Trakai – diakono Sigito Grigo tarnystės pradžia

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

„Vorutos“ žurnalistė Dana Buinickaitė kalbasi su Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos diakonu Sigitu Grigu, kuris šiandien, gegužės 6 d., Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje bus įšventintas kunigu.

Esate maloniai sutiktas Trakų parapijoje, Vytauto Didžiojo gimnazijoje ir visur, kur lankėtės. Visada tekdavo sakyti diakonas, o ne kunigas. Gal galėtumėte mūsų skaitytojams paaiškinti, kas yra diakonas?
Diakonatas yra žemiausias šventimų laipsnis. Šventimų sakramentas diakoną paženklina žyme, kurios niekas negali panaikinti. Ta žymė daro jį panašų į Kristų, kuris buvo tapęs „diakonu“, t. y. visų tarnu. Ant diakono vyskupas uždeda rankas ne tam, kad kunigautų, o kad tarnautų.
Diakonas privalo patarnauti vyskupui ir kunigams švenčiant dieviškąsias paslaptis, ypač Šventąsias Mišias, asistuoti santuokai ir ją laiminti, krikštyti, skelbti Evangeliją ir sakyti pamokslus, vadovauti laidotuvių apeigoms ir imtis įvairių gailestingumo darbų. Diakonas negali aukoti Šventųjų Mišių, klausyti išpažinčių, teikti Ligonių patepimo sakramento. Tai kunigystės šventimais įgyjamos pareigos.

Kada ir kur buvote įšventintas diakonu?

Diakonu buvau įšventintas šeštajame kurse, likus keturiems mėnesiams iki studijų pabaigos. 2005 m. sausio 22 d. Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos koplyčioje Jo Eminencija Audrys Juozas Kardinolas Bačkis paskyrė mane Dievo Žodžio, Altoriaus ir Meilės tarnystei.

Jūsų gyvenimo kelias prasidėjo Plungėje. Ten baigęs vidurinę mokyklą, įstojote mokytis į tuometinės Vilniaus konservatorijos Klaipėdos teatrinio meno fakultetą. Studijavote lietuvių kalbą, literatūrą bei režisūrą. Papasakokite apie šį gyvenimo tarpsnį, kuo jis Jums ypatingas?

Baigęs Plungės 3-ąją vidurinę mokyklą (dabar „Saulės“ gimnazija), buvau tvirtai nusprendęs gyvenimą susieti su teatru. Tam ruošiausi ne vienerius metus. Nuo penktosios klasės lankiau mokyklos dramos būrelį, organizavau įvairius kultūrinius renginius, buvau literatūrinių kompozicijų skaitovas. Apie kunigystę tada nekilo nė menkiausių minčių, rūpėjo tik scena. Lietuvių kalba ir literatūra buvo tik ateities garantas – juk visada galėsi dirbti mokykloje, kokio nors laikraščio ar žurnalo redakcijoje. Žodžiu, pasirinkęs dvigubą specialybę, neliksi be darbo. Taigi profesiją rinkausi apgalvotai – pagal širdies balsą.
Šiandien džiaugiuosi, kad esu lietuvių filologijos magistras. Juk per studijų metus tiek daug išmokta, pamatyta ir pažinta, bendrauta su gerai savo darbą išmanančiais specialistais. Neįkainojamos profesorės habilituotos daktarės Audronės Kaukienės paskaitos ir patarimai, nepamirštamos aktorės Nelės Savičenko scenos kalbos pratybos, visam gyvenimui įsimintini profesorės Viktorijos Daujotytės skaityti šiuolaikinės lietuvių literatūros kursai. Pagaliau sutiktas Jėzus (šypsosi – red. pastaba)…
Kada ir kaip Jūs apsisprendėte tarnauti Dievo vynuogyne? Kokios priežastys ragino rinktis kunigystę?
Kiekvieno pašauktojo sekti Kristumi istorija unikali, savita, vienintelė ir nepakartojama. Dievas pasirenka įvairius būdus „suvilioti“. Aš Dievo kvietimą pajutau tik po studijų, būdamas dvidešimt penkerių metų. Niekada nekildavo minčių, jog šis kelias skirtas man. Juolab kad nebuvau nei patarnautojas, nei uolus krikščionis. Viešpats į mano širdį prabilo per sutiktus žmones, per bendrystę su jaunais, ką tik seminariją baigusiais kunigais. Didžiausias autoritetas, stiprinęs mano apsisprendimą, buvo tuometinis Plungės klebonas šviesios atminties kanauninkas Petras Kerbelis – Našlėnas. Jo gyvenimo istorija, sukaupta patirtis liudijo kunigystės svarbumą šių dienų moderniame pasaulyje. Negaliu nepaminėti dar dviejų dvasininkų, netiesiogiai skatinusių apsispręsti tarnystei Dievo vynuogyne. Džiaugiausi Plungės parapijoje Gerąją Naujieną skelbusių kunigų Kęstučio Pajaujo ir Rolando Mikuckio darbo vaisiais, jų pasišventimu ir meile parapijiečiams. Paminėti dvasininkai mano širdyje pasėjo grūdą, kuris pamažėl stiebėsi į tikrąją Šviesą – mūsų Išganytoją Jėzų Kristų.

Kaip į Jūsų apsisprendimą reagavo šeima, juk Jūs esate vienturtis vaikas? Ką sakė draugai, bendramoksliai?

Neslėpsiu, jog galutinį „taip“ pasakiau po ilgų mąstymų ir svarstymų. Draugai ir pažįstami stengėsi atkalbėti. Ir mama nenorėjo, kad rinkčiausi kunigystę. Pati svarbiausia liūdesio priežastis, kaip ir paminėjote, buvo vienturčio sūnaus paaukojimas, prarandant galimybę būti močiute.
Žinoma, artimųjų nuostatos buvo svarbios, verčiančios dar ir dar kartą ieškoti svarių argumentų jų nepalankumui atremti. Sunkiausiomis valandomis kreipdavausi į kunigą P. Kerbelį – Našlėną, o jis vis drąsino, sakydamas: „Šok Dievui ant kaklo, nesigailėsi!“. Nors tarp manęs ir Aukščiausiojo tuomet buvo praraja, paklausiau patarimo ir puoliau į Viešpaties glėbį. Pagavo ir nebepaleidžia (juokiasi – red. pastaba).

Palikęs pedagoginę veiklą Klaipėdoje, atvykote į Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminariją. Gal galite pasidalinti su skaitytojais savo ryškiausiais prisiminimais iš studijų?

Kai kas gali stebėtis, kodėl, būdamas žemaitis, atvykau į Vilniaus, o ne Telšių kunigų seminariją. Išties ilgai svarsčiau, kokioje seminarijoje norėčiau mokytis – konservatyvioje ar liberalioje. Norėjosi rinktis tą, kurioje būtų galima save visapusiškai realizuoti. Galutinai apsisprendžiau, pabendravęs su Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos rektoriumi kunigu daktaru Hans Friedrich Fischer. Įstrigo jo pasakyti žodžiai, kad seminarijos tikslas nėra izoliuoti asmenį nuo visuomenės aukšta tvora ir auklėti, bet stengtis, kad būsimas kunigas, padedamas ugdytojų, išmoktų tverti vidinę širdies užtvarą, pats spręstų, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Tokios formacijos tada man labiausiai reikėjo. Todėl pasirinkau Vilnių.
Daug smagių akimirkų išliko iš seminarijos gyvenimo. Ryškiausi prisiminimai susiję su seminarijos laikraščio „Teesie“ leidimu. Teko rašyti straipsnius, kalbinti dėstytojus, taisyti stiliaus ir korektūros klaidas. Čia labiausiai ir privertė lituanistinės studijos. Vadinasi, vertėjo studijuoti Klaipėdoje tam, kad pasitarnaučiau seminarijos bendruomenei (klausiantis žvilgsnis – red. pastaba).
Studijų metais teko išgyventi ir daug krizių bei išbandymų. Tačiau, pasak šventojo apaštalo Pauliaus, mylintiems Dievą viskas išeina į gera. Tik per sunkumus bręstama ir tobulėjama. Tai, ką sužinojau ir patyriau seminarijoje, yra brangiausias lobis. Juo noriu dalintis su kitais.

Trakiškiai pastebi Jus, kaip labai veiklų diakoną: dėstote lietuvių kalbą ir tikybą Vytauto Didžiojo gimnazijoje, dalyvaujate įvairiuose renginiuose, organizuojate išvykas… Dažnai bendraujate su parapijiečiais. Kaip juos vertinate?

Kiekvienas sutiktas žmogus man yra Dievo Žodis, kurį noriu išgirsti. Tik per bendrystę, per bendradarbiavimą Dievas prabyla į parapijiečio ir dvasininko širdį. Dievo Žodis bus veiksmingas tik tuomet, jeigu įsiklausysi. Progų išgirsti ir įsiklausyti būna įvairiausių. Viena iš jų – šeimų lankymas. Aplankęs kalėdojimo metu kelias dešimtis šeimų, sužinai, kokiomis nuotaikomis gyvena parapijiečiai, kokios pagrindinės jų problemos, norai bei siekiai. Iš trumpų ir ilgesnių susitikimų ryškėja vienokie ar kitokie parapijos bruožai, už kuriuos gali vertinti sutiktus žmones. Džiaugiuosi Trakų parapijos tikinčiųjų nuoširdumu, paprastumu ir atvirumu. Gerumu spindinčios akys, paguodžiantis, padrąsinantis žodis, iš širdies gelmių kylanti malda byloja, kad Trakuose yra gyvas tikėjimas ir veikli meilė.

Esate paskirtas į vieną iš garbingiausių ir seniausių Lietuvos parapijų – Trakų Švč. M. Marijos Apsilankymo parapiją. Ar galite teigti, kad Trakų parapija ilgai išliks širdies kertelėje?
Pirmoji parapija, kaip ir pirmoji meilė. Sakoma, kad meilė nerūdija, po kiek laiko vėl atgyja (svajingai žiūri – red. pastaba)… Juk Dievo planai nežinomi – visada gali sugrįžti, jei ne kaip klebonas, tai kaip emeritas.
Ar galite atskleisti, koks tolesnis bus Jūsų kelias? Kokioje parapijoje norėtumėte dirbti?
Net nenujaučiu, kur teks toliau vykti. Viskas priklausys nuo vyskupo, kuriam paklūstu. Eisiu ten, kur būsiu siunčiamas. Tik vyskupas spręs, kur aš labiausiai reikalingas. Be abejo, norėčiau dirbti, tiksliau tarnauti, gyvoje parapijoje, kur yra suburta bendruomenė, kur yra išvystyta veikla. Jei naujoje parapijoje to nerasiu, ieškosiu būdų ir priemonių sugrąžinti žmogų pas Dievą. O visa kita bus pridėta iš Dangaus.
Linkime, kad troškimas išlikti šalia Dievo ir atstovauti Jį žemėje būtų toks pat stiprus, kaip šią dieną. Lai

Jūsų žodžiai ir darbai padeda tikintiesiems jausti Dievo meilę, beribį gailestingumą, atlaidumą, o netikinčius kreipti tikėjimo keliu.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra