Trakų meno mokyklai – 50!

Autorius: Data: 2017-05-29, 08:36 Spausdinti

Trakų meno mokyklai – 50!
Trakų meno mokyklos šokėjos, 1992 m.

Prasmingi jubiliejai ne­at­eina netikėtai, todėl garsas apie juos turi pasklisti plačiai ir aidėti iškilmingai. Laiko tėkmę paprasta išreikšti skaičiais, tačiau kuo pamatuoti išdalytą meilę ir gerumą, profesinius pasiekimus ir taurių jausmų pripildytus žmonių gyvenimus?
Apie visa tai kalbamės su „širdžių direktore“ praminta Filomena MAJAUSKAITE, va­dovavusia Trakų meno mokyklai 30 metų.

Trakų meno mokyklos 40-mečio renginyje – ilgametė buvusi mokyklos direktorė Filomena Majauskaitė (kairėje) ir dabartinė direktorė Neringa Mišeikienė

Miela Filomena, Trakų meno mokyklai pradėjote vadovauti būdama visai jauna. Kas tuo metu Jums, kaip naujai paskirtai direktorei, atrodė svarbiausia? Kokius tikslus sau kėlėte? Ar pavyko juos įgyvendinti?
1971 m. sausio mėn. mokytojai Laimai Lingienei išėjus į dekretines atostogas buvau pakviesta dirbti laikinai pavaduojančia mokytoja Trakų muzikos mokyklos Grigiškių filiale. Nuo rugsėjo mėnesio mokyklos direktorius Lionginas Marcijonas paskyrė mane eiti direktoriaus pavaduotojos pareigas. Tikrosios „linksmybės“ prasidėjo lapkričio mėnesį, kai Švietimo skyriaus vedėjas Aleksandras Mikiška pasiūlė direktoriauti. Mano nedrąsų prieštaravimą (juk kalbuosi su pačiu vedėju!) A. Mikiška atrėmė argumentu, kad jau esu pavaduotoja, tad, savaime suprantama, turiu tapti ir mokyklos direktore. Stebiuosi jo pasitikėjimu manimi, bet kai po trisdešimties metų A. Mikiška pasakė, kad dirbant man dėl šios mokyklos miegojo ramiai, man buvo labai gera tai žinoti. Tuo metu buvau labai kuk­li ir kategoriškai atsisakyti pareigų nesugebėjau. Perimti mokyklą iš veiklaus, energingo, visų gerbiamo direktoriaus L. Marcijono buvo didelis iššūkis.
Prisimenu lietingą, vėjuotą dieną, kai ėjau iš Švietimo skyriaus į mokyklą. Mane buvo užvaldęs begalinis liūdesys ir baimė. Mokykla buvo kūrenama krosnimis, tad malkų, muzikos instrumentų įsigijimas, vadovavimas visam kolektyvui atrodė kaip „misija neįmanoma“. Tuo metu buvau 26-erių, ką tik baigusi mokslus jauniausia kolektyvo narė. Vyliausi, jog šias pareigas eisiu laikinai, tad kokius du mėnesius dairiausi, kas galėtų mane pakeisti. Supratusi realybę ir tai, kad niekas manęs nesiruošia keisti, nusprendžiau, kad negaliu „pavesti“ moteriškos giminės ir taip po truputį įsijungiau į darbus. Gal tai ir buvo sėkminga pradžia? Juk dažniausiai pradedančiųjų vairuotojų (o taip pat ir vadovų) klaida yra staigūs vairo posūkiai. Esu be galo dėkinga likimui, mokyklos kolektyvui, Trakų bendruomenei, kurie mane priėmė, subrandino ir daug metų gražiai bendradarbiavo.
Pagrindinis tikslas buvo suburti vienalytį mokytojų kolektyvą, kiek įmanoma gerinti darbo sąlygas, plėsti mokinių kontingentą, po mokyk­los sparneliu priglausti dailininkus ir šokėjėlius bei iš muzikos mokyklos tapti meno mokykla. Dar vienas tikslas buvo išvaduoti lentvariečius nuo važinėjimo į pamokas ir atidaryti Lentvaryje mokyklos filialą.

Jus be galo myli ir šiltai prisimena visas Trakų meno mokyklos mokytojų kolektyvas. Išduokite paslaptį, kaip sugebėjote pelnyti tokią pagarbą ir palaikymą?
Mano gyvenimo credo – pagarba ir meilė žmogui, todėl aš visuomet branginau ir tebebranginu kiekvieną mano gyvenimo kelyje sutiktą žmogų, visai nesvarbu, ar tai yra mano kolega, ar mokinys, ar mokinio tėveliai. Kiekvienas sutiktas žmogus –
Dievo dovana. Aš labai vertinu bendravimą, nes tai mane pačią džiugina, papildo ir praturtina.

Trakų meno mokyklą baigė daug iškilių asmenybių, garsių menininkų, kūrėjų. Mintyse pabandykite suklasifikuoti, kas sudaro didžiąją daugumą: muzikantai, dailininkai, o gal šokėjai? Kokie jausmai užplūsta prisiminus juos dar mokinukus, o dabar jau matomus didžiosiose scenose bei aukšto meninio lygio parodose?
Meno mokykla suteikia puikias galimybes praskleisti paslapties šydą ir susipažinti su nuostabiu, neaprėpiamu meno pasauliu. Ypatingas jausmas užplūsta girdint ir matant laimingus, savo gyvenimo kelią pasirinkusius menininkus. Visų jų –
muzikų, dailininkų ir šokėjų – išvardyti tikrai nesugebėčiau.
Gausus būrys mokyklos absolventų, tapusių muzikais, grįžo į mokyklą dalyti savo patirties jaunajai kartai. Tai mokytojai: Neringa Mišeikienė, Arvydas Mišeikis, Kastytis Mikiška, Roma Gorlačiovienė, Božena Beliak, Natalija Burdienė-Balčiūnienė, Sandra Stasiūnaitė-Luskevičienė, Ričardas Čiupkovas, Ieva Tijūnėlienė, Justina Orlovskytė, Akvilė Prakapienė. Tai – įrodymas, kad jiems ši mokykla yra brangi. Dabar aš taip pat galiu drąsiai pasakyti, kad dėl mokyklos miegu ramiai. Mokyklos vairas – patikimose, išaugusios mokyklos mokinės Neringos Mišeikienės rankose.
Nėra svarbu, jei mokinys ir nepasirenka menininko gyvenimo kelio. Dėl kiekvieno baigusio mokyklą mokinio džiaugiasi širdis, juk visi jie meno pagalba sugeba pakilti virš kasdienybės rūpesčių, pasidžiaugti patys ir padovanoti džiaugsmo kitiems. Jie tapo puikiais tėvais, sugebančiais padainuoti savo vaikams ir vaikaičiams lopšinę, muzikos garsais suvirpinti sielas, drobėje sustabdyti žavingas akimirkas, atskleisti supančio pasaulio grožį. O šokėjėlių įvaldyta grakšti, išraiškinga laikysena sukelia žavesį kiekvienam tai matančiam.

Trakų meno mokyklos Dailes skyriaus mokiniai ir mokytojai parodos atidaryme Traku rajono savivaldybėje, 2006 m.

Darbe, kaip ir gyvenime, retkarčiais susiklosto netikėtų kuriozinių situacijų. Prisiminkite ir papasakokite pačią įsimintiniausią istoriją iš Trakų meno mokyklos gyvenimo.
Šių laikų jaunimui turbūt sunku įsivaizduoti, kokiomis sąlygomis sovietiniais laikais mes gyvenome. Dabar paprasčiausiai nueini į parduotuvę ir, turėdamas pakankamai pinigų, perki tai, ko reikia. Anuomet, norėdamas įsigyti muzikos instrumentą, privalėjai turėti ne tik pinigų, kurių visada labai trūkdavo, bet ir kažkokiu būdu susirasti (arba, kaip anais laikais sakydavo, „suveikti“) reikiamą muzikos instrumentą. Laimė, jeigu turėjai pažinčių arba mokinių tėveliai ėjo „reikiamas“ pareigas. Bet tai dar ne viskas. Trečias visagalis ingredientas – limitas. „Suveikus“ du iš jų (pinigų šiaip ne taip išprašius skyrė Švietimo skyrius, o pianiną rezervavo viena iš mokinių mamyčių, dirbusių muzikos instrumentų sandėlyje), teko keliauti pas kooperatyvo pirmininką, kuris „valdė“ tą paslaptingą Trakų rajono limitą. Pokalbis iš karto pasisuko netikėta linkme. Buvo akivaizdu, kad limitas buvo numatytas įsigyti kolūkio traktorių, taigi pirmininkas, bandydamas sukelti man kaltės jausmą dėl tuo metu taip populiaraus darbo našumo, dėstė, kad vis tik pirmenybė turėtų būti skiriama ne muzikos instrumentui, o transporto priemonei. Per įsivyravusią nejaukią tylą, kuomet jau mintyse beveik atsisveikinau su išsvajoto pianino įsigijimu, kilo išganingas argumentas. Juk tuo metu buvo gili žiema! Kol traktorius išriedėtų į laukus, mes jau sugrotume daug gražių kūrinių. Taip ir pavyko mūsų mokyklos instrumentų skaičių padidinti dar vienu nauju, kvepiančiu pianinu.
Kolūkiui mes nelikome skolingi. Kartą kolūkis, esantis šalia Bijūnų, pakvietė mus koncertuoti ataskaitiniame susirinkime. Mus iš anksto perspėjo, kad salėje nėra jokių instrumentų, tad jais turėjome pasirūpinti patys. O kaipgi apsieiti be „instrumentų karaliaus“ – pianino? Kolūkis atsiuntė autobusiuką. Pianiną šiaip ne taip įstūmėme per itin siauras autobusiuko duris. Jis, žinoma, užėmė labai daug vietos, tad vos sutilpo mažesnieji instrumentai bei atlikėjai. Nepaisant to, visų nuotaika buvo pakili ir džiaugsmingai riedėjome mūsų tikslo link. Pamačius kolūkio kultūros namus nuotaika dar labiau pagerėjo, nes visi buvome nusiteikę puikiam koncertui. Bet staiga visi nuščiuvome! Norėdami patekti į kultūros namus, turėjome pereiti upeliuką. Pėstiesiems buvo nutiestas mažas tiltelis, tačiau mes juk važiavome su visu pianinu! Muzikantams, kaip žinia, šį instrumentą nešioti – ne pagal jėgas… Išlipę iš autobusiuko ir sustoję prie upelio, sunerimę svarstėme, kaip įveikti kliūtį? Šį liūdnoką vaizdelį pro langą pamatė kolūkio susirinkimo dalyviai, kurie, dar susirinkimui nesibaigus, suorganizavo stiprių vyrų komandą bei roges ir beveik ant rankų pianiną sėkmingai nugabeno į sceną. Koncertas buvo priimtas su itin didelėmis ovacijomis ne tik dėl gražaus atlikėjų pasirodymo, bet ir todėl, kad skambėjo pianinas, kuriuo pasirūpino ir patys būsimi klausytojai.

Kaip Jums atrodo, koks turėtų būti svarbiausias šių dienų mokyk­los vadovo uždavinys?
Mano manymu, pagrindinis mokyklų vadovų uždavinys, rūpinantis mokyklų materialine gerove, yra visada prisiminti, kad mokytojų, mokinių ir tėvelių tarpusavio santykiai, gera atmosfera, tolerancija, savitarpio supratimas ir pagarba turi išlikti pagrindiniu vadovavimo prioritetu.

Ko palinkėtumėte ateities meno mokyklai?
Mokykla – tai ne pasiruošimas gyvenimui, o tikrų tikriausias pilnavertis gyvenimas su kasdienėmis problemomis, džiaugsmais, nusivylimais ir šventėmis. Tai – ypatingas tarpsnis, kuomet klojami jaunų žmonių gyvenimo pamatai, nuo kurių priklausys jų ateitis. Šiuo metu įgyjami bendravimo, bendradarbiavimo, supratimo, atjautos, pagalbos, pasitikėjimo savimi ir kitais, tolerancijos įgūdžiai.
Keisis mados, keisis kartos, tačiau tikrosios vertybės, supratimas, pagarba, pasitikėjimas, tolerancija išliks, todėl linkiu meno mokykloms ir toliau išlikti šviesos, gėrio ir grožio skleidėjoms. Mokykloje kaip ir šeimoje negali būti privilegijuoto luomo (pvz., mokykla – mokiniams). Čia puikiai turi jaustis mokinys, mokytojai ir tėveliai. Ši trejybė –
neišskiriama.

Dėkojame direktorei Filomenai Majauskaitei už spalvingus prisiminimus ir prasmingus linkėjimus ateičiai. O dabar kalbiname dabartinę direktorę Neringą MIŠEIKIENĘ.

Užaugote meniškoje, pedagogės ir muzikanto šeimoje. Kaip manote, kokią reikšmę jaunos asmenybės vystymuisi turi ją supanti aplinka?
Manau, kad didelę. Kai tu nuo pat gimimo girdi muzikos garsus, dar nešiojama ant rankų pradedi kartu su tėvais dalyvauti įvairiuose renginiuose, atrodo, kad pasaulis toks ir yra: gražus, meniškas, spalvingas. Ir nekyla klausimas, ar reikia mokytis muzikos, ar ne. Be to, mama nuo pat vaikystės skatino mane skaityti knygas, veždavosi į koncertus bei spektaklius Vilniuje. Dar ir dabar atsimenu, kaip būdama darželinukė verkiau, kai sudegė namas spektaklyje „Katės namai“.

Kelią Trakų meno mokykloje pradėjote būdama mokinė, vėliau čia dirbote mokytoja, ėjote direktoriaus pavaduotojos pareigas ir galiausiai – tapote direktore. Ką Jums, kaip mokyklos vadovei, davė ši „nuo iki“ patirtis? Ar ji buvo reikšminga?
Žinau, yra tendencija, kad vadovas, turėdamas vadybos žinių ir lyderio savybių, gali vadovauti bet kokiai sričiai. Nešiuolaikiškai skambės, bet man mano patirtis labai padėjo. Aš žinau, su kokiomis galimybėmis ir sunkumais susiduria žmonės kiekvienoje iš šių pozicijų, todėl nekeliu padidintų reikalavimų ir suprantu bei vertinu pasiekimus.
Mokyklai vadovaujate jau beveik 15 metų. Kas per tuos metus buvo sunkiausia ir kuo šiandien norėtumėte labiausiai pasidžiaugti?
Pirmasis sunkumas buvo tas, kad atėjau vadovauti kolektyvui, kuriame daug metų iki tol dirbau pati. Suprantama, kad turėjau būti labai kantri, įrodyti ir sau, ir kitiems, kad galiu. Sunkumų buvo ir vėliau, bet jie skatino augti.
Šiandien džiaugiuosi, kad mūsų mokykla yra didelė ir stipri. Turime 380 mokinių, padalinius Lentvaryje ir Aukštadvaryje. Mokome vaikus muzikos, šokio ir dailės, galime pasiūlyti daug ugdymo programų, sudarome sąlygas gebėjimus panaudoti šiandien, o ne kažkada. Mokiniai aktyviai ir sėkmingai dalyvauja koncertuose, parodose, konkursuose, festivaliuose, koncertinėse kelionėse, pleneruose, projektuose. Mokyklos mokinių, meninių kolektyvų geografija labai plati: Lietuva, Latvija, Vokietija, Lenkija, Slovakija, Čekija, Nyderlandai, Graikija, Turkija, Italija, Ukraina.
Dailės skyriaus mokinių darbai siunčiami į konkursus Lietuvoje, Latvijoje, Čekijoje, Bulgarijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Suomijoje, Rusijoje, Turkijoje, Kinijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje. Surengtas parodas bei respublikinių ir tarptautinių konkursų nugalėtojus sunku būtų ir suskaičiuoti.
Patys organizuojame daug respublikinių ir tarptautinių projektų, kuriuose dalyvauja ir mūsų mokiniai. Respublikiniai: tautinių šokių festivalis „Žvaigždūnė“, fortepijono muzikos festivalis „XX amžiaus muzika“, styginių muzikos festivalis-konkursas „Romantikų įkvėpti“. Tarptautiniai projektai: meistriškumo ir kvalifikacijos tobulinimo kursai bei muzikos festivalis „Trakų fanfarinė savaitė“, jaunųjų muzikantų, studijuojančių užsienyje, koncertų ciklas „Muzika iš toli“, vaikų ir jaunimo meninės kūrybos darbų konkursas „Kalėdinė Trakų pilies pasaka“, mokyklos projektas „Aš kuriu – aš gyvenu”, orientuotas į kryptingą vaikų ir jaunimo užimtumą, ugdant jų kūrybiškumą, pilietinę savimonę.
Mokiniai šoka ir muzikuoja meniniuose kolektyvuose: šokių kolektyve „Žvaigždūnė“, fanfariniame orkestre. Abu kolektyvai turi aukščiausią Lietuvoje I meninę kategoriją. Turime daug aktyviai koncertuojančių ansamblių.
Išleidome du mūsų veiklas atspindinčius albumus: dailės skyriaus veiklos dešimtmetį pažymintį moksleivių darbų katalogą ir tarptautinio projekto „Trakų fanfarinė savaitė“ ryškiausių akimirkų nuotraukų albumą.
Mūsų mokyklos mokytojai aktyviai užsiima menine veikla bei yra nuolat kviečiami dalyvauti respublikinių ir tarptautinių konkursų vertinimo komisijose.
Bendradarbiaujame su miesto, šalies bei užsienio partneriais, rengiame profesionalių muzikantų koncertus.

1971 metų laida. Sėdi iš kairės – mokytojai Aleksandras Melechas, Birutė Marcijonienė, Filomena Majauskaitė, Genutė Andriškevičienė, direktorius Lionginas Marcijonas

Kokia yra didžiausia Trakų meno mokyklos stiprybė?
Manau, kad profesionalumas ir pasitikėjimas, o tai nulemia puikią mokyklos aurą. Nėra baimės būti kūrybiškiems, priimti sprendimus, netgi klysti. Mokytojas yra arti mokinio ir ta pusiau neformali aplinka leidžia visiems gerai jaustis bei pasiekti puikių rezultatų.
Mokykla išugdė daug muzikantų ir kitų meno sričių profesionalų, pedagogų. Vien Trakų meno mokyk­loje jų – 11. Tai trečdalis mokyklos mokytojų, buvusių šios mokyklos mokinių. Tai daug ką pasako.
Jokie mokyklos pasiekimai nebūtų tokie dideli, jeigu prie jų nebūtų prisidėję ištikimi mūsų mokyklos veiklų rėmėjai bei mokinių tėveliai: mūsų draugai, partneriai ir pagrindiniai pagalbininkai. Esame jiems labai dėkingi.

Kokią Trakų meno mokyklą norėtumėte matyti po 5 ar 10 metų?
Pirmiausiai norėčiau, kad išliktų požiūris, kad meno mokykla reikalinga, nors tai yra brangus malonumas savivaldybei (tėvai už mokslą moka tik mažą dalelytę, apie 10 proc. mokinio išlaikymo). Tačiau tai, ką čia gauna vaikas, besimokydamas 7 metus, yra neįkainojama. Be meninių gebėjimų jis ugdo daugelį charakterio savybių, kurių jam prireiks ateityje. Sakoma, kad meno mokyklą baigusiems, gyvenime sekasi labiau. Tegul mokinių skaičius nemažėja, mokytojų entuziazmas neišblėsta, o pasiekimai garsina Trakus ir Lietuvą.
Norėčiau, kad ir ateityje būtų kalbama, kad Trakų meno mokykloje yra ypatinga atmosfera, įdomus ugdymo procesas, puikūs rezultatai, o mokytojai svajoja čia dirbti.

Birželio 2 d. (penktadienį) kasmetinės Trakų miesto šventės įžanginiu akordu taps grandiozinis meno mokyklos 50-mečio renginys Trakų kultūros rūmuose. Trumpai pristatykite, kokios staig­menos laukia į jį susirinkusių žiūrovų?
Visų staigmenų neatskleisiu, o pagrindiniai renginiai tokie:
17:30 val. erdvėje prie Trakų kultūros rūmų koncertuos Trakų meno mokyklos mokiniai;
18:00 val. Trakų kultūros rūmų fojė vyks retrospektyvinės dailės skyriaus mokinių kūrybos parodos „Bėgantis laikas – žvilgsnis atgal“ atidarymas;
18:30 val. Trakų kultūros rūmų Didžiojoje salėje – Trakų meno mokyklos 50-mečio šventė „Penkių dešimtmečių crescendo“.
Visus nuoširdžiai kviečiame švęsti su mumis kartu! Ypač laukiame buvusių mokyklos mokinių ir jų mokytojų. Daugiau informacijos galima rasti internetinėje svetainėje www.trakumenomokykla.lt.

Kalbėjosi Ieva TIJŪNĖLIENĖ ir Justina ORLOVSKYTĖ
Nuotr. iš Trakų meno
mokyklos archyvo

Kultūra Naujienos Trakai Trakų rajonas



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra