iš Krulevščiznos): sunkios materialinės sąlygos, padidėjusios išlaidos dėl persikėlimo, reikėjo gydyti dantis… Prašė 300 zlotų ilgalaikės paskolos. Kurija rugpjūčio 30 d. prašymą patenkinti atsisakė. Tada P. Velička pasiūlė savo sąlygą: paskolai padengti kurija jam iš algos kas mėnesį galėtų atskaičiuoti po 20-30 zlotų…
Krulevščizna ir Zaščeslė – tai ta pati vietovė: Krulevščizna – didelis kaimas, o Zaščeslė – šalia buvęs palivarkas (XIX a. Zaščeslės dvaras vadintas Juchnovščizna). Abu pavadinimai dažnai painioti tiek paties p. Veličkos, tiek arkivyskupijos raštuose. Vėlesniuose P. Veličkos dokumentuose tėra tik Krulevščizna.
Po kurio laiko Krulevščiznos administratorius P. Velička tapo klebonu. Tačiau 1933 m. balandžio 29 d. jis paprašė grąžinti į Trakus: jeigu ne visam laikui, tai bent porai metų, kol jo seserys baigs čionykštę mokytojų seminariją. Kurija gegužės 2 d. atsakė, kad Trakai užimti.
P. Velička 1934 m. gegužės 10 d. vėl prašė kurijos perkelti jį kur nors toliau nuo Krulevščiznos: septynerius metus prasėdėjęs Trakuose vargšu vikaru ir neįkyrėjęs prašymais dėl perkėlimo (?!), dabar to maldavo. Tačiau kodėl Krulevščizna jam taip nepatiko, smulkiau nepaaiškino. Gegužės 15 d. vyskupas sufraganas parašė tikybų ir valstybinio švietimo ministrui bei pranešė į Zaščeslę P. Veličkai ir Ašmenos dekanui Župronyse, kad P. Velička perkeliamas klebonu į Bagdonavą. Iš pradžių tik laikinai administruoti Bagdonavą Veličkai pavesta birželio 28 d., perimat parapiją iš kun. Adolfo Močulskio. Zaščeslę (Krulevščizną) iš P. Veličkos perėmė kun. Stanislovas Kozlovskis.
 
Bagdonave P. Velička patyrė konfliktą su dailininko Ferdinando Ruščico žmona Regina. Klebonas 1935 m. sausio 2 d. kreipėsi į arkivyskupą patarimo kaip laidoti numirėlį. Mat sausio 1 d. po sumos buvo iškviestas pas ligonį F. Ruščico dvare. Atvykęs dvaro nuomotojo sūnų rado gulintį ant grindų jau negyvą su žaizda širdies srityje. Manė, kad tai savižudybė, tačiau panėšėjo į nelaimingą atsitikimą, nors liudininkų nebuvo. R. Ruščicova Vilniuje sausio 7 d. apskundė P. Veličką kurijai, kad tas neskubėjo pas mirštantį ligonį, o baigė mišparus, atskaitė litaniją, pagėrė arbatos, jo kviesti atskubėjusiam vežėjui pasakęs: „ Ramiau, ramiau. Kas Dievo vertas, tas sulauks“. Todėl persišovusį dailininko giminaitį kunigas rado jau mirusį. Ištyrus paaiškėjo, kad pistoleto apkaba buvusi tuščia, o vienintelis šovinys buvo lizde, ir jo jaunuolis galėjo nepastebėti. Savižudybės nepatvirtino ir skrodimas. Pasiaiškinimą Ašmenos dekanui P. Velička parašė vasario 17 d. Dekanas savo ruožtu vasario 18 d. paaiškino kurijai, kad P. Velička niekuo nekaltas, nes jam nebuvo dorai pasakyta, pas kokį ligonį reikėjo važiuoti.
R. Ruščicova vėl skundė P. Veličką metropolijos kurijai 1935 m. birželio 4 d., nes kalėdodamas klebonas praleido jų palivarką ir jo darbininkus. Dėl Ruščicovos skundų Velička rašė kelis pasiaiškinimus kurijai ir arkivyskupui Jalbžikovskiui. Kita vertus, parapijiečiai p. Veličką gynė: 1935 m. rugsėjo mėnesį arkivyskupui jie pasiuntė kolektyvinį raštą, kuriuo užtarė savo kleboną; raštą pasirašė apie pustrečio šimto žmonių.
 
Arkivyskupas 1939 m. balandžio 15 d. pranešė tikybos ir valstybinio švietimo ministrui bei pačiam kunigui, kad P. Velička iš Bagdonavo parapijos perkeliamas į Dūkštas netoli Vilniaus (MAB 318-30048). Perimti parapiją reikėjo iš buv. klebono Felikso Kačmareko. P. Veličkos pagalbininkai Dūkštose buvo vikarai Stanislovas Pyrtekas ir Juzefas Vrubelis.
S. Pyrtekas gimęs 1913 m. Bystroje Krokuvos krašte. Tik dokumentuose pateikiamas skirtingas jo vikaravimo pradžios Dūkštose laikas: MAB 318-30048 – nuo 1934 metų, o MAB 318-22791 – nuo 1940 metų. Labiau tikėtini yra 1934 metai; 1940-ieji tikriausiai yra J. Vrubelio darbo Dūkštose pradžia: pastarasis kaip Dūkštų vikaras minimas Vilniaus arkivyskupijos klebonų ir vikarų 1942 ir 1943 metų sąrašuose (MAB 318-533 ir 318-4740). S. Pyrtekas žuvo 1942 m. kovo 4 d. (MAB 318-528).
Vikaras J. Vrubelis buvo nepatenkintas mažomis pajamomis. Anot klebono P. Veličkos 1942 m. spalio 30 d. rašto arkivyskupijos administratoriui, pinigų stoką jis pats jutęs per septynerius darbo metus (MAB 318-19754; septyneri metai – tai, be abejo, Trakų vikaro metai). Tačiau jam buvo bjauru girdėti, kai žmogus, turėjęs butą ir visišką išlaikymą, apkūrentas, apskalbtas ir kitaip aptarnautas, be to, per mėnesį dar gaudavęs kelis tūkstančius rublių (gal reichsmarkių? – aut. past.) ir neturėjęs jokių rimtesnių pareigų, skundėsi nepakankamomis pajamomis, kai tuo tarpu vargšas klebonas pragyvenimui buvo priverstas parduoti nuosavus batus… Iš Dūkštų J. Vrubelis iškeltas 1945 m.: kovo 17 d. rašte arkivyskupui P. Velička išreiškė nepasitenkinimą, kad tai padaryta be jo žinios (MAB 318-29463).
Bent jau rašyti lietuviškai P. Velička niekada neišmoko. Iki pat mirties visi jo raštai arkivyskupijai rašyti tik lenkiškai, lenkiškai rašyta autobiografija ir pildytos anketos.
1943 m. spalio 5 d. Dūkštų Pijorų bažnyčios klebonas P. Velička prašė arkivyskupijos apaštališkojo administratoriaus leidimo pašventinti naują sklypą kapinėms (MAB 318-96). Tai padaryti arkivyskupija leido spalio 20 d.
1944 m. vasario 10 d. P. Velička pranešė arkivyskupijos administratoriui apie vasario 7 d. parapijoje švęstą atgailos dieną. Atsižvelgdamas į Jo Ekscelencijos 1944 12 02 (suklysta: turėtų būti 1943 m. – aut. past.) nurodymą, klebonas apie būsimas iškilmes šešis kartus paskelbė iš sakyklos. Rašte atpasakota visa atgailos dienos eiga.
Išvakarėse 16 val. vikaras atlaikė pamaldas, atgiedojo Švč. Mergelės Marijos litaniją; klausyta išpažinčių. Atgailos dieną rytmečio mišias 7.30 val. vėl atlaikė vikaras. 8 val. – Švč. Sakramento išstatymas, ryto poteriai ir klebono laikytos mišios. 9 val. – vėl mišios su Švč. Marijos valandų giedojimu; mišias laikė Sudervės klebonas. 11 val. – arkivyskupijos administratoriaus laiško dėl atgailos dienų skaitymas, verčiant jį į lenkų kalbą, ir giesmių giedojimas, vadovaujant Dūkštų klebonui. 11.30 val. – suma, kurią laikė Maišiagalos vikaras; pamokslą sakė pats P. Velička; po sumos – giedojimai. 13.45 val. – Sudervės klebono laikyti mišparai. Baigiamąją kalbą pasakė vietos vikaras; jis taip pat vadovavo Švč. Jėzaus Širdies litanijos giedojimui ir pasišventimo (įžadų) akto priėmimui. Po to sekė Sudervės klebono vadovaujama procesija su „Te Deum“ giedojimu, palaiminimu ir kt. Per atgailos dienos iškilmes maždaug 500 žmonių priėmė komuniją. Žmonės paskatinti padaryti tokius įžadus: negerti degtinės ir neįkalbinėti gerti kitų, nelošti kortomis pamaldų metu sekmadieniais ir per šventes, nerūkyti tabako, vengti apkalbų, susilaikyti nuo blogų minčių bei žodžių, kas mėnesį atlikti išpažintį. Kiekvienas parapijietis pasirinko po vieną tokį įžadą ir prisiekė Dievu jį vykdyti. Rašto pabaigoje P. Velička padėkojo Jo Ekscelencijai už gerą mintį surengti atgailos dieną.
Pasak P. Veličkos 1944 m. lapkričio 4 d. rašto Vilniaus arkivyskupijos valdytojui, su šiuo lydraščiu jis pasiuntęs 9,50 rb mokesčio dėl dispensos – prašymo leisti pakrikštyti žydų tautybės asmenį. Prašymas formalus, nes tą asmenį švęstu vandeniu jis jau pakrikštijęs, tik pavardės į metrikų knygas neįrašęs (MAB 318-29463). Kitame tos pačios dienos rašte P. Velička pranešė arkivyskupijos valdytojui, kad į jį, norėdami apsikrikštyti, kreipiasi vis nauji Mozės tikėjimo žmonės. Ką daryti? Galbūt anie žmonės turi ir kažkokių savų išskaičiavimų, bet jeigu kitą dieną kurį ištiks mirtis, o klebonas bus atsisakęs jį pakrikštyti, tai jis liks neišganytas dėl klebono kaltės! Jeigu taip iš tikrųjų buvo, tai faktas įdomus: juk į Vilniaus apylinkes prieš kelis mėnesius jau buvo grįžusi Raudonoji armija; kas kita, jeigu žydai būtų stengęsi krikštytis hitlerininkų okupacijos metais: šitaip būtų galima suprasti jų bandymą gelbėtis nuo sunaikinimo. Arkivyskupijos atsakymas kunigui nežinomas.
P. Velička, atrodo, buvo savotiško būdo žmogus. Tą pačią dieną tuo pačiu reikalu į arkivyskupiją kartais siųsdavo bent po du raštus. Pusamžio vyro nuomonė kartais itin greitai keisdavosi.
1944 m. vėlyvą rudenį P. Velička gavo arkivyskupijos leidimą išvykti į Rytus – už Uralo, į Sibirą. Lapkričio 13 d. rašte džiaugėsi leidimu ir dėkojo už jį: ten, Tomske, kur pradėjo savo tarnybą Dievui, jis atlaikys mišias. Tačiau džiaugsmas truko labai neilgai, galbūt tik iki pietų: kitame tos pačios dienos rašte kurijos kancleriui P. Velička pranešė, kad jis prašo arkivyskupijos valdytojo dėl sveikatos atleisti jį nuo kelionės į Rytus (MAB 318-29463).
Po II pasaulinio karo P. Velička planavo išvykti gyventi į Lenkiją. 1946 m. rugpjūčio 28 d. prašė arkivyskupijos valdytojo atleisti iš Dūkštų parapijos, nes artėjo transportas jam išvykti. Tačiau kunigas į Lenkiją kažkodėl neišvažiavo. Užtat į Lenkiją išvyko brolis ir trys seserys. Lietuvoje pasiliko tik vyriausioji sesuo Marija.
Pasak P. Veličkos 1947 m. sausio 27 d. rašto arkivyskupijos kurijai, jis negalėjo sumokėti jam priklausiusių mokesčių: įvairi skola sudarė 8 355 rb. Anot parapijos sąskaitų knygos, 1946-tieji metai baigti su 6 905 rb trūkumu; net einamąsias bažnyčios išlaidas iš savo kuklių pajamų turėjęs padengti pats klebonas (MAB 318-5926). „Nedarau sau iš to tragedijos ir dėkoju Dievui už tai, ką turiu“, – rašė klebonas, nors negalėjo net nuvažiuoti pas dr. Laucevičių pasitikrinti sveikatos… Nenorėtų daug skųstis, kad nebūtų laikomas panašiu į Kalvarijų elgetas, tačiau tikrovė vertė tai daryti. Pavyzdžiui, sausio mėnesį turėjo trejas laidotuves – 22, 24 ir 27 dienomis. Už pirmąsias gavo 200 rb, antros buvo nemokamai, o trečios – veltui… Kalėdoti nevažinėjo, nes matė, „jog kalėdotojų žmonės turi užtektinai ir be klebono“; vieną kitą kaimą jis aplankydavo tik specialiai paprašytas. Beje, dar 1944 m. vasario 9 d. jis buvo kreipęsis į arkivyskupijos administratorių dėl Kernavės klebono kišimosi į jo parapijos reikalus. Tačiau ir po trejų metų iš arčiau Kernavės esančių kaimų nebuvo nei krikštų, nei laidotuvių, nei kitokių pageidavimų, todėl jo parapijiečių skaičius buvo fiktyvus. Pagaliau oficialiai jis net nesiskaitė esąs Dūkštų klebonas, jam tik patikėtos parapijos administratorius…
Paskutinysis viešuose archyvuose aptiktas P. Veličkos dokumentas yra jo 1947 m. spalio 25 d. raštas Vilniaus kurijai (MAB 318-96). Dūkštų klebonas priminė, kad žinias apie savo įsiskolinimus jis pateikęs 1947 01 27 rašte, o rugpjūčio 8 d. prašęs tas skolas padengti. Ta proga drįso pataisyti nuomonę apie save kaip apie ligotą žmogų: nors iš tikrųjų sirgo cukralige, bet liga jam netrukdė atlikti ganytojišką darbą. Atvirkščiai, to darbo Dūkštose jam trūko. Be to, jis bjaurėjosi ūkio tvarkymu kaime ir norėjo pavasarį persikelti į kitą darbovietę… Tačiau Dūkštose teko praleisti dar daugiau nei pusketvirtų metų.
Toliau remsimės Vilniaus arkivyskupijos kurijoje esančia kunigo byla.
P. Veličkos tarnyba Dūkštose baigėsi 1951 m. liepos 13 d. Vilniaus kapitulinis vikaras vysk. Kazimieras Paltarokas birželio 25 d. jį nuo liepos 14 d. paskyrė Tabariškių (anuomet Eišiškių, dabar Šalčininkų raj.) parapijos administratoriumi. Sutikimą keltis į Tabariškes P. Velička patvirtino birželio 24 d. iš Maišiagalos vyskupui siųsta telegrama. Parapiją reikėjo perimti iš Turgelių dekano kun. Br. Jelenskio. Ilgainiui Velička norėjo iš Tabariškių persikelti kitur. Matyt, būta kalbos apie Lavoriškes, nes 1959 m. kovo 3 d. vyskupui rašytame rašte iš Rukainių, kur buvo rekolekcijose, P. Velička sakėsi Lavoriškių nenorįs: ten nebus kur gyventi, nes butas po kun. T. Hoppės jau užimtas. Vilniaus m. Valstybinė notarinė kontora 1959 m. gegužės 18 d. P. Veličkai į Šalčininkų raj. Vidraškų (?) kaimą persiuntė pil. J. Savickio perspėjimą išsikelti iš pastarajam priklausiusio namo, nes jame norėjo apsigyventi jau senas patsai namo savininkas.
Anot P. Veličkos 1960 m. balandžio 25 d. rašto arkivyskupijai, sveikata kasdien blogėjo ir gyventi nedaug paliko… Prašė jį perkelti į Riešę, o jei ne ten, tai į Aušros vartus; gyventų Pavilnyje. Vyskupas Julijonas Steponavičius gegužės 10 d. atsakė (lenkiškai), kad prašymo perkelti į Riešę patenkinti negali: ši parapija mišri, joje dirbant reikia mokėti ir lietuviškai.
Tabariškėse P. Velička netgi buvo paaukštintas: arkivyskupijos valdytojas Česlovas Krivaitis 1961 m. gegužės 24 d. paskyrė jį Turgelių vicedekanu. Bendradarbiauti teko su dekanu Kazimieru Kulaku (kadaise buvusiu Trakų vikaru).
Arkivyskupijos 1963 m. vasario 18 d. raštu P. Velička iš Tabariškių administratoriaus pareigų nuo kovo 9 d. atšauktas ir paskirtas altarista į Naująją Vilnią. Būdamas altarista ir gyvendamas Pavilnyje, jis retkarčiais atlikinėjo vieną kitą kurijos pavedimą. Pavyzdžiui, 1964 m. rugsėjo 1 d. kunigui pranešta, kad, jam sutikus, nuo rugsėjo 7 d. iki 19 d. pavesta aptarnauti Lentvario parapijiečius per jų klebono J. Urbono atostogas. Atrodo, pageidavo jis ir pastovesnių pareigų, nors buvo išrankus. Antai 1964 m. lapkričio 11 d. kurijoje gautame rašte P. Velička pastebėjo, kad į Šumską vyktų tik priverstas, o į Pabradę pagalvotų, jeigu toks pasiūlymas būtų… Nuo 1965 m. rugsėjo 7 d. iki spalio 7 d. pavadavo kun. Konstantą Molį Pavilnio parapijos administratoriaus pareigose. Dėl silpnos sveikatos P. Velička 1966 m. kovo 5 d. pakartotinai paskirtas altarista prie N. Vilnios bažnyčios, nors gyveno Pavilnyje. Trūkstant kunigų ir P. Veličkai sutikus, Č. Krivaitis 1966 m. spalio 25 d. jį nuo spalio 31 d. paskyrė Jašiūnų parapijos administratoriumi. Parapiją perėmė iš buv. administratoriaus kun. N. Jauros, dalyvaujant Šalčininkų dekanui J. Sauliui. Iš Jašiūnų parapijos administratoriaus pareigų Č. Krivaitis P. Veličką neribotam laikui (sveikatos pataisyti) atleido 1967 m. gegužės 5 d.
Gyvenimo saulėlydžio P. Velička sulaukė Pavilnyje. Čia jis su seserim Marija Makovič gyveno Keleivių g. 1. Pavilnio klebonui K. Moliui 1967 m. rugpjūčio 17 d. išvykus į brolio laidotuves Lenkijoje, P.Veličkai buvo pavesta laikinai aptarnauti parapiją su klebono teisėmis. Senyvo kunigo sveikata buvo prastoka. 1969 m. pradžioje dėl cukraligės ligoninėje gulėjo apie 2 mėnesius, kelias savaites ligoninėje vėl praleido vasarą. K. Molis birželio 27 d. prašė arkivyskupijos paskirti P. Veličkai pensiją. „Tame protarpyje Mišias laikyti jam buvo sunku, dažnai laikė sėdėdamas arba visai nelaikė, bet vis tiek pragyventi galėjo“, – rašė Pavilnio klebonas K. Molis. Paskui ligoniui pasidarė visai sunku. Už materialinę paramą arkivyskupijos valdytojui Č. Krivaičiui P. Velička dėkojo laiške 1969 m. liepos 1 d. Tačiau jis ir toliau, kiek pajėgdamas, talkino Pavilnio klebonui. Pavyzdžiui, monsinjoras Č. Krivaitis suteikė P. Veličkai Pavilnio parapijos jurisdikciją klebono gydimosi laikotarpiu nuo 1970 m. rugsėjo 1 d. iki 26 d.
P. Velička mirė 1972 m. spalio 15 d. Pavilnyje. Palaidotas spalio 18 d. vietos kapinėse netoli bažnyčios.

Nuotraukoje: Trakų Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčia iš paukščio skydžio. 2005 m.

Voruta. – 2009, birž. 20, nr. 12 (678), p. 9.
Voruta. – 2009, liep. 4, nr. 13 (679), p. 9.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra