Trakų klebonas Mečislovas Malyničius-Malickis

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Tik vienerius metus Trakuose klebonavo kunigas Mečislovas Malyničius-Malickis, tačiau net šis trumpas jo veiklos laikotarpis vertas detektyvinės apysakos. O ir visas žinomas kunigiškas jo gyvenimėlis už genį margesnis: niekada nenutrūkę ginčai su valdžios įstaigomis bei atskirais pareigūnais, kitais kunigais, bylos teismuose ir t. t. ir t. t.

Visų kunigui reikštų kaltinimų net suminėti neįmanoma. Per metus po kelias dešimtis visokiausių raštų jis siuntinėdavo į Vilniaus arkivyskupiją. Savo atvirus laiškus mėgo skelbti laikraščiuose. Tenka tik stebėtis arkivyskupijos vadovybės kantrybe dėl šio savo „kadro“, nors tas ir dėjosi labai dideliu katalikų bažnyčios gynėju. Apie kunigo asmenį, jo moralines ir kitokias būdo savybes iš pateikiamos informacijos tesprendžia pats skaitytojas. Gaila, bet į gyvenimo pabaigą kunigo biografijoje esama didelių spragų, kurių neužpildo jokie archyvų dokumentai. Nežinoma, kada ir kur kunigas mirė. Vilniaus arkivyskupijos kurijoje Malyničiaus-Malickio asmens bylos nėra.
 

M. Malyničius-Malickis, Vaclavo ir Antoninos sūnus, gimė 1888 m. rugsėjo 1 d. (?) Didžiosios Berestovicos miestelyje anuometinėje Gardino apskrityje (dabar Baltarusijos Gardino sritis, Lenkijos pasienis). Iš bajorų luomo. Lenkas. Lavinosi namuose, o egzaminus brandos atestatui gauti paskui išlaikė Balstogės realinėje mokykloje (Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius, fondas 318, bylos 28760 ir 32498, toliau – MAB, o skaičiai reikš fondo ir bylos numerius). Pasak 1935 m. liepos 3 d. laikraščio „Express Wileński“, prieš stodamas į kunigų seminariją Malyničius-Malickis Vilniuje baigė chemijos technikos mokyklą. Ankstyvuosiuose dokumentuose rašyta ne dviguba kunigo pavardė, o tik Malyničius; trumpumo dėlei ir mes jį šitaip dažniau vadinsime.
Prašymą priimti į Vilniaus kunigų seminariją jos rektoriui Malyničius parašė 1908 m. liepos 20 d. Prašyme rašoma, kad pridedami dokumentai: Mogiliovo Romos katalikų dvasinės konsistorijos 1896 m. rugpjūčio 22 d. išrašytas gimimo metrikų pažymėjimas, Rusijos vyriausybės senato 1898 m. gegužės 21 d. pažymėjimas apie bajorystę ir Balstogės realinės mokyklos 1907 m. birželio 6 d. atestatas. Vėliau rektoriui pateikė kitą panašų prašymą be datos, kuriame rašė pridedąs dar tris dokumentus, bet nenurodęs jų datų: Gardino gubernatūros išduotą ištikimybės liudijimą, Gardino apygardos teismo pažymą, kad nebuvo teistas, Gardino karinės prievolės naujokų šaukimo komisijos pažymėjimą apie prirašymą prie naujokų šaukimo punkto. Tačiau prašyme yra seminarijos prierašas pieštuku, kad gubernatoriaus pažymos trūksta. Atvirlaiškyje kunigui Liubanecui į seminariją 1908 m. rugpjūčio 4(17) d. Malyničius parašė, kad prašymą priimti mokytis su kitais dokumentais išsiuntęs liepos 22 d.; apygardos teismo pažymą išsiuntęs liepos 31 d.; likusius dokumentus išsiųs pats gubernatorius ir karinės prievolės naujokų šaukimo komisija (MAB 342-4123). Beje, pastarojoje byloje gimimo diena rašoma ne rugsėjo 1 d., o spalio 26 d. Atvirlaiškyje minimas prašymas yra, matyt, antrasis prašymas be datos.
Vilniaus kunigų seminarijoje M. Malyničius-Malickis pradėjo mokytis 1908 m. rugsėjo 9 d. Visą seminarijos kursą baigė 1912 m. birželio 9 d., o įšventintas kitą dieną Kaune: rusų valdžiai 1907 m. spalio pradžioje nušalinus Vilniaus vyskupą E. Ropą, iki 1918 m., iki J. Matulaičio vyskupavimo, Vilniuje nebuvo vyskupo rangą turėjusio katalikų dvasininko. Kaip reikalavo to meto įstatymai, birželio 12 d. prisiekė Rusijos monarchui. Pirmąsias mišias birželio 15 d. atlaikė gimtinėje, Didžiojoje Berestovicoje. Mokėjo lotynų, lenkų, rusų, baltarusių kalbas. Pirmoji darbovietė – Vilniaus šv. Jono bažnyčia, pareigos – vikaras. 1912 m. liepos 27 d. jam liepta nedelsiant vykti į Kobrino miestą Baltarusijoje ir būti ten tol, kol sugrįš vietos kunigas Petrovičius.
Netrukus Malyničius sumanė tapti vienuoliu. 1912 m. spalio 8 d. jis paprašė vyskupijos valdytojo K. Michalkevičiaus leisti stoti į anuomet garsėjusį Čenstachavos (Jasna Guros) pauliečių vienuolyną ir tarpininkauti, kad tam būtų gautas gubernatoriaus sutikimas. Kitą prašymą Malyničius nusiuntė vienuolyno viršininkui. Vyskupijos valdytojas 1912 m. spalio 11 d. paprašė Vilniaus Romos katalikų dvasinės konsistorijos atsiųsti Malyničiaus tarnybos lapą (jame įrašyta dar kitokia kunigo gimimo diena – rugsėjo 16 d., kuri dažniausiai ir bus rašoma vėlesniuose dokumentuose), o spalio 24 d. paprašė Vilniaus gubernatoriaus pažymos apie Malyničiaus politinį lojalumą. Gubernatūra priekaištų neturėjo (gruodžio 22 d. raštas, MAB 318-32498). Visi popieriai buvo nusiųsti vienuolyno viršininkui. Tačiau stojimo į vienuolyną reikalai užsitęsė: kai kurių patikslinimų reikalavo Varšuvos generalgubernatorius ir kt. Pagaliau per Vilniaus gubernatoriaus kanceliariją buvo gautas 1914 m. vasario 12 d. caro leidimas M. Malyničiui stoti į pauliečių vienuolyną (tik leidime yra klaida: neva Malyničius gimęs Mogiliovo gubernijoje); jaunam kunigui padaryta išimtis! Vyskupijos valdytojas vasario 27 d. pranešė konsistorijai, kad tą dieną Malyničių paties prašymu atleidęs iš Šv. Jono bažnyčios (MAB 318-28760 ir 318-32498).
Šv. Jono bažnyčios vikaras Malyničius kartu darbavosi ir Savičiaus ligoninėje. 1913 m. sausio 28 d. jis skundėsi vyskupijos valdytojui, kad ligoninės prievaizdas sausio 20 d. atsisakė jam išmokėti kapeliono atlyginimą, nes tikruoju ligoninės kapelionu oficialiai buvo kun. Cirankevičius. Tiesa, kapeliono užmokestis menkas: Savičiaus ligoninėje kunigas per mėnesį gaudavo apie 8 rb, kai tuo tarpu Šv. Jokūbo ligoninėje – 15 rb; toje pačioje Savičiaus ligoninėje stačiatikių šventikas, kviestas 2-3 kartus per mėnesį, gaudavo apie 12 rb. Pasak Malyničiaus, ligoninė atitraukdavo jį nuo parapijos reikalų, o, antra vertus, net ir trumpam nebūnant ligoninėje žmonės numirdavo be dvasininko pagalbos (rašte suminėti keli atvejai).
Dar daugiau, lenkų laikraštyje „Kurjer Litewski“ 1912 m. gruodžio 22 d. (1913 m. sausio 4 d.) Malyničius išspausdino laišką redakcijai „Apie Savičiaus ligoninę“. Pasak Malyničiaus, ligoninės administracija nepaisė ligonių katalikų dvasinių reikalų: „…Pranešu visiems, turintiems savo giminių Savičiaus ligoninėje, kad dėl ligoninės vadovybės daromų kliūčių joks katalikų dvasininkas negali ten atlikti savo pareigų“. Nors ligoninėje jis lankėsi kasdien, bet ligoniai mirdavo be sakramentų, nes apie gęstantį ligonį jam niekas nepranešdavo… Ligoninės personalas teisinosi laiko stoka, juokėsi ir sakė: „Čia ne prieglauda“. Malyničiui atviru laišku gruodžio 29 d. (sausio 11 d.) laikraštyje atsakė ligoninės kuratorius (garbės vadovas) E. Hrinevičius, paneigęs kunigo kaltinimus. 1913 m. sausio 31 d. išvados apie Malyničiaus veiklą originalą pasirašė pats Vilniaus gubernatorius Veriovkinas, Visuomeninės globos vadybos (prikazo) nuolatinis narys Dogadovas ir prikazo tarėjas Trautfeteris. Dogadovas apie Malyničiaus nekorektišką požiūrį į Savičiaus ligoninės administraciją vasario 6 d. pranešė vyskupijos valdytojui ir paprašė jo išvadų, nes Malyničiaus pozicija nesuderinama su valstybine tarnyba. Vyskupija, kovo 13 d. atleidusi Malyničių iš ligoninės, jos kapelionu paskyrė kitą Šv. Jono bažnyčios vikarą Joną Stefanovičių. Tačiau Malyničius ir toliau lankėsi Savičiaus ligoninėje. Vėl teko įsikišti gubernatoriui (raštą vyskupijos valdytojui gegužės 16 d. pasirašė gubernatoriaus pareigas ėjęs asmuo, MAB 318-32498). „Būdamas išsekęs kūnu ir siela“, Malyničius liepos 9 d. paprašė vyskupijos valdytojo išleisti jį kuriam laikui poilsio.
Į Jasna Guros vienuolyną Malyničius priimtas 1914 m. birželio 13 d., tačiau tikru vienuoliu netapo. Noviciate kaip brolis Antanas prabuvo iki 1918 m., bet „dėl pervargimo“ amžinųjų įžadų nedavė. Pasak K. Michalkevičiaus 1918 m. kovo 2 d. rašto, Malyničius nuo tos dienos buvo paskirtas Kremeneco vikaru Volkovysko dekanate, bet vargu ar tenai jis bent kiek dirbo, nes 1918 m. balandžio 27 d. paskirtas Goniondzo vikaru Balstogės apskrityje.
Varšuvos metropolijos kancleris 1918 m. gegužės 7 d. pranešė Vilniaus vyskupijos kancleriui, kad Jasna Guroje buvęs Malyničius gegužės 4 d. parašęs prašymą Varšuvos arkivyskupui metropolitui: amžinųjų vienuolio įžadų jis nedavęs ir norėtų mokytis Varšuvos universiteto Teologijos fakultete, tačiau dėl karo negalįs susisiekti su savo vyskupijos vadovybe. Mat iš Vilniaus vyskupijos dvasininkų jis nebuvo išbrauktas, todėl reikėjo jos vadovybės leidimo. Visus dokumentus universiteto rektoratui turėjęs pateikti iki gegužės 15 d. Tačiau į universitetą Malyničius tą kartą neįstojo.
Pasak Goniondzo klebono Jano Vojdylovskio, į paskyrimo vietą Malyničius atvyko tik 1918 m. vasarą. Klebonas birželio 19 d. rašė Vilniaus vyskupijai, kad Malyničius nenorėjo užimti vikaro vietos. Spalio 13 d. raštą Vilniaus vyskupijos valdytojui išsiuntė pats Malyničius. Jis prašė leisti užimti tenykštės progimnazijos vadovo vietą, pasitraukus iš jos kun. M. Želudzevičiui. Be to, gavęs Balstogės kreishauptmano (apskrities viršininko) pranešimą užsimokėti 200 markių pabaudą už neteisėtą sienos perėjimą; už panašų prasižengimą baustas ir rugsėjo 21 d. Mat tuo metu kažkur apie Goniondzą ėjusi siena tarp tikrosios Vokietijos ir iš buv. Rusijos imperijos užimtų žemių vokiečių valdžios sukurto Oberosto.
1919 m. gegužės 14 d. Malyničius vėl skundėsi Vilniaus vyskupui, kad jį paskyrus Goniondzo vikaru, žodžiu jam buvo pažadėta ir progimnazijos direktoriaus vieta, tačiau ligtol iš kurijos negavęs oficialaus dokumento apie tokį paskyrimą. Goniondze jis jau statė iš kitos gyvenvietės perkeltą mokyklos pastatą. O lenkų valdžia jam iškėlė dvi bylas! Vieną – po dalyvavimo liudijime vietos parapijiečio žmogžudystės byloje. Mat Malyničius nesutiko su sąlygomis, kuriomis reikėjo vykti į teismą Lomžoje. Kelionė arklių pastote į Lomžą kainavo 200 markių, maistas dviem dienoms – 260 markių, o Lomžos apygardos teismas sutiko grąžinti tik 32 markes. Kunigas už direktoriavimą progimnazijoje per mėnesį gaudavo tik 500 markių ir todėl negalėjo išleisti 200 markių kelionei. Net pagal valdžios taksą – 60 fenigių už kilometrą – už 70 km išėjo 42 markės, o ne 32. Teismas liepė Goniondzo policijos kapralui Malyničių vasario 14 d. 10 val. pristatyti į teismą prievarta. Jį, katalikų kunigą, naktį 70 kilometrų vežė kartu su žydais! Dėl to jis 1919 m. vasario 18 d. parašė protestą Lomžos apygardos teismo pirmininkui. Teismas tame įžiūrėjo savęs įžeidimą ir iškėlė bylą. Kita byla iškelta už atsisakymą nuo ankstesnių prisipažinimų. Malyničius kreipėsi į Lenkijos seimą ir Teisingumo ministeriją.
Goniondze prie augančios gimnazijos Malyničius sumanė įkurti marijonų sodaliciją (broliją), dėl ko 1919 m. gruodžio 11 d. rašė Vilniaus vyskupijai. Negavęs atsakymo, į vyskupiją pakartotinai kreipėsi 1920 m. vasario 27 d.
Po „nuotykių“ Goniondze su administracinės valdžios teismais, Malyničiaus bylą nagrinėjo ir vyskupijos teismas. Kunigas perkeltas klebonu į Monkas, į šiaurės vakarus nuo Balstogės. 1921 m. liepos 13 d. rašte vyskupijai jis apmaudavo, kad net po vyskupijos teismo sprendimo negavęs jokio dokumento apie oficialų paskyrimą Monkų klebonu, nors liepos 8 d. buvęs priėmime pas vyskupą. Pagal kurijos 1922 m. lapkričio 6 d. persiųstus dokumentus (8 priedai) kažkokią Malyničiaus bylą turėjo išspręsti Balstogės dekanas Aleksandras Chodyka. Pats Monkų klebonas Malyničius 1923 m. liepos 25 d. pranešė vyskupijai, jog iškėlęs bylą Knišino taikos teisėjui. Mat Monkų parapijietis Kazimieras Monka liepos 17 d. parašė Balstogės apygardos teismui, jog būdamas neblaivus ir paskatintas negerų žmonių, iškėlė Knišino taikos teisme nepagrįstą skundą prieš Malyničių, kurį teismas nubaudė 1 mėn. kalėjimo, pakeitęs tą bausmę pabauda pinigais – 50 tūkst. markių (lenkų markė buvo smarkiai nuvertėjusi: 1922 m. gruodžio 31 d. už 1 JAV dolerį duota 1 7800 lenkų markių, o 1923 m. gruodžio 31 d. – net 6 375 000 markių). Malyničius prašė atšaukti pil. Monkos skundą.
1923 m. balandžio 13 d. Malyničius skundėsi Vilniaus vyskupui, jog pasaulietinė valdžia uždraudusi tęsti naujos bažnyčios statybą, o dėl tokio smurto kurija tylėjo. Dėl sveikatos – reumatizmo, neurastenijos – prašė 2 mėnesių atostogų.
Balstogės teismo tardytojas 1923 m. lapkričio 5 d. pranešė vyskupijai, kad Balstogės apskr. Monkų parapijos klebonui yra iškelta byla pagal Goniondzo burmistro Rutkovskio skundą: laikraštyje „Dziennik Białostocki“ klebonas buvo išspausdinęs burmistrą įžeidusį straipsnį.
Dirbdamas Monkose, Malyničius vėl sumanė stoti į Varšuvos universitetą. Tik šį kartą ketino studijuoti ne teologiją, o teisę. 1923 m. gegužės 7 d. kreipėsi leidimo į Vilniaus vyskupą. Per palyginti trumpą laiką Monkose jis susitvarkęs gerai: parapijos pastatai tokie, kokių galėjo pavydėti net didžiausia sena parapija, iki rudens turėjo būti baigtos naujos bažnyčios sienos; ganyklos, kur anksčiau žėlė kadagiai, paverstos laukais, juose augo kviečiai, 84 vaismedžiai ir daržovės. Jam laikas išeiti iš Monkų, nes nevertas laimės pamatyti, kai Viešpats įeis į savo naują šventovę. Gal dėl to Viešpats jam ir sveikatą atėmė. Pageidavo, kad jo įpėdiniu būtų kun. Michalas Želudzevičius, padėjęs jam darbuose ir kovoje. Malyničiaus prašyme yra vysk. Jurgio (Matulevičiaus-Matulaičio) 1923 m. birželio 13 d. rezoliucija (lenkiškai): „Kun. Malyničiaus norą studijuoti patenkinti, o į jo vietą skiriamas kun. Želudzevičius“. Tą pačią dieną apie leidimą studijuoti teisę pranešta Malyničiui. Į universitetą jis įstojo.
Malyničius 1925 m. rugpjūčio 31 d. iš Varšuvos parašė Vilniaus kurijai, kad ši atsiųstų raštą, jog nenumatanti jo atšaukti iš universiteto iki studijų pabaigos. Mat įmonę, kurią ligtol aptarnavo Malyničius, kardinolo [1924 m.] spalio 1 d. potvarkiu aptarnavo kitas prefektas, o universiteto rektorius, žinomas pedantas ir biurokratas, reikalavo pažymos, ar jis nėra atšauktas iš studijų. Pageidaujamą liudijimą kurija išsiuntė rugsėjo 9 d.
Kažkokią Malyničiaus bylą pagal Baudžiamojo kodekso 138 ir 139 straipsnius 1926 m. balandžio 8 d. nagrinėjo Varšuvos taikos teismas. Prasikaltėlis nubaustas 1 zloto pabauda, pakeitus ją 1 diena arešto, priteisus pusę zloto teismo išlaidų, be to, kažkieno naudai nutarta išieškoti dar 5 zl (dokumente abreviatūra W.D.P.K.P.). Apygardos teismo apeliacinis skyrius rugpjūčio 4 d. taikos teismo sprendimą patvirtino, kartu nutaręs iš teisiamojo išieškoti dar 25 grašius teismo išlaidų.
Malyničius 1926 m. birželio 16 d. parašė Vilniaus vyskupijos kurijai: šeimos nelaimės ir būtinumas jai padėti verčia prašyti parapijos. Norėtų vėl grįžti į Monkas, kur dirbo prieš kelerius metus; be to, prašė nominaliai palikti universitete, kad galėtų išlaikyti porą egzaminų. Taigi universitete Malyničius mokėsi apie trejus metus. Nuo 1926 m. liepos 6 d. paskirtas Vysocko parapijos klebonu Slonimo dekanate. Pasak kurijos kanclerio rašto Slonimo mokyklų inspektoriui, Vysocko klebonas 1926 m. rugsėjo 16 d. paskirtas prefektu 6-ose mokyklose, o pagal tos pačios dienos raštą Baranovičių mokyklų inspektoriui – prefektu 5-ose mokyklose, nors lapkričio 9 d. kurija liepė imtis dėstyti tikybą tik trijose Vysocko parapijos mokyklose. Lapkričio 11 d. Malyničius paprašė arkivyskupo metropolito R. Jalbžikovskio leidimo į kaimų mokyklas jodinėti raitam, nes darbų nuvargintais arkliais važinėti sunku. Arkivyskupo rezoliucija: „Jojimas arkliu papiktintų žmones, todėl tokio leidimo negaliu duoti“.
Nespėjo Vysocke naujasis klebonas gerai apšilti, o jau susilaukė prieš save skundo. Arkivyskupas 1926 m. gruodžio 11 d. kažkokį skundą prieš Malyničių persiuntė Slonimo dekanui, prašydamas ištirti, pasitelkus gerą notarą; liudininkai turėjo būti prisaikdinti.
Praktiškai visus ketverius metus, kol Malyničius buvo Vysocke, vyko įvairūs jo ginčai su kaimyninių parapijų klebonais. Dėl to į ginčus teko įsipainioti net Vilniaus ir Pinsko kurijoms (MAB 318-4747). Malyničius 1926 m. gruodžio 14 d. skundėsi Vilniaus metropolijai, kad, nepaisant jo kelių protestų, ganytojišką veiklą Lotvičių ir Jelovo kaimuose atlikinėjo Pinsko vyskupijos Baranovičių dekanato Polonkos klebonas Stanislavas Ivanovskis. Nors lapkričio 15 d. buvo gavęs metropolijos atsakymą, jog Polonkos klebonas įsikiša tik „netikėtais atvejais“, bet kaip suprasti, kad gruodžio 10 d. Polonkos klebonas Lotvičiuose laidojo Konstanciją Tolkač, kai tą pačią dieną Malyničius tame kaime skaitęs paskaitą? Juo labiau, kad moteris palaidota kapinėse, kurias jis uždaręs kaip perpildytas ir neaptvertas, vieninteles tokias iš 14-kos kapinių 900-tams parapijiečių. Be to, anksčiau (t.y. iki Pinsko vyskupijos įsteigimo) Vysocko parapiją administravęs Polonkos klebonas be kurijos leidimo ir pašventinimo leido kolonistui stačiatikiui atidaryti katalikų kapines jo laukuose už pusantro kilometro nuo parapijos kapinių. Vilniaus kurija Malyničiaus raštą gruodžio 20 d. persiuntė Pinsko kurijai. Pastaroji atsakė (Vilniuje gauta 1927 03 14), atsiųsdama 1927 m. vasario 26 d. Polonkos klebono paaiškinimą, kad į jį kreiptasi dėl krikšto ar vykti pas ligonį, kai kūdikis ar ligonis būdavo silpni, nes iki Vysocko yra 9-10 varstų, o iki Polonkos – 3-5 varstai. O kad kapinės Lotvičiuose uždarytos, tai Malyničius jam apie tai nepranešęs. Kodėl Vysocko parapijiečiai labiau linksta prie Polonkos, reikėtų paklausti paties Malyničiaus. Kadaise Ivanovskis porą metų administravęs Vysocką, ir kartais iš Dzialkovičių dvaro atvažiuodavęs kun. Feliksas Meškys, tačiau jokių nesusipratimų nebūdavo. Kai dėl kapinių stačiatikio Budzilovičiaus žemėje, tai atkurta Vysocko bažnyčia iš pradžių kapinių neturėjo, o stačiatikio žmona katalikė, jos gimusį kūdikį jis pakrikštijęs, tik vaikelis numirė. Katalikų kapinių aplink nėra, o jeigu yra, tai jos maišytos su stačiatikiais. Girdėjęs, kad ir pats Malyničius laidojęs panašiose kapinėse…
1927 m. balandžio 10 d. Malyničius vėl skundėsi Vilniaus arkivyskupui, kad Polonkos klebonas ir toliau teikė savo paslaugas Lotvičių ir Jelovo kaimiečiams; balandžio 15 d. Malyničius apie tai parašė Pinsko kurijai. Vilniaus vyskupas sufraganas Michalkevičius birželio 20 d. paprašė Pinsko vyskupo įsakyti Polonkos klebonui nelįsti į Vysocko parapijos reikalus. Pinsko kurija birželio 25 d. atsakė, kad išspręsti nesusipratimą pavesta Baranovičių dekanui. Deja…
1927 m. liepos 23 d. Malyničius skundėsi Vilniaus arkivyskupui, kad Polonkos klebonas prieš du mėnesius apkrikštijo vaiką iš jo parapijos, birželio 13 d. sutuokė jo parapijiečių porą ir t.t. Iš kelių kaimų į Malyničių niekas nesikreipdavo. Vilniaus kurija Malyničiaus raštą liepos 27 d. persiuntė Pinsko kurijai. Ši savo ruožtu spalio 1 d. į Vilnių atsiuntė S. Ivanovskio paaiškinimą: vaikelį gegužės 1 d. pakrikštijęs, nes kūmai sakė, kad Vysocko kunigo antra diena nebuvo namie – buvo teisme Slonime dėl muštynių su kažkokia boba ir nežinia kada grįš, o vaikelis buvo silpnas; jei Polonkos kunigas nekrikštytų, tai jie žadėjo kreiptis į stačiatikių popą. Dėl santuokos: nuo to kaimo iki Polonkos yra 15 varstų, o iki Polonkos tik 3, be to, ar saujelę katalikų – 4 šeimas – galima versti vykti į Vysocką, kai pašonėje yra kita katalikų bažnyčia. Painiava buvusi, nes keli tuometinės Vysocko parapijos kaimai nuo 1849 m. priklausė Slonimo, nuo 1921 m. – Molčados parapijoms, o paskui priskirti prie Vysocko.
Vilniaus arkivyskupui 1927 m. rugsėjo 5 d. Malyničius rašė, kad Polonkos klebono sutuokta Vera Malyško negalėjo nė žodžio pasakyti iš katekizmo; ji, atrodo, nekrikštyta, o jos tėvas maniakas. Antrasis sutuoktinis – idiotas, beglobis našlaitis, užsakų jo prašęs, bet nepateikęs dokumentų, negalėjęs pasakyti net motinos vardo ir pavardės, į kvietimą atvykti tėvas ar kas iš vyresnių šeimos narių neatsiliepę, todėl Malyničius tokios poros netuokęs. O po poros mėnesių gavęs Polonkos klebono raštą, kad tas jų vaiką pakrikštijęs kaip „santuokinių tėvų“. Apylinkėje kalbėta, kad vaikas yra ne to tėvo. Polonkos klebonas spalio 10 d. raštu Pinsko kurijai pasiaiškino, kad per 35 kunigavimo metus priekaištų dėl dokumentų falsifikavimo neturėjęs iš nieko, „tik iš to nebaigto studento, bet kaip kunigas jam atleidžiąs.“
Baranovičių apskr. Molčados valsč. Jelovo kaimo 9 gyventojai 1927 m. rugsėjo 24 d. prašė Vilniaus arkivyskupijos priskirti juos prie Polonkos, nes iki jos tik 3 km, o iki Vysocko – 12 km. Jiems sunku susisiekti su savo bažnyčia. Tačiau arkivyskupija spalio 5 d. atsakė, kad jeloviečių prašymo patenkinti negali.
1927 m. spalio 24 d. Malyničius vėl skundėsi arkivyskupijai, kad Polonkos klebonas spalio 15 d. apkrikštijęs Jelovo kaime spalio 11 d. gimusį kūdikį. Pritrūkęs kantrybės Pinsko generalinis vikaras prelatas V. Ivickis kreipėsi į Vilniaus kuriją (raštas gautas gruodžio 3 d.), prašydamas paveikti Vysocko kleboną, kad šis „liautųsi su savo skundais“. Vilniaus kurija tą pačią dieną atsakė, kad ir Pinsko kurija turėtų imtis priemonių, jog Polonkos klebonas be didelio reikalo neatlikinėtų klebono veiksmų Vysocko parapijoje. Tuo tarpu Malyničius 1928 m. birželio 27 d. guodėsi savo vyskupijai, kad iš keturių kaimų, sudarančių beveik pusę jo parapijos, per dvejus metus turėjo tik tris santuokas, vienas laidotuves ir nė vieno krikšto…
Tarp 1927 metais vyskupijai siųstų Malyničiaus raštų yra ištisa virtinė skundų dėl mažų pajamų, dėl naujų kapinių ir t. t. Lapkričio 25 d. klebonas vyskupijos paramos prašė parapijos pastatams taisyti ir kitiems reikalams, tačiau kurija gruodžio 3 d. atsakė, kad visas išlaidas turėtų padengti parapija. Vysocko bažnyčia turėjo apie 25 ha ariamos žemės, apie 5 ha pievų ir apie 20 ha miško. Pagal konfesijas parapija buvo mišri: maždaug pusę jos gyventojų sudarė stačiatikiai.
Ginčai bei skundai tebesitęsė ir 1929 m., nors Polonkos kleboną Ivanovskį pakeitė Ostreika. Malyničius vėl skundėsi dėl pajamų: jis apvagiamas, nes naujasis klebonas ir toliau krikštija jo parapijiečius. Spalio 20 d. pranešė Vilniaus kurijai, kad po jo parapijos kaimus vaikščiojo Polonkos vargoninkas, rinkdamas parašus, kad juos prijungtų prie Polonkos. Nejaugi nėra išeities? „Jeigu Aukštoji Vyskupijos Kurija negali susitvarkyti su plėšikais (Malyničius pavartojęs vokiško žodžio Raubvetter daugiskaitą. – aut. past.), tai prašau leisti man laisvai veikti, o aš greitai pažabosiu tokią savivalę“. Kurijos kancleris A. Savickis Malyničiaus skundą persiuntė į Pinską. Tačiau Malyničius 1929 m. gruodžio 2 d. vėl skundėsi savo vyskupijai.
Popiežius Pijus XI 1929-uosius metus buvo paskelbęs katalikų tikėjimo skleidimo metais. Bandyta akciją vykdyti ir Vysocko parapijoje. Beje, anot Malyničiaus 1930 m. sausio 6 d. rašto arkivyskupijai, parapijoje buvo 600, 1 200 ar 1 500 žmonių. Tikinčiųjų skaičius priklausytų nuo to, kaip Vilniaus arkivyskupijos ir Pinsko vyskupijos vadovybė nustatytų parapijos ribas ne tik popieriuje, bet ir iš tikrųjų (MAB 318-12504). Bet kaip sužadinti žmonių susidomėjimą misijomis? Pirmiausia parapijiečius reikėtų atversti į tikrąjį tikėjimą. Juk nė vienas vyras neužsirašė į rožinio ar škaplierių brolijas, nors per išpažintis klebonas liepė. Pirmosios išpažinties priėję vaikai po metų pareigas pamiršta. Visur viešpatauja nereligingumas! Žmonės bažnyčioje būna tik 2-3 kartus per metus, nesupranta pamokslų, nors lenkų kalbą moka. Viename kaime net 7 poros yra artimi giminės ir gyvena nesusituokę.
Popiežiškojo veikimo tikėjimui skleisti arkivyskupijos direkcijos vadovui prelatui J. Ušilai 1930 m. sausio 28 d. Malyničius pranešė, kad apie 40 asmenų sugėdinti užsirašė tos akcijos nariais ir už pusmetį susimokėjo nario mokestį, kurio dydį klebonas palikęs jų valiai. Kai kurie sumokėjo po 3 zlotus, o vaikai po 20-50 grašių. Ką daryti toliau? Kur persiųsti pinigus? Ratelis įsisteigė parapijos užkampyje, mišias turinčiame kartą per mėnesį, toli nuo bažnyčios, o arčiau nėra ko tikėtis. Pinigus – iš viso 42,50 zl – arkivyskupijai Malyničius išsiuntė 1930 m. rugpjūčio 31 d.
Malyničius 1928 m. vasario 29 d. patrauktas atsakomybėn už Slonimo miškų apsaugos komisaro įstaigos apšmeižimą laiške Naugarduko vaivadijos miškų apsaugos komisijai 1927 m. gegužės 20 d. Bylą Naugarduko apygardos teismas nagrinėjo 1928 m. balandžio 28 d. Pasak Naugarduko vaivados Fr. Godlevskio 1928 m. liepos 3 d. rašto Vilniaus arkivyskupui, Malyničius buvo priešiškai nusiteikęs prieš Lenkijos vyriausybę, ypač prieš maršalą J. Pilsudskį, kuriam nepagarbą ir priešiškumą reiškė viešai ir atvirai. Galbūt Malyničius taip elgėsi todėl, kad vienas jo brolis buvo žuvęs per Pilsudskio karinį perversmą 1926 m. gegužės mėnesį (tik nerašyta, kieno pusėje tas brolis buvęs; štai kokias šeimos nelaimes Malyničius turėjo galvoje 1926 m. birželio mėnesį, kai iš vyskupijos prašė parapijos!). Kunigas agitavo prieš valdžią ir griovė jos autoritetą. Vaivada prašė imtis priemonių. Arkivyskupas Malyničių buvo išsikvietęs pas save.
1929 m. Malyničius kaltintas pagal Baudž. kodekso 262 str. II dalį. Mat tų metų rugpjūčio 28 d. apie 21 val., norėdamas sutrukdyti stačiatikių laidotuvėms Vysocko kapinėse, 6-7 kartus iššovė iš nelegaliai laikyto revolverio. Laidotuvių dalyviai, apie 50 žmonių, išbėgiojo, numirėlį palikę ant kelio prie kapinių. Rašte kurijai 1930 m. vasario 10 d. Malyničius rašė, kad apie kaltinimą nieko nežino, nes jo negavęs; kapines jis gynęs nuo stačiatikių užgrobimo. Tame pačiame rašte skundėsi, kad mažos parapijos skriaudžiamos įvairiomis rinkliavomis ir t. t. Viešąją rimtį klebonas pažeidęs ir kažkurią dieną 1929 m. lapkričio mėnesį.
1930 m. sausio 29 d. Malyničius pranešė Vilniaus vyskupijai, kad sausio 28 d. jo parapijoje lankėsi komisija: Pinsko generalvikaras, Lydos dekanas ir kažkoks klebonas Polonkovskis. Komisija nutarė atplėšti pusę jo parapijos. Tuomet Vysocko parapija turėjo apie 1 200 sielų (prieš trejus metus jų buvo tik 900!). Atplėštų apie 63 namus (šeimas); jam liktų 62 namai. Būtų atplėšti turtingiausi kaimai. Iš Malyničiaus balandžio 15 d. rašto Vilniaus kurijai aišku, kad „dėl pajamų pasisavinimo“ jis teisėsi su Molčados ir Polonkos klebonais. Be to, Vysocko parapijai priklausančio Šostakų kaimo gyventojams Velykų išpažinties dieną 1930 m. paskyrė Rendzinovščiznos parapijos klebonas ir t. t., ir t. t. Malyničiui liko tik Vysocko bažnytkaimis ir dar viena 2 asmenų katalikų šeima… Gegužės 9 d. Malyničius skundėsi, kad Vysocko parapija tebedraskoma, o jam iš pusės parapijos priklausytų pajamos iura stolae už trejus metus. Rašte arkivyskupijai gegužės 17 d. dar kartą guodėsi, kad parapijiečiai jo nepaiso: Mala Blotnos kaimo gyventojai gegužės 11 d. pakrikštijo kūdikį Polonkoje, nors atstumas iki jos yra 9 km, kai iki Vysocko vos 3 km; vyskupijos teismas nepriima jo skundų, nors arkivyskupas ir tas pats teismas jį nubaudė – paskyrė atlikti atgailą.
Vilniaus kurijai Malyničius irgi, matyt, įgriso, nes 1930 m. kovo 17 d. jo užklausė: gal sutiktų persikelti į Krivičius ar Radaškovičius? Pagaliau rugpjūčio 7 d. Vilniaus arkivyskupas metropolitas išsiuntė raštą Lenkijos tikybų ir valstybinio švietimo ministrui, kad Malyničius iš Vysocko perkeliamas į Jasionuvką Knišino dekanate, Balstogės apskrityje. Tą pačią dieną apie perkėlimą pranešta Malyničiui ir liepta vykti perimti parapijos iš kun. Maksimiljano Saroseko. Tiesa, Vysocke Malyničius turėjo ir šalininkų: grupė parapijiečių kolektyviniame rašte (daugiau kaip 30 parašų) 1930 m. rugpjūčio 24 d. prašė vyskupijos kleboną palikti jų parapijoje.
Jasionuvkoje Malyničius organizavo Katalikų akcijos parapijos skyrių, veikė kaip dešiniosios opozicijos Pilsudskio sanaciniam režimui tautinės grupuotės (stronnictwo narodowe) aktyvistas. Parapiją 1931 m. birželio 11 d. vizitavo arkivyskupas Jalbžikovskis, 97 asmenims suteikęs sutvirtinimo sakramentą (MAB 318-12057).
Jasionuvkoje irgi neapsieita be klebono konfliktų su vietos valdžia. Knišino miesto teismas 1931 m. birželio 20 d. pranešė Knišino dekanui, o šis birželio 27 d. – kurijai, kad liepos 3 d. bus nagrinėjama Malyničiaus byla pagal Baudž. kodekso 154 str. II dalį dėl pamokslų Jasionuvkos bažnyčioje tų metų sausio 11, 18 ir 25 dienomis (arkivyskupui apie juos teismas jau buvo pranešęs birželio 23 d.). Pamoksluose klebonas dėl kažko priekaištavo policijai ir apskrities starostai (viršininkui), šitaip parodęs nepagarbą policijai. Tačiau teismas Malyničių išteisino, apie ką kunigas liepos 6 d. pranešė kurijai.
Balstogės miesto teismas 1931 m. gegužės 15 d. Jasionuvkos kleboną patraukė atsakomybėn už valstybinės policijos, o tuo pačiu ir valdžios įžeidimą. Nepagarba išreikšta Malyničiaus balandžio 2 d. rašte policijai. Byla Balstogėje nagrinėta rugsėjo 25 d. Klebonas nubaustas 2 savaitėmis kalėjimo ir 5 zl teismo išlaidų, laisvės atėmimo laiką atidėjus 2 metams.
Per pamokslą 1931 m. lapkričio 29 d. klebonas išreiškęs nepagarbą valdžiai, sakydamas, kad vasarą jį teisė patys blogiausi teisėjai, kokie tik yra Balstogės apygardoje. Kaltinimas jam pareikštas jau kitą dieną. Dokumentai gruodžio 12 d. persiųsti į teismą, o byla Knišino miesto teisme svarstyta 1932 m. vasario 8 d.
Malyničius 1932 m. rugsėjo 22 d. arkivyskupui metropolitui iš Jasionuvkos parašė, jog vietos mokyklos vadovas kreipėsi į jį atlaikyti mišias be užmokesčio už mirusią prezidentienę (už Lenkijos prezidento Ignaco Moscickio žmoną Michaliną). Malyničius nesutiko, nes velionė „neturėjo ir negalėjo turėti įtakos valstybei“; kas kita, jeigu būtų mirusi karalienė, kuri augina būsimus valstybės vadovus… Apie 30 tūkst. zlotų algos per mėnesį gaudavęs ponas prezidentas galėjo pats užsakyti mišias visose Lenkijos parapijose, mokėdamas po 10-12 zl. Jeigu mokytojai ar valdininkai norėjo mišių, turėjo už jas mokėti. Kitą ketvirtadienį (rugsėjo 29 d.) jis atlaikys egzekvijas už keturis žuvusius lakūnus, tarp jų už S. Vigurą ir F. Žvirką, kurie savo jaunas gyvybes atidavė už tėvynės garbę; tada bus galima pasimelsti ir už prezidentienę (S. Vigura ir iš Švenčionių kilęs F. Žvirka neseniai, rugsėjo 11 d., buvo žuvę skrisdami iš Varšuvos į Čekoslovakijos sostinę Prahą). Pasak kurijos rugsėjo 24 d. atsakymo, „iš sakyklos tokie svarstymai nederami“. Mišias už prezidentienę reikėjo atlaikyti: atitinkamas nurodymas duotas dekanams.
Laikraštyje „Białostockie nowiny codzienne“ 1932 m. gruodžio 20 d. išspausdintame atvirame laiške Balstogės apskrities mokyklų tarybai Malyničius nuplėšė garbę pradinių mokyklų mokytojams ( 9 pavardės), apkaltinęs, kad jie yra slapti policijos agentai arba „paprasčiausi bjaurūs skundikai“. Vaikus jis perspėjo dėl tų mokytojų: „Atsiminkite, kad jie yra jūsų priešai, saugokitės, kad nepaduotų jums nuodų, įvyniotų į mokslo šapus.“ Už laiško išspausdinimą paskui teisme kaltintas ir laikraščio redaktorius Fr. Firkovskis. Balstogės apygardos teismo išvažiuojamasis posėdis Knišine bylą nagrinėjo tik 1934 m. vasario 17 d. ir Malyničių nubaudė 1 mėn. arešto, 20 zlotų pabauda bei priteisė 7 zl teismo išlaidų; laisvės atėmimo laikas atidėtas dvejiems metams. Laikraščio redaktorius išteisintas. Varšuvos apeliacinis teismas 1934 m. gegužės 23 d. bausmę Malyničiui sušvelnino: 1 savaitė arešto, 10 zl pabauda ir 5 zl teismo išlaidų; laisvės atėmimo bausmė taipogi atidėta 2 metams.
1933 m. vasario 3 d. Malyničius tame pačiame Balstogės laikraštyje išspausdino atvirą laišką „Apie valstybinį išskyrimą“, kuriame įžeidė tikybų ir valstybinio švietimo ministrą, rašydamas, kad mokytojai mokyklose šnipinėja kunigus. Laikraštyje 1933 m. gegužės 7 d. Malyničius paskelbė atvirą laišką Balstogės prokurorui, užsipuldamas teisėją Vaclavą Kališevskį. Už apygardos teismo įžeidimą apygardos teismo prokuratūra iškėlė kunigui bylą. Balstogės apygardos teismo teisėjus Malyničius įžeidė ir viename 1933 m. liepos mėn. rašte apygardos teismo tardytojui. Kaltinimas pareikštas gruodžio 30 d., apie ką 1934 m. sausio 10 d. pranešta vyskupijai.
Tendencingus savo rašinius Malyničius paskelbęs laikraščiuose „Kurjer Warszawski“ ir „Nowe życie“; juose tikybų ir valstybinio švietimo ministrą jis apkaltino katalikų vyskupų puolimu. Todėl Balstogės apygardos teismas, susumavęs Malyničiaus prasikaltimus pagal kelis Baudžiamojo kodekso straipsnius, 1934 m. gegužės 29 d. nubaudė kunigą 300 zlotų, o jeigu tas baudos nemokėtų, tai 1 mėn. arešto, bei priteisė 45 zl teismo išlaidų. Teismo nuosprendis įsigaliojo rugpjūčio 14 d., kai Malyničius jau buvo Trakuose. Apie nuosprendžio įsigaliojimą Balstogės teismas vyskupijai pranešė rugsėjo 6 d.
Vilnietė Marija Obrenpolska 1933 m. balandžio 3 d. skundėsi arkivyskupui, kad Vysocko klebonas Malyničius 1927 m. gruodžio 23 d. iš jos gavo 1700 zlotų kainavusią fisharmoniją. Sutarta skolą mokėti ratomis. Klebonas raštiškai įsipareigojęs laikytis terminų. Paskutinė įmoka turėjo būti 1928 m. balandį, tačiau kunigas net 1933 m. pavasarį tebebuvo skolingas 200 zl. Jis teisinosi pinigų trūkumu ir priekaištavo kurijai, kad ši jam nepaskolinanti. Malyničius 1929 m. kovo 22 d. prašė kurijos leidimo parduoti dalį bažnyčios žemės ir už gautus pinigus skolą grąžinti, o negavęs leidimo, kovo 29 d. pasiūlė Obrenpolskai pačiai kreiptis į kuriją. Obrenpolska rašiusi Malyničiui į Jasionuvką, bet atsakymo nesulaukusi. Malyničius 1933 m. gegužės 11 d. rašte arkivyskupijai teisinosi, kad skolos grąžinimo reikalą turėjęs sutvarkyti jo įpėdinis Vysocke, bet tas nieko nepadaręs. Pagaliau arkivyskupijos teismas 1933 m. gruodžio 9 d. nusprendė Obrenpolskos naudai iš Malyničiaus kas mėnesį išieškoti po 20 zlotų. Visa skola grąžinta 1934 m. lapkričio 16 d., Malyničiui dirbant Trakuose.
 
Anot Malyničiaus 1933 m. lapkričio 30 d. rašto Vilniaus kurijos Aukštajai ūkio tarybai, Jasionuvkoje prasidėjo rėžių likvidavimas. Kai kur bažnyčios žemė buvo įtraukta į sklypų stambinimo planą, nors visos žemės valdų nepavyks sustambinti. Žemių stambinimo taryboje reikėjo kurijos įgaliojimus turinčio atstovo (MAB 318-21499). Kurija gruodžio 19 d. nutarė tokiu atstovu paskirti kleboną ir gruodžio 22 d. išsiuntė jam įgaliojimą, suteikusį visas teises spręsti su žeme susijusius klausimus.
Trakų parapiją iš Samuelio Stanislovo Tracevskio Malyničius perėmė 1934 m. birželio 14 d. (Lietuvos valstybės istorijos archyvas, fondas 694, apyrašas 5, byla 4420, toliau – LVIA, o skaičiai reikš fondo, apyrašo ir bylos numerius). Perdavimo ir priėmimo aktą patvirtino Valkininkuose klebonavęs Trakų dekanas Klemensas Maliukevičius. Parapijos perėmėjas viską vertino priekabiai ir pedantiškai, nesitenkino S. Tracevskio parapijos perėmimo iš K. Maliukevičiaus 1933 m. inventoriumi, o bažnyčios turtą lygino su klebono Juzefo Karvovskio 1904 m. inventoriumi. Surašė savąjį inventoriaus papildymą. Pagal jį trūko 4 kielikų ir 4 patenų (J. Karvovskio inventoriuje buvo 17 kielikų). K. Maliukevičius paaiškino, kad vieną kieliką atidavęs kitai bažnyčiai, kai kurie į 1933 m. inventorių įrašyti kielikai buvo beverčiai, o kiti irgi valkiojosi pakampėmis… Panašiai ir su patenomis. S. Tracevskis apsirikęs, kai pasidabruotas patenas palaikęs sidabrinėmis. Trūko 8 liktorių (žvakidžių). J. Karvovskio 1904 m. inventoriuje jų buvo 76. K. Maliukevičius 4 atidavęs Paparčiams. S. Milkovskis ir S. Tracevskis, perimdami parapiją iš K. Maliukevičiaus 1933 m., rado 26. Tad kur dar 36 žvakidės? Trūko 5 kilimų. Iš 7, perimtų iš Tracevskio, 4 buvo sudurstyti iš skudurėlių ir tiko tik prieškambariui. Pagal sąrašą trūko apie 12 dalmatikų, nors jų, kaip ir arnotų, iš tikrųjų buvo daugiau, negu užrašyta inventoriuje. Tačiau daugelis tų drabužių buvo sunykę, menkaverčiai. Juk klebonas K. Maliukevičius dar 1921 m. gruodžio mėn. klausęs vyskupo Jurgio Matulaičio, ką daryti su menkaverčiu bažnyčios turtu (LVIA 694-5-4423).
Naujasis klebonas jau 1934 m. liepos 29 d. sulaukė aukšto svečio: parapiją tą dieną vizitavo Vilniaus arkivyskupas Romualdas Jalbžikovskis, be kita ko, 529-iems tikintiesiems suteikęs sutvirtinimo sakramentą. Kritinių pastabų Malyničiui arkivyskupo išvadose nebuvo (MAB 318-12029). Kunigų vikarų parapijoje nebuvo. Parapija turėjo 4000 zlotų skolų.
Kokius dokumentus perėmęs iš S. Tracevskio, Malyničius kurijai pranešė rugpjūčio 1 d. (LVIA 694-5-4419). Suminėjęs perimtus parapijos inventorius ir vyskupų vizitacijų aktus, pridėjo 4 fotografijas kryžiaus, kažkada išniekinto, išnešus jį iš kareivių kapinių į ganyklą; tas nuotraukas Malyničius prašė perduoti Jo Ekscelencijai metropolitui.
Kurija rugpjūčio 22 d. Trakų klebonui pranešė, kad gavusi jo atsiųstus 1 kieliką ir 10 arnotų: 2 juodus, 1 žalią, 2 raudonus ir 5 baltus; šiuos daiktus atiduoti kurijai arkivyskupas liepęs per vizitaciją liepos 29 d. Kurijos kancleris rugpjūčio 24 d. parašė į Trakus, kad klebonas turėtų atsiųsti dar 4 arnotus: 2 žalius, 1 raudoną ir 1 violetinį. Tačiau Malyničius rugsėjo 1 d. atsakė, kad Trakų bažnyčia turi tik senovinius arnotus, kurių negalima atiduoti vargingesnėms bažnyčioms. Tarp 10-ties kurijai atiduotų arnotų per apsirikimą jis išsiuntęs ir du senovinius, o dabar pats neturi kasdieniniam naudojimui tiek arnotų, kiek jų reikia, todėl prašė dar 4-rių iš jo nereikalauti.
1934 m. rugpjūčio 31 d. Malyničius prašė kurijos Imprimatur (leidimo spausdinti) Trakų Dievo Motinos paveikslėliui ir giesmei. Giesmė paimta iš senesnio paveikslėlio ir pataisyta pagal seną giesmyną. Leidimą spaudai arkiv. Jalbžikovskis davė tą pačią dieną (LVIA 694-3-748).
1934 m. nuo spalio 1 d. iki lapkričio 1 d. arkivyskupija leido Malyničiui atostogauti. Tuo metu jį pavaduoti turėjo prefektas Petras Vasiucionekas, bet Malyničius su tuo nesutiko (spalio 8 d. raštas kurijai). Mat Vasiucionekas parapijoje dirbo tik pirmus metus, buvo mažai patyręs, jam reikėjo rimtai ruoštis užsiėmimams mokytojų seminarijoje, be to, siautė šiltinės epidemija… Pasak Malyničiaus, verčiau jį pavaduotų Sokolianų kunigas Joachimas Račkovskis, kuris paskui galėtų būti kapelionu Užutrakyje (Sokolianai – bažnytkaimis netoli Sokulkos Balstogės krašte). Parapijai reikėtų dar vieno prefekto ar katecheto kaimų mokykloms; tuomet jis galėtų ramiai važiuoti atostogauti. Be to, Malyničius skundėsi arkivyskupui, kad negali iš Jasionuvkos pasiimti į Trakus savo talkininkės Kazimiežos Vojevodziankos; mat vyskupo sufragano ir kurijos kanclerio rašte pateikta išvada, kad jai ne vieta klebonijoje. Malyničius įrodinėjo, kad taip buvo dėl vaivados, to atskalūno nuo tikėjimo (Balstogės ar Vilniaus vaivados?), ir kun. Kaforskio skundo. K. Vojevodzianka buvusi aktyvi Katalikų akcijos veikėja. (Neaišku, dėl ko įvyko konfliktas tarp Malyničiaus ir F. Kaforskio, iki 1925 m. buvusio mokyklų prefektu Trakuose.) Kartu Malyničius pasisiūlė arkivyskupui atsiųsti 200 jo išleistų Trakų Dievo Motinos paveikslėlių.
Vilniaus apygardos teismo 5-to rajono viceprokuroras A. Janovičius 1935 m. birželio 14 d. informavo kuriją, kad ėmėsi baudžiamųjų veiksmų prieš Malyničių dėl birželio 10 d. Lentvaryje pasakyto pamokslo, „galinčio sukelti viešus neramumus“. O Trakų prefektas kun. Petras Vasiucionekas birželio 15 d. telefonu pranešė kurijai, kad jų klebonas tą dieną suimtas ir išvežtas. „Žmonių pasipiktinimas didžiulis“ (MAB 318-26795). Kažkoks kurijos pareigūnas liepęs Vasiucionekui prižiūrėti parapiją ir apie tai pranešti dekanui į Senuosius Trakus. Tą pačią birželio 15-ąją Vilniaus miesto 3-ios apygardos teismo tardytojas B. Kaveckis pranešė arkivyskupui, kad remdamasis Vilniaus apygardos teismo 5-to rajono viceprokuroro išvada ir tardymo protokolu bei išklausęs patį kun. Malyničių nustatė, jog tas padaręs nusikaltimą: a) Lentvaryje 1935 06 10 viešai išsityčiojo iš lenkų tautos, apie Lenkijos maršalo Pilsudskio laidotuves per pamokslą pasakęs: „Buvo laikai, kai žmonės tikėjo stabams ir jiems lenkėsi. Dabar tie laikai grįžta. Buvo atsitikimas, kai karstą su numirėliu užkėlė ant patrankos, kuriai visi žmonės lenkėsi lyg dievaičiui, o nusikalstamų įrankių galinga technika žmonėms naikinti iškilmingai važiavo pro karstą, nes mirusysis buvo tos technikos meistras“. Bausmę už tai numato Baudž. kodekso 152 str.; b) tame pat Lentvaryje birželio 11 d. klebonijoje įžeidė valdžią mirusio Lenkijos maršalo asmenyje, pasakęs: „Nuo šiol kovosiu tol, kol ta dvėsena, tie arklio kaulai bus pašalinti iš Vavelio“; c) kaip matyti iš pridedamų Lentvario miesto teismo protokolų, Malyničius kelis kartus jau buvo teismo baustas už valstybinės valdžios įžeidimą; d) iš Lentvario miesto teismo 1935 m. kovo 28 d. surašyto protokolo matyti, kad Malyničius baustas pagal BK 170 str. už neteisingų žinių skleidimą apie Kartuzų Beriozos koncentracijos stovyklą ir tariamą kunigų persekiojimą Lenkijoje; e) todėl teisėjas padarė išvadą, kad „kun. Mečislovas Malyničius-Malickis yra užkietėjęs nusikaltėlis, kurio veikla ypač kenksminga pasienio srityje“, kur jis veikė kaip Trakų klebonas; f) palikti kunigą laisvėje pavojinga, nes jis gali įvykdyti kitų nusikaltimų arba stengsis panaikinti savo nusikaltimų įrodymus, versdamas liudininkus duoti netikrus parodymus. Todėl teismo tardytojas nutarė Malyničių iki 1935 m. rugpjūčio 15 d. laikinai suimti ir pasodinti į Lukiškių kalėjimą 5-to rajono viceprokuroro žinioje. Kalbamo nutarimo nuorašai pasiųsti Vilniaus vaivadijos valdybai ir Vilniaus arkivyskupui metropolitui.
(Sakydamas pamokslą Lentvaryje 1935 m. birželio 10 d. ir kalbėdamas Lentvario klebonijoje birželio 11 d., Malyničius galvoje turėjo gegužės 12-osios vakarą mirusio Pilsudskio laidotuves. Mat Varšuvoje, Mokotovo lauke, buvo supiltas iš visų Lenkijos valstybės pasienių suvežtų žemių kauburys. Gegužės 17-ąją ant jo buvo užtemptas artilerijos pabūklo lafetas su vado karstu. Atiduodami paskutinę pagarbą maršalui, žygiavo kariniai daliniai, važiavo artilerija. Paskui reflektoriais apšviestas karstas naktį specialiu traukiniu buvo nuvežtas į Krokuvą ir padėtas Vavelio katedros požemio šv. Leonardo kriptoje).
Lukiškėse uždarytas Malyničius norėjo kalėjimo koplyčioje laikyti mišias. Dėl to jis kreipėsi į teismą, o šis – į arkivyskupiją. Kurijos kancleris birželio 18 d. atsakė viceprokurorui, kad Vilniaus ordinaras nemato jokių kliūčių, jog suimtasis kunigas negalėtų laikyti šv. mišių kalėjimo koplyčioje. Kancleris A. Savickis birželio 21 d. vėl paskambino viceprokurorui klausdamas, kodėl Malyničius ligi šiol neturi galimybės kalėjime laikyti mišių. Viceprokuroras pažadėjo reikalą išsiaiškinti ir tą pačią dieną telefonu pranešė, kad galimybė laikyti mišias Malickiui suteikta, tačiau šis pradėjęs badauti.
Pasak Lentvario miesto teisėjo J. Dmochovskio 1935 m. birželio 26 d. rašto kurijai, Malyničius nuo 1934 m. liepos 22 d. iki metų pabaigos Rūdiškėse ir Trakuose skleidė melagingas žinias apie Kartuzų Beriozą, katalikų kunigų persekiojimą Lenkijoje ir kad bendrojo lavinimo mokyklose daugumą pareigų užima žydai. Beje, 1934 m. gruodžio 20 dienai į Lentvario teismą kviestas Malyničius neatvyko: gruodžio 19 d. atsiuntė raštelį, kad kvietimą gavęs, bet kaltę atmetė; kitas teismo posėdis turėjo įvykti gruodžio 29 d.
Vilniaus apygardos teismas 1935 m. liepos 11 d. gavo apygardos teismo prokuroro liepos 10 d. kaltinimo aktą. Pagal jį Malyničius kaltintas: 1) už tai, kad nuo 1934 07 22 iki metų pabaigos Rūdiškėse ir Trakuose skleidė melagingas žinias apie Kartuzų Beriozą ir kt. (BK 170 str. – iki 2 metų arešto ir piniginė bauda); 2) už tai, kad 1935 m. naktį iš gegužės 15-osios į 16-ąją Trakuose atėmė laisvę Juzefui Marcinkjanui, Leonui Cikunai, Česlovui Petraškevičiui, Kazimierui Monkevičiui, Mikalojui Kirševskiui, Janui Senkevičiui, Boleslovui Kviatkovskiui ir Albinui Klimui, uždaręs juos varpinėje nuo 22 val. iki 1,30 val. (BK 248 str. 1 paragr. – kalėjimas iki 5 m.); 3) už pamokslą Lentvaryje 1935 06 10 (BK 152 str. – kalėjimas arba areštas iki 3 metų). Prokuroro nuomone, pamokslus Malyničius ilgą laiką sakė, prasilenkdamas su Evangelija, keldamas juose Lenkijos valstybės politinės santvarkos klausimus, ir tokiu būdu jo pamokslai atrodė tarsi mitingų agitacinės prakalbos.
Trakų policijos posto komendantas gavo daugelio piliečių pranešimų, atskleidžiančių klebono pamokslų turinį. Pirmąkart, 1934 07 22, per pamokslą klebonas raginęs parapijiečius melstis už visus, kurie nekaltai kali Kartuzų Beriozoje. Liudininkai Tomas Zavadzkis, Jonas Sušinskis, Viktorija Rodkevič, Pranciškus Šmigelis ir Adomas Štachmalekas paliudijo, kad Malyničius per pamokslą Rūdiškėse 1934 09 29 kalbėjęs, jog Lenkijos mokyklose mokytojų vietas užima žydai ir kad lenkų valdžia persekioja katalikų kunigus, kurie draudžia ščelcams (šauliams) rengti pratybas švenčių dienomis. Policijos posto budėtojas Piotras Piliavskis 1935 11 11 pranešė policijos karininkui Juzefui Mirovskiui, kad tą dieną klebonas per pamokslą bažnyčioje irgi kalbėjo apie žydus Trakų mokytojų seminarijoje, apie Kartuzų Beriozą, kur kalinami nekalti, bet savo teises ginantys lenkų inteligentai. Policijos budėtojas Janas Rogalia 1934 11 18 pranešė, kad per pamokslą Trakuose klebonas skaitė antižydišką laikraštį „Samoobrona“, kuriame rašyta, kad Kartuzų Beriozoje kaliniai miršta badu, mušami ir t. t. Panašius pamokslus Malyničius sakydavęs beveik kiekvieną sekmadienį.
Pasienio apsaugos korpuso (KOP) puskarininkių ir miesto gyventojų grupė 1935 m. gegužės 15 d. vakarą kreipėsi į Trakų policiją, kad klebonas varpinėje buvo uždaręs kelis žmones. Buvę uždaryti mokytojų seminarijos 6 mokiniai ir 2 kurjeriai. Seminarijos mokytoja Malvina Mozolevska paliudijo, kad ji su Trakų miesto burmistru Vladislavu Rodkevičiumi nuvyko pas kleboną pasitarti dėl gedulingų mišių už mirusį maršalą, nes Malyničius gegužės 14 d. neleido nuo 8.30 val. skambinti varpais. Boleslovas Kviatkovskis taipogi pripažino, kad Malyničius neleido skambinti varpais per Pilsudskio laidotuves. Tuo pasipiktinę, Kviatkovskis su A. Klimu gegužės 15 d. nusprendė po gegužinių pamaldų bažnyčioje užlipti į varpinę ir paskambinti, kai maršalo palaikai iš Belvederio bus vežami į Varšuvos katedrą. Kartu buvo dar keletas mokytojų seminarijos moksleivių. Apie iškilmes Varšuvoje turėjo būti pranešama per radiją (radijas buvo karininkų kazino priešais bažnyčią). Į varpinę skambintojai užlipo maždaug 19 val., o apie 21 val., kai radijas pranešė apie iškilmes Varšuvoje, ėmė skambinti varpais be pertraukos iki 22 val. Kai norėjo išeiti iš varpinės, jos durys buvo užrakintos. „Varpininkai“ bokšte prasėdėjo iki 1.30 val. Sušalo. Atvykę kariškiai virvėmis jiems padavė kailinių. Durys paskui buvo atidarytos, išlaužus spyną.
Liudininkas vyresn. seržantas Juzefas Kudla pareiškė, kad gegužės 15 d. apie 21 val. praeidamas pro bažnyčią pastebėjo grupę, apie 40, žmonių, kurie sakė, kad varpinėje yra klebono uždaryti keli žmonės, bet raktų kunigas neduoda.
Kaip liudininkas apklaustas zakristijonas Zenonas Slomskis pripažino, kad tą vakarą apie 21 val. išgirdęs skambant varpus nubėgo į bažnyčią ir įsitikino, kad jos durys užrakintos. Klebonas liepė jam budėti prie bažnyčios esančiose kapinėse ir iš bažnyčios nieko neišleisti. Vėliau, liepos 7 d., Z. Slomskis dekanui L. Stefanovičiui papasakojo, kad gegužės 15-osios vakarą, atidarius kapinių vartus, į jas įėjo keliolika žmonių. Kai zakristijonas kalbėjosi su seržantu žydu Juzefu Gercmanu, prie jo iš užpakalio priėjo kažkoks kariškis, tvojo per veidą, sukruvino nosį ir parbloškė ant žemės. Paaiškėjo, kad trenkė seržantas Kudla, kuris ir kapinių vartų spyną buvo išlaužęs.
Seminarijos mokinių ir kitų užrakinimu varpinėje įtartas bažnyčios sargas Jonas Sakovičius paliudijo, kad bažnyčią po gegužinių pamaldų užrakino kaip paprastai, nežinodamas, kad varpinėje esama žmonių. Bažnyčios raktus atidavė klebonui. Užgirdęs skambant varpus, pranešė klebonui, kuris liepė jam budėti kapinėse, kad bažnyčioje ko nepavogtų.
Trakų policijos posto komendantas Janas Sokulas pripažino, jog, gavęs žinią apie varpinėje užrakintus žmones, su žandarmerijos posto vadovu Francišeku Jackovskiu nuėjo pas kleboną. Jo sesuo Helena Odinecka po pusvalandžio pasakė, kad klebonas neis su jais kalbėtis. Užėjęs į klebono kambarį, komendantas rado kunigą apsirengusį ir skaitantį knygą. Kunigas raktų nedavė sakydamas, kad bažnyčią laikys užrakintą iki ryto, kad tie piktadariai ko nepavogtų. Sokulas iš bažnyčios sargo Sakovičiaus sužinojęs, jog klebonas liepęs saugoti, kad niekas iš varpinės neišeitų, o jeigu leisis žemėn virve, užpjudyti šunimi. Įkalintieji išleisti išlaužus spyną.
Bažnyčios sargo Sakovičiaus kaltei įrodyti trūko įkalčių.
Apie Malyničiaus pamokslą Lentvaryje birželio 10 d. liudijo Lentvario policijos posto komendantas Tomas Bialožytas ir vyresnysis seržantas Justinas Podgurskis. Apklausta arba vėliau teisme liudijo dar keliolika įvairių asmenų, kurių minėti nėra prasmės.
Kilo įtarimas, kad ne visai normali Malyničiaus psichika. Suimtąjį kunigą ištyrė teismo medicinos ekspertai. Nustatyta, kad jo nervai ir psichika sveiki.
Įtariamasis Malyničius jokios savo kaltės nepripažino. Dėl laisvės suvaržymo uždarytiems varpinėje aiškino, kad bažnyčią liepęs saugoti, jog ko nors iš jos nepavogtų; kai pas jį buvo atėję raktų, jis gulėjęs lovoje po širdies priepuolio… Per pamokslą Lentvaryje lenkų tautos neišjuokęs, kalbėjęs apie senovės Babilono karalių Nabuchodonosarą ir aukso dievukus stabus, o Pilsudskio laidotuvių net neminėjęs. Pasak prokuroro pareigas ėjusio V. Romerio, Malyničiaus pasiaiškinimas melagingas, „nes pašaipiu būdu kelia klausimą dėl Tautos elgesio Jos Vado, Lenkijos Valstybės Atgaivintojo mirties akivaizdoje“. Malyničiaus nusikaltimas juo labiau aiškus, nes įvykdytas tautos gedulo metu.
Malyničiaus teismo posėdžiai vyko 1935 m. rugpjūčio 2-3 dienomis. Savo atstovu teisme arkivyskupija paskyrė kunigą kanauninką Antaną Cichonskį. Kaltumas įrodytas. Teismo nuosprendis: už lenkų tautos ir Lenkijos valstybės viešą išjuokimą (BK 170, 248 ir 152 str.) – 1,5 metų arešto ir 500 zlotų pabauda; priteista 130 zlotų teismo išlaidų. Arešto pradžia laikyti birželio 15-ąją. Vilniaus apygardos teismo sprendimą apeliacinis teismas lapkričio 7 d. paliko galioti. Teismo nutarimą per 14 dienų galėjo atšaukti tik Vilniaus vaivada.
Tuo tarpu Malyničius susilaukė didžiulio Trakų parapijiečių palaikymo. Jau 1935 m. birželio 28 d. arkivyskupija gavo trakiečių kolektyvinį raštą su daugybe parašų (MAB 318-26796). Kitas Malyničių ginantis dokumentas – liepos 7 d. raštas su keliais tūkstančiais parašų: 33 puslapiai, o kiekviename po kelias dešimtis parapiječių parašų. Taip reaguota į laikraštyje „Express Wileński“ liepos 3 d. išspausdintą rašinėlį apie jų kleboną – „Peržengta išsišokimų riba. Dėl ko atgailauja kun. Malyničius?“ (straipsnelyje klaidingai rašyta, kad kunigas kilęs iš Vilniaus). Anot laikraščio, Trakuose „Malyničius visiems užbėrė ant odos pipirų ir visi žmonės džiaugiasi, kad jo ten jau nėra“. Grupė trakiečių buvo nuėję prie Lukiškių kalėjimo, ieškojo teisybės pas Vilniaus vaivadą Jaščoltą ir arkivyskupą. Protestą be datos su 60 didelių puslapių parašų trakiečiai pasiuntė arkivyskupui ir Vilniaus vaivadai. Daugiau kaip 30 pasirašiusių trakiečių rugsėjo 29 d. pranešė arkivyskupui, kad apie 6 000 parapijiečių pasirašė prašymą Lenkijos prezidentui I. Moscickiui. Skundėsi dešimtys kaimų. Išlaisvinti buvusį jų kleboną liepos 10 d. arkivyskupijos prašė apie 700 pasirašiusių žmonių iš Jasionuvkos parapijos. Grupė šios parapijos žmonių ir vėliau, 1937 m. spalio mėnesį, kolektyviai protestavo, pasipiktinę naujojo Trakų klebono H. Hlebovičiaus agitacija prieš buvusį jų kleboną.
Apie Malyničiaus areštą bei teismą pranešė ir Vilniaus lietuvių spauda. Pavyzdžiui, kun. Vincento Taškūno leistos „Vilniaus aušros“ 1935 m. Nr. 9 rašyta, kad Vilniaus apygardos teismas Trakų klebonui Malyničiui-Malickiui priteisė pusantrų metų kalėjimo, apkaltinus už lenkų tautos įžeidimą ryšium su Pilsudskio laidotuvėmis. Byla sukėlusi didelį susidomėjimą visoje Lenkijoje.
Malyničiaus-Malickio byla susilaukė atgarsio net užsienyje. JAV Konektikuto valstijos Niu Briteno mieste leistas lenkų laikraštis „Przewodnik katolicki“ 1935 m. rugsėjo 20 d. išspausdino didelį straipsnį „Lenkijos budeliai pasmerkė kunigą kalėti. Kunigo Malyničiaus byla.“
Nuteisus M. Malyničių, arkivyskupija planavo į Trakus perkelti Senųjų Trakų kleboną ir Trakų dekaną Liudviką Stefanovičių. Tačiau šis keltis į Trakus nenorėjo.
Laiške arkivyskupui 1935 m. lapkričio 12 d. Stefanovičius rašė, kad Malyničiaus pamokslai labiau nepatiko valdžiai, o ne parapijiečiams. Kleboną areštavus, apie 90 % žmonių buvo jo pusėje. Nors buvo ir Malyničiaus nemėgstančių, tarp kurių – Užutrakio grafas Andriejus Tiškevičius. Pastarojo nuomone Malyničius tiktų kuriai nors kaimo glūdumos parapijai. Pasak Stefanovičiaus, Malickis savo veikla Bažnyčios kanonų neperžengė, jis buvo įsitikinęs, „kad dirba Bažnyčios ir Tėvynės labui, nusipelnė parapijiečių daugumos pripažinimo ir simpatijų“. Būtų geriau, taipogi ir arkivyskupijai, jeigu Malyničius pats atsisakytų Trakų. Kun. Hlebovičius reikalų nepataisys, nes jau padarė kelis ryškius netaktiškus poelgius. Jam vos atvykus, žmonės sužiuro! Hlebovičius apsilankė pas papulkininkį Bonbinskį, kuris su antra žmona gyveno susituokęs kalvinistų būdu; papulkininkis kunigui padarė atsakomąjį vizitą. Per Kristaus Karaliaus iškilmes spalio 27 d. Hlebovičius bažnyčioje ištiesė kilimą, pastatė 18 krėslų „garbingiems“ atstovams, tačiau atsisėdo tiktai poručnikas (leitenantas) Jundzilas ir mokytojų seminarijos vadovė Rutkovska; pirmasis atėmė iš parapijiečių ir sunaikino Malyničių gynusius laiškus su parašais, o antroji priešiškai nusiteikusi prieš buvusį kleboną. Po pamaldų parapijiečiai reiškė nepasitenkinimą, kad už jų aukas nupirktą kilimą altoriaus laiptams užkloti „klebonas tiesia po kojomis ankstesnio klebono neabejotiniems priešams“. Hlebovičius lapkričio 10 d. iš sakyklos ragino žmones eiti žiūrėti ščelcų vaidinimo apie Pilsudskį „Magdeburgo kalinys“. Tokie Hlebovičiaus veiksmai „nuteikia parapijiečius nesantaikai su kun. Malyničiaus priešininkais“, juo labiau, kad Hlebovičius yra šimtaprocentinis sanacijos, t. y. pilsudskininkų šalininkas.
 
Henrikas Hlebovičius į Trakus atvyko iš Vilniaus universiteto, kuriame dirboTeologijos fakulteto profesoriaus pavaduotoju. Iš pradžių parapiją jis tik administravo. Deja, daugelis žmonių naujuoju ganytoju nesižavėjo, nors, kita vertus, jis parapijoje turėjo ir nemažai savo šalininkų.
Atrodo, 1936 m. pradžioje parapijos gyventojai kolektyviai – apie 600 parašų – kreipėsi į Vilniaus arkivyskupą: „…Mes, Naujųjų Trakų parapijiečiai, puolame ant kelių ir bučiuojame Tavo kojas, su ašaromis prašydami gailestingumo ir malonės mums, vargšams trakiečiams, būdami apleisti ir kunigo Hlebovičiaus bei niekšiškų jo tarnų labai nuskriausti.“ Pasak jų, po Malyničiaus trakiečiams niekas nepasakė gero žodžio, nes Hlebovičius iš sakyklos kalbėjo tik apie gandus, kuriuos jam pranešinėjo bažnyčios tarnai, bijoję sugrįžtančio kun. Malyničiaus, nes tas girtuoklio ir sukčiaus vargoninko ar piktadario, bažnyčios taupyklių vagies zakristijono daugiau nepakęstų. O Hlebovičius jų klausė. Kalėdodamas Hlebovičius praleido padorius žmones (pvz., net Trakų burmistrą ir bažnyčios komiteto narį Boleslovą Lakovičių), o aplankė ištvirkėlius, svetimoteriautojus ar vaikus pametusias moteris. Bažnyčioje trūko teisingo klebono. Anot rašto autorių, kunigas palaikė ryšius su smerktinų organizacijų nariais. Kol Trakuose bus Hlebovičius, ramybės parapijoje nebus! „Maldaujame gelbėti, nes žūstame“. Atseit, žmonės bijojo Hlebovičiaus ir policijos persekiojimų, bijojo, kad bažnyčia nebūtų uždaryta trejiems metams, kaip užgirdęs apie parapijiečių skundą iš sakyklos paskelbė Hlebovičius.
Kurijoje 1936 m. kovo 24 d. gautame trakiečių laiške (19 parašų) rašyta, kad suolus bažnyčioje Hlebovičius išdalino savo bičiuliams, kurie net į šventovę nedažnai ateidavo, juolab tiems, kurie prisidėjo prie kun. Malyničiaus arešto. Senyvą ligotą moterį Jotkovą iš Veličkavos palivarko su zakristijonu viešai išvarė iš bažnyčios ir nustūmė nuo laiptelių, nes moteris norėjo atsisėsti į suolą, kuriame sėdėjo policijos posto komendanto žmona Piliavska (kai Jotkova bandė atsisėsti, tai Piliavska per visą bažnyčią nubėgo ieškoti pagalbos zakristijoje). Kunigo dekano K. Maliukevičiaus laikais aiškinta, kad ant suolų presbiterijoje gali sėdėti tik kunigai, o prie Hlebovičiaus sėdėjo jo giminės. Veličkavos gyventojas Jonas Dakinevičius balandžio 4 d. kreipėsi į kuriją skųsdamasis, kad prie jo kimba policija, neva jis rinkęs parašus prieš Hlebovičių. Dėl sumaišties kėlimo be pagrindo kaltinta Malyničiaus sesuo.
Iš Lukiškių kalėjimo Malyničius išėjo pagal 1936 m. sausio 4 d. amnestijos įstatymą, nors paleistas dar 1935 m. gruodžio 28 d. Naujasis Vilniaus vaivada Liudvikas Bocianskis apie tai pranešė arkivyskupui metropolitui ir prašė Malyničių nukelti kur nors toliau nuo Vilniaus, o kol tai bus išspręsta, dėl tvarkos ir viešojo saugumo neleisti jam vykti į Trakų parapiją. Malyničius 1936 m. sausio 8 d. prašė iš arkivyskupo celebreto (leidimo laikyti mišias), nes norėjo važiuoti į Varšuvą, Lomžą, Kelcus, Liubliną ir Krokuvą. Tą dieną jį išsikvietęs arkivyskupas siūlė pasirinkti Zabludovo arba Čarna Vies parapijas prie Balstogės.

Anot kurijos kanclerio 1936 01 24 raštelio, valdžia nesutiko Malyničių grąžinti į Trakus. Vaivada apie tai pranešė tikybų ir valstybinio švietimo ministrui, tačiau sutiko, kad kunigas būtų išsiųstas į Zabludovą arba Čarna Vies. Apie tai kurijos kancleris sausio 25 d. pranešė Varšuvoje buvusiam Malyničiui ir laukė greito jo atsakymo. Atsakydamas kancleriui sausio 28 d. Malyničius pabrėžė, kad Trakų neatsisakys. O bažnytinio teismo nutarimą dėl jam paskirtos pusantrų metų katorgos ir pažeminimo valstybinė valdžia priims su dėkingumu ir dar labiau „prispaus smarkiai nulenktus dvasininkijos sprandus“. Priminė, kad bažnytinė valdžia neprotestavo prieš Bresto ir Kartuzų Beriozos žiaurumus, neapgynė „sanacijos valkatų užpulto“ kažkokio vyskupo. Jam siūloma Čarna Vies, tas stabmeldystės ir bedievystės lizdas su valstybinėmis lentpjūvėmis, labai tiktų Hlebovičiui. Buvo atsispausdinęs vizitinę kortelę su užrašu „Kun. M. Malyničius-Malickis, Trakų klebonas, buvęs Dievo bylos kalinys“ ir ją siuntinėdavęs įvairiems asmenims arba pridėdavęs prie savo raštų, skundų.

Vilniaus-Trakų apskrities starosta (viršininkas) Nedzveckis 1936 m. sausio 31 d. nusprendė uždrausti Malyničiui trejus metus gyventi pasienio ruože, o tuo pačiu ir Vilniuje. Apskrities starostos sprendimą gegužės 6 d. patvirtino Vilniaus vaivada.
Kurijos kancleris 1936 m. sausio 31 d. užklausė dekano L. Stefanovičiaus, kaip reaguotų Trakų parapija, jeigu klebonu ten grįžtų Malyničius? Dekano atsakyme be datos rašoma, kad būtų geriau, jeigu Malyničius į Trakus negrįžtų, nors dauguma parapijiečių jį palaikė. Tačiau prieš jį nusiteikę kariškiai, valdininkai, mokytojai, Pasienio apsaugos korpuso atstovai, grafas A. Tiškevičius… (Grafas buvo aršus pilsudskininkas, bebekų (BB) – pagal lenkišką blok bezpartyjny, bendradarbiavimo su valdžia tariamai nepartinį bloką – šalininkas, į valdžią bandęs prastumti savus žmones: į Lenkijos seimą – Trakų Vokės grafą Joną Tiškevičių, o į Trakų valsčiaus vaitus – konkubinate gyvenusį Teofilį Černiavskį. Kai katalikų grupuotės balsais valsčiaus vaitu buvo išrinktas Husas, A. Tiškevičius priekaištavo Malyničiui dėl jo taktikos. A. Tiškevičius buvo valsčiaus tarybos narys nuo BB.). Iš L. Stefanovičiaus raštų arkivyskupijai galima susidaryti vaizdą, jog Trakų dekanas irgi buvo prieš pilsudskininkus. (Jonas Tiškevičius 1939 m. buvo nuvykęs pas gimines į Mendzyžecą Pietvakarių Lenkijoje, į šiaurę nuo Zeliona Guros. Gegužės 30 d. su grafu Zamoiskiu susiruošė nuosavu lėktuvu skristi į Vilnių. Kildamas lėktuvas užkliuvo už tvoros, o paskui iš kokių 100 m aukščio smigo į žemę. Abu lakūnai žuvo vietoje).
Malyničius 1936 m. vasario 12 d. telegrafavo arkivyskupui ir kurijos kancleriui iš Jasionuvkos: „Kol Trakai bus išvaduoti, priimu Visų Šventųjų administravimą.“ Atseit, kol Trakai bus „išvaduoti“ nuo Hlebovičiaus ir jo rėmėjų, o Visi Šventieji – tai Visų Šventųjų bažnyčia Vilniuje. Į telegramą kurija atsakė, kad Malyničiaus norų patenkinti negali. Vasario 13 d. Malyničius vėl parašė arkivyskupui: „Laukiamos permainos valdžioje greitai išvaduos šalį ir Trakus iš bedievių ir stabmeldžių nelaisvės.“ O iki Trakų išvadavimo jis norėtų Visų Šventųjų bažnyčios. Deja, viltys dėl greitų permainų valdžioje neišsipildė. Vasario 29 d. prašė kurijos, kad jam, kaip Trakų klebonui, Hlebovičius skirtų dalį parapijos pajamų. Kovo 2 d. raštelyje kun. Hlebovičiui pastarąjį vadino Trakų vikaru, o save klebonu. Savo ruožtu Hlebovičius 1936 m. kovo 4 d. prašė arkivyskupo atleisti jį iš tarnybos Trakuose, nes padėtis nepakenčiama.
 
1936 03 06 „paskutiniame laiške“ arkivyskupui Malyničius apskrities viršininko nutarimą neleisti jam trejus metus gyventi pasienio ruože vadino „įprastu neteisėtumu“ ir savęs nelaikė kaltu. Administracinės valdžios nutarimo jis negavęs, o telefonu pareikšta Varšuvos ministro nuomonė dar nėra sprendimas, dar neišnaudotos visos gynybos galimybės… Prikišo Jo Ekscelencijai, kad tas prieš kelerius metus troško, jog Malyničius atsisakytų Jasionuvkos, paskui atsiprašė Balstogės vaivados – žydės vyro, dvimoterio, atskalūno… Atkeltas į Trakus, Malyničius iš karto susidūrė su mokyklų inspektoriumi, kuris išdrįso pareikšti: „Draudžiu kunigui klebonui mokyti religijos mokykloje“. Tikybos dėstytoju paskirtas kunigas sanacininkas (matyt, P. Vasiucionekas. – aut. past.). Į kalėjimą 1935 m. Malyničius pateko, pasak jo, dėl sufragano pozicijos, kuris, nepasitaręs su klebonu, leido išlaužti bažnyčios duris „per gegužės mėnesio sąmyšį“. Prieš jo areštą ir įkalinimą, išrengimą nuogai per kratą, ko su kunigais nėra darę net bolševikai, dvasininkija visai neprotestavo. Hlebovičius iš karto ėmė varyti agitaciją prieš jį, Trakų kleboną, o svarbiausia – prieš katalikus tautininkus. „Laukia bado mirtis, ir ją iš Jūsų Ekscelencijos rankų priimu“,– rašė gavęs arkivyskupo laišką ir pranešęs, kad nevalgo. „Tegu parapijos žmonės žino, kad iki mirties juos gyniau nuo bjauraus maro, sanacijos maro.“
Arkivyskupas, remdamasis kunigų Jono Ušilos ir Antano Cichonskio nuomone, kovo 6 d. išsiuntė raštą Malyničiui, kad tas atsisakytų Trakų parapijos. Gavęs arkivyskupo raštą, Malyničius kovo 8 d. nusiuntė abiem kunigams vienodus raštelius, jog pradėjęs badavimą, tačiau „galima mano mirtis tegu nekrenta ant Gerb. Kun. Prelato sąžinės.“
 
Prelatas J. Ušila ir kanauninkas A. Cichonskis, susipažinę su Malyničiaus bylos medžiaga ir išklausę jį patį, 1936 m. kovo 10 d. galutinai nusprendė, kad Malyničius negali būti Trakų klebonu dėl kelių priežasčių: pirmiausia, į Trakus jam grįžti neleis administracinė valdžia; grįžus ginčai ir konfliktai trukdytų dirbti tikrą ganytojišką darbą; Malyničiaus laiškai ir pasisakymai rodo, kad jam „trūksta tiek pusiausvyros ir netgi iki tam tikro laipsnio jis yra tiek nenormalus, jog tokiomis įkaitusiomis sąlygomis, kokios yra Trakuose, būti klebonu neabejotinai negali“. Sprendimą pasirašė ir kurijos kancleris A. Savickis.
 
Kurija 1936 03 11 per kurjerį išsiuntė Malyničiui, gyvenusiam Jasinskio gatvėje Vilniuje, raštą atvykti ir atsisakyti Trakų parapijos. Šaukimo nepriėmė. Tada kurija šaukimą nusiuntė Viešpaties Jėzaus Širdies bažnyčios klebonui Stanislovui Navrockiui, kad tas jį perduotų Malyničiui. Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje kovo 14 d. atsitiktinai sutiktas Malyničius liepęs Navrockiui kurijos kvietimą sudeginti. Pagaliau prefektas kun. Petras Rinkevičius kovo 28 d. kurijos kvietimą Malyničiui vis tik įteikė. Bet kas iš to?!

Vizituodamas Trakus 1936 m. balandžio 4 d., Vilniaus arkivyskupas metropolitas Jalbžikovskis ilgiau kaip pusmetį parapiją administravusį H. Hlebovičių oficialiai paskyrė klebonu.

Vilniaus-Trakų apskrities starostos sprendimą uždrausti trejus metus gyventi pasienio ruože Malyničius bandė užginčyti rašte kurijai 1936 m. balandžio 14 d. Priminė, kad jo motinos broliai Juzefas ir Boleslavas Minkevičiai po 1863 m. sukilimo rusų valdžios buvo nuteisti 10-20 metų katorgos ir tremties, Juzefo sūnus buvo Lvovo politechnikos profesorius, Boleslavo duktė Julija Vitkovska – mokytoja Belske Podliaske. Iš tokios giminės kilęs kunigas negali būti iškeldintas iš pasienio ruožo! Už apskrities starostos nutarimo nepaisymą ir už nelegalų buvimą Vilniuje miesto srarosta J. Černichovskis 1936 m. liepos 14 d. buvo nutaręs Malyničių 14-kai dienų areštuoti. Rugsėjo 4 d. Malyničius skundėsi Vilniaus vaivadai L. Bocianskiui, prikišęs jam pareiškimą: „Kunigas nuplėšia garbę mano bičiuliui (Pilsudskiui – aut. past.), už kurį aš kraują liejau“. Tačiau kur vaivada kraują liejęs, jeigu metų metus jis praleidęs tarnaudamas rusams?
Arkivyskupo 1936 04 14 atsakyme KOP brigados „Wilno“ vadui pulk. Marjanui Ocetkevičiui rašyta, kad Malyničius tuo metu jokių pareigų arkivyskupijoje nėjo, o kur gyveno, adreso jis nenurodęs. Tačiau Malyničius balandžio 16 d. prašė kurijos, kad ši sudraustų kun. Hlebovičių, kuris Trakų parapijoje skleidžia gandus, jog Malyničius jam neperdavęs bažnyčios inventoriaus, nors pats yra piktadarys plėšikas, pasisavinęs Malyničiui priklausiusius grūdus ir šieną, nebuvo ir nėra klebonas (rašė iš Vilniaus, Jasinskio g. 11-2). Hlebovičius balandžio 24 d. arkivyskupui teisinosi, kad jokio melo parapijoje neskleidžia, o per Malyničiaus seserėną Mečislovą Odineckį prašęs, kad buvęs klebonas paimtų iš klebonijos savo daiktus. Tačiau Malyničius liepęs seserėnui jo daiktus palikti Trakuose. Verta priminti, kad dar 1935 m. spalio 11 d. arkivyskupas rašė H. Hlebovičiui, jog šis su Malyničiumi pasidalintų pajamomis iura stolae ir įplaukomis iš Trakų beneficijos. Vikariate jam buvo palikti du kambariai.
Vilniaus apygardos teismas 1936 m. balandžio 16 d. nagrinėjo Malyničiaus kasacinį skundą dėl 1935 m. lapkričio 7 d. sprendimo, palikusio galioti 1935 08 03 nuosprendį (už tą svarstymą teko sumokėti 45 zlotus). Kasacinis skundas liko be pasekmių tuo pagrindu, kad Malyničius už panašius nusikaltimus buvo baustas kelis kartus.
Du raštus arkivyskupijai Malyničius išsiuntė 1936 m. gegužės 6 d. Viename skundėsi, kad Hlebovičius negrąžina jam skolos, kitame aiškinosi dėl surinktų pinigų Trakų bažnyčios varpams. Kurija abu reikalus gegužės 8 d. pavedė išspręsti dekanui L. Stefanovičiui. Šis gegužės 18 d. atraportavo, kad dėl Hlebovičiaus skolos grūdais pats Malyničius turėtų pateikti tikslesnes sąskaitas, o dėl pinigų rinkliavos varpams – pateikti sąrašą, iš ko ir kiek pinigų gavęs. Savo rašte gegužės 23 d. Malyničius atsakė, kad ne jis, buvęs įkalintas ir iš parapijos iškeldintas, turėtų tuos sąrašus pateikti, o Hlebovičius. Tačiau pridėjo nepilną sąrašą asmenų, daugiau kaip 20 pavardžių, rinkusių pinigus varpams. Tą sąrašą kurija persiuntė dekanui.
1936 m. gegužės 26 d. Malyničius kurijai rašė, kad Hlebovičius skolingas apie 1 tūkst. zlotų, o nuo balandžio 1 d. jam priklausytų pensija. Prašė kurijos paskolinti 900 zlotų nameliui nusipirkti. Kancleris A. Savickis prikišo, kad Malyničius pats kaltas, atsisakęs klebonauti Zabludove, o kurija jam ir taip kas mėnesį išmokanti po 75 zlotus pašalpos; kadangi jau išmokėta 300 zl, tai toliau pašalpa turėjo būti mokama nuo liepos mėn. Malyničius tuo metu gyveno Vilniuje, Bernardinų g. 10. Arkivyskupo sprendimu už 1936 m. liepos-spalio mėnesius jam taipogi išmokėta 300 zl pašalpos.
1936 m. liepos 10 d. Malyničius iš arkivyskupo prašė celebreto liepos-rugsėjo mėnesiams: rengėsi važiuoti į Pinską ir Naugarduką. Prašymą pasirašė įprastai: buv. Trakų klebonas ir buv. Dievo bylos kalinys. Prie Naugarduko esančio Vseliubo parapijos žmonės – daugiau kaip 70 parašų – lapkričio 15 d. prašė, kad per jų klebono Juzefo Kučinskio gydimosi atostogas parapijoje padirbėtų Malyničius; prie jo pripratę, kai šis jų parapijoje trumpai dirbęs 1935 m. Arkivyskupas Jalbžikovskis sutiko, kad Malyničius per 6 savaites pavaduotų Pinsko vyskupijos parapijos kleboną. Dar daugiau, 1937 m. vasario 12 d. Edvardas Kolenda Vseliubo parapijiečių vardu prašė Malyničių paskirti nuolatiniu jų klebonu. Vilniaus kurija atsakė, kad Vseliubas priklauso Pinsko vyskupijai, ir Vilnius negali skirti klebono. Vietos neturėjusį Malyničių vėl paskirti į Monkas 1937 m. balandžio 10 d. prašė Moterų katalikių draugijos Monkų skyriaus valdyba.
1936 m. rugpjūčio 1 d. Malyničius dar kartą priminė kurijai, kad jam turėtų būti užmokėta apie 76 zl už knygų įrišimą Trakų parapijos Katalikų akcijos bibliotekai, 147 zl už kilimą bažnyčiai, pavasario kaina reikėtų atlyginti už grūdus ir šieną, apie 1 tūkst. zlotų už įvairius remontus: šulinio, kapinių tvoros ir t. t.
1937 m. vasario mėnesį Malyničius bandė atsispausdinti atsišaukimą į žmones, kad yra apiplėštas ir likęs priverstinis bedarbis. Išdėstė priekaištus Hlebovičiui. Beveik per metus tas negalėjo surasti parapijos sąskaitų ir sureguliuoti užsilikusių skolų: Šneideriui už medžiagas kapinėms aptverti – 147,16 zl, Palcevičiui už kapinių takus – 13 zl, elektrotechnikui už apšvietimo bažnyčioje pataisymą – 10 zl, buv. zakristijonui Slomskiui – 4 zl. Hlebovičius turėjo grąžinti Malyničiui 150 pūdų (apie 2400 kg) grūdų už 1934-1935 metus, grąžinti skirtumą pagal sąskaitas, kuris su minėtais grūdais sudarė 1546,24 zl. Malyničius laikė negaliojančiais jo pasirašytus aukų varpams sąrašus ir viską perdavė bažnyčios komiteto vicepirmininkui Boleslovui Lakovičiui; atsakė tik už 204,21 zl sumą. Varpams surinkti pinigai negalėjo būti panaudoti kitiems reikalams. Iš parapijoje surinktos vilnos išausti du kilimai: vienas 20 kv. metrų (6 m x 3,5 m) didžiajam altoriui jau gatavas, darbas kainuoja 162,71 zl; mažas kilimas (2 m x 1,5 m) šoniniam altoriui baigiamas. Parapijos Katalikų akcijos bibliotekai dalinai iš Trakų miesto valdybos subsidijų užprenumeravęs Boleslavo Pruso raštus; sumokėjus už įrišimą ir kt., tie raštai kainuos 76,70 zl.
Malyničiaus atsišaukimą valdžia konfiskavo. Apskrities starosta ryžosi Malyničių ištremti iš Vilniaus, tačiau kurijos kancleris Savickis vasario 16 d. paprašė starostos bent kelias dienas represijų nesiimti: gal per tą laiką pavyks kaip nors su kunigu susitarti. Vilniaus apygardos teismo prokuratūra balandžio 7 d. užklausė kurijos, kur Malyničius dirba, o jeigu ne, tai kodėl. Kurija balandžio 9 d. atsakė, kad Malyničius jokių pareigų neturi dėl blogos sveikatos, neturi ir nuolatinės gyvenamosios vietos, o turi tik adresą korespondencijai – Vilnius, Bernardinų 10-6c. Beje, 1937 m. vasarą Vilniaus vaivada uždraudė lenkų endekų veiklą Vilniuje ir Vilniaus-Trakų apskrityje.
Arčiau Šv. Baltramiejaus bažnyčios gyvenę vilniečiai (66 parašai) 1937 m. vasario 13 d. prašė tos bažnyčios klebonu paskirti Malyničių. Mat klebonas Milkovskis buvo labai užsiėmęs rekolekcijomis Kalvarijose. Sutvarkęs Trakų parapiją, Malyničius sutvarkytų ir Šv. Baltramiejaus bažnyčios reikalus. Paskirti jį tos bažnyčios klebonu grupė vilniečių kolektyviai prašė ir 1938 m. rugpjūčio 8 d.
Atrodo, kad skrupulingasis Malyničius kartais net painiojosi savo pretenzijose. 1937 m. kovo 6 d. kurijai parašė, kad 1936 11 26 pranešęs apie Hlebovičiaus skolą 1546,27 zl sumai. Tačiau iš tikrųjų skola yra didesnė – 1776,33 zl, o patikslinus bažnyčios mokėjimų sąskaitas – 1950,49 zl. Pabrangus Hlebovičiaus užlaikytiems 150 pūdų grūdų, ta suma padidėtų dar 150 zlotų.
Leitiškių kaime mirė Vincentas Abucevičius. Artimieji norėjo, kad Malyničius Trakų bažnyčioje už velionį atlaikytų egzekvijas ir dvejas iškilmingas mišias. Pagal Malyničių jos kainuotų 40 zlotų. Atlaikyti mišias kurija netrukdė.
Dėkodamas už ginčo tarp jo ir Trakų parapijos įpėdinio išsprendimą, Malyničius 1937 m. balandžio 19 d. kurijos kancleriui parašė, kad turi garbės pasiųsti: vilnonį kilimą, vertą 162,71 zl, ir 20 tomų įrištų B. Pruso raštų, įkainotų 76,70 zl. Kancleris pakvitavo, kad tuos daiktus gavo. Kurijoje užsigulėjusius B. Pruso raštus kun. P. Vasiucionekas Trakuose gavo tik 1939 m. rugsėjo 15 d.; tą pačią dieną kurijai jis perdavė ir už knygas Malyničiui skirtus pinigus. Bet po dviejų dienų nustojo gyvavusi nepriklausoma Lenkijos valstybė!
Anaiptol, Malyničiaus ginčas su kun. Hlebovičium 1937 m. balandžio mėnesį nepasibaigė. Dėl negrąžintos skolos jis kurijai skundėsi 1937 10 01. Gruodžio 24 d. skundą dėl Hlebovičiaus per kuriją bandė išsiųsti Vatikano nuncijui; pridėjo net voką ir 55 grašių pašto ženklą. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo prokuroras spalio 20 d. klausė kurijos, iš kur Malyničius gauna lėšų pragyvenimui. Kurija atsakė, kad kunigas kas mėnesį iš kurijos gavo 75 zl pašalpą.
Dėl kažkokių Vysocko parapijos piniginių reikalų Malyničiaus 1935 12 09 ir 1937 05 15 per kuriją ieškojo Slonimo finansų skyrius. Pirmą kartą kurija atsirašė, kad nežino, kiek laiko Malyničius bus kalėjime, o antrą kartą atsakė, jog kunigas vyskupijoje jokių pareigų neina ir jo gyvenamosios vietos nežino, nors gegužės 15 d. į Vilniaus Bernardinų g. 10 buvo išsiuntusi Malyničiui kvietimą gegužės 17 d. atvykti pas arkivyskupą.
1937 m. birželio mėn. sukako 25 metai nuo M. Malyničiaus kunigystės pradžios. Birželio 6 d. apie tai rašė Varšuvos savaitraštis „Zorza“. Laikraštis „Dziennik Wileński“ birželio 16 d. išspausdino redakcinį straipsnį „25 metai kun. Malyničiaus-Malickio kunigystei“. Straipsnis – tai „nusipelniusio kunigo ir nepalaužiamo tautos veikėjo“ biografija. Administracinės valdžios reikalavimu atkeltas į Trakus, tačiau už bažnyčios garbės gynimą nuteistas kalėti, po šešių ir pusės mėnesio paleistas, bet Trakų parapijos neatgavęs. Rašinyje pateiktos ištraukos iš sukakties proga atsiųstų Monkų, Jaseniovkos, Vysocko buvusių parapijiečių sveikinimų. Antai iš Vysocko rašyta: „Gerbiamasis Kunige Klebone, davei mums kilnų pavyzdį bekompromisinės kovos ginant Bažnyčią ir lenkiškumą…“; „Visam laikui mums likai pavyzdžiu nepalenkiamo Kristaus riterio, kurio įsitikinimams kai kas galbūt nepritaria, tačiau juos gerbti privalo kiekvienas.“
Iškarpas iš laikraščių Malyničius rugpjūčio 2 d. nusiuntė kurijai, prikišęs pastarajai, kad už pastangas apginti savo garbę nuo Hlebovičiaus užsipuolimų net iš sakyklos susilaukęs 3 mėn. suspensos. Priminė, kad neatgavęs skolos už grūdus ir kilimus.
1937 m. liepos 9 d. Malyničius prašė iš arkivyskupo celebreto iki spalio 1 d. visoje Lenkijos valstybės teritorijoje. Celebretą gavo tą pačią dieną. Laikraštyje „Dziennik Wileński“ rugpjūčio 15 d. paskelbė iliustruotą straipsnį „Iš Marijai skirtos parodos Vilniuje“. Mat liepos 1-3 dienomis Vilniuje vyko Mergelės Marijos kongresas, skirtas Aušros vartų Marijos paveikslo vainikavimo dešimtmečiui. Ta proga Dominikonų bažnyčios prieangyje surengta Marijos paveikslų paroda. Suminėjęs žymiausius parodoje eksponuotus Marijos paveikslus, autorius daugiausia dėmesio skyrė Trakų Dievo Motinos paveikslui. Šis paveikslas – pirmasis stebuklingas Marijos paveikslas Lietuvoje ir antrasis (po Čenstachavos) visoje Lenkijos valstybėje. Pasak Malyničiaus, buvo trys Trakų D. M. paveikslo kopijos: kadaise Vilniaus Trakų vartuose buvęs paveikslas, vėliau perkeltas į Šv. Baltramiejaus bažnyčią (1669 m.), Agluonos bažnyčioje Latgaloje (1768 m.) ir Svirino bažnyčioje netoli Stolbcų Baltarusijoje, paimtas iš Nesvyžiaus Radvilų koplyčios (XVII a.). Į Trakų paveikslą panašūs Dievo Motinos paveikslai: Mižeričų (dabar Baltarusijos Gardino srities Zelvos rajonas), Pivašiūnų ir Senųjų Trakų bažnyčiose.
Užkliūdavo Malyničiui daug kas. Pavyzdžiui, 1937 m. spalio 31 d. skundėsi arkivyskupui, kad tą dieną, sekmadienį, per Kristaus Karaliaus iškilmes, apie 1 val. po pietų matė žmones, remontuojančius Vilniuje Žvėryno tiltą. „Kūjų ir geležies trenksmas sklinda po visą apylinkę.“
1938 metais Malyničius rašė Lenkijos seimo deputatei Pelčynskai, Lenkijos maršalui Ridzui-Smiglui ir kitiems veikėjams. Pavyzdžiui, vasario 26 d. „su didele pagarba“ kreipėsi į seimo deputatę, pažymėjęs, kad kadaise Pilsudskio legionai vienijosi su didžiausiais lenkų priešais vokiečiais, atsisakė Pamario, Poznanės, Silezijos, padovanojo kaimynams Daugpilį, priešams ukrainiečiams atidavė Kijevą, prarado tai, kas turėjo priklausyti Lenkijai: Polocką, Vitebską, Mogiliovą, Minską, Žitomirą, Kauną, Mozūrus ir Gdanską. Kur buvo „ Lenkijos didybės simbolis“ Pilsudskis per brolžudiškus mūšius 1926 metais? Kai kam tas simbolis yra didelis, nes iš jo gavo aukštus postus. O kur kalėjimas nusipelniusiems lenkų generolams Vilniaus Antakalnyje, kur Bresto katorga?!
 
Tą pačią vasario 26-ąją laiške maršalui Edvardui Ridzui-Smiglui Malyničius priminė, kad net bolševikų antplūdis 1920 metais nesutrukdė jam statyti bažnyčią Monkose, o tuo metu iš pietų nuo Balstogės į Osovą ir Grajevą žygiavusios Ridzo-Smiglo kariuomenės kareiviai jį sveikino… Legionų politika buvo klaidinga. Atgavus nepriklausomybę, pilsudskininkai pasiglemžė sau ne tik kariuomenę, bet ir valstybę. Prarasta pusė senosios Žečpospolitos, norėta sukurti „Ukrainą“. Beriozoje kankinosi jauni lenkų patriotai iš Vilniaus. Beginklius žmones Vilniuje neseniai užpuolė 32 karininkai, kastetais sužeisti du kurjeriai, du žurnalistai ir nusipelnęs universiteto profesorius…
Vilniaus vaivadijos valdyba 1938 m. kovo 10 d. informavo kuriją, kad Malyničius „dėl nervingumo yra nesuvaldomas asmuo, o jo veikla yra kenksminga tiek Bažnyčios postulatų, tiek Valstybės požiūriu“ (MAB 318-26796). Vaivadijos rašte priminti 1934 m. Varšuvos apeliacinio teismo ir 1935 m. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiai, Vilniaus-Trakų apskrities starostos 1936 01 31 sprendimas apie teisės 3 metus gyventi pasienio ruože atėmimą. Tačiau Malyničius tų sprendimų nepaisęs, gyvenęs Vilniuje. Nuolat vadindamasis buvusiu Dievo bylos kaliniu, jis stengėsi įtikinti katalikų visuomenę, kad jo procesai ir kalėjimas buvo tik kunigo persekiojimas. Neramumų galėjo sukelti ir jo atsišaukimas „Kuo bjaurisi miestai ir namai“, kurio konfiskavimą patvirtino apygardos teismas 1937 m. gruodžio 2 d. Todėl vaivadijos valdyba prašė kurijos pritaikyti Malyničiui bausmę pagal Bažnyčios 2 298 kanono reikalavimą, būtent: uždrausti gyventi Vilniaus vaivadijos teritorijoje ir paskirti jam vietą kitur, nes priešingu atveju Malyničiaus klausimas būtų sprendžiamas Konkordato XX str. numatyta tvarka.
Malyničius 1938 m. birželio 7 d. pasiskundė metropolitui, kad prokuroras Želenskis teismo salėje „paniekino Aukščiausiąjį Dievą ir Lenkų Tautą“, vieną iš generolų pavadinęs „mūsų dievu“. Malyničius rėmėsi prof. Vladislavo Studnickio raštu E. Ridzui-Smiglui: „Reikia būti bizantiškojo teismo pakaliku, kad Pilsudskio įžeidimą pripažintum Lenkų Tautos įžeidimu“ (Pilsudskį maršalas aukštino kalbėdamas legionierių suvažiavime Krokuvoje 1937 m. rugpjūčio 8 d.). Raštą metropolitui Malyničius pasirašė: „Buvęs kalinys dėl Pilsudskio laidotuvių“. Birželio 30 d. prašė perduoti teismui Trakų parapijos žmonių skundus prieš kun. Hlebovičių ir jo paties kurijai rašytus 9 skundus. Kurijos atsakymas nežinomas. Vilniaus miesto starosta (viršininkas) J. Černichovskis 1938 m. rugsėjo 6 d. pranešė vaivadai L. Bocianskiui, kad dar 1937 m. vasario ir spalio mėnesiais Malyničiaus bute buvo darytos kratos, konfiskuotos jo brošiūrėlės ir kt.
1938 m. spalio 4 d. Malyničius arkivyskupijai pranešė, kad kadaise atsisakė Zabludovo todėl, jog norėta jį atitraukti nuo Trakų, o jis negalėjęs išsižadėti tų parapijiečių. Kai buvo išleistas nutarimas apie jo iškeldinimą iš pasienio ruožo, o kurija jo neapgynė, apsigyveno Vilniuje, kad galėtų ginti kunigus nuo panašios „savivalės ir Vilniaus karaliukų išsišokimų“.
Aktyvumo Malyničiui niekuomet netrūko: jį nors rieškučiomis semk! Gyvendamas Vilniuje, Malyničius susirūpino XVIII a. pabaigoje dingusio Naugarduko stebuklingo Dievo Motinos paveikslo likimu. Pasak 1938 08 19 jo rašto arkivyskupijai, paveikslas iki 1839 m. galėjo būti perduotas kunigams bazilijonams, o iki 1846 m. – pranciškonams. Prašė kurijos leisti žinių apie paveikslą ieškoti archyvuose. Spalio 11 d. pranešė, jog Valstybės archyve radęs žinutę, kad vyskupo Kosakovskio potvarkiu kun. kanauninkas Koženevskis 1798 m. Naugarduko jėzuitų bažnyčios paveikslus, varpus ir kitą kilnojamą turtą 100-tu vežimų pervežęs į Vilniaus katedrą. Kurija spalio 14 d. atsakė, kad jokių dokumentų apie paveikslą neturinti, nes vyskupijos archyvus rusų valdžia kelis kartus konfiskavo, o paskutinį kartą jie išvežti į Rusiją ir negrąžinti. Kitame spalio 11-os rašte Malyničius priekaištavo, kad Vilniaus vaivada masonas nustojo paisęs Bažnyčios kovotojų ir norėjo suskaldyti Aušros vartų parapiją. Jei parapija būtų perskelta ir priskirta dviem parapijoms – Šv. Jono ir Visų Šventųjų, tai Malyničius prašė leisti statyti naują bažnyčią labiausiai apleistame Vilniaus pakraštyje – Liepkalnyje bei ten įsteigti Aušros vartų parapiją.
Kaip matėme ir anksčiau, nuolatinės vietos neturėjusį kunigą arkivyskupija panaudodavo vienkartiniams reikalams. 1939 m. kovo mėn. Malyničius buvo Plebanjos kaime Baltarusijoje prie Ušos upės kažkur už Pastovių. Arkivyskupijos ordinaras jam suteikė galimybę atleisti nuodėmes ir panaikinti bažnytinę bausmę dviems asmenims po religinės atgailos dėl abortų. Liepos 20 d. generalinis vikaras pavedė Malyničiui nuo liepos 22 d. iki rugpjūčio 25 d. pavaduoti sergantį Voveros (į pietvakarius nuo Lydos, Vasiliškių dekanatas) kleboną Jaroslavą Rokickį.
1939 m. birželio 20 d. Malyničius prašė Vilniaus kurijos aprobuoti jo parengto bukletėlio apie Trakų Dievo Motiną išleidimą (MAB 318-4728). Lenkiškas leidinėlis turėjo būti 4 puslapių: 1 p. – paveikslo fotografija, 2 p. – giesmės „Mūsų vargstančių viltie“ natos, 3 p. – tos giesmės (himno) tekstas, 4 p. – malda „O Trakų Dievo Motina“ ir „Žinia apie Trakų paveikslą.“ Kurijos kancleris visą medžiagą birželio 21 d. persiuntė įvertinti kunigui kanauninkui Leonui Žebrovskiui.
Vilniaus vaivada 1939 m. rugpjūčio 17 d. pranešė Vilniaus kurijai, kad, atsakydamas į Vilniaus
arkivyskupijos ordinaro liepos 27 d. raštą, tikybų ir valstybinio švietimo ministras atsisakė Malyničių paskirti į Volkovysko apskr. Porozovos parapiją (dabar Baltarusijos Gardino sr. Svisločės raj.); ministras rėmėsi Konkordato XIX str. 2 įstatymo 2 punktu.
 
Tarp įvairių archyvinių dokumentų nėra žinių, kur buvo ir ką veikė Malyničius per II pasaulinį karą. Šio kunigo pavardės nėra Vilniaus arkivyskupijos klebonų ir vikarų 1942 ir 1943 metų išsamiuose sąrašuose (MAB 318-533 ir 318-4740): nėra ne tik tarp Vilniaus dvasininkų, bet ir tarp rytinės arkivyskupijos dalies artimiausių dešimties dekanatų kunigų. Galbūt kunigas gyveno kur nors vakarinėje anuometinės arkivyskupijos dalyje, Gardino ar Balstogės kraštuose?
Tiksliai nežinoma, kur Malyničius gyvenęs ir po karo. Yra Vilniaus kurijos 1944 m. rugsėjo 23 d. pažymėjimas (MAB 318-987) patvirtinęs, kad kunigas „tarnybos reikalais yra Vilniuje.“ 1945 m. sausio 23 d. jis šauktas atvykti į Vilnių, tačiau neparašyta, kur tas šaukimas siųstas. Iš Malyničiaus 1946 m. gruodžio 5 d. raštelio, siųsto, atrodo, iš Volkovysko, galima suprasti, kad 1945 m. kovo 12 d. kurija Malyničių komandiravusi į Slucką, Osipovičius, Minską, Bobruiską, Polocką, Vitebską, Smolenską, Mogiliovą, Gomelį, Mozyrių, Gardiną ir kitas vietas katalikų dvasinių poreikių tenkinti. Kitoje raštelio pusėje Malyničiaus parašyta (lenkiškai): „Mogiliovo ir kiti klausimai kol kas [sprendžiami] Maskvoje, atsakyti delsiama.“ Kunigas norėtų panašios komandiruotės kaip 1944 ir 1945 metais. Dokumento nereikėtų siųsti: jį paimtų kas nors iš kunigų.
Komandiruotę į Slucką ir Minską tenkinti gyventojų katalikų poreikių šiuose miestuose ir jų apylinkėse kurijos kancleris Malyničiui išrašęs 1946 m. rugpjūčio 21 d. Tą pačią dieną išrašyta kita komandiruotė, kad jis tais pačiais tikslais 60-čiai dienų siųstas į Mogiliovą bei Mogiliovo sritį. Panaši komandiruotė į Mogiliovą ir jo apylinkes išrašyta 1946 m. rugsėjo 14 d.
Tuo ir baigiasi rašinio autoriaus rastos žinios apie M. Malyničių-Malickį. Koks buvo tolesnis 58 metų sulaukusio kunigo likimas, nežinoma.

Voruta. – 2009, rugpj. 8, nr. 15 (681), p. 9.
Voruta. – 2009, rugpj. 22, nr. 16 (682), p. 9.
Voruta. – 2009, rug. 5, nr. 17 (683), p. 9.
Voruta. – 2009, rug. 19, nr. 18 (684), p. 9.
Voruta. – 2009, spal. 3, nr. 19 (685), p. 9.
Voruta. – 2009, spal. 17, nr. 20 (686), p. 9.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra