Vytauto Didžiojo 1409 m. gegužės  24 d. funduota  Trakų  Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčia kitąmet švęs 600 metų jubiliejų. Kiekvienam lietuviui žinoma, kad  vytautinė  šventovė viena iš seniausių Lietuvos katalikų bažnyčių ir sutvarkyti ją ruošiantis jos ir Lietuvos tūkstantmečio jubiliejui  Lietuvos valstybės ir jos piliečių šventa pareiga.

2007 m. pradėtas Trakų bažnyčios restauravimas ir konservavimas  sukelia įvairiausių diskusijų mūsų visuomenėje. Bene  labiausiai buvo laukiama archeologų  darbų, nes visiems rūpėjo kas gi po šventa žemė  užkasta.. Nuo kasinėjimų pradžios praėjus beveik pusmečiui.“Trakų žemė pakalbino VšĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ archeologą ir direktorių Olegą Fediajevą, vadovaujantį  archeologiniams kasinėjimams.

Gerb.  direktoriau, trakiečiai mato ir  žino, kad jau nuo praeitų metų pradėtas Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios restauravimas bei konservavimas ir kartu su jais dirba archeologai. Gal pirmiausiai pristatykite skaitytojams, kaip ir kokiu būdu, kokiais dokumentais remiantis ir kokia tvarka pradėjo savo darbą Trakų bažnyčioje archeologai?
Trakų bažnyčios restauravimo konkursą laimėjęs UAB „Kortas“ subrangos sutartimi pasamdė mūsų įstaigą tam, kad atliktume archeologinius tyrimus žemės judinimo vietose. Mokslinei archeologijos komisijai (toliau – MAK)vasario mėn. pateikiau tyrimų programą, kurioje numačiau ištirti visą bažnyčios vidų iki projektinio gylio, t.y., 0,50 žemiau dabartinių medinių grindų. Tam, kad išsiaiškinti bažnyčios statybos chronologiją, papildomai jos viduje buvo numatyta ištirti  100 kv. metrų giliau, iki nejudinto grunto. Šventoriuje planuota ištirti bažnyčios bei šventoriaus tvoros pamatų hidroizoliacijos ir komunalinių trasų vietose. Apsvarsčius ir patvirtinus šią tyrimų programą MAK-e, Kultūros paveldo departamentas mano vardu išdavė leidimą (2008-02-21 Nr.3).

Taigi tokia yra archeologinių tyrimų programa. Kada ir kaip prasidėjo darbai?
Darbai presbiterijoje prasidėjo vasario 29 dieną. Nuėmus medines grindis, gyvavusias apie pusę amžiaus, prasidėjo archeologiniai tyrimai.

Tačiau prieš tai buvo išardytas altorius?
Taip, kada aš atvažiavau į tyrimo objektą, altorius jau buvo išvežtas restauravimui. Liko tik plytų mūro ir betono postamentas.
Po medinėmis grindimis visas presbiterijos plotas buvo padengtas pilkomis smiltainio plytelėmis, sudėtomis XIX a.pab.-XX a.pr. Archeologiniai atradimai prasidėjo nuėmus šią dangą – prie Š presbiterinės dalies sienos 4 kv. m plotelyje atkasėme įvairių laikotarpių grindinių fragmentų – paviršiuje buvo, kaip vėliau paaiškėjo, XVII a.II pusės renesansinių plytų danga, 30 cm giliau – apie 1 kv.m ploto fragmentas grindinio, grįsto gotikinėmis plytomis ir įvairiaspalve glazūra dengtomis plytelėmis. Tokio grindinio Lietuvoje tirtose bažnyčiose išskyrus Vilniaus katedrą, kol kas dar neaptikta. Pradžioje manėme, kad šis grindinys galėjo priklausyti Vytauto laikais statytai bažnyčiai, tiesa, vėliau teko kiek nusivilti – grindinys dėtas XV a.pab. – XVI a.pr. Dar vienas sensacingas radinys – tai bizantiško stiliaus tapyba, aptikta ant sienos po grindimis. Šie atradimai 4 kv. m plotelyje leido manyti, kad atidengus visą presbiteriją atradimų neturėtų sumažėti. Ir nusivilti neteko, nors atkasta visiškai ne tai, ko tikėjomės. Taigi, pirmiausiai buvo ištirtas gruntas, buvęs tarp smiltainio plytelių ir renesansinių plytų grindinio, dengusio visą presbiteriją (foto 1). Kadangi grindinys buvo duobėtas, nelygus, manėme, kad po juo bus kriptos. Tačiau užfiksuotą grindinį nurinkus, po juo aptikti po grindimis dėtų karstų likučiai su mirusiųjų skeletais. Preliminariais duomenimis dauguma šių palaidotųjų mirė XVII a. II pusėje, kadangi tarp jų buvusiame grunte aptiktos labai siauro laikotarpio monetos – Gustavo Adolfo, Kristinos ir Jono Kazimiero šilingai. Iš 15 monetų ankstyviasia kaldinta apie 1630 m., vėlyviausia – 1655 m. Todėl darome prielaidą, kad dauguma palaidota laikotarpyje nuo karo su Maskva pradžios (1651 ?) iki bažnyčios remonto 1670-1671 m.
Atskirai reikėtų pasakyti, kad ypatingo specialistų dėmesio sulaukė karstai su to meto įvairiaspalve tapyba – kryžiais, kaukolėmis, įv. augaliniu ornamentu. daugelio meno istorijos specialistų nuomone ši tapyba yra unikali. Gaila, bet absoliučios daugumos karstų būklė pasiekusi kritinę ribą ir jie nerestauruotini.

Koks jų tolesnis likimas?
Pagal archeologinių tyrimų metodiką, šie karstai užfiksuoti, tinkami restauravimui perduoti Lietuvos nacionaliniam muziejui, kitų fragmentai bus konservuojami, o visiškai suirusios karstų dalys sudegintos. Kadangi medienos restauravimas, ypač tokios būklės, labai brangus, tie vertingesni karstų fragmentai, kurių negalės priimti Lietuvos nacionalinis muziejus, bus perduodami ir kitiems muziejams, turintiems galimybę juos konservuoti ir restauruoti. Likusius teks palikti ateities kartoms po presbiterijos grindimis įrengtam osariume, kuriame bus saugomi ir iš presbiterijos išimti palaidojimai.

Kiek iš viso palaidojimų užfiksuota bažnyčios viduje?
Kadangi numatytame plote tyrimai dar nebaigti, tikslaus skaičiaus negaliu pasakyti. Iki šios dienos jau yra užfiksuoti 73 palaidojimai ir ne mažiau kaip 200 asmenų suardyti kapai. Suardyti kapai atsiranda todėl, kad visais laikais buvo laidojama senoje bažnyčioje ar kapinėse, žmonės kasdami gruntą, susidurdavo su kaulais, suardydavo bei juos sudėdavo prie palaidojimo. Paskutinis toks suardymas buvo XVII a. antroje pusėje, apie 1670 m.

O šventoriuje?
280, o kartu su suardytais kapais kartu su presbiterija galima būtų suskaičiuoti apie 1000 kapų.

O kodėl šie kapai išimami, juk tai drumsčiama mirusiųjų ramybė?
Matot, kito būdo prieiti prie bažnyčios pamatų ar pasiekti būsimų grindų lygį kol kas dar neišrasta. Neišvengiama būtinybė bei užfiksuota informacija tiek apie kapus, tiek apie pačią bažnyčią.

Ar galėtumėte pasakyti, ką toliau darysite su presbiterija, bent šių metų darbus galėtumėte įvardinti?
Pagal projektą – daugiau galėtų pasakyti kitos srities specialistai – čia bus įrengtos grindys, po grindimis sumūrytas osariumas presbiterijoje aptiktiems palaikams palaidoti ir vertingesnių karstų fragmentams saugoti, po restauracijos grąžintas altorius.

Gal galėtumėte paminėti identifikuotų žmonių pavardes?
Problema ta, kad neišlikę istoriniai šaltiniai. Žinoma, kad 1409 m. Vytautas leido pastatyti šitą bažnyčią. Tolesni istoriniai šaltiniai atsiranda tik apie 1600 m. Taigi, kas palaidota per tuos 200 metų, mes negalime pasakyti. Du asmenis identifikavo istorijos tyrimus atliekanti dailės akademijos doc. dr. Giedrė Mickūnaitė. Vienas iš jų turėtų būti aukštas bažnytinis pareigūnas, o kitas – aukštą rangą užėmęs pasaulietis, tačiau juos įvardinti galima bus tik po detalesnių tyrimų. kauluose.

Kokie tyrimai buvo atliekami šventoriuje?
Šventoriuje tyrimai atliekti pamatų hidroizoliacijos vietose. Atradimų ir itin vertingos mokslui informacijos tikrai daug. Visų pirma, jie leido nustatyti bažnyčios statybos ir šventoriaus tvarkymo etapus. Antra, išsiaiškinta kaip galėjo atrodyti kalva, ant kurios statyta pirmoji bažnyčia. Na, o kalbant apie atskirus palaidojimus, nustatyta, kad ankstyviausi kapai suardyti XVI-XVIII a. bažnyčios statybų laikotarpiu bei kasant kapų duobes vėliau mirusiems. Kol kas XV a. vid. galiu datuoti tik 3 palaidojimus su tam laikotarpiui būdingomis įkapėmis – paauksuotais žiedais, peiliais, galąstuvėliais, diržais ir, kas svarbiausia, monetomis – dviem Prahos grašiais ir viena ankstyviausių lietuviškų monetų, su užrašu „pečat“ (rus.).  Kiti kapai buvo XVI-XVIII a., absoliuti dauguma palaidota be įkapių. Tai buvo paprasčiausios kapinaitės, kuriose buvo laidojama, o praėjus 50 metų galėjo būti laidojama toje pačioje vietoje. Susidūrėme su ta pačia problema, kaip ir presbiterijoje – laidojama karstas ant karsto, kaulas ant kaulo.
Ir šventoriuje aptikta unikalių radinių – du sidabriniai žiedai, vieno iš kurių analogo Lietuvoje dar nebuvo. Pažymėtinas vienas XVI a. mergaitės kapelis. Ji buvo papuošta galvos apdangalu, išaustu iš sidabruotų siūlų, prie kurio buvo pritvirtinti lašelio formos auksiniai žvyneliai. Jos rankytę puošė apyrankė iš stiklo karoliukų ir sulenktų monetų.
Architektūros radinių ir statybos etapų nustatymų buvo daug. Tiek prie pietinės, tiek prie šiaurinės sienos buvo aptikta buvusių koplyčių pamatai. Viena iš tų koplyčių, buvusi prie pietinės sienos, įrengta XVII a. antroje pusėje mirusiems ar žuvusiems žmonėms, palaidotiems kriptoje. Jos viršaus kontūrus galima pamatyti ant bažnyčios sienos. Kai vyko šventoriaus tvarkymo darbai XVIII a. pr., kripta nugriauta, plytos sukrito į vidų ir pamatas nuskaldytas iki norimo šventoriaus lygio. Kita koplyčia aptikta priešingame kampe, t. y. prie šiaurinės sienos, ten kur dabar yra užmūrytos pagrindinės durys. Šioje koplyčioje rastas įdomus atradimas – XVI-XVII a. vaikų palaikai. Pagrindinis atradimas yra tas, kad mes apsikasę visą bažnyčios šventoriaus sieną, neradome pirmosios bažnyčios pamatų liekanų. Darome išvadą, kad buvusi bažnyčia – dabartinės bažnyčios viduje. Ar mes ją aptiksime kai bus keičiamos visos grindys – nežinia. Greičiausiai tai liks ateities kartoms ir ateities archeologai suras pirmąją bažnyčią. O mes kasinėsime tik tiek, kiek reikia – 30 cm sluoksnį ir leisime statybininkams bažnyčioje įrengti grindis.

Ar galėtumėte konkretizuoti būsimus palaidojimus?
Kaip jau minėjau, presbiterijoje aptikti išardyti kapai bus prie altoriaus, žemėje, iš kurios buvo iškelti. Palaikai, kurie aptikti karstų fragmentuose, bus padėti į osariumą. Tie kapai, kurie aptikti lauke, ten ir bus laidojami. Tas procesas vyksta nuolatos. Šiai dienai didžioji dalis aptiktų palaikų su visomis katalikiškomis tradicijomis palaidoti tam tikrose vietose prie sienos bažnyčioje.

Kas šių metų programoje numatyta?
Toliau, kaip jau minėjau, visoje bažnyčioje kasinėsime tik 30 cm sluoksnį, jei bus numatyta įrengti trasas, kasime jų vietose.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius, Trakai