Trakai ir trakiškiai Vilniaus orientalistikos istorijoje

Autorius: Data: 2012-11-19, 10:49 Spausdinti

Trakai ir trakiškiai Vilniaus orientalistikos istorijoje

Dr. Halina KOBECKAITĖ

Orientalistikos sąvoka turi labai plačią prasmę tiek dėl tyrimo objekto, tiek dėl to tyrimo pobūdžio. Šiame straipsnyje ji bus vartojama domėjimuisi Rytais ar Rytų kultūromis apskritai apibrėžti. Lietuvoje paprastai daugiau dėmesio būdavo skiriama Tolimiesiems Rytams, Indijai, Kinijai, ką rodo ne tik ankstesnių keliautojų maršrutai, bet ir 1991 m. išleista knyga „Orientas“. Pastarąjį dvidešimtmetį susidomėta ir Artimaisiais Rytais bei Turkija. Štai jau 20 metų VU dėstoma turkų kalba. Buvau viena iš liudininkių, kai pirmasis Turkijos ambasadorius Lietuvoje Erkanas Gezeris (Erkan Gezer) ėmėsi šios iniciatyvos ir dėjo daug pastangų, kad šios pamokos būtų pradėtos.

Aš asmeniškai daugiausia domiuosi Turkija ir tiurkų kalbomis, nes tai mano gyvenimas nuo pat jo pradžios. Ir ne tik mano, bet ir mano protėvių, esančių Lietuvoje jau 615 metų. Tad nenuostabu, kad sumaniau peržvelgti, kaip ir kada domėjimasis Rytais, t. y. Orientu reiškėsi Vilniuje ir kaip šiame procese dalyvavo trakiškiai. Sąmoningai pasirinkau Vilnių, nes tai vienas iš seniausių Europoje universitetų, ir šiame krašte nuo XIV a. gyvena dvi Rytų kultūrai priklausančios tautos – karaimai ir totoriai. Kitaip tariant, Orientas kaip tyrimo objektas yra čia pat, ranka pasiekiamas. Sąlyginai jį galime vadinti savuoju arba mūsų Orientu, kuris, beje ir deja, jam giminingame toliau nuo Lietuvos esančiame Oriente nėra plačiai žinomas. Tad šalia reikalo jį tirti, turime ir kitą uždavinį – įvesti jį į pasaulinės orientalistikos kontekstą.

Ar šie faktoriai turėjo kokios nors įtakos orientalistikos atsiradimui ir jos tolesnei raidai Vilniuje?

Pažvelgę į tolimą praeitį, pirmiausia aptiksime Mykolo Radvilos (Našlaitėlio) piligrimiškos kelionės į Artimuosius Rytus aprašymą lotynų kalba „Kelionė į Jeruzalę“, išleistą 1601 m. Jis aplankė Siriją, Egiptą, Šventąją Žemę. Nuo 1590 iki 1604 m. Mykolas Radvila buvo Trakų vaivada, vadinasi, tikrai turėjo susidurti su ten gyvenusiais ir karaimais, ir totoriais. Duomenų apie tai neturime, bet tokią prielaidą padaryti galime.

Vėlesniais laikais vietinių didikų kelionių į Rytų kraštus buvo ir daugiau. Galima paminėti grafo Jono Tiškevičiaus (Jan Tyszkiewicz) ir rašytojo Henriko Senkievičiaus (Henryk Senkiewicz) bendrą išvyką į Afriką 1890–1891 m. Tos kelionės įspūdžiai buvo aprašyti knygoje „Laiškai iš Afrikos“, kurie, beje, pernai buvo perspausdinti Trakų istorijos muziejaus leidinyje „Laiškai iš Zanzibaro“. Po to, kai keliauninkų keliai išsiskyrė, grafas J. Tiškevičiaus dar aplankė Beirutą, Kiprą, Atėnus, Šventąją Žemę, Konstantinopolį ir Odesą, iš kur traukiniu grįžo į Lentvarį. (Atkreiptinas dėmesys, į kokį kontekstą patenka Lentvaris jau XIX a. pabaigoje.)

Kalbėdami apie akademinę orientalistiką, aptinkame jos pėdsakus Vilniaus universitete. Pvz., prof. Tomas Husarzevskis (Tomasz Husarzewski) (1732–1807), dėstęs VU senovės ir visuotinę istoriją 1783–1805 m., savo programoje buvo numatęs skaityti „Rytų imperijos bei arabų istoriją Mahometo ir jo palikuonių laikais“. 1822 m. universiteto adjunktas Kazimieras Kontrimas to meto VU kuratoriui A. Čartoryskiui (A. Czartoryski) įteikė memorandumą, kuriame siūlė pradėti dėstyti ne tik lietuvių kalbą, bet ir įsteigti specialų institutą, kur būtų dėstomos turkų, persų, totorių, armėnų, mongolų ir arabų kalbos. Tačiau Vilniaus universitetas veikė tik iki 1832 m. Per tokį trumpą laiką, žinoma, nebuvo spėta paruošti specialistų, nors 1826–1829 m. persų ir arabų kalbas dėstė prof. V. Miunichas. Vadinasi, norinčių jas mokytis buvo, bet, užgniaužus filomatų, filaretų ir šubravcų organizacijas, daug studentų buvo priversti išvykti į Rusiją ir išsiskirstė po įvairius universitetus. Iš dalies galime juos laikyti Vilniaus orientalistais.

Lenkijos prof. Jonas Reichmanas (Jan Reychman) (1910–1975), aprašinėdamas lenkų orientalistų keliones po įvairias Tolimųjų ir Artimųjų Rytų šalis, mini ir Vilniuje besimokiusius Aleksandrą Chodžko (Aleksander Chodźko) (1804–1891) bei Juzefą Kovalevskį (Józef Kowalewski) (1801–1878). J. Kovalevskis vėliau tapo garsiu mongolų kalbos specialistu, profesoriavo Kazanės universitete, užrašė buriatų dialektus, o artimas Adomo Mickevičiaus (Adam Mickiewicz) (1798–1855) draugas A. Chodžko, baigęs persų kalbą ir dirbdamas diplomatu Teherane, domėjosi kurdų kalba, užrašė persų liaudies dainas, studiją, apie kurias paskelbė 1842 m. Londone, o rašytoja Žorž Sand (George Sand) išvertė ją į prancūzų kalbą. 1841 m., atsisakęs karjeros rusų diplomatinėje tarnyboje, jis pasiliko Paryžiuje ir daugiausia laiko skyrė akademinei veiklai. Yra parašęs ir savo kūrinių rytietiškais motyvais. A. Chodžko pirmas užrašė šnekamąją persų kalbą, o Tomas Zanas (Tomasz Zan) (1796–1855), irgi artimas A. Mickevičiaus draugas bei VU auklėtinis – baškirų. Kitas VU auklėtinis Adolfas Januškevičius (Adolf Januszkiewicz) (1803–1857), nors nebuvo profesionalus orientalistas, bet tremtyje Sibire susipažinęs su kazachų ir kirgizų folkloru bei papročiais, užrašė juos savo laiškuose. Jo knyga „Laiškai iš Kirgizijos stepių ir kelionės po Sibirą dienoraščiai“ 1861 m. buvo išleista Berlyne. Taip Europoje ir mūsų regione buvo kaupiamos žinios apie Rytų kraštų geografiją, gamtą, žmones, jų papročius ir kalbą. Žmonės, kurie tai darė, buvo vienaip ar kitaip susiję su Vilniumi ir jo universitetu.

Kalbant konkrečiai apie tiurkologiją ar tiurkų kalbų studijas Vilniaus universitete iki jo uždarymo 1832 m., reiktų paminėti Juzefą Sekovskį (Józef Sękowski) (1800–1858), prof. Joachimo Lelevelio (Joachim Lelewel) draugą, kuris VU klasikinės filologijos profesoriaus Gotfrido Grodeko paskatintas ėmė domėtis Orientu ir vienintelis gavo Vilniaus visuomenės surinktą stipendiją kelionei į Turkiją. 1820 m. jis atkeliavo į Stambulą. Deja, į Vilnių, kuriame buvo tikėtasi, kad taps orientalistikos katedros profesoriumi, nebegrįžo. Pasinaudojęs Peterburgo universitete pasiūlymu, ėmė dėstyti ten arabų kalbą. A. Mickevičiaus susidomėjimas Rytais iš dalies buvo jo paskatintas, bet prof. J. Reichmanas, pripažindamas J. Sekovskio gabumus, labai neigiamai vertina jo piktybišką charakterį, aroganciją, sarkazmą, gebėjimus pranokstančias ambicijas ir vėlesnį „apsivertimą“ prieš savo buvusius draugus. Šios pastabos lyg ir nepriklauso šiai temai, tačiau svarbios, turint galvoje kontroversišką J. Sekovskio asmenybę.

Kitas žinomas Vilniaus kilmės orientalistas buvo Antanas Muchlinskis (Antoni Muchliński) (1808–1878), kuris irgi 1828 m. buvo priverstas persikelti iš Vilniaus universiteto į Peterburgą. 1832–1835 m. A. Muchlinskis keliavo po Turkiją. Jis buvo nuvykęs ir į tokias vietas, kurių kiti keliauninkai nebuvo pasiekę – Konją, kur aplankė Rumi kapą, Adaną, Torosą. Grįžęs į Peterburgą, A. Muchlinskis iš pradžių dėstė arabų kalbą J. Sekovskio katedroje, o paskui (1839–1845 ir 1849–1853) buvo turkų filologijos profesorius. Savo kelionės įspūdžius A. Muchlinskis išspausdino Varšuvos leidinyje „Pamiętnik religijno- moralny“ (Religinis ir moralinis dienoraštis), Nowa seria, t.1, W-wa 1858. Tais pačiais metais Peteburge jis paskelbė dar vieną reikšmingą veikalą „Zrόdłosłownik wyrazόw, ktόre przeszły do naszej mowy z językόw wschodnich“ (Žodžių, kurie perėjo į mūsų kalbą iš Rytų kalbų, šaltinių žodynas), o 1859 – „Osmanskaja chrestomatija dla universitetskogo prepodavanija“ (Osmaniška chrestomatija universiteto dėstymui). A. Muchlinskis buvo vienas iš tų nedaugelio XIX a. mokslininkų, kurie atkreipė dėmesį į „savąjį“ Orientą – 1859 Vilniuje pasirodė jo rašinys „Zdanie sprawy o tatarach litewskich z 1558 z tekstem tureckim“ (1558 m. Lietuvos totorių padėties pažyma su turkišku tekstu), kur mini ir karaimus.

A. Muchlinskis čia teigia, jog Vytautas suteikė atvestiems Lietuvon totoriams ir karaimams tiek visokių malonių ir privilegijų, jog karo belaisvius vėliau pasekė ir savanoriški emigrantai iš Ordos ir Krymo. Karaimai, A. Muchlinskio teigimu, „šventai gerbė“ Vytautą ir, minėdami savo knygose jo vardą, pridėdavo Rytų papročiu šlovinantį posakį „tebūnie su juo taika“.

Kalbėdami apie XIX a. orientalistiką Vilniuje ar bent su Vilniumi vienaip ar kitaip susijusių mokslininkų darbus, negalima apeiti Oriento įtakos romantizmo poezijai. Vakarų Europoje tokį postūmį buvo davę Hafizo eilėraščių vertimai į vokiečių kalbą. Apie tai liudija ir J. V. Gėtė (Goethė), kurio ankstyvojoje kūryboje rytietiškas pradas gana ryškus. Vilniuje tokią įtaką buvo pajutę ir mano minėti asmenys, ir Adomas Mickevičius. Pirmą kartą į Krymą, kurį jis vėliau pavadino „mažaisiais Rytais“, A. Mickevičus keliavo kartu su garsiu rašytoju Henriku Rzevuskiu (Henryk Rzewuski) 1825 m. Apie tą kelionę jis rašo savo laiškuose bičiuliui ir mokytojui J. Leleveliui, o ryškiausiai įspūdžius perteikė „Krymo sonetuose“. Tarpukariu jie buvo išversti į karaimų kalbą, o vertėjai svarstė, ar A. Mickevičius buvo ten susitikęs su karaimais. Sonetų pavadinimai „Kalnų vaizdas iš Kozlovo stepių“ (tuo metu Giozlev. Tačiau rusiškame tarime šis pavadinimas buvo virtęs į Kozlov, o iš tikrųjų – Eupatorija) ir „Kelias ties Čufut Kalės perėja“ leistų manyti, kad buvo. Bet, kad tai iš tikrųjų įvyko, galima buvo konstatuoti suradus H. Rzevuskio laišką, rašytą iš Akmesdžido (Simferopolio) 1825 m.birželio 29 d. į Odesą maršalkienei Šaškevič (Szaszkiewicz). Šiame laiške autorius pasakoja, kaip juos Giozleve (Eupatorijoje) pasitiko miesto aristokratas karaimas Simeonas Babovičius, pasikvietė keliauninkus į namus ir skaniai pavaišino. Beje, šį laišką žurnale „Mysl Karaimska“ (1934 Nr. 10) paskelbęs karaimų vyriausiasis dvasininkas ir pasaulietinis vadovas Seraja Šapšalas (1873–1961) atkreipia dėmesį, kad pagal jo rašymo datą reiktų pakoreguoti biografų skelbiamą A. Mickevičiaus apsilankymo Kryme datą – jis ten lankėsi ne rugpjūtį, o birželį.

Vėliau, gyvendamas Paryžiuje, A. Mickevičius susidomi Rytais jau ne vien romantizmo skatinamas ir vyksta į Stambulą, vildamasis Rytuose gauti paramą Lenkijos bylai. Stambule jis buvo pradėjęs mokytis ir turkų kalbos. Deja, netikėta mirtis nutraukė jo pastangas. A. Mickevičus mirė Stambule 1855 m. lapkričio 20 d. Name, kuriame jis gyveno, šiuo metu įrengtas memorialinis muziejus.

Kai Vilniaus universitetas po Pirmojo pasaulinio karo vėl pradėjo veikti, iš pradžių kaip lietuviškas, paskui kaip lenkiškas, Rytų kalbos čia nebuvo dėstomos, tačiau orientalistika Vilniuje ėmė reikštis ir gyvuoti „savojo“ Oriento, t. y. karaimų ir totorių dėka. XX a. pradžioje Europoje prasidėjęs tautų nacionalinės savimonės formavimosi procesas labai smarkiai paveikė ir Vilniuje gyvenusias tautas. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilniuje rusų kalba buvo pradėtas leisti žurnalas „Karaimskoje slovo“ (Karaimų žodis), bet tarpukariu, kai nacionalinis patriotinis auklėjimas tapo valstybine ideologija, totoriai bei karaimai taip pat galėjo laisviau naudotis žodžio ir tikėjimo laisve, mokytis savo gimtosios kalbos. 1924 m. Vilniuje buvo pradėtas leisti mokslinis visuomeninis žurnalas „Mysl Karaimska“ (Karaimų mintis), kurį redagavo dar tada studentas, bet vėliau garsus tiurkologas akademikas trakiškis Ananjašas Zajončkovskis (Ananjasz Zajączkowski) (1903–1970), 1925 m. Vilniuje susikuria Lenkijos Respublikos totorių kultūros ir švietimo sąjunga, kuri vėliau skirtingu laiku leidžia „Rocznik tatarski“ (Totorių metraštis), „Žycie tatarskie“ (Totorių gyvenimas), „Przegląd islamski“ (Islamo apžvalga). 1929 m. Vilniuje įsteigiamas totorių muziejus. Straipsniai, kurie spausdinami šiuose leidiniuose, rodo, kad tiek totoriai, tiek karaimai pirmiausia patys pradeda tirti savo tautų istoriją, o kartu skatina ja domėtis ir kitus Vilniuje gyvenusius mokslininkus.

Oriento tema Vilniuje ypač ryškiai ėmė skambėti, kai čionai 1928 m. iš Stambulo atvyko garsus orientalistas Chadži Seraja Chanas Šapšalas, kurį karaimų bendruomenė išsirinko vyriausiuoju dvasininku ir pasaulietiniu vadovu. Atlikdamas savo ganytojiškas funkcijas, Šapšalas niekada nepamiršo ir savo profesinio pašaukimo. Skleisti Vilniuje žinias apie Orientą jis laikė viena pagrindinių savo misijų ir daug rašė orientalistikos klausimais. Tokios figūros pasirodymas Vilniuje, be abejonės, sužadino interesą Orientu, pagyvino orientalistinius ir ypač tiurkologinius tyrinėjimus. Tas ryškiai atsispindėjo visų pirma žurnalo „Mysl Karaimska“ puslapiuose, kuris palaipsniui darėsi vis profesionalesnis ir akademiškesnis: jau 1929 m. numeryje spausdinamas prof. T. Kovalskio straipsnis apie Turkijoje išleistą Šapšalo monografiją „Krymo turkai karaimai“, o 1930 m. numeryje pasirodo ir pirmasis Vilniuje parašytas paties Šapšalo straipsnis, papildantis ankstesnius jo karaimų tarnybos pas Krymo chanus tyrinėjimus. Vėliau jis rašė į kiekvieną „Mysl Karaimska“ žurnalo numerį, kol šis nustojo ėjęs 1940 m. Jame, žinoma, daugiausia medžiagos buvo skirta karaimikos temai, tačiau ne tik, pvz., A. Šismanas (Szyszman) 1934 m. žurnalo Nr. 10 paskelbia tyrimą „Osadnictwo karaimskie i tatarskie na ziemiach Wielkiego Księstwa Litewskiego“ (Karaimų ir totorių gyvenvietės Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos žemėse).

Šapšalo darbai to meto Lenkijos spaudoje ir ypač žurnale „Mysl Karaimska“ patraukė mokslo visuomenės dėmesį. 1928 m. jis tapo Lenkijos orientalistų draugijos nariu, o 1935 m. jos vicepirmininku, aktyviai dalyvavo Lenkijos orientalistų suvažiavimuose. Šapšalo pastangomis II 1932 m. ir VI 1937 m. vasarą Lenkijos orientalistų suvažiavimai vyko Vilniuje. 1929 m. Šapšalas tapo Lenkijos mokslų akademijos nariu – korespondentu, o 1930 m. – Lvovo universiteto Tolimųjų Rytų institute už darbą „Kyrym Karaj Turkleri“ (Krymo tiurkai-karaimai) įgijo Rytų kalbų srities filologijos mokslų daktaro laipsnį.

Be to, būdamas plačios erudicijos, Šapšalas suprato ir būtinybę supažindinti su karaimų kultūros paveldu, su jo ypatybėmis ir vietos inteligentiją. Todėl jis aktyviai rašė ne tik į karaimų spaudą, bet ir į kitus tuo metu Vilniuje leidžiamus mokslinius žurnalus.

Gerai suvokdamas savo misiją ir atsižvelgdamas į vis aktyvėjantį Vilniaus visuomenės gyvenimą, patriotinį visų čia gyvenusių tautų judėjimą, Šapšalas ėmėsi iniciatyvos steigti Vilniuje Karaimų istorijos ir literatūros mylėtojų draugiją.

Draugijos atidarymas 1932 m. buvo labai draugiškai sutiktas ir Vilniaus totorių. Iškilmingame susirinkime dalyvavo totoriai senatorius Aleksandras Achmatovičius, muftijaus pavaduotojas Jokūbas Romanovičius, Aukščiausiojo Teismo prokuroro pavaduotojas Olgierdas Kričinskis, Totorių kultūros ir švietimo sąjungos vardu pasveikino Vilniaus apygardos teismo prokuroras Konstantinas Achmatovičius, pabrėždamas panašų abiejų tautų, XIV amžiuje kartu apsigyvenusių Vilniaus krašte, likimą.

Per draugijos narius žinios apie labiausiai į Vakarus nutolusias tiurkiškas bendruomenes pasiekė ir kitus kraštus. Pvz., 1934 m. balandžio 4 d. Briuselio universitete prof. M. Moreliovskis (Moreliowski) skaitė paskaitą apie karaimų liaudies meno ornamentiką, Draugijos garbės pirmininkas Šapšalas ir prof. A. Zajončkovskis 1934 m rugpjūčio 18-22 d. dalyvavo II Turkų kalbų kongrese Stambule ir skaitė ten pranešimus, 1937 m. Šapšalas ir S. Firkovičius lankėsi Paryžiuje ir Berlyne. Lygiagrečiai augo užsienio mokslininkų susidomėjimas karaimais. Pvz., 1936 m. italų antropologas prof. Korado Džini (Corrado Džini) atliko Trakų, Vilniaus ir Haličo karaimų antropologinius tyrimus, kurių rezultatus paskelbė Italijos spaudoje. Jis nustatė, kad karaimų kraujas pagal sudėtį identiškas Pavolgyje gyvenančios kitos tiurkų tautos – čiuvašų – kraujo grupei.

Trakus tarpukariu lankė daug aukštų užsienio svečių. Visi jie dažniausiai susitikdavo su karaimais. Ypač ryškus buvo Turkijos Parlamento nario Rešit Safet Bejaus vizitas 1930 m., po kurio jis rašė Turkijos spaudoje, kad, pakalbėjęs su Trakų karaimais jų gimtąja kalba, pasijutęs kaip prie Aukso Rago Stambule.

Kaip matyti iš Vilniaus visuomenės susidomėjimo Draugijos veikla, ji suvaidino ir svarbų vaidmenį  ano meto Vilniaus kultūriniame gyvenime, praturtindama ir paįvairindama jį egzotišku, bet autentišku vietinio Oriento akcentu.

Šios draugijos aktyviu bendradarbiu buvo ir Trakų karaimų bendruomenės vadovas vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius, kuris visą Šapšalo gyvenimo Vilniuje laiką buvo jo dešinioji ranka, o po karo liko vieninteliu Europoje legaliu karaimų dvasininku.  Jis nebuvo profesionaliu orientalistu, bet jo pasiaukojamos veiklos dėka Lietuvos Orientas išliko gyvas iki šiol. (Apie Firkovičiaus gyvenimą ir veiklą  žr. „Trakų žemė“).

Aktyviai savo istoriją bei kultūrą tarpukariu tyrė ir totoriai. 1929 m. pasirodė Stanisławo Dziadulievicziaus studija „Herbarz rodzin tatarskich w  Polsce“ (Totorių šeimų Lenkijoje herbų sąvadas), 1930 m. Leono Kryczińskio straipsnis „Zabytki orientalne w Wilnie“ (Oriento paminklai Vilniuje), 1935 m. to paties autoriaus – „Tatarzy polscy i Wschόd muzulmański“ (Lenkijos totoriai ir musulmoniškieji Rytai), 1936 m. S. Tuhan-Baranowskio „Tatarzy na Litwie“ (Totoriai Lietuvoje) (in“Žycie tatarskie“), 1937 m. Stanislawo Kryczińskio „Historia meczetόw w Wilnie, (Mečečių istorija Vilniuje), 1938 m. to paties autoriaus – monografija (spausdinta tuomet tik žurnale „Rocznik tatarski“) – „Tatarzy litewscy“ (Lietuvos totoriai).

Beje, tarpukaryje Vilniaus ir Trakų karaimai ir totoriai labai glaudžiai bendradarbiavo tiek rūpindamiesi savo tautų teisine padėtimi, tiek skatindami savo tautų istorijos ir kultūros tyrimus. 1936 m. A. Zajączkowskis ir Olgierdas Kričinskis drauge dalyvavo Seimo posėdyje, kuriame buvo patvirtinti karaimų ir musulmonų religinių bendruomenių nuostatai, kurie paskui iškilmingai buvo įteikti abiejų bendruomenių susirinkime Vilniuje. A. Zajączkowskis taip pat rašė į totorių spaudą. 1936 m. žurnale „Rocznik tatarski“ jis paskelbė straipsnį „Elementy tureckie na ziemiach polskich“ (Turkiški elementai Lenkijos žemėse).

Vykdydamas Oriento sklaidos misiją, 1930-1939 m. m. Chadži Seraja Chanas Šapšalas dėstė turkų kalbą Vilniaus aukštojoje politinių mokslų mokykloje, o 1939 m. Vilniaus Stepono Batoro universiteto Filosofijos fakulteto taryba jį išrinko Rytų kalbų katedros ekstraordinariniu profesoriumi. Tarpukaryje ne kartą buvo dalyvavęs tiurkologų konferencijose Turkijoje, vežęs ten savo studentus, kuriems net buvo parašęs žodynėlį, paskaitų tekstus ir tokiu būdu tapo pirmosios Lenkijoje turkų kalbos gramatikos autorius. Dar Persijoje surinktą musulmonų šiitų ikonų rinkinį Šapšalas aprašė monografijoje „Wyobraźenia Swiętych Muzulmanskich a wplywy ikonograficzne katolickie w Persii“ (Musulmonų šventųjų vaizdiniai ir katalikų ikonografijos įtaka Persijoje) ir 1934 m. išleido ją Vilniuje. Kitas svarbus tyrimas „Persijos azerų folkloro pavyzdžiai“ (įvadas, tekstai, azerų-lenkų-vokiečių kalbų žodynėlis) buvo išleistas Krokuvoje 1935 m. ir neprarado savo vertės iki šiol.

Iš Šapšalo ir A. Zajączkowskio to meto susirašinėjimo matyti, kad Šapšalas siūlė VU atidaryti Rytų kalbų katedrą. T. Kowalskis pataręs jam tuo klausimu kreiptis ir į totorių muftijų  dr. Jokūbą Šinkevičių ir pasiūlyti jam grįžti prie mokslinio darbo. Zajączkowskis laiške iš Berlyno praneša Šapšalui, kad ten pas prof. Bangkaupą mokosi drauge su Kazanės totoriumi dr. Rachmati ir kartu su juo bei Ajaz bėjaus dukterimi skaito manichėjų atgailos giesmes uigurų kalba.

1929 m. Krokuvoje vokiečių kalba buvo išleista T. Kowalskio studija „Die Karaimische Texte im Dialekt von Troki“. Tos knygos pagrindu Berlyno tiurkologijos studentai galėjo skaityti karaimiškus tekstus. Šių mokslininkų dėka karaimų kalba, ypač jos Trakų dialektas, t. y. „mūsų“ Oriento tema įvedama į europines tiurkologijos studijas. Nuo 1932 m. Zajączkowskis pradėjo dirbti Varšuvos universitete. Jo tiurkologijos seminarą lankė Vilniaus totoriai S Kričinskis ir B. Baranovskis, kurie vėliau paskelbė kelis mokslinius darbus apie totorius. Kalbant apie „vietinį Orientą“, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad karaimai išsaugojo savo gimtąją kalbą iki šiol. Todėl tiurkologų studijos apie juos yra labiau susijusios su lingvistika, o apie totorius – daugiau su istoriniu palikimu.

Po karo iš Trakų kilę tiurkologai karaimai visi atsidūrė Lenkijoje ir tęsė ten savo darbą, nepamiršdami, beje, savo kilmės ir šaknų. Neveltui viena iš rimčiausių studijų apie vietinius totorius „Tatarzy polscy : dzieje, obrzędy, legendy, tradycje“ („Lenkijos totoriai : istorija, papročiai, legendos, tradicijos“) 1986 m. buvo parašyta dviejų autorių – totoriaus P. Boravskio ir karaimo A. Dubinskio (abu trakiškiai).

Vilniuje sovietmečiu negalėjo būti nė kalbos apie kokias nors orientalistikos studijas – viskas buvo centralizuota Maskvoje ir Leningrade. Net Vidurinėje Azijoje nebuvo tiurkologijos studijų. Išimtis buvo suteikta Baku, ten buvo leidžiamas ir žurnalas „Sovetskaja tiurkologija“. Chadži Seraja Chanas Šapšalas ne kartą kreipėsi į Vilniaus Universitetą, siūlydamasis dėstyti arabų ir tiurkų kalbas. Tačiau Universiteto vadovybė, gavusi tik 12 norinčių studijuoti  pageidavimus, steigti tokią mokymo programą atsisakė. Tokiu būdu pedagoginis Šapšalo potencialas liko neišnaudotas.

Jis pats buvo priverstas 1940 ir 1945 m. pakartotinai atsisakyti  dvasinio hierarcho titulo ir pradėjo dirbti Lietuvos MA Istorijos institute moksliniu bendradarbiu. Kaip rašė jo biografai minėtame žurnale „Sovetskaja tiurkologija“, Šapšalas „pasirinko tarybinio mokslininko kelią“ – „otkazalsia od duchovnogo sana i vstupil na putj sovetskogo učionogo“.

Dirbdamas Istorijos institute Šapšalas tęsė mokslinį darbą, nepaisydamas pablogėjusios sveikatos ir gyvenimo sąlygų. Gerai mokėdamas visas Artimųjų Rytų kalbas, jis aprašinėjo rytietiškus rankraščius, esančius Vilniaus Istorijos-etnografijos muziejuje bei Vilniaus universiteto bibliotekoje.

Vienas iš reikšmingiausių darbų, kuriuos Šapšalas tuo metu atliko kartu su SSRS MA Kalbotyros ir slavų tautų istorijos institutų darbuotojais (prof. Nikolajus Baskakovas ir kiti), vėliau prie jų prisijungusiais tiurkologais karaimais Lenkijos akademiku Ananjašu Zajączkowskiu bei Varšuvos universiteto docentu Aleksandru Dubińskiu, jų jaunaisiais pagalbininkais ir Trakų vyresniuoju dvasininku Simonu Firkovičiumi – didelio akademinio Rusų-karaimų-lenkų kalbų žodyno parengimas. Nors  Šapšalas buvo žinomas tiurkologas ir po 1953 m. ne kartą kviečiamas į Maskvoje vykstančius tiurkologijos seminarus bei konferencijas, net į TSRS Mokslų akademijos prezidiumo posėdžius Rytų filologijos klausimais, nei jo, nei kitų garsių mokslininkų autoriteto nepakako, kad parengtas žodynas būtų laiku išleistas. Po didelių jau vėlesnių kartų politikų ir visuomenės veikėjų pastangų žodynas, gerokai apkarpytas, netekęs daugumos pavyzdžių, pasisemtų iš religinių tekstų,  išvydo šviesą tik 1974 m. Maskvoje. Iki šiol tai yra didžiausia ir patikimiausia visų  kalbininkų, studijuojančių karaimų kalbą, paspirtis.

Nors orientalistikos kaip mokslo sovietmečiu Vilniuje, o tuo pačiu ir visoje Lietuvoje, nebuvo, nors rašyti nei apie totorius, nei apie karaimus negalima buvo, nors tolimi Rytų kraštai, esantys už Sovietų Sąjungos ribų, praktiškai buvo nepasiekiami, bet susidomėjimas jais visuomenėje gyvavo. Labiausiai jį patenkino leidyklos, leisdamos karts nuo karto Rytų kraštų literatūrą.  Žinoma, turkų, arabų ar Tolimojo Oriento knygų buvo labai mažai, bet Vidurinės Azijos literatūra pasirodydavo dažniau. Mat, ji buvo leidžiama  ne su rubrika Orientas, o su rubrika „TSRS tautų literatūra“. Čia ir aš pati irgi esu šiek tiek prisidėjusi, nes, baigusi Vilniaus Universitetą, gavau Rašytojų Sąjungos siuntimą mokytis uzbekų kalbos ir išvažiavau į Taškentą. Paskui laisvalaikiu vis versdavau kokį uzbekų, kazachų ar azerų romaną. Iš viso esu išvertusi daugiau kaip 20 knygų. Negaliu, deja, pasakyti, kad viskas, ką esu išvertusi turi išliekamąją vertę, bet tiek mano, tiek kitų vertėjų pastangos nebuvo veltui, nes visiško šlamšto mes stengėmės išvengti, o leidyklos irgi, nepaisydamos privalomos konjunktūros, stengėsi išsaugoti veidą. Tos knygos, iš dalies, turbūt, atstojo žinių apie tiurkiškųjų Rytų kultūrą  stoką. Apžvelgdama 1983 m. išleistą verstinę literatūrą, buvau pastebėjusi, kad tais metais „verstinė literatūra buvo labiau grįžtelėjusi į Rytus, o šalia gausios orientalinės literatūros vertimų buvo pasirodę ir du teoriniai straipsniai – filosofo Bronislovo Kuzmicko straipsnis „Vakarų ir Rytų kultūrų sąveika“ rinkinyje „Būtis ir laikas“ ir literato Vytauto Kubiliaus straipsnis „Orientalizmas lietuvių literatūroje“ jo knygoje „Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas“.  Abu autoriai konstatuoja atsiradusį dėsningą Lietuvos humanitarų susidomėjimą Rytų kultūra ir jos sąsajomis su Lietuva. Kaip teigia B. Kuzmickas, tas susidomėjimas buvo  grindžiamas atsiradusiu suvokimu, kad „skirtingų pasaulio tautų kultūros sudaro vieningą žmonijos kultūrą, kurios atskiros sritys bei raidos etapai vienas kitą veikia, sąlygoja“.

V. Kubilius, antrindamas B. Kuzmickui, irgi pažymi, kad to bendrumo suvokimas pasiekė ir mūsų sąmonę, kurią ligi šiol tik retkarčiais padirgindavo vienas kitas egzotiškų Rytų elementas, atsirasdavęs Lietuvos kultūros padangėje tik nuo XX a. pradžios, nes XIX a. lietuvių rašytojams, buvusiems arčiau žemės, raizgytas Rytų poezijos ornamentas atrodė svetimas. Bet reikia pasakyti, kad tie, kad ir retkarčiais blykstelėdavę Rytų kultūros, atšvaitai, vis dėlto artino kokybišką domėjimosi Rytais šuolį, kai plečiasi tyrimai ne tik geografiniu, bet ir istoriniu požiūriu, kai atrandami ne tik šiuolaikiniai kūriniai, bet ir gilios praeities kultūros klodai.

Ir vis dėlto, kad ir kaip būtų buvę sudėtinga, leidyklų darbuotojų ir vertėjų pastangų dėka lietuvių skaitytojas susipažino ir su kirgizu Čingizu Aitmatovu, ir su azeru Iljasu Samedoglu, ir su istorija apie uzbekų valdovą bei astronomą Ulugbeką, ir su vienu iš didžiausiu persų literatūros perlu – Omaro  Chajamo rubajatais.

Padėtis pasikeitė po Nepriklausomybės atkūrimo, t. y. po 1990 m. Jau Lietuvos Kultūros fondo pirmininko a. a. prof. Č. Kudabos, kuris Trakuose 1988 m. dalyvavo Karaimų kultūros bendrijos steigiamajame susirinkime, dėka pirmiausia atkuto Lietuvos „savasis“  Orientas, ir greta tautinį atgimimą skatinančių organizacijų prasidėjo ir visiškai nauji moksliniai tyrimai. Įdomu, kad ir tuo metu Lietuvos turkai, t. y. karaimai ir totoriai veikė kartu. Jau 1991 m. Vilniaus Universitete drauge su Istorijos institutu ir Tautybių departamentu bei Karaimų kultūros bendrija buvo surengta mokslinė tarptautinė konferencija Chadži Seraja Chano Šapšalo mirties 30-osioms metinėms paminėti, 1993 m. drauge su Totorių kultūros draugija – tarptautinė mokslinė konferencija, skirta akademiko A. Zajączkowskio 90-oioms gimimo metinėms paminėti, 1997 m. vėl kartu buvo surengta konferencija, skirta totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvoje 600-osioms metinėms, o 2007 m. – 610-osioms. Lygiagrečiai išėjo ir leidiniai, kuriuose buvo spausdinama konferencijų medžiaga. Pirmas iš jų vadinosi labai simboliškai: „Kipčiakų tiurkų Orientas Lietuvoje“ (1993).

Taigi, svarbu pažymėti, kad orientalistikos tyrimų laukas, net smarkiai suvaržytomis sąlygomis nebuvo visiškai plynas, ir žmonės, jame dirbę, verti pagarbos ir įvertinimo. O  šiandien, be abejo, galima didžiuotis bei džiaugtis padidėjusiu tyrimų profesionalumo lygmeniu, kurį sąlygoja ir turkų kalbos centro, ir Orientalistikos centro buvimas VU, ir apskritai mūsų atsivėrimas pasauliui. Mes ėmėme plačiau ir laisviau juo domėti patys, o pasaulis pamatė mus. Taigi, dabar jau galima kalbėti apie tikrą orientalistiką Vilniuje – su įvairiom jos atšakom, su plačia geografija, su įvairia tyrimų metodologija, su gausiu būriu mokslininkų, mokančių kalbas ir teisėtai galinčių pretenduoti į visuotinį pripažinimą. Džiugu, kad kasmet Trakuose rengiama tarptautinė karaimų kalbos mokykla tampa puikia platforma platesniam mūsiško Oriento šuoliui.

Straipsnis parengtas pranešimo, skaityto 2012 02 27 VU vykusioje konferencijoje, skirtoje turkų kalbos dėstymo 20-mečiui paminėti, pagrindu.

Nuotraukoje: Aleksandras Jutkevičius (kairėje), ambasadorė Halina Kobeckaitė ir Lietuvos totorių asociacijos pirmininkas Adas Jakubauskas prie parodos, skirtos turkų kalbos Vilniaus universitete dėstymo 20-mečiui paminėti

Istorija , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra