Trakų klebonas ir dekanas Florijonas Neviera

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Florijonas Neviera, Mykolo ir Agotos sūnus, gimė 1896 m. gegužės 4 d. (atrodo, pagal Julijaus kalendorių) anuomet dar tirštai lietuvių gyventame buv. Lydos apskrities Žirmūnų valsčiuje, Magūnų kaime (dabar Baltarusijos Varenavo rajonas).

Trūksta žinių apie kunigo mokymąsi vaikystėje. Į Vilniaus kunigų seminariją stojo 1915 metais. Yra išlikęs Vilniaus vidaus ligų gydytojo Vladislavo Vojevudskio 1915 m. birželio 19 d. išrašytas sveikatos pažymėjimas: „Florijonas Neviera, ištyrus jo sveikatą, gali būti priimtas į seminariją“ (Lietuvos Mokslų akademijosVrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus fondas 342, byla 20152; toliau – MAB, o skaičiai reikš fondo ir bylos numerius). Į seminariją stojo pateikęs išsimokslinimą patvirtinusį dokumentą – 1915 m. balandžio 29 d. išrašytą miesto mokyklos prie Vilniaus mokytojų instituto atestatą. Stojamieji egzaminai į seminariją – rusų ir lotynų kalbos, istorija, geografija – įvertinti trejetais (MAB 318-33059).

 
Vikaras keliose parapijose. Fribūras. Policijos priežiūra
 
F. Neviera seminariją baigė ir į kunigus įšventintas 1920 m. gegužės 30 d. (MAB 318-29602). Birželio 24 d. Vilniaus kurija išrašė pažymėjimą, kad neseniai įšventintas F. Neviera važiuoja aplankyti tėvų Žirmūnų parapijoje; valdžios prašyta jam netrukdyti (MAB 318-26716). Vysk. Jurgis Matulaitis 1921 m. kovo 1 d. pasiuntė Nevierą laikinai administruoti Kalesninkų (dabar Šalčininkų raj.) parapijos. Po kurio laiko jis tapo Eišiškių vikaru, o 1922 m. lapkričio 30 d. perkeltas vikaru į Švenčionis, kur kartu dirbo ir lietuvių gimnazijos direktoriumi.
 
Neišbuvęs Švenčionyse nė pusantrų metų, iš Dolginavos (Vileikos apskr.) klebono Piotrovskio laiško F. Neviera sužinojo, kad bus perkeltas vikaru į tą parapiją, o paskui gavo ir kurijos 1924 m. kovo 7 d. raštą apie paskyrimą. Todėl kovo 12 d. kreipėsi (lietuviškai) į vyskupą Matulaitį, prašydamas palikti jį Švenčionyse: čia buvo įdėjęs pinigus į pavasarininkų draugijos, kurios skyriui vadovavo, krautuvę-knygyną, sirguliavo gerkle, o apskrities mieste buvo lengviau gydytis, todėl keltis taip toli, už 200 varstų, į tamsią gudišką parapiją bent iki vėlyvesnio pavasario nenorėjo. Vis tik į Dolginavą Nevierą išvyko, bet trumpam: gavo kurijos kanclerio 1924 m. gegužės 21 d. raštą, kad vyskupo potvarkiu privalo nedelsdamas grįžti į Švenčionis vėl eiti vikaro pareigų. Tačiau kurijos raštas prasilenkė su F. Nevieros gegužės 20 d. rašytu prašymu vyskupui leisti išvykti studijuoti į užsienio universitetus; turėdamas vyskupo leidimą, jis galėjo gauti lengvatinį užsienio pasą. Į Švenčionis Neviera sugrįžo ir rugsėjo 13 d. gavo vyskupo J. Matulaičio leidimą ketveriems metams vykti teologijos ir filosofijos studijų į katalikų Fribūro universitetą Šveicarijoje.
 
Fribūre F. Neviera išklausė dviejų semestrų kursą. 1925 m. lapkričio 5 d. jis kreipėsi į Vilniaus vyskupą, kad dėl lėšų trūkumo yra priverstas nutraukti studijas ir norėtų kokių nors pareigų. Kurija Lenkijos Tikybų ir valstybinio švietimo ministerijai lapkričio 10 d. pranešė, kad numato Nevierą skirti Linkmenų klebonu. Tą pačią dieną pranešta ir Nevierai, jog jis laikinai skiriamas klebono pareigoms į Linkmenis; bažnyčią ir beneficiją reikėjo perimti iš Švenčionių dekano Nikodemo Vaišučio. Tačiau Vilniaus vyskupijos generalvikaras Kazimieras Michalkevičius gavo ministro Stanislavo Grabskio 1925 m. lapkričio 26 d. slaptą raštą, kad jis negali pritarti F. Nevieros skyrimui Linkmenų klebonu, „kadangi jo veiklą laiko priešiška Valsybės saugumu“. Todėl kurija Švenčionių dekanui N. Vaišučiui gruodžio 1 d. pranešė, kad generalvikaras nuo tos dienos F. Nevierą paskyrė Daugėliškio vikaru; žinia tą pačią dieną pasiųsta ir Nevierai.
 
Kokios priežastys sutrukdė F. Nevierai tapti Linkmenų klebonu? Pasirodo, ministras žinojo kunigo „nuodėmę“, apie kurią Vilniaus apygardos teismo Švenčionių apskrities I rajono teismo tardytojas kurijai pranešė tik 1926 m. balandžio 16 d. Mat teismo tardytojas, priėmęs domėn liudininkų Antano ir Juozapo Lozovskių (Lazauskų?) pripažinimus, 1924 m. rugsėjo 30 d. nustatė, kad Neviera per pamokslą Kaltanėnų bažnyčioje tų metų kovo 4 d. priminė klausytojams, jog tie nepamirštų, kad „Vilniaus kraštas buvo, yra ir bus šventa Lietuva ir kad lenkai kaip vilkai jį užėm“. Kunigas raginęs melstis, kad Viešpats Dievas padėtų lietuviams atimti Vilniją iš vilkų lenkų. Lietuviškai sakytu pamokslu kunigas siekęs sužadinti lietuvių neapykantą lenkams, o tai Baudžiamojo kodekso 129 str. 6 p. numatytas nusikaltimas. Todėl tuo pagrindu Vilniaus miesto 2 apygardos teismo tardytojas 1926 m. kovo 26 d. nusprendęs Florijonui Nevierai skirti specialią policijos priežiūrą.
 
Į Daugėliškį F. Neviera nebuvo nuvykęs ir apie tą paskyrimą greičiausiai net nežinojo, nes 1925 m. gruodžio 5 d. laiške vyskupui iš Beniakainių, pasivadinęs studentu, jis rašė, jog keliavo – aplankė Čenstakavą, Krokuvą, Veličką ir Varšuvą, buvo priimtas jėzuitų rektoriaus ir paulinų prioro. Kelionėje praleido tris savaites. Iš Švenčionių dekano sužinojęs, kad iš Linkmenų pašalinus kun. Breivį, padėtis ten labai įtempta. Jis save laikąs netinkamu Linkmenų klebono pareigoms. Norėtų tęsti studijas, tačiau užkliuvo į Tikybų ir valstybinio švietimo ministeriją išsiųsti dokumentai. Vėl sergąs gerkle ir tik po kelių dienų galės visiškai atsiduoti Aukštojo Ganytojo valiai.
 
Vilniaus universiteto studentas ir mokyklų katechetas
 
1925 m. gruodžio 7 d. F. Neviera paskirtas vikaru į Adutiškį. Bet ir ten ne ką pribuvo: gavo Tikybų ir valstybinio švietimo ministerijos 1926 m. sausio 18 d. dekretą – leidimą tęsti filosofijos studijas Lenkijos universitetuose. Todėl 1926 m. vasario 4 d. paprašė vyskupo atleisti iš Adutiškio vikaro pareigų ir leisti studijuoti S. Batoro universitete Vilniuje. F. Neviera tapo universiteto Humanitarinio fakulteto studentu (MAB 318-36059). Nuo ganytojiškų pareigų buvo atleistas.
 
Vilniaus vyskupijos generalvikaras K. Michalkevičius gavo ministro S. Grabskio 1926 m. kovo 31 d. raštą: pasak Naugarduko vaivadijos įstaigos pranešimo, Adutiškio vikaras F. Neviera prakalboje, pasakytoje Beniakainių bažnyčioje 1925 m. lapkričio 1 d., susirinkusiuosius barė pasakymais „banditai“, „komunista“, „bolševika“, priekaištavo, kad žmonės nenori savo tėvynės Lietuvos. Negana to, anot Vilniaus vaivadijos įstaigos pranešimo, būdamas lietuvių gimnazijos direktoriumi Švenčionyse, F. Neviera raginęs mokinius uoliau dirbti Lietuvai, siūlęs jiems suorganizuoti slaptą organizaciją ir šnipinėti Lietuvos naudai. Kadangi Nevieros veikla buvo priešiška Lenkijos valstybei, ministras prašė vyskupo „Konkordato XX str. pagrindu duoti atitinkamus savo potvarkius ir apie juos pranešti man“. Vyskupas sufraganas 1926 m. balandžio 10 d. atsakė, kad Neviera nuo ganytojiško darbo atleistas ir yra S. Batoro universiteto studentas.
 
Nors ir atleistas nuo ganytojiškų pareigų, universiteto studentas privalėjo atlikinėti rekolekcijas. Pavyzdžiui, 1928 08 22 atsakydamas į kurijos rugpjūčio 20 d. raštą pranešė, kad dalyvavęs kunigų tų metų rekolekcijų pirmojoje sesijoje. Tačiau jeigu arkivyskupas pageidautų, pratybas jis galėtų atlikti pakartotinai viename iš Vilniaus vienuolynų. Rugsėjo 4 d. Neviera parašė arkivyskupijai: kadangi prasidėjusiais mokslo metais arkivyskupas metropolitas jam leidęs tęsti studijas ir kartu perspėjęs, jog tai bus paskutinieji mokslui skirti metai, jis pasistengs 1928-1929 mokslo metais studijas sėkmingai užbaigti. Į kuriją 1928 m. gruodžio 15 d. iškviestam studentui Nevierai įsakyta nuo gruodžio 23 d. iki 1929 m. sausio 6 d. imtinai vykti į Mažąją Berestovicą (dabar Baltarusijos Gardino srities Berestovicos r.) aptarnauti tos parapijos su visomis klebono teisėmis.
 
Ketverius mokslo metus Vilniaus universitete prasimokiusį kunigą arkiv. R. Jalbžikovskis 1929 m. rugpjūčio 23 d. paskyrė Ašmenos pradinių mokyklų katechetu. Tačiau rugpjūčio 28 d. F. Neviera arkivyskupui surašė ilgoką laišką. Jame dėstė, jog nuo jaunystės turėjęs potraukį mokslui, ypač istorijai. Galbūt tai įgimtas potraukis. Mat senelis buvęs savamokslis senienų rinkėjas, archeologo Vandalino Šukevičiaus artimas bendradarbis. Jo, t.y. F. Nevieros, idealas buvo ir yra pasišvęsti praeities tyrinėjimams. Dabar užsiėmęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vienuolynų istorija. Įdėjęs daug darbo pagalbinių istorijos disciplinų – paleografijos, sfragistikos, chronologijos, heraldikos, genealogijos ir kt. – informacijai rinkti. Geriausios sąlygos tiriamajam darbui būtų vienuolyne, todėl jis jau senokai galvojąs stoti į kurį nors ordiną: pijorų, marijonų ar dominikonų. Jau net bandęs tapti vienuoliu, tačiau jam buvo atsakyta, kad pageidautina turėti mokslo laipsnį – doktoratą. Magistro darbą tema „Pranciškonų misija Rytuose” jis ginsiąs spalio ar lapkričio mėnesį. Išsirašęs keletą rankraščių iš Lvovo Osolinskių bibliotekos. Su gimnazija (Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija), kurioje ligtol dirbęs, sudaręs sutartį ir 1929-1930 mokslo metams (apie darbą Vytauto Didžiojo gimnazijos kapelionu 1928-1929 mokslo metais žiūr. MAB 47-74; bent 1929 m. Neviera dėstė tikybą ir „Ryto“ draugijos išlaikomuose amatininkų kursuose – MAB 67-195/2). Iš pagrindų atremontavęs butą Šv. Onos g. 10, pirkęs malkų visai žiemai ir t. t. Be to, tėvo mirtis ir kažkoks tragiškas atsitikimas su broliu paveikė sveikatą, reikėjo gydytis, nors iki rugpjūčio pabaigos turėjęs pavaduoti Gudagojo kleboną. Todėl prašė dar metus palikti Vilniuje. Pridėjęs universiteto profesoriaus T. E. Modelskio 1929 06 25 liudijimą, kad S. Batoro u-to absolventas ir u-to istorijos seminaro narys F. Neviera profesoriaus vadovaujamas parengė magistro darbą „Bažnyčios ir bernardinų ordino konvento Vilniuje istorija. D. I. Seniausioji istorija (1469 – 1530)“. Darbas turėjo būti perskaitytas ir įvertintas spalio ar lapkričio mėn. Tačiau F. Nevieros pagraudenimai arkivyskupo nepaveikė: jo rezoliucija – Ad acta (Į bylą).
 
Į Ašmeną F. Neviera nuvažiavo, bet nenurimo. Kurijai 1930 m. birželio 20 d. parašė, jog prieš mėnesį gavęs S. Batoro universiteto filosofijos magistro iš istorijos srities diplomą su 1929 m. gruodžio 12 d. data. Arkiv. Jalbžikovskis susimylėjo ir 1930 m. rugpjūčio 13 d. F. Nevierą iš Ašmenos perkėlė pradinių mokyklų katechetu į Vilnių.
 
Nors dirbo Vilniuje, bet pareigomis Neviera nebuvo patenkintas. Iš Žirmūnų 1932 m. liepos 12 d. rašytame laiške arkivyskupui jis maldavo neskirti dirbti pradinėse mokyklose: jose pareigos sunkesnės, negu dėstyti gimnazijose. Paskutinį pusmetį dirbęs lietuvių mokykloje (turėjęs 4 tikybos pamokas per savaitę, o ateinantiems mokslo metams nusimato 6 pamokos). Po ilgokos pertraukos grįžti į valstybinę mokyklą nenorėtų: jam tai būtų nenaudinga ir dėl algos, ir dėl būsimosios pensijos. „…Neįsivaizduoju savo gyvenimo be universiteto bibliotekos ir archyvų“. Vėl prisiminęs senelį ir V. Šukevičių, prašė darbo kur nors bibliotekoje ar archyve. Tačiau tokio darbo arkivyskupija negalėjo pasiūlyti.
 
Miežėnai
 
Arkivyskupas 1933 m. rugpjūčio 22 d. pranešė tikybų ir valstybinio švietimo ministrui, kad ligtolinį Vilniaus prefektą F. Nevierą numato perkelti klebonu į Miežėnus Breslaujos apskrityje. Nevierai irgi tą pačią dieną liepta vykti į Miežėnus laikinai administruoti parapijos, perėmus ją iš kun. Antano Bachuževskio. Paskyrimas į Miežėnus pakartotas Jalbžikovskio 1933 08 25 rašte; administruoti Miežėnus teks 5-6 mėnesius. Praėjus septyniems mėnesiams, 1934 m. balandžio 4 d., Neviera priminė arkivyskupui, kad į Miežėnus jis buvo skirtas 5-6 mėnesiams, ilgiausiai iki pavasario, o 6 mėnesiai jau pasibaigė vasario 28 d. Nekantrusis filosofijos magistras vėl prašė suteikti galimybę tęsti mokslinį darbą. Be istorijos, dar kartą prisiminė chronologiją, genealogiją, heraldiką, sgrafistiką, numizmatiką… Rašė turįs sukaupęs nemažai medžiagos apie Bažnyčios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje istoriją. Tarsi būdama kurčia Nevieros prašymams, kurija 1934 m. birželio 16 d. užklausė, ar jis nenorėtų perimti Zaščeslės su Krulevščizna parapijos toje pačioje apskrityje? Į tai F. Neviera birželio 22 d. atsakė, kad didžiausias jo troškimas yra dirbti mokslinį darbą, todėl norėtų gyventi Vilniuje. Zaščeslė mažai skirtųsi nuo Miežėnų, atvirkščiai, ji dar toliau nuo Vilniaus, todėl ten keltis nenori.
 
Tuo tarpu Miežėnų parapijiečiai laiške arkivyskupui su daugybe parašų 1934 m. lapkričio 3 d. rašė: „Mums trūksta žodžių išreikšti mūsų pagarbą ir dėkingumą JO EKSCELENCIJAI Kun. ARKIVYSKUPUI už nepaprastą malonę, kurią teikėsi mums parodyti, atsiųsdamas mums klebonu Maloningąjį kun. Florijoną Nevierą.“ Didvyrišku darbu, įkvėptais pamokslais jis sugrąžinęs žmones prie Dievo, klebono įtaka jiems iš tikrųjų stebuklinga. Sužinoję, kad klebonas jų parapijoje yra tik laikinai, prašė jį palikti kuo ilgesniam laikui. O patsai Neviera lapkričio 8 d. dar kartą priminė arkivyskupui, kad jau praėjo 14 mėnesių, kaip jis esąs Miežėnuose, nors buvo žadėti tik 6 mėnesiai. Jis tikėjęsis bent tą rudenį sugrįžti į Vilnių ir tęsti istorijos studijas. Jo svajonė, norint geriau susipažinti su archyvais,– apvažiuoti ne tik visas senąsias Vilniaus arkivyskupijos bažnyčias, bet ir aplankyti kai kurias šventoves už arkivyskupijos ribų. Jis skatinęs visus kunigus stiprinti Katalikų akcijos veiklą, o savo nuomonę dėl bažnyčių ir parapijų istorijų plačiau išdėstęs leidinyje „Wiadomości Archidziecezjalne Wileńskie“ („Vilniaus arkivyskupijos žinios“).
 
Deja, arkivyskupas Nevieros maldavimų neišgirdo ir šį kartą. Tikybų ir valstybinio švietimo ministrui 1935 m. kovo 12 d. Jalbžikovskis pranešė, kad Nevierą iš Miežėnų perkels klebono pareigoms į Vidiškes (anuomet lenkiškai vadintas Przyjaźń) prie Ignalinos. Tą pačią dieną apie perkėlimą į Vidiškes ir parapijos perėmimą iš kun. Petro Prunskio pranešta Nevierai, o į Alšėnus pranešta kun. Hilarijui Danilovičiui, jog jam pavedama laikinai administruoti Miežėnų parapiją; bažnyčią su inventoriumi ir beneficija reikės perimti iš kun. F. Nevieros (MAB 318-26315). Apie skyrimą į Miežėnus, iš jų iškėlus F. Nevierą, H. Danilovičiui pakartota arkivyskupo 1935 04 15 rašte.
 
F. Neviera 1935 m. kovo 20 d. dar iš Miežėnų parašė kurijai, kad tikriausiai įvykęs apsirikimas: kai vasario pradžioje jis buvęs pas arkivyskupą, tai tas žadėjęs skirti ne į Vidiškes, o kur nors arčiau Vilniaus. Tuomet kurija kovo 23 d. atsakė: jeigu Neviera nenori Vidiškių, galėtų keltis į Paringį (taipogi Ignalinos raj.). Į tai Neviera kovo 28 d. pareiškė, kad nei Vidiškės, nei Paringys jam netinka, geriau liksiąs Miežėnuose. Pastarųjų parapijiečiai kovo 27 d. su daugybe parašų vėl kreipėsi į arkivyskupą, prašydami jų gerbiamą ir mylimą kleboną palikti Miežėnuose, nes jo iniciatyva pradėti įvairūs darbai: apkalti lentomis bažnyčios presbiteriją ir kt. Tačiau 1935 m. balandžio 2 d. kurija pranešė Nevierai, jog arkivyskupo potvarkiu jis turįs vykti klebonauti į Vidiškes. Apie perkėlimą po Jono Romelio į Vidiškes kitame rašte priminęs pats arkivyskupas.
 
Mokslo darbai
 
Pasak 1940 m. vasario 12 d. pildytos anketos (MAB 318-29602), F. Neviera gerai mokėjo lietuvių, lenkų, rusų, gudų kalbas, vidutiniškai vokiečių ir silpnai prancūzų kalbas (lotynų kalba nepaminėta).
 
F. Neviera buvo įstojęs į Vilniaus lietuvių švietimo draugiją „Rytas“, tačiau per kelerius metus jos veikloje ryškiau nepasireiškė, o draugijos valdybos posėdyje 1939 m. birželio 27 d. iš narių išbrauktas: atrodo, nemokėjo nario mokesčio ir todėl laikytas išstojusiu (MAB 67-264/3).
 
Nuo 1929 m. balandžio 7 d. F. Neviera priklausė Lietuvių mokslo draugijai (LMD). Jos narių XXIV visuotiniame susirinkime 1933 m. birželio 11 d. išrinktas kandidatu į draugijos valdybą.
 
„Lietuvių enciklopedijos“ (Bostonas) t. XX rašoma, kad F. Neviera 1930 m. išleidęs veikalą „Žemaičių vyskupija“, o LMD leidinyje „Lietuvių tauta“ 1935 m. paskelbęs darbus „Lietuvos pranciškonai observantai iki pirmosios provincijos įkūrimo (1468-1530)“ ir „Lietuvos pranciškonai – lietuvybės gynėjai XVII a.“. Tačiau ši informacija nėra tiksli. Jokios originalios „Žemaičių vyskupijos“ F. Neviera niekada neparašė ir neišleido.
 
Leidinyje „Lietuvių tauta. Lietuvių mokslo draugijos raštai. Knyga IV, sąsiuvinis 3“, Vilnius, 1932, p. 408-431 išspausdintas F. Nevieros spaudai parengtas vyskupo Antano Tiškevičiaus darbas apie Žemaičių vyskupystę. Tą veikalą mini Motiejus Valančius savo „Žemaičių vyskupystėje“: „Vyskupas Antanas jau senatvėj aprašė lotyniškai visą Žemaičių vyskupystę ir tą aprašą nusiuntė Benediktui XIV, popiežiui į Rymą“ (M. Valančius. Raštai, II. Vilnius, 1972, p. 166-167). Iš originalo rankraštinio nuorašo F. Nevieros spaudai parengtas veikalas vadinasi: Status Dioceseos Samogitiensis descriptus cura Antonii Comitis Tyszkiewicz, Episcopi Samogitiensis. Išnašose gana gausu darbo parengėjo spaudai pastabų.
 
(Grafas vysk. Antanas Domininkas Tiškevičius gimė 1692 m. Lohojske, mirė 1762 m. savo rezidencijoje Alsėdžiuose (Plungės raj.). Į vyskupus įšventintas 1739 m.; Žemaičių vyskupu tapo 1740 m. Palaidotas Varnių bažnyčios požemiuose.)
 
Kitas ne 1935 metais, o toje pačioje 1932 m. „Lietuvių tautoje“ (p. 432-433) išspausdintas, anot „Lietuvių enciklopedijos“ neva originalus, F. Nevieros darbas iš tikrųjų yra jo spaudai parengti du dokumentai. Pirmasis – 1656 m. Lietuvos vienuolių pranciškonų observantų (bernardinų) skundas visos vienuolijos generolui ir generalinei kapitulai, kad lenkai nesilaiko sąlygų, kuriomis tų vienuolių Lietuvos provincija 1570 m. buvo sujungta su Mažosios Lenkijos provincija; lenkai ypač nesilaikė susitarimų dėl kalbos. Antrasis dokumentas – tai bernardinų generalinio komisaro Sebastijano a Kajetos 1654 m. lapkričio 25 d. nuostatai. Abu dokumentai paskelbti bendra antrašte: „Lietuvos pranciškonai observantai, lietuvybės gynėjai XVII šimtmetį“.
 
Originalus kun. Florijono Nevieros darbas – tai „Lietuvos pranciškonai observantai iki pirmosios provincijos įsikūrimo (1468-1530)“ (Lietuvių tauta. Lietuvių mokslo draugijos raštai. V knyga. Vilnius, 1935, p. 197-227). Darbas gausiai paremtas įvairiais šaltiniais.
 
Pranciškonai observantai arba bernardinai – šv. Pranciškaus Asyžiečio įkurto Mažesniųjų brolių ordino šaka. Į Lietuvą pakviesti Kazimiero Jogailaičio. F. Neviera pateikė gana išsamią aptariamo laikotarpio ordino veiklos Lietuvos provincijoje istoriją, pranciškonų observantų nuopelnus katalikybės Lietuvoje įtvirtinimui ir krašto ūkiui. Apžvelgtas pranciškonų observantų veikimas Vilniuje, Kaune, Tykocine, Polocke, Trakuose ir kitur.
 
Pranciškonus observantus Trakuose, gavęs Žygimanto II (autorius jį vadina Zigmantu II) leidimą, 1522 m. įkurdino Trakų vaivada Albertas Goštautas (1522 03 25 jis tapo Vilniaus vaivada). Savo lėšomis Goštautas vienuoliams pastatė nedidelę, bet labai gražią bažnyčią ir vienuolyną. Bažnytėlė ir vienuolyno pastatai buvo mediniai. Bažnyčia, pašventinta 1522 m. birželio 12 d., gavo Šv. Mikalojaus titulą. Per įvairius karus Goštauto statydinta bažnyčia ir vienuolynas sunyko. Tai konstatuota generalinės vizitacijos 1804 m. rugsėjo 12 d. akte.
 
Lietuvos pranciškonų observantų istorijos aprašymas papildytas keturiais lotyniškais dokumentais.
 
Toje pačioje „Lietuvių tautos“ knygoje antrašte MiscellaneaCauniana (Mišinys – Apie Kauną)paskelbti F. Nevieros spaudai parengti du dokumentai: I. Kauno rotušės įkurtuvės (1542 m., lietuviškas vertimas); II. Šv. Kryžiaus bažnyčios Kaune fundacijos aktas (1500 m., lotyniškas originalas).
 
Kunigams skirto dvisavaitinio Vilniaus arkivyskupijos periodinio leidinio „Wiadomości Archidziecezjalne Wileńskie“ 1934 m. Nr. 15-17 išspausdintas kriptonimu X. F. N. (Kun. Florijonas Neviera) pasirašytas straipsnis „Monografje i monografisci“ („Monografijos ir monografininkai“). Tai atsiliepimas į anksčiau tais metais laikraštyje išspausdintus straipsnelius apie bažnyčių ir parapijų istorijų rašymą: Nr. 6 – kun. Stanislovo Širokio ir Nr. 10 – kun. M. Šolkevičiaus rašinius. Mat XX a. ketvirtą dešimtmetį Lenkijoje buvo užėjusi parapijų ir bažnyčių istorijų, monografijų rašymo karštligė. Akstiną jai davė Lenkijos katalikų bažnyčios vadovybės reikalavimas. Rašyti parapijų istorijas įpareigoti klebonai, nors iš jų tik nedaugelis būdavo tikę tokiam darbui. Prisiminkime, kad ir arkiv. R. Jalbžikovskis per vizitaciją 1938 m. rugpjūčio 14 d. liepęs klebonui H. Hlebovičiui parašyti Trakų bažnyčios monografiją.
 
Straipsnyje apie monografijas F. Neviera pasisakė kaip istorikas. „…Istorija nepakenčia ne tik nutylėjimų, ypač sąmoningų, bet nepakenčia ir nepagrįsto daugiažodžiavimo, nes tų ydų perpildytas istorinis darbas apskritai nenusipelno istorijos veikalo vardo. Argi galime pavadinti istorija tai, ką prirašė… kad ir mūsų garbingasis Narbutas Teodoras“. Pasak Nevieros, pagrindinė medžiaga istorijos veikalui sukurti yra dokumentai. Autorius turi būti įsimylėjęs senovę ir pasirengęs istoriko darbui. Tuo tarpu klebonų veikalai dažnai „neatlaiko paprasčiausios kritikos, kadangi, kartoju, dauguma atvejų tai būna Sizifo darbas, kuris suryja galybę laiko, didžiules darbo sąnaudas ir, kas tragiškiausia, apskritai visiems laikams sužadina nevykusių monografininkų pasibjaurėjimą istorija“.
 
Bažnyčių archyvai dažniausiai būdavo saugomi palėpėse, senieji dokumentai naudoti smilkytuvams įkurti. Vienas kitas senovės mylėtojas klebonas tai pastebėjo ir surado dokumentams geresnę vietą. Ėmė juos tyrinėti. Tačiau tam reikia ir pasiruošimo, nusimanymo apie pagalbines istorijos disciplinas, ypač paleografijos – senovinių rankraščių ypatumų – suvokimo, nes senieji dokumentai dažnai esti rašyti rusiškai, lotyniškai ir t. t. Kokių klaidų padaroma nepasirengus, rodo gerbiamo kun. Jano Kurčevskio veikalai „Pilies bažnyčia“ ir „Vilniaus vyskupija“: juose daug kur neteisingai rašomi vardai, metai ir kt.
 
Daugelis senųjų dokumentų yra falsifikatai, ypač kryžiuočių archyvuose. Su tuo susidūręs pats Neviera, kai ieškodamas informacijos apie vieną Lydos dekanato bažnyčią, aptiko labai vykusiai sufabrikuotą testamentą. Su archyvais nepratęs dirbti žmogus prapuls, antraeilius arba visai beverčius dokumentus iškels, o svarbiausius praleis. Būti istoriku reikia turėti Dievo dovaną. „Kitaip istorikas nesugebės susigyventi su atsivėrusia epocha, [nesugebės] suvokti anų tolimų laikų žmonių ir daiktų“.
 
Straipsnyje F. Neviera pareiškė kritinių pastabų dėl kapitulos ir senosios konsistorijos archyvų: jie buvo nesutvarkyti, neturėjo katalogų ir tais archyvais praktiškai nebuvo galima naudotis. Parapijų archyvus irgi būtinai reikėjo sutvarkyti. „Tai padaryti gali tik specialistas. Žmogus, netgi išprusęs kituose dalykuose, tačiau nežinodamas archyvų tvarkymo pagrindų, abejoju, kad sugebėtų susidoroti su užduotimi, ypač kai kalbama apie didesnius archyvus“.
 
Tai būtų lyg ir visas žinomas F. Nevieros kaip istoriko tyrinėjimų ir spausdintų darbų palikimas. Ar archyvuose yra išlikusių daugiau kokių nors neskelbtų kunigo darbų, deja, nėra žinių.
 
Vidiškių klebonas
 
Vidiškių bažnyčią F. Neviera rado labai apleistą, 38 jos langai buvo užkalti lentomis arba skarda. Parapija turėjo apie 5 000 zlotų skolų. Klebonijos visai nebuvo, todėl Neviera apsigyveno už puskilometrio nuo bažnyčios kaimiečio troboje Rimšėnų kaime.
 
Iki F. Nevieros Vidiškių parapiją laikinai administravo Palūšės klebonas Petras Prunskis. Iš jo ir perėmė parapiją. Iš tikrųjų turėjo perimti iš buvusio klebono Jono Romelio, tačiau jo su kun. Prunskiu Rimšėnuose nerado. Su bažnyčios komiteto nariu, namo savininku ir vargoninku Jodagalviu atidarė buv. klebono buto duris ir visas bažnytines knygas bei kt. pernešė į bažnyčią. Kur buvo dingęs kun. Romelis, neaišku (Lietuvos valstybės istorijos archyvas, fondas 694, apyrašas 5, byla 3491; toliau – LVIA, o skaičiai reikš fondo, apyrašo ir bylos numerius). Oficialus parapijos perėmimas iš P. Prunskio, dalyvaujant Švenčionių dekanui Domininkui Gailiušui, įvyko 1935 m. balandžio 12 d.
 
Vidiškėse Nevierai teko patirti tolesnį okupacinės lenkų valdžios puolimą. Vilniaus vaivada Liudvikas Bocianskis 1936 m. sausio 3 d. parašė arkivyskupui R. Jalbžikovskiui, kad Vidiškių parapijos klebonas „vos atvykęs į Švenčionių apskritį, išvystė itin šovinistinę veiklą“. Pavyzdžiui, Valčako iš Kaneišių kaimo vaikų išpažinties klausyti jis atsisakė tik todėl, kad tie buvo lenkai; nešventino Aušros vartų Dievo Motinos paveikslo su lenkišku užrašu Zaborijos (?) kaimo mokykloje; atsisakė mokyti tikybos lenkų kalba Balteniškės kaime; Vidiškių bažnyčioje parapijiečius lietuvius ragino stoti į Šv. Kazimiero draugiją, grasindamas nestojantiems neduoti nuodėmių išrišimo; bažnyčioje pareiškęs: „Čia yra Lietuva, ir kiekvienas privalo mokėti lietuvių kalbą“, dėl ko visi lenkai išėjo iš bažnyčios. Vaivada prašė perkelti Nevierą į tautine sudėtimi vienalytiškesnę parapiją, „nes kun. Florijono Nevieros asmuo žadina nereikalingus neramumus tarp jam patikėtos parapijos gyventojų ir minėto kunigo veikla yra labai kenksminga Lenkijos valstybei“ (MAB 318-19077).
 
Arkivyskupas 1936 m. sausio 8 d. Nevierą buvo išsikvietęs pas save, o sausio 22 d. išsiuntė vaivadai klebono sausio 15-osios pasiaiškinimą. Jame F. Neviera dėstė, jog reikėjo įdėti daug darbo parengti išpažinčiai ir pirmajai komunijai atsilikusio vystymosi vaiką iš Kaneišių kaimo; be to, grupėje jis buvo vienintelis lenkas, nors pirmąją komuniją 1935 m. liepos 15 d. priėmė su kitais vaikais lietuviais. Faktas apie Aušros vartų paveikslą prasimanytas. Balteniškės kaimo mokykloje buvo daugiau kaip 60 vaikų, o iš jų tik 6 lenkai atskiruose skyriuose – nuo 1 iki 4, todėl sunku prisiderinti prie pamokų tvarkaraščio, ir netiesa, kad klebonas atsisakęs lenkiukus mokyti tikybos jų gimtąja kalba. Pasakymas „Čia yra Lietuva…“ tėra išsigalvojimas. Kartu arkivyskupas metropolitas prirašė: „Kadangi turiu kitų priežasčių kun. Nevierą perkelti kur kitur ir numatau tai padaryti šių metų pavasarį, be to, ir jis pats to prašė, tai atlikti tardymą šį kartą nelaikau reikalinga“.
 
Arkivyskupo atsakymas vaivados netenkino. 1936 m. kovo 5 d. jis arkivyskupui išsiuntė sąrašą asmenų, kurie galėjo paliudyti apie F. Nevieros šovinistinę veiklą. Tie asmenys – tai Vidiškių dvaro valdytojas, Ignalinos geležinkelio stoties prekinių traukinių tvarkytojo žmona ir trys ūkininkai iš skirtingų kaimų. Apie Nevieros veiklą dar buvo žinoma dviem asmenims iš Kaltanėnų ir Mielagėnų valsčių, bet tie, bijodami keršto, protokoliškai paliudyti atsisakė… Todėl vaivada dar kartą paprašė Nevierą perkelti į kitą parapiją.
 
Arkivyskupas kovo 30 d. pranešė tikybų ir valstybinio švietimo ministrui, jog Vidiškių kleboną F. Nevierą numatęs perkelti į Riešės klebonus. Kartu pranešta ir Nevierai, kad turįs perimti Riešę iš ligtolinio administratoriaus Nikodemo Maslovskio. Perkėlimą į Riešę Jalbžikovskis pakartojęs gegužės 11 d. raštu.
 
Perimti Vidiškių parapijos laikiną administravimą iš F. Nevieros arkivyskupas 1936 m. balandžio 17 d. įsakė Švenčionyse buvusiam kunigui Edmundui Mirovskiui (LVIA 694-5-3494). Jam Vidiškes F. Neviera perdavė 1936 m. gegužės 4 d. Perdavime dalyvavo Švenčionių dekanas D. Gailiušas. Pasak ta proga surašyto bažnyčios inventoriaus, klebonaujant F. Nevierai įsigyta šv. Kazimiero vėliava, dvipusė baltai violetinė stula, nauja alba. 1935 m. rugsėjo mėn. baigti darbai bažnyčioje, įstiklinus 47 langus, atnaujintas didysis altorius, remontuotas katafalkas. Jokių skolų valdžiai ar savivaldybei nebuvo. Parapijai likusi skola tik už cinkuotos skardos bažnyčios stogą. Už tą skolą buvo atsakingi parapijiečiai, o klebonas Neviera jokių skolų neužtraukė (LVIA 694-5-3491). Vidiškėse Neviera išdirbo 14 mėnesių.
 
Tačiau F. Nevieros nemalonumai dėl darbo Vidiškėse nesibaigė. Švenčionių apskrities valdybos tardymo skyrius 1936 m. gegužės 15 d. pranešė Vilniaus apygardos teismo prokurorui apie galūnių -as, -is prirašinėjimą pavardėms kai kuriose parapijose. Vaivadijos visuomeninis-politinis skyrius 1936 m. birželio 3 d. arkivyskupui pateikė pavardžių lietuvinimu prasikaltusių kunigų sąrašą. Jame – 8 kunigai lietuviai: Karolis Gumbaragis iš Mielagėnų, Palūšėje dirbę Stanislovas Valiukevičius, Vincentas Miškinis ir Petras Prunskis, Aleksandras Mikaila iš Daugėliškio, Adomas Zaremba iš Paringio, Dūkšto klebonas Zenonas Butkevičius ir F. Neviera. Savo ruožtu Švenčionių apygardos teismo tardytojas birželio 5 d. arkivyskupui pranešė, jog pradėjo pavardžių lietuvinimu kaltinamų 11-kos kunigų tardymą. Be minėtų birželio 3 d. vaivadijos sąraše, byloje dar buvo kunigai Vladislovas Varanavičius iš Ceikinių, Baltazaras Budreckas iš Vosiūnų ir Mykolas Prialgauskas iš Tverečiaus. Visi kunigai kaltinti pagal Baudžiamojo kodekso 286 straipsnio 1 paragrafą ir 287 str. 1 par.
 
Kunigų tardymas ir bylos perdavimas teismui tęsėsi apie metus. Pasak 1937 m. birželio 12 d. kaltinamojo akto, būdamas Vidiškių klebonu ir vesdamas civilinės būklės metrikų knygas, F. Neviera nuo 1935 m. spalio 26 d. iki 1936 m. gegužės 3 d. peržengė savo įgaliojimus ir neteisingai rašė pavardes: vietoj Rybak – Ribokas (du kartus) ir vietoj Bindar – Bindoras. Per tardymą F. Neviera kaltas neprisipažino.
 
Kunigų lietuvintojų bylą turėjo spręsti Vilniaus apygardos teismas. Jis 1937 m. liepos 5 d. pranešė kurijai, jog liepos 1 d. gavęs Parudaminio kunigo kaltinamąjį aktą pagal BK 286 str. 1 par. (apie bylos perdavimą teismui liepos 6 d. kurijai pranešė ir apygardos teismo prokuroras). Vilniaus apygardos teismo sesija 1937 m. gruodžio 14 d. vyko Švenčionyse. Savo kaltės F. Neviera nepripažino ir teisme. Atseit, Vidiškių parapijoje gyveno beveik vieni lietuviai, klebonu jis buvo neilgai, anksčiau dirbęs prefektu ir neturėjo patyrimo tvarkyti metrikų knygas, nors kurijos reikalavimus dėl tokių knygų vedimo jis žinojo. Teismas nusprendė: F. Nevierą pasmerkti dviem mėnesiams arešto, bausmės vykdymą atidedant trejiems metams; paimti iš kunigo 10 zlotų teismo išlaidų. Paskirta mažiausia galima bausmė, kadangi kaltininkas perkeltas į kitą parapiją ir gal daugiau taip nesielgs… Teismo nuosprendį F. Neviera apskundė Vilniaus apeliaciniam teismui. Šis bylą nagrinėjo du kartus. Kaip rašė laikraštis „Aidas“ (1939 m. sausio 10 d. Nr. 4), pirmą kartą byla buvo atidėta liudininkams ištardyti. Bylą nagrinėti teismas užbaigė 1939 m. sausio 7 d. Jis apygardos teismo 1937 12 14 nuosprendį pripažino teisėtu, priteisė kunigui 20 zl. teismo išlaidų, kartu padengiant ir kitas su teismo procesu susijusias išlaidas.
 
Beje, F. Neviera buvo vienas iš tų kunigų lietuvių, kurie į lenkišką kuriją siųsdavo ne lenkiškai, o dažniausiai lotyniškai rašytus raštus. Tai buvo savotiškas protestas prieš lietuvių kalbos ujimą iš arkivyskupijos viešojo gyvenimo ir beatodairišką lenkų kalbos diegimą. Žinoma, tokie kunigai privalėdavo bent vidutiniškai mokėti lotynų kalbą. 
 
Parudaminys
 
Nespėjo per kelias savaites Neviera gerai apsiprasti su Rieše, o arkivyskupas 1936 m. birželio 23 d. pranešė ministrui, jog Riešės kleboną perkels klebonauti į Parudaminį. Tą pačią dieną Nevierai liepta vykti laikinai administruoti su klebono teisėmis Parudaminio parapijos vietoj sunkiai sergančio jos klebono Stanislovo Žabickio.
 
Pasak F. Nevieros rašto kurijai be datos (kurijoje gautas 1936 07 27), klebono pareigas Parudaminyje kunigas perėmęs liepos 22 d. (žiūr. taip pat MAB 318-29602). Beneficiją radęs visiškai apleistą, laukų didesnioji dalis nebuvo apsėta, o iš to, kas buvo pasėta, jokios naudos nebus, nes dėl didelės tų metų kaitros viskas išdegę arba kaimynų išganyta, nuniokota. „Tenka gyventi už skatikus“. Todėl iki Naujųjų Metų norėjo mažytės dotacijos. Rugpjūčio 28 d. skundėsi, kad parapija vargana, o jis negavęs dotacijos už liepą (Kalvarijų dekanas ją išmokėjo rugsėjo mėn.).
 
Dar laikinai administruodamas parapiją, 1936 m. rugpjūčio 26 d., F. Neviera prašė arkivyskupo leisti Parudaminyje steigti keturių religinių organizacijų skyrius: Šv. Rožinio, Karmelio kalno škaplierių, Šv. Antano Paduviečio ir Šv. Pranciškaus ordino tretininkų brolijų skyrius. Arkivyskupas rugsėjo 3 d. brolijų skyrius leido steigti ir visų jų globėju paskyrė patį Nevierą. Mirus kun. S. Žabickiui, 1936 m. rugpjūčio 30 d. F. Neviera paskirtas Parudaminio klebonu. Vėliau, 1938 m., jis organizavo Parudaminio parapijos Eucharistijos karžygių ratelį; jo administratoriumi (globėju) arkivyskupas vėl paskyrė kleboną.
 
F. Nevieros 1937 m. sausio 24 d. prašymu arkivyskupas sausio 27 d. patvirtino Parudaminio parapijos 5-kių narių tarybą; jos pirmininku, kaip paprastai būdavo, pripažintas klebonas. Vikaro Parudaminys tuomet neturėjo. Parapija priklausė Turgelių dekanatui. Su likusiu pasauliu Parudaminio klebonas susisiekdavo per Juodšilių paštą, per jį gaudavo ne tik jam adresuotus laiškus, bet ir valstybės skirtą dotaciją (pvz., 1939 m. kovo 2 d. – 105 zl. 90 gr. už tų metų vasario mėnesį, MAB 318-32361). Beje, dėl dotacijų išmokėjimo su kurija ne kartą aiškintasi.
 
Parudaminio parapijai priklausė Eglinės kaimas. Tačiau dalis jo gyventojų norėjo, kad būtų priskirti prie Jašiūnų parapijos. Dėl to jie 1937 m. balandžio 3 d. kreipėsi į arkivyskupą. F. Neviera rugsėjo 18 d. rašte aiškino, kad norėtų, jog kaimas liktų jo parapijoje; tai ypač svarbu buvo dėl bažnyčios pajamų (LVIA 694-5-5062).
 
1938 m. sausio 26 d. F. Neviera pasiskundė arkivyskupui, jog keturių kaimų – Terešiškių, Merešlėnų, Galinių ir Karužiškių – kapinės apleistos, neaptvertos. Kurijos kanclerio vasario 17 d. rašte liepta klebonui iš sakyklos paskelbti: jeigu per tris mėnesius tos kapinės nebus sutvarkytos ir aptvertos, tai bus uždarytos; taip nusprendė arkivyskupas. Klebonas tą žinią paskelbė vasario 20 d. Dar daugiau, pasak F. Nevieros, tų kaimų gyventojai mirusiuosius laidodavo be kunigo, nesurašydavo mirimo metrikų. Naujiesnių parapijos kapinių, įsteigtų erdvioje ir labai gražioje vietoje, kaimiečiai kažkodėl vengė (LVIA 694-5-5062).
 
Klebonas F. Neviera 1938 m. vasario 28 d. kurijai parašė, kad Parudaminio kaimui skirstantis į vienkiemius, bažnyčiai buvo palikti keli rėžiai nederlingos, smėlėtos žemės, kurių bendras plotas daugiau kaip 4 ha. Tačiau žemė atiduota ne bažnyčios nuosavybėn, kaip klaidingai rašoma senuose inventoriuose, o tik nuomai, nes ta žemė priklausė girininkijai. Nuomos terminas 1937 m. rugpjūčio 15 d. baigėsi. Pratęsti nuomos sutarties Neviera nenorėtų, nes ta žemė bažnyčiai neduoda jokios naudos. Žemė yra tolokai nuo klebonijos ir kas joje užauga, tai vargingi valstiečiai nugano arba išvagia. Ką daryti? Kurijos kancleris atsakė tik 1938 m. rugsėjo 29 d.: tegu klebonas, nepasirašydamas nuomos sutarties, stengiasi tą žemę įgyti bažnyčiai kitu būdu (MAB 318-26027). Tačiau, atrodo, kurija su bažnyčia girininkijai nuomą mokėjo ir toliau: už pernykštį įsiskolinimą ir 1939 metus sumokėta 20,23 zl.
 
Vertas dėmesio kitas to meto faktas – liaudies universiteto veikla Vilniaus-Trakų apskrities Prūdiškės kaime. Dėl to universiteto Vilniaus arkivyskupas Romualdas Jalbžikovskis 1938 m. liepos 18 d. kreipėsi į Lenkijos primą, Poznanės ir Gniezno arkivyskupą kardinolą Augustą Hliondą. Prie savo rašto pridėjo Vilniaus kurijos notaro 1938 07 12 pažymą. Anot jos, universitetas – tai „Jaunojo kaimo“ („Młoda wieś“) organizacijos įkurta kaimo jaunimo švietimo įstaiga. „Jaunojo kaimo“ ratelis buvo ir Merešlėnuose. 1937 metų rudenį veiklą pradėjęs universitetas buvo antikatalikiškas, pasidavęs komunistų įtakai. Jam energingai priešinosi Parudaminio ir Rūdninkų klebonai. „Jaunojo kaimo“ nariai ir liaudies universiteto studentai nėjo išpažinties, o bažnyčioje būdavo tik 2-3 kartus per metus. Universitetas 1938 m. balandžio 10 d., per Verbų sekmadienį, neva pašventintas, nors iš tikrųjų niekas jo nešventino ir iškilmėse klebono nebuvo. Be to, „šventinimo“ iškilmės surengtos 12 valandą, kai bažnyčioje prasidėjo mišios (LVIA 694-5-5062).
 
Parudaminyje F. Neviera taip pat patyrė konfliktą. Pasak Vilniaus vaivadijos įstaigoje gauto skundo, kai 1938 m. spalio 9 d. norėta pakrikštyti kūdikį, klebonas iš kūdikio tėvo pareikalavo ne tik užmokėti už krikštą, bet ir atiduoti įsiskolinimą bažnyčiai. Tėvas pasakė negalįs to padaryti, todėl klebonas sutiko vaikelį pakrikštyti tik vandeniu. Dar daugiau, klebonas, lietuvis šovinistas, šmeižė ir įžeidinėjo Lenkijos kariuomenę (krikštatėvis buvo kariškis, prieš kleboną liudijo irgi kariškiai). Vaivadija apie skundą spalio 31 d. pranešė arkivyskupijai. Ištirti jį arkivyskupas 1938 11 04 pavedė Kalvarijų dekanui Stanislovui Milkovskiui. Šis gruodžio 13 d. apklausė 12 liudininkų ir savo tyrimą 1939 01 17 nusiuntė arkiv. Jalbžikovskiui; dekano nuomonę tą pačią dieną gavo ir Vilniaus apygardos teismo tardytojas. Kurijos kanclerio 1939 m. sausio 18 d. atsakyme vaivadijos įstaigai F. Neviera išteisintas: nors klebono poelgis „nepasižymėjęs deramu saikingumu, tačiau buvo išprovokuotas besiskundžiančio Aleksandro Vojcechovičiaus netinkamo elgesio“. Tiesa, klebonas sausio 19 d. dar rašęs Kalvarijų dekanui, kad tas dėl įvairių motyvų iš tyrimo liudininkų sąrašo išbrauktų kelis asmenis, tačiau Nevieros raštas prasilenkė su kurijos nuomone dėl skundo tyrimo baigties (MAB 318-19077).
 
1939 m. sausio 14 d. F. Neviera rašė arkivyskupui, jog Parudaminy būtina pakeisti vargonininką: šis jau senokas (60 metų), negali ar nenori organizuoti bažnyčios choro, atsisako dalyvauti Katalikų akcijos veikloje, nervuotas, nesutaria su parapijiečiais, vadindamas juos chamais. Aplaidžiai tvarko raštinę. Iš juodraščių neperrašyta apie 20 metrikų; nors per vizitaciją arkivyskupas buvo atkreipęs dėmesį į tokią netvarką, tačiau tai nepadėjo (LVIA 694-5-5062).
 
1939 m. gegužės 11 d. Neviera prašė kurijos atsiųsti pavaduotoją: išsisukęs koją, tad artimiausią sekmadienį (po dviejų dienų) tikriausiai negalės laikyti mišių.
 
Nuo 1941 m. rugsėjo 1 d. į Parudaminio pradinę mokyklą, arčiau brolio kunigo, atsikėlė ligtol Eitminiškėse mokytojavęs Antanas Neviera (Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-629, ap. 1, b. 88).
 
1942 m. rugpjūčio 16 d. F. Neviera pranešė arkivyskupui Jalbžikovskiui (lietuviškai), kad naktį iš rugpjūčio 11-osios į 12-ąją „buvo įvykdytas Parudaminio klebonijos banditiškas užpuolimas. Banditai įsiveržė pro langą. Į mane bėgantį šovė, bet nepataikė. Visus vertingesnius daiktus arba sunaikino (du radijo aparatus, daugybę lėkščių, stiklinių ir pan.), arba pagrobė (pinigus, laikrodžius – mano ir klieriko, baltinius, drabužius, batus ir kitką)“. Dėl nervų sukrėtimo klebonas naktį negalįs užmigti, dar prisidėjo kojų skaudulys… „Jei pasitaikytų bent kiek tinkamesnė vieta, tai mielu noru persikelčiau iš nuošalio Parudaminio į Vilnių, nes antro užpuolimo pasėkos galėtų būti kur kas blogesnės“.
 
Kurija pasiūlė keltis į Kalesninkus, kur F. Neviera 1921 m. buvo pradėjęs savo kunigišką veiklą. Gavęs kurijos 1942 m. rugpjūčio 25 d. raštą, Neviera teisinosi: „Gydytojai pataria ramumą, poilsį. Keltis gi į Kalesninkus labai didelis vargas. Kalesninkų parapija didelė, darbo lig ausų. Nuo banditų užpuolimo ir ten nė mažiausios garantijos nebėra. Atvirkščiai, salygos tam palankesnės negu, sakysime, Parudaminy“. Ten ir lenkiškas parapijiečių gaivalas itin aktyvus, ir lietuviui kunigui aršus. Vienintelė išeitis – bent kuriam laikui apsigyventi Vilniuje. „Man užtektų labai kuklios vietelės“. Jei negalima patekti Vilniun, tai bevelytų pasilikti vietoje, Parudaminyje.
 
Lėtas kėlimasis į Trakus
 
1942 m. gruodžio 7 d. mirė Senųjų Trakų klebonas ir Trakų dekanas Liudvikas Stefanovičius. Arkivyskupijos kurija gruodžio 23 d. išsiuntė F. Nevierai net du raštus: vieną – apie paskyrimą Trakų dekanato žinion, kitą – apie skyrimą dirbti Trakuose (MAB318-18510). Tą žinią gavęs gruodžio 30 d., Neviera kitą dieną rašė arkiv. Mečislovui Reiniui: „Nuoširdžiausiai esu dėkingas Jūsų Ekscelencijai už pasitikėjimą. O kaipgi man norėtųsi šitąjį taip man malonų ir brangų pasitikėjimą vaisingais darbais pateisinti.“ Tačiau ir geriausiems norams esant vykti į Trakus jis negalėjo, nes: 1) Trakų bažnyčios beneficijos žemė „dėl tenykščių klebonų neapdairumo ar dėl ypatingai nepalankių ten susidariusių aplinkybių esanti iš bažnyčios paglemžta“; žemei atkovoti jis nėra toks sumanus administratorius; 2) jis esąs labiau knygos, o ne praktikos žmogus, dargi sveikata pastaruoju metu pašlijusi; 3) yra pagrindo manyti, jog tenykščiai kunigėliai jo atžvilgiu nepalankiai nusiteikę, kas būtų pražūtinga jo nervams; 4) nesant Trakuose beneficijos, produktus ir pašarą reikės vežti iš Parudaminio; su dviem vikarais net karvei išlaikyti sąlygos Trakuose blogesnės negu Parudaminyje; sveikų bulvių žiemą neperveš ir t. t. Todėl prašė jo į Trakus neskirti ar bent palaukti pavasario (MAB31819077).
 
1943 m. sausio 8 d. Parudaminio klebonas F. Neviera atsiuntė raštelį Vilniaus kunigų seminarijos prorektoriui:
 
„Vilniaus Arkivyskupijos Dvasinės Kunigų Seminarijos auklėtinis Antanas Dzekanas per visą laiką jo praleistą pas mane buvo rimtas ir doras vyrukas. Vasaros metu darbščiai ir sumaniai katekizavęs vaikelius, besiruošiančius pirmajai šv. išpažinčiai atlikti ir Komunijai priimti“.
 
A. Dzekanas kilęs nuo Onuškio, bet laikęs save lenku. Apie klieriką gerai atsiliepė tuometinis Onuškio klebonas Nikodemas Švogžlys. Dieveniškėse atostogavusį A. Dzekaną 1943 m. lapkričio 20 d. ir 1944 m. kovo 19 d. teigiamai vertino Dieveniškių klebonas Antanas Verikas. Teigiamą atsiliepimą apie tą patį klieriką kunigų seminarijos rektoriui F. Neviera, tik jau kaip Trakų klebonas ir dekanas, parašė 1944 m. kovo 4 d. (MAB 318-15035).
 
Arkiv. M. Reinys 1943 m. sausio 9 d. F. Nevierai atsakė, kad kurija, apsvarsčiusi jo 1942 m. gruodžio 31 d. laišką, vis tiek nusprendė, jog Nevierai būtina vykti į Trakus. M. Reinys net parašęs laišką kažkokiam Trakų viršininkui, kad tas padėtų Nevierai persikraustyti. „Padėjėjų klausimas daug kur nuo Jūsų pareis“. Geriausiai būtų persikelti kuo anksčiau.
 
Deja, F. Neviera vėl surado priežasčių neskubėti vykdyti arkivyskupijos nurodymo. 1943 m. sausio 31 d. M. Reiniui jis atsakė, kad buvo pasiryžęs vykti į Trakus, nes būtų labai nemalonu ir skaudu nevykdyti Jo Ekscelencijos pageidavimo. „Tačiau dalyką nuodugniai išnagrinėjęs priėjau galutinos išvados, jog, deja, visgi naujai man skirtom pareigom priderančiai eiti netinku. Mat, nepaisant netgi to, kad ir sveikas būdamas vargu sugebėčiau ištesėti tiems darbams bei užduotims, kurios yra susiję su Trakų Dekano ir ypač Klebono pareigomis, o čia dargi esu visiškai, ypač po paskutiniojo banditų užpuolimo, nesveikas“. Be nervų, atsiliepia širdies negalavimai, sergąs reumatizmu, kuriuo sirgti pradėjo dar vikaraudamas Eišiškėse antraisiais kunigystės metais: Eišiškių bažnyčios sienos iš akmenų, o jis neturėjęs šiltesnių drabužių ir, sėdėdamas bažnyčioje po 5-6 valandas per dieną, įgijęs nepagydomą sąnarių negalavimą. Dar ir gerklė nesveika. Į tai atsižvelgęs arkiv. Jalbžikovskis paskyrė jį į vargingą, tačiau sveikatingą Parudaminį. „Gydytojų manymu Trakai su savo milžiniškais ežerais man itin nepatartini“. Be to, reikia dietiškai maitintis, o „atskirai nuo kamendorių valgyti apskritai nepridera“. Trakuose kamendoriai aršūs lenkai, prieš lietuvius klebonus perdėm nepalankiai nusiteikę, atrodo, kad „lenkiškoji parapijiečių dalis esanti sąmoningai kurstoma prieš lietuviškąją“. F. Nevierai atrodė, kad geriausias kandidatas Trakams iš jam pažįstamų kunigų lietuvių būtų Benekainių dekanas kun. Domininkas Gailiušas; šis lenkams būtų patikimesnis už Nevierą. O jis galėtų iš Parudaminio persikelti ir kur kitur, kur darbas neviršytų jo jėgų, tik ne į Trakus.
 
Vis tik arkiv. M. Reinys 1943 m. vasario 4 d. įsakė Nevierai keltis į Trakus. Parudaminio parapiją turėjo perimti naujas klebonas Edmundas Ankenas (ar Aukėnas?). F. Neviera ir vėl nesijudino, tik vasario 26 d. parašė kurijai: nors dėl reumatizmo dažnai būna priverstas dienai kitai atgulti lovon, visgi pagaliau pasiryžęs keltis į Trakus. Tik Parudaminio įpėdinis kun. E. Ankenas neduoda apie save jokios žinios. Negalima palikti be kunigo 3 000 žmonių. Be to, visai pabjurę keliai: rogių kelias baigia išnykti, o ratų dar nesusidaręs.
 
Iš Parudaminio laišką arkivyskupui F. Neviera vėl išsiuntė 1943 m. kovo 31 d. Rašė gulėdamas lovoje, nes kovo 29 d. susirgęs gripu: „Visi mano daiktai, maisto produktai drauge su šeimininke esą pergabenti į Trakus. Aš pasilikau vienų vienas ir sergu…“. „Pernelyg nesiseka man patekti į Trakus“. Parudaminyje jį pakeisti turėjusio kunigo Aukėno dar nebuvo (MAB 318-18509).
 
Perimant F. Nevierai Trakų parapiją iš Liudviko Kliuko, iš pradžių turėjo dalyvauti Valkininkų klebonas Nikodemas Abaravičius. Užsitęsus Nevieros persikėlimui į naują tarnybos vietą, vietoj Abaravičiaus arkiv. M. Reinys 1943 m. vasario 17 d. paskyrė Rūdiškių kleboną Stanislovą Majevskį. Trakus F. Neviera perėmė tik 1943 m. balandžio 17 d. Apie parapijos perėmimą S. Majevskis Vilniaus arkivyskupijos apaštališkąjį administratorių M. Reinį informavo balandžio 19 d. (arkiv. R. Jalbžikovskis kovo 22 d. vokiečių buvo išvežtas ir uždarytas į Marijampolės marijonų vienuolyną). Kurija balandžio 24 d. paprašė atsiųsti Nevieros įvesdinimo protokolą (MAB 318-18510). Perduodant ir perimant parapiją pasirašytas L. Kliuko parengtas Trakų bažnyčios inventorius (MAB 318-18503).
 
Ir Trakuose negerai…
 
Apsigyvenęs Trakuose ir paskirtas Trakų dekanu, Florijonas Neviera naująja vieta iš karto buvo nepatenkintas. Arkivyskupui 1943 m. balandžio 23 d. jis skundėsi, kad nors Trakai yra viena iš geriausių parapijų arkivyskupijoje, tačiau dėl gerklės ir reumato vietos klimatas jam nepalankus. Be to, sunku sueiti į kontaktą su padėjėjais. P. Vasiucionekas, sėdįs čia jau dešimt metų, – „su manim nežinau kodėl yra neatviras ar bent pernelyg santūrus“. „Kn. S. Tiška, neramioji dvasia, šovinistiškai nusiteikęs“. Parapijoje paleistas gandas, kad atvažiavo litvomanas daryti tvarkos Lietuvos naudai… Pavakarėmis visokie tipai lankosi pas vikarus, kalbasi pašnibždomis, o su juo susitikti vengia. Kuo greičiau reikėtų pakeisti abu vikarus, kurie labai norėję „lietuvio jagelionskos ideologijos“, Valkininkų klebono N. Abaravičiaus. Balandžio 26 d. F. Neviera aiškinosi kurijai dėl Izidoriaus Voronkos skundo apie gandus, kad tas buvo vedęs ir norėjęs susituokti antrą kartą (MAB 318-18508).
 
1943 m. gegužės 15 d. F. Neviera pranešė arkivyskupui, jog jau dvi savaites sunkiai serga, nervai pairę. Prašė kuriam laikui atleisti nuo pareigų ir paskirti pavaduotoją. Vienas vikaras išvažiavęs ilgesniam laikui, kitas irgi pasiruošęs išvažiuoti. Klebonui padėjo prefektas kun. Kazimieras Pukėnas, bet parapijos atžvilgiu jis neturėjo jokio įsipareigojimo (MAB 318-19077).
 
Apie tai, kad kun. Petras Vasiucionekas iš Trakų jau išvažiavęs, o nuo 1941 m. balandžio 22 d. Trakuose dirbęs kun. Stanislovas Adalbertas Tiška rengiasi išvažiuoti, Neviera arkivyskupui pranešė telegrama 1943 m. gegužės 31 d. Tuo tarpu jis buvęs visai nesveikas, „tvarka Trakų bažnyčioje ir parapijoje eina prie visiškos suirutės“. Tą dalyką būtina kuo skubiausiai sutvarkyti, parapijai būtini du kunigai.
 
Skirti Trakams kunigus vikarus F. Neviera vėl prašė 1943 m. birželio 7 d.: jų nebuvo jau nė vieno, o klebonas dėl tebesitęsusios ligos negalėjo eiti pareigų. Be to, jis norėjo savaitei kitai išvažiuoti pas seserį į Juodiškes Rudaminos valsčiuje ir ten laikyti mišias (artimiausia bažnyčia būtų už 8 km).
 
Pagaliau 1943 m. birželio 14 d. Neviera pranešė arkivyskupui, kad birželio 11 d. Trakų vikaro pareigas pradėjo eiti kun. Jonas (Janas) Slempas. Jis pakeitė S. Tišką (MAB 318-17782). F. Neviera taip pat gavęs kurijos birželio 12 d. pranešimą, jog Trakams paskirtas ir antras vikaras kun. Juozas (Juzefas) Vrubelis. Tačiau J. Slempas nemokėjo lietuviškai. Girdėjęs, kad J. Vrubelis irgi lietuviškai nemoka. Jeigu taip yra iš tikrųjų, tai toksai antrasis vikaras visiškai nereikalingas. Todėl nuo 1940 m. Dūkštose vikaravęs J. Vrubelis į Trakus nebuvo atkeltas ir išdirbo ten iki 1945 m. (dirbo su klebonu, anksčiau buvusiu Trakų vikaru Petru Velička). Dėl ligos Neviera kalbėti ir giedoti negalėjęs, kun. K. Pukėnas rengėsi birželio 20 d. išvažiuoti atostogų į tėviškę, tad pamaldos lietuviams nutrūks ir lietuviai apskritai liks be religinio aptarnavimo. Bent vienas vikaras turėtų gerai mokėti kalbėti lietuviškai, nes Trakų parapijiečiai lietuviai buvę daugiausia inteligentai.
 
1943 m. rudenį atlikta Trakų bažnyčios inventorizacija pagal Kultūros paminklų apsaugos inspekcijos Vilniuje reikalavimus (MAB 31818510).
 
F. Neviera 1943 m. gruodžio 16 d. rašė arkivyskupui, jog Trakų mokytojų seminarija tuo tarpu neveikė, tačiau jos dėstytojų etatai nebuvo panaikinti. Tikybą ir istoriją dėstęs kun. K. Pukėnas pareigų atsisakęs, tad jo etatas buvo laisvas. Vidurinės mokyklos direktorius Br. Kalis, ėjęs ir seminarijos direktoriaus pareigas, į laisvą vietą Švietimo valdybai pasiūlė F. Nevieros kandidatūrą. Švietimo valdyba pasiūlymui pritarusi, tačiau reikėjo Jo Ekscelencijos sutikimo ir paskyrimo.
 
1944 m. sausio 29 d. F. Neviera parašė arkivyskupui, jog sausio 28 d. 13 val. policijos tarnautojas oficialiai pranešė, kad valdžios parėdymu nuo sausio 27 d., ketvirtadienio, Trakų bažnyčia uždaryta dėl šiltinės epidemijos. „Tačiau jokių instrukcijų, kas leistina, o kas neleistina, kaip kad būta aną kartą, nedavė”. Klebonas prašė nurodymų kaip elgtis. Pagal 1025 kanoną užsakus galėtų paskelbti ant bažnyčios durų, bet kaip su moterystės sakramentu, egzekvijomis ir t. t.? M. Reinio 1944 02 03 rezoliucija: „Pagal 1942 m. praktiką buvo leidžiama krikštyti, tuoktis, laidoti etc. tik mažam dalyvių skaičiui dalyvaujant. Manau, ir dabar taip. Užsakai ant durų pag. can. 1025“ (MAB 318-18509). Paaiškinimą dėl bažnyčios darbo per šiltinės epidemiją kurija išsiuntė vasario 4 d.
 
1944 m. vasario 18 d. F. Neviera prašė kurijos leidimo silpną kūdikį apkrikštyti namuose. Kurija vasario 19 d. leido (MAB 318-35805).
 
F. Neviera 1944 m. kovo 16 d. pranešė Vilniaus kurijai, kad po daugelio rūpesčių Trakų bažnyčia valdžios parėdymu tą dieną atidaryta. Klebonas prašė paskirti į Trakus dar vieną kunigą lietuvį dėstyti tikybos pradinėje mokykloje: jis pats, dėstydamas mokytojų seminarijoje ir progimnazijoje, visko neaprėpė (MAB 318-15583). Be to, Neviera prašė leisti sutuokti porą – S. G. ir G. K. Jaunikis anksčiau, 1941 metais, civiliškai jau buvo susituokęs, bet su ta žmona negyveno; 24 metų vyriškis dabar norėjo tuoktis bažnyčioje visiškai slaptai. Kurija leidimo santuokai nedavė: nebuvo pasibaigusi byla dėl ištuokos su ana moterimi.
 
1944 m. kovo 18 d. F. Neviera vėl prašė kurijos padėti tikybos dėstymo reikalu. Trijose Trakų miesto mokyklose – mokytojų seminarijoje, progimnazijoje ir pradinėje mokykloje – per savaitę būdavo 33 tikybos pamokos. Klebonui ir vienam vikarui buvo per sunku. „Kadangi man darbas, susijęs su mokslu, itin patinka, todėl ir toliau galėčiau dirbti seminarijoje ir progimnazijoje. Vikaras padėtų parapiją aptarnauti ir paimtų tikybos pamokas pradžios mokykloje“. Vietos kunigams darbo gerokai padaugėję, nes Trakuose įsikūrusi apskrities ligoninė, o neseniai atidarytas barakas (gal belaisvių barakas ar vokiečių karo ligoninės punktas?).
 
Vilniaus arkivyskupijos apaštališkasis administratorius Mečislovas Reinys kun. K. Pukėną iš Trakų mokytojų seminarijos jaunesniojo tikybos mokytojo pareigų po ilgoko delsimo oficialiai atšaukė tiktai nuo 1944 m. balandžio 1 d., į jo vietą iš karto paskyręs F. Nevierą (Vilniaus kurijos 1944 m. kovo 29 d. raštas Švietimo vadybos Viduriniojo mokslo departamentui; Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-629, ap. 1, b. 1014).
 
1944 m. rugsėjo 16 d. F. Neviera prašė kurijos sutikimo į laisvą vargonininko vietą laikinai priimti Trakų apskrities gydytojo sūnų Jurgį Plavinskį. Kurija prašymą kitą dieną patenkino (MAB 318-18510).
 
Arkivyskupija gavo anonimišką puspenkto didoko puslapio neva Trakų parapijiečių 1944 m. lapkričio 6 d. lenkiškai rašytą skundą. Prašyta gelbėti parapiją. Skųstasi, kad bažnyčioje neliko įprastų mišių ir kitokių pamaldų. Rytais norint prieiti išpažinties reikėjo eiti į kleboniją žadinti klebono, o šis atėjęs pareikšdavo, kad klausys tik lietuvių išpažinčių. Po išpažinties atgailą paskelbdavo taip, kad girdėjosi visoje bažnyčioje. Ligoninėje be išpažinties mirė lietuvis policininkas, nes Neviera į ligoninę nėjo, o lietuvių kalbos nemokėjęs vikaras negalėjo ligonio išklausyti. Anksčiau buvo paprotys, kai per Didįjį ketvirtadienį kamžomis apsivilkę ministrantai priimdavo Komuniją kartu su klierikais, o tais metais ministrantus klebonas pravijo. Kaip atlyginimo už paslaugas klebonas reikalavo tik sviesto, o gaidžių ir kiaušinių neėmė ir t. t. Bažnyčia apleista, pridulkėjusi, nes klebonas daugiau laiko praleisdavo virtuvėje ar miegamajame. Skundą, pasak autorių, jie galėtų patvirtinti tūkstančiais parašų, tačiau anuo metu bet koks parašų rinkimas kėlė įtarimą valdžiai (MAB 318-19077). Arkivyskupijos reakcija į skundą nežinoma.
 
1944 m. gruodžio 30 d. F. Neviera rašė kurijai, jog vietos karinis komisariatas reikalauja pažymėjimo, kad jis iš tikrųjų eina klebono ir dekano pareigas, o vikaras Janas Slempas tikrai yra vikaras. Pasak Nevieros, Kaišiadorių kurija savo kunigams tokus pažymėjimus jau seniai išdavusi. Pažymėjimas turėtų būti parašytas rusiškai ar bent dviem kalbomis (MAB 318-1011). Prieraše Neviera atkreipė kurijos dėmesį, kad prieš porą dienų arkivyskupui išsiuntęs prašymą atkelti į Trakus kun. Jankiancą, bet dabar patalpų jam nėra, nes klebonijoje apsigyvenę kariškiai. Prašytą pažymėjimą kurija išsiuntė 1945 m. sausio 2 d.
 
1945 metų vasaros pradžioje F. Neviera susirgo – tai matyti iš kurijos kanclerio birželio 6 d. raštelio: „Kadangi sergate, reikalas darosi neaktualus. Jeigu bus reikalinga, būsite pakviestas vėliaus. Dabar nėra reikalo važiuoti Vilniun“. Mat Neviera irgi birželio 6 d. pranešė arkivyskupui, kad labai skauda koją – negali vaikščioti. Dėl ko reikėjo važiuoti į Vilnių, aiškėja iš liepos 2 d. Nevieros rašto: planuota jį perkelti į Valkininkus; kunigas atsakė, kad „dėl daugelio priežasčių, kurių tuo tarpu smulkiau nedėstysiu, perkėlimas šiuo metu man netinka“. Arkiv. R. Jalbžikovskis Valkininkų parapijos administravimą 1945 m. liepos 2 d. pavedė kun. Juozui Bardišauskui, apie ką pranešta į Trakus ir dekanui Nevierai (MAB 3185818).
 
Išvykti iš Lietuvos!
 
1946 metais Florijoną Nevierą apsėdo mintis išvažiuoti iš Lietuvos. Matyt, paskatino lenkų tautybės žmonių, tarp jų ir kunigų, vykimas į Lenkiją. Kaip buvęs prieškarinės Lenkijos pilietis F. Neviera ten išvažiuoti galėjo. Tačiau jo planai buvo kitokie: per Lenkiją jis svajojo pasiekti Ameriką… Balandžio 16 d. arkiv. M. Reiniui rašė, jog Amerikoje turįs tikrą dėdę, kurio sūnus buvo pasižymėjęs gydytojas. Kadangi per 26 kunigavimo metus nėra turėjęs atostogų, o Trakų klimatas blogas sveikatai, reikėtų pasigydyti. Kai kurie žmonės prasimanę, kad jis norėjęs išvykti tik į Lenkiją; didžiausia jo priešininkė Trakuose buvusi kažkokia Elena Kuodytė (Kodzisówna).
 
1946 m. balandžio 28 d. F. Neviera vėl kreipėsi į arkiv. M. Reinį: per 26 kunigavimo metus dirbo Vilniaus arkivyskupijos ribose, o dabar prašytų leisti bent dvejus metelius pailsėti. Norėtų aplankyti Naująjį Pasaulį ir tenai gyvenančias gimines, pailsėtų, pasigydytų ir grįžtų atgal. Jei neįstos į vienuolyną, tai tikrai grįšiąs. Stoti į vienuolyną ruošėsi jau seniai, dar 1939 m. buvo priimtas į pranciškonų naujokyną Kretingoje. Į vienuolyną tąkart neįstojo, nes tuometinė lenkų valdžia neleido išvežti nei pinigų, nei bibliotekos, išskyrus brevijorių ir 30 tomų grynai teologinio turinio knygų, kai jis turėjo daugiau nei 2 000 tomų. Nesiskubinti jam patarė ir metropolitas, juolab, kad gandai apie netolimą karą greitai pasitvirtino. „…Kur bebūsiu, savo gimtinės ir ypač savo kunigų seminarijos neužmiršiu“. „Su Amerika esu kontakte. Sąlygos ten nuvykti esą dabar geriausios. Tokia proga kaip kad šįkart pasitaiko vargiai ar pasikartos. Tuo labiau, kad atmosferą kuriam laikui būtinai turiu pakeisti“.
 
Trakų klebonas ir dekanas 1946 m. liepos 18 d. pasiskundė arkivyskupui, jog Paluknio ir Rūdiškių klebonas J. Sabaliauskas (Juzefas Sobolevskis?) be Nevieros žinios ir pritarimo Rūdiškėse palaimino jo parapijiečio iš Šklėrių kaimo moterystės ryšį. „Šitokia praktika prieštarauja kanoniškai teisei ir mūsų Arkivyskupijos papročiams“. F. Neviera prašė atkreipti dėmesį į kun. Sabaliauską, „kad ateity liautųsi ardęs tvarką“ (MAB 318-18509).
 
Atrodo, kad to meto įvykių verpetuose F. Nevierai trūko politinės nuovokos. Iš jo susirašinėjimo su M. Reiniu galima spręsti, jog arkivyskupas įkalbinėjęs kunigą niekur iš Lietuvos nevažiuoti, tačiau pastarasis buvo užsispyręs. Jis 1946 m. rugsėjo 12 d. vėl rašė M. Reiniui: rimtai pasiryžęs išvykti, pasigydyti ir po metų kitų sugrįžti.
 
Trakų dekanu tuo metu paskirtas Nevieros vienmetis Lentvario klebonas Kazimieras Kulakas. Jis kilęs nuo Balstogės, iš Sokulkos apskrities (MAB 318-26788).
 
Trakų parapiją F. Neviera perdavė laikinajam parapijos administratoriui buv. vikarui Algirdui Gutauskui (MAB 318-18504). Jiedu ir Trakų dekanas Kazimieras Kulakas 1946 m. rugsėjo 29 d. pasirašė lenkiškai surašytą protokolą: 1) kadangi rugių pernai buvo pasėta tik 3 pūdai ir beveik visas pasėlis nuganytas kariškių arkliais, šiemet praktiškai nieko neprikulta; 2) avižos, vikiai ir mišinys nupjauti dar žali pašarui arkliui ir karvėms, todėl irgi nieko neprikulta; 3) grikiai taip pat sunaudoti pašarui; 4) miežiai davė apie 15 pūdų derliaus; 5) bulvių pasodinta apie 50 pūdų, bet jos blogai užderėjo. Atsižvelgus į tai, kad javų prikulta labai mažai ir buvo išlaidų atiduodant duoklę valstybei ir apmokant darbininkui, F. Neviera savo įpėdiniui sutiko palikti apie pusę, maždaug 30 pūdų, turėtų grūdų (matyt, rugių – V. Č.), ketvirtadalį pasodintų bulvių ir 2 pūdus miežių. A. Gutauskui tokio palikimo pasirodė mažoka. F. Neviera dar paliko visą mėšlą – apie 150 vežimų; pasak jo, tas mėšlas buvo net iš pirktų šiaudų sustovėtas. Palikta gana daug lentų, gontų ir balanų tinkavimui; tas medžiagas Neviera buvo gavęs iš savo pimtako K. Kliuko. Tik Gutauskas pareišė, kad lentų ir gontų jis nematęs; pasak Nevieros, anie buvo užversti pašaru. Į naujojo dekano pastabą dėl nuorašų iš krikšto, santuokų ir laidotuvių metrikų knygų Neviera atsakė, kad jų nedarė, nes turėjo kurijos paaiškinimą, kad to daryti nereikia; nuorašų nedarė ir kiti kunigai. F. Neviera pareiškė, kad parapijos kasoje yra 820 rublių, kuriuos jis palieka įpėdiniui. Jokių skolų už mokesčius nepaliekąs. Visa duoklė valstybei grūdais ir dalis duoklės mėsa už 1946 m. atiduotos. Mokestį kunigų seminarijai išlaikyti iki tų metų rugpjūčio mėn. Neviera apmokėjęs, o už rugpjūtį ir rugsėjį iš parapijos kasos (po 200 rub. už mėnesį) turės apmokėti A. Gutauskas.
 
Greitai, 1946 m. spalio 12 d., arkiv. M Reinys išsiuntė raštą į Kaltanėnus kun. Juozapui Karaliukui, jog jis skiriamas Trakų parapijos administratoriumi. Rašto nuorašas nusiųstas į Lentvarį dekanui K. Kulakui (MAB 318-35805). Trakų parapiją iš laikinojo administratoriaus A. Gutausko J. Karaliukas perėmė 1946 m. spalio 31 d., dalyvaujant dekanui K. Kulakui. Anot ta proga surašyto protokolo, A. Gutauskas J. Karaliukui perdavė: 1) bulves, šieną, burokus ir truputį kopūstų, t. y. iš to, ką jam palikęs buvęs klebonas Neviera; 2) lentas ir gontus, paliktus taipogi Nevieros; 3) kasoje pajamos susilygino su išlaidomis bažnyčios išlaikymui, todėl kasoje nieko neliko; A. Gutauskas pateikė išlaidų kvitus; 4) kadangi ordinarui įsakius Gutauskas pirko 9 pūdus rugių, kainavusių 1 100 rub., todėl tuos pinigus Karaliukas vėliau iš bažnyčios pinigų turės grąžinti Gutauskui (MAB 318-18504). Tačiau J. Karaliukas Trakus administravo tik pusmetį: parapijos administratoriumi 1947 m. gegužės 7 d. vėl tapo A. Gutauskas; dekanas K. Kulakas permainą padarė remdamasis arkivyskupijos 1947 m. balandžio 24 d. raštu.
 
Iš Trakų ir iš Lietuvos F. Neviera išvyko. Tačiau ar išsvajotą Ameriką pasiekė? Ryšių su Lietuva, atrodo, jis neturėjo ir apie čia vykstančius įvykius greičiausiai mažai susigaudė. Paskutinysis žinomas F. Nevieros dokumentas yra 1947 m. rugpjūčio 25 d. jo rašytas laiškas M. Reiniui iš Liublino (Lenkija; MAB 318-1011):
 
„Pranešu, kad esu arti Liublino miesto. Dažnai turiu progos apsilankyti universiteto knygyne, tačiau uoliau pasidarbuoti mokslo srity nėra galima, nes turiu gan daug pastoralinio darbo.
 
Turiu du sumanymu: daryti pastangų grįžti arba stoti marijonų vienuolijon. Prašyčiau patarti, kadangi čionai palankių patarėjų neturiu. Išvažiuoti ten kur rengiausi yra sunku – reik turėti daug kapitalo.
 
Jei patartum grįžti, tai reikalinga prisiųsti pareikalavimą rusų kalba“.
 
Deja, adresatas arkivyskupas Mečislovas Reinys jau kelis mėnesius buvo enkavedistų naguose.
 
51 metų sulaukusio kunigo Florijono Nevieros tolimesnis likimas rašinio autoriui nėra žinomas.
 
Redakcijos prierašas. Skaitytojus, ką nors žinančius apie F. Nevieros gyvenimą nuo 1946-1947 metų Lenkijoje ar kur kitur, prašytume parašyti mūsų laikraščiui
 
Antano Patacko archyvo nuotr.
 
Nuotraukose:
 
1. Trakų bažnyčioje laikomos šv. Mišios už Armijos Krajovos nukankintą Cezarį Zibalą, 1944 m. balandis. Spėjama, kad kairėje prie karsto stovi kun. F. Neviera
2. Armijos Krajovos nukankinto Cezario Zibalo laidotuvės Trakuose, 1944 m. balandis. Spėjama, kad jose dalyvavo ir kun. F. Neviera
 
Voruta. – 2010, spal. 2, nr. 19 (709), p. 9.
Voruta. – 2010, spal, nr. 20 (710), p. 9.
Voruta. – 2010, lapkr. 6, nr. 21 (711), p. 9.
Voruta. – 2010, lapkr. 27, nr. 22 (712), p. 9.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra