Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos vertybės

Autorius: Data: 2018-12-06 , 11:51 Spausdinti

Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos vertybės

 

Doc. dr. Birutė Rūta VITKAUSKIENĖ, Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilniaus dailės akademija

XVII a. pirmoje pusėje poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus kaip ir daugelis senovės piligrimų keliavo pėsčiomis iš Vilniaus į Trakus. Tai liudija jo sukurtos keturios epodės ir ypač išraiškinga 12-oji „Ketvirtoji mylia arba Trakai“, atspindinčios dvasinę poeto, išvykusio aplankyti švč. Mergelės, kelionę. Religinis pojūtis tų laikų žmonėms pats savaime buvo saitu su nematoma, bet nuolat jaučiama antgamtine realybe. Šiuo požiūriu Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia – viena reikšmingiausių ne tik lietuvių tautos kultūros istorijoje. Joje sukauptos meninės vertybės atspindi itin svarbią mūsų krašto ir jo gyventojų savasties ypatybę – tai atvirumas kitoms kultūroms ir tradicijoms.

Popiežius Šventasis Tėvas Jonas Paulius II yra pasisakęs apie dvejus Europos plaučius – apimančius ir jungiančius katalikų ir ortodoksų krikščionių pasaulį. Trakų bažnyčioje kaip niekur kitur dabartinėje Lietuvoje viskas byloja apie sinkretiškai sumišusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijas – pradedant stebuklingojo švč. Mergelės paveikslo legenda ir baigiant įspūdinga XVIII a. votyvinių sidabro plokštelių kolekcija. „Tau meiłui Trocensi / A: 1763 a Sym Taraym“ – užrašė nežinomas aukotojas ant vienos iš jų. Lietuviškai! Trakų Dievo Motinai ateidavo nusilenkti, prašyti malonių ir pasimelsti ne tik katalikai, unitai ir stačiatikiai, bet ir totoriai.

Didelės reikšmės ir vertės sakralinė vieta turi ir vieną seniausių Lietuvoje istoriografijos šaltinį – „Paveikslo stebuklų knygą“. Šį Vilniuje Bazilijonų spaustuvėje 1645 m. atspausdintą veikalą 1989 m. aptikau Krokuvos akademijos bibliotekoje (kol kas specialistams žinomas tik šis leidinio egzempliorius), dabar ji jau išleista lietuviškai. Pratarmėje autorius kreipiasi į tuometinį Trakų parapinės bažnyčios kleboną, Žemaičių vyskupą Jurgį Tiškevičių tokiais žodžiais: „Daugelis turtų pasaulyje bedugnėje žemėje godžiai užkastų surūdijo ir supuvo, taip pat nemažai jų godžiais sumanymais, svetimo lobio rijikai įvairiomis klastomis sunaikino“. Ir toliau cituoja evangelisto Mato laišką: „Nekraukite sau lobių žemėj, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia“. O tolesnės evangelijos eilutės sako: „bet kraukit sau lobius danguj, kur nei kandis, nei kirmėlė nesuėda ir kur vagys neprasikasa ir nepavagia. Nes, kur yra tavo lobis, ten bus ir tavo širdis“.

Nors mums šiandien sunku suprasti, bet tūkstantmečius Bažnyčia formulavo „lobyno“ sąvoką – religiniame gyvenime suvokiamą simboliškai kaip dieviškųjų malonių ir atlaidų lobyną ir kartu kaip krikščionių bendruomenės saugumo ir pagalbos nelaimės atveju garantą. Todėl ir Paveikslo stebuklų knygos pratarmėje kreipdamasis į vyskupą Jurgį Tiškevičių pamokslininkas brangakmenius ir perlus pirmiausia lygina su dosnaus ganytojo dorybėmis, kurios esą neįkainojami perlai.

1995–1996 m. menotyrininkų grupė, vadovaujama daktarės Marijos Matušakaitės (dalyvavo Gintautas Žalėnas, Ina Jonkienė ir šių eilučių autorė) Kultūros paveldo centro pavedimu atliko milžinišką darbą – inventorizavo, identifikavo, nufotografavo ir aprašė apie 500 dailės objektų Trakų bažnyčioje. Tai tikras senosios Lietuvos kultūros lobynas. Su išskirtine pagarba prisimename Trakų kleboną Vytautą Rūką, nuoširdžiai padėjusį mokslininkams tyrinėti jam patikėtos bažnyčios vertybes.

Seniausios Trakų bažnyčios vertybės nukelia mus į didžiojo kunigaikščio Vytauto laikus: tai senovinė bizantinio stiliaus tapyba, vietomis dar išlikusi ant vėlesnių rekonstrukcijų nepajudintų vidinių sienų choro pusėje ir vienintelis Lietuvoje XV a. relikvijoriaus arba pacifikalo (kryžiaus su relikvijomis) fragmentas. Šias freskas įtarėme ten buvus, nes graikiško stiliaus tapyba paminėta paveikslo „Stebuklų knygoje“. Pacifikalo kryžmą atsitiktinai radome inventorizacijos metu.  Beveik vienu metu sukurti skirtingų krikščioniškų tradicijų kūriniai atspindi Trakų bažnyčios fundatoriaus – Vytauto valdytos LDK imperijos tautas.

Netikėtas šis apibūdinimas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės imperija. Neseniai radau Mykolo Balinskio rankraštį – pirmąjį vėliau išleisto „Statistinis Vilniaus miesto aprašymas“ variantą – kuriame jis kaip tik taip vadina viduramžių valstybę. Šios žodžius Vilniaus karinis gubernatorius jam liepė išbraukti.

Bet Trakai buvo tikras lietuvybės lopšys, turint galvoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savasties išsaugojimo prasmę. Garsiausi Trakų bažnyčios klebonai būdavę aukštesnio rango – prepozitai – neretai tuo pat metu jie eidavę ir Žemaičių arba Vilniaus diecezijų ganytojų pareigas. Vyskupas tais laikais – tai vienas aukščiausių valstybės senatorių. Trakų kleboną, kapitulos aktuose įvardinamą kaip „tikrą lietuvį“, Benediktą Vainą 1600 m. paskyrus Vilniaus vyskupu vietoje Krokuvos kanauninko ir Lucko vyskupo Bernardo Maciejovskio, kilo didžiulis džiaugsmas ir savigarbos jausmo pakilimas, o kapitula savo posėdžio akte įrašė citatą iš Pradžios knygos: „Štai dabar yra kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno“. 1603 m. Simono Mankevičiaus parengtoje „Stebuklų knygoje“ užfiksuota seniausia votyvinė plokštelė, palikta prie Trakų Dievo Motinos paveikslo atsidėkojant už geradarystę, o 1604 m. vyskupas Vaina vadovavo procesijai į Trakus Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo šventės metu. Neatmestina prielaida, kad kaip tik šia proga jis dovanojo Trakų parapinei bažnyčiai sidabrinę liturginę taurę su savo inicialais, juolab, kad taurė su jo herbu minima 1631 m. bažnyčios inventoriuje. Šį faktą nustatė mano kolega dr. Gintautas Žalėnas. Galėtumėm atkreipti dėmesį, kad Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina Alberto Vijuko Kojalavičiaus “Įvairenybėse apie bažnyčios būklę” apibūdintas  taip: “illustri inter Lituanos familia”, pabrėžiant jo lietuvišką kilmę.

Taip pat apibrėžta ir Trakų klebono ir vyskupo Eustachijaus Valavičiaus tautybė. Lietuviškumo tradiciją garantavo 1447 m. išleista didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio privilegija.

Panašiai ir Trakų klebonas Eustachijus Valavičius tuo pat metu ėjęs irVilniaus vyskupo pareigas, pasirūpino, kaip rašo Mykolas Balinskis, 1617 m. įkurdinti Trakų bernardinus. Trakai XVII ir XVIII a. tapo istorinės lietuviškosios valstybės dvasiniu centru. Ne vienas didžiūnas ar aukštas dvasiškis dėjo pastangas pagerbti šią istorinę vietą ypatingomis dovanomis. Tai galėjo būti Vilniaus katedros klebonas Martynas Žiogelis, kielikas su jo donaciniu įrašu ir data 1633 nūdien saugomas Trakų istorijos muziejuje. Nežinomo aukotojo dosnumą mena kitas to paties muziejaus rinkiniuose išlikęs nepaprastai vertingas kielikas, papuoštas angelų, laikančių Jėzaus kančių įrankius, figūromis. Visos trys su Trakais susijusios liturginės taurės patenka į didelę XVII a. pirmame trečdalyje Vilniaus auksakaliams būdingos charakteringos stilistikos liturginių taurių grupę. Panašiai ir vėlesni iškilūs Lietuvos bažnyčios ir valstybės veikėjai – Vilniaus vyskupai Jurgis Tiškevičius, Mykolas Steponas Pacas, Konstantinas Kazimieras Bžostovskis, o galiausiai – Trakų klebonas karališkasis sekretorius Marcijonas Šaniauskas ir Vilniaus sufraganas Juozapas Sapiega tapo žymiausiais šios bažnyčios lobyno donatoriais.

Iš Trakų Dievo Motinos paveikslo karūnų – seniausia – kurią matome prieš restauraciją darytose paveikslo fotografijose, greičiausiai paaukota  Benedikto Vainos. (pav. 1) Ji dekoruota kalstytais vėlyvojo renesanso ornamentais, sutinkamais XVI a. paskutinio ketvirčio Nyderlandų graviūrose, vadinamais švaifverkais (Schweifwerk). Plaketės su evangelistų atvaizdais ir jų analogai tik patvirtina šios karūnos datavimą XVI a. pabaiga – XVII a. pirmuoju arba antruoju dešimtmečiu.

Paveikslo stebuklų knygoje nurodoma, kad Jurgis Tiškevičius, dar būdamas Trakų bažnyčios klebonu, stengdamasis stiprinti Vytauto ir Trakų Dievo Motinos kultą, rekonstravo Trakų parapinę bažnyčią, kad „tas brangusis Trakų perlas atsiskleistų pasauliui“. Tad nestebina 1905 m. Mariologinėje bažnytinių vertybių parodoje Varšuvoje pačios brangiausios Trakų Dievo Motinos karūnos įvardinimas „Vytautine“. (pav. 2) Įvairiaspalvio emalio ant aukso technika yra viena sudėtingiausių juvelyrikoje, naudota nuo Renesanso laikų, Lietuvoje itin reta. Bet tapęs Vilniaus vyskupu Jurgis Tiškevičius užsisakinėjo tokius daiktus, kaip liudija Vilniaus katedrai jo dovanotoji auksinė monstrancija. Lyginant abu dirbinius peršasi prielaida, kad „Vytautinę“ karūną užsakė vyskupas Jurgis Tiškevičius. Kiek galėjo toks dirbinys kainuoti? Apytikrį atsakymą duoda vienas įrašas Lietuvos Metrikoje: 1643 metais Vilniuje per epidemiją ir nepriteklius mirė auksakalys Petras Kanenbergas. Žuvusios šeimos turto globėjai bylinėjosi su vaivada Kristupu Chodkevičiumi dėl vieno papuošalo, dokumente pavadinto „Rubinowa Rosa“, arba rožės pavidalo rubinais nusagstytos aukso plokštelės, įkainotos 1000 lenkiškųjų auksinų, o Kanenbergui užstatytos už 320 auksinų ir 25 grašius. Taigi rozetės pavidalo segė, nusagstyta rubinais, kainavo nuo 320 iki 1000 auksinų, o gal ir daugiau. Kad suvoktume, kokia buvo tokio papuošalo vertė, įsidėmėkime, kad Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčios statytojui architektui Konstantinui Tenkalai Lietuvos iždininkas Steponas Pacas už darbą kas mėnesį mokėjo po 50 auksinų, o iš viso už 76 mėnesius darbo sumokėjo 1520 kapų lietuviškų grašių, arba skaičiuojant to meto kursu auksinais – 2,5 karto daugiau (t. y. 3800 auksinų). Galima spėti, kad už tokią karūną vos ne bažnyčią galima buvo pastatyti.

1655 m. Trakai buvo smarkiai apiplėšti Lietuvos valstybę užpuolusios Maskvos Didžiosios Kunigaikštytes kariuomenes, taip rašo M. Balinskis savo knygoje „Senoji Lenkija“. Bet kai kurios vertybės kaip ir pats paveikslas, saugiai evakuotas, išliko. 1717 m. iškilmingai vainikuotas Čenstakavos Dievo Motinos paveikslas, o 1718 m. – tokia šventė atėjo ir į Trakus. Visą XVIII šimtmetį, iki 1812 m. prancūzų kareivių įvykdyto apiplėšimo, Trakų Dievo Motinos kultas ir svarba tikintiesiems išliko labai didelė. Tai atspindi įspūdinga XVIII a. votyvinių sidabro plokštelių kolekcija. Netrukus po vainikavimo iškilmių Trakų prepozitas ir karališkasis sekretorius Marcijonas Šaniauskas į Vilniaus auksakalio Jono Frydricho dirbtuvę pristatė didžiulį kiekį sidabro laužo – net 379 kg, iš kurio meistras turėjo pagaminti: vieną didelę lempą, dvi mažesnes, 6 žvakides, 1 monstranciją, 1 taurę Švč. Komunijai, aptaisus Trakų Dievo Motinos paveikslui (greičiausiai, ne visi daiktai protokole išvardinti, nes iš šios kolekcijos dar yra antepediumas, du relikvijoriai). Tačiau, neatlikęs viso užsakymo (nėra monstrancijos) ir pavogęs 82 kg iš duoto laužo kiekio, auksakalys iš Vilniaus pabėgo, o jo žmona Ona ir vyresnysis pameistrys atsidūrė kalėjime. Užsakymą Šemnikas vykdė su trimis pameistriais, bet visi daiktai rodo kaip vieno meistro rankos braižą.

Vieną gražiausių Lietuvoje monstrancijų Trakų parapinei bažnyčiai pagamino kitas Vilniaus auksakalys Jonas Laris. (pav. 3) Kaip ir Šemnikas, jis buvo kilęs iš Karaliaučiaus, bet mokėsi jau daug vėliau. Monstrancijos pėdoje yra tik data „1751“. Žinant tradiciją, jos užsakovo ieškome pirmiausia tarp Trakų klebonų. Laikotarpyje nuo 1740 iki 1754 juo buvo iškili asmenybė, žymus valstybės ir bažnyčios veikėjas Juozapas Stanislovas Sapiega (1708–1754), palaidotas Vilniaus katedroje. Domėjosi senienomis, rinko šeimos dokumentus, turėjo didelę biblioteką, pasisakė prieš jėgos naudojimą naikinant stačiatikių cerkves, nors ir buvo komisijos, turėjusios nagrinėti rusėnų skundus, sukūrimą priešininkas. Galima spėti, kad būtent toks, pakankamų materialinių galimybių bei įtakos turintis, lojalus kitoms tradicinėms LDK konfesijoms žmogus galėjo būti Trakų monstrancijos užsakovu. Į Juozapą Sapiegą, kaip galimą monstrancijos fundatorių, verčia atidžiau pažvelgti ir distinktorius su dvigalviu ereliu, įtaisytas monstrancijos viršūnėje. (pav. 4) Būdamas silpnos sveikatos Sapiega keliavo į Acheną gydytis, aplankė daug įdomių vietovių, buvo žingeidus žmogus, atsidavęs savo valstybei ir jos kultūrai. Jis galėjo įsigyti tokį daiktą, arba jam atiteko kaip dovana. Iš analogų, saugomų kitose muziejuose (pvz., Atėnuose), matome, kad panašūs ortodoksų dvasininkų naudoti ženklai buvo gaminami serijiniu būdu. Monstrancijos glorijoje dvigalviui ereliui įmontuoti tikslingai palikta vietos. Tai ženklas, kad švenčiausiosios esybės globos ieško visi, ir Rytų, ir Vakarų krikščionys.

2018 05 07

 

Bažnytinio paveldo muziejus Katalikų Bažnyčia Kultūros paveldas Lietuvos nacionalinis muziejus Trakai Trakų bažnyčia Vilniaus arkivyskupija , , , , , ,



Post Your Comments

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra