Tėvai – Viktoras Taškūnas ir Domicelė Bieliauskaitė. Kūdikį Dūkšto bažnyčioje lapkričio 4 d. pakrikštijo kun. A. Stankevičius; krikštatėviai – Jurgis Obolevičius ir Grasilda Pobilskaitė. Gimimo metrikų išrašas padarytas 1892 m. balandžio 24 d. ir Telšių Romos katalikų dvasinės konsistorijos patvirtintas 1898 m. sausio 20 d.

 

Kunigo brolio Stanislovo duktė Stasė Taškūnaitė 1986 m. parašė, anot autorės, trumpą dėdės biografiją – „Kunigas profesorius Vincentas Taškūnas 1880–1967“ (biografijos antrasis egzempliorius – MAB 8–176). S. Taškūnaitė nuo 1922 m. gyveno pas dėdę kunigą; mirė ji 1993 metais.

 

Spaudoje V. Taškūno gyvenimo aprašymus yra pateikę Ona Vidmantaitė (Gražina Galkutė) – žurnalo „Katalikų pasaulis“ 1990 m. Nr. 22 („Kunigas kapelionas“) ir Petras Ivanovas – laikraščio „Voruta“ 2003 m. Nr. 21 („Dysnų ir Visagino padangės patriotas“). Abiejų rašinių kai kurios vietos įtikinamai rodo, kad jų autoriai rėmėsi kunigo dukterėčios informacija, nors šaltinis nutylėtas. Trumpesnės kunigo biografijos yra „Lietuvių enciklopedijos“ (Bostonas) t. XXX ir Broniaus Kviklio darbe „Lietuvos bažnyčios, V. Vilniaus arkivyskupija, I“ (Chicago, 1985). Tačiau visuose šiuose rašiniuose yra kai kurių netikslumų. Kur kas daugiau originalios informacijos yra Antano Panavo straipsniuose: „Vilniaus aušrą“ ir jos redaktorių prisiminus“ („XXI amžius“, 2003 m. Nr. 3) ir „Sielų ramintojas“ (V. Taškūno 125-osioms gimimo metinėms, „Voruta“, 2005 m. Nr. 24).

 

Pirmiausiai – kunigo gimtadienis. S. Taškūnaitė rašo, kad kunigas gimęs ne spalio 29 d., o lapkričio 11 d. Tą patį pakartoję ir kiti autoriai. Aišku, kad gimimo dieną norėta pateikti pagal Grigaliaus kalendorių, tačiau suklysta: turėtų būti lapkričio 10 d. (prie XIX a. datų pagal Julijaus kalendorių pridedama 12, o ne 13 dienų, kaip prie XX a. datų, tiksliau: 13 dienų pridedama nuo 1900 m. kovo 1 d. iki 2100 m. vasario 28 d.). Kas žino, o gal ir pats kunigas kur nors parašęs, kad gimęs lapkričio 11 d.

 

V. Taškūnas kilęs iš valstiečių – tėvai prie Dysnų ežero turėjo 6 ha ūkelį ir dar nuomojo žemės iš Ogrodnikų (pasak Ivanovo – Agrorininkų) dvaro. Vincukas buvo jauniausias vaikas iš 9. Sakoma, kad tą naktį, kai jis gimė, tėvas sapnavęs, jog užtekėjo skaisti saulė, todėl nusprendęs Vincuką pamokyti ir leisti į kunigus. Sutaupęs kiek pinigų ir paėmęs paskolą banke, tėvas nusipirko Lapušiškės vienkiemį netoli Rimšės. Į Lapušiškę šeima persikėlė 1897 m.

 

 

Pradžios mokslus V. Taškūnas ėjo Rimšėje ir Dūkšte. Pasak 1928 m. sausio 30 d. rašytos kunigo autobiografijos (MAB 318-26619), 1892 m. įstojo į Panevėžio realinę mokyklą, kurioje baigė 4 klases. Papildomą lotynų kalbos egzaminą 1898 m. išlaikė Roslavlio vyrų progimnazijoje Smolensko gubernijoje.

 

Pirmąjį prašymą priimti į Vilniaus kunigų seminariją jos rektoriui V. Taškūnas parašė 1898 m. kovo 17 d. Prašymą rašė Ogrodnikuose (Dūkšto paštas). Laikydamas stojamuosius egzaminus į seminariją, balandžio 13 d. rašė rusų kalbos diktantą „Išvyka į miestą“ („Поездка в город“ pagal N. Gogolio „Mirusias sielas“, MAB 342–4913). Diktantas įvertintas trejetu: padarytos 4 skyrybos ir 1 rašybos klaida. Balandžio 16 d. jaunuolis dokumetus atsiėmė, nes mokslo metai ėjo į pabaigą ir rugpjūčio 4 d. parašė antrą prašymą priimti į seminariją. Suminėjo prie prašymo pridėtus dokumentus: metrikų apie gimimą ir krikštą išrašą; Rimšės valsčiaus atleidžiamąjį pažymėjimą; Kauno gubernatoriaus pažymėjimą; Kauno apygardos teismo pažymėjimą; Panevėžio realinės mokyklos ir Roslavlio progimnazijos pažymėjimus; seminarijos egzaminų lapą (tiko pavasarį išlaikyti egzaminai).

 

Pasak Rimšės valsčiaus seniūno (staršinos) 1898 m. liepos 18 d. pažymėjimo, tėvas Lapušiškės viensėdyje turėjo 90 dešimtinių (apie 98 hektarus) geros žemės, jokių skolų valdžiai ar kaimo bendruomenei šeima neturėjo, išleisti jaunuolį kaimo sueigoje niekas neprieštaravo, į kariuomenę jis turėjo būti šaukiamas tik 1903 m. ir t. t. Pažymėjime antspaudą atspaudė (pasirašyti, matyt, nemokėjo) seniūno pareigas ėjęs A. Kazakevičius ir pasirašė valsčiaus raštininkas.

 

Kauno gubernatoriaus 1898 m. birželio 20 d. pažymėjime rašyta, kad jaunuolis neteistas, netardytas, jo „politinio ir dorovinio nelojalumo nepastebėta“. Tos pačios dienos Kauno apygardos teismo pažymėjime taipogi parašyta, kad jaunuolis nebuvo teistas ar tardytas.

 

Panevėžio realinės mokyklos buvusiam V klasės mokiniui 1897 m. birželio 4 d. išduotame ir direktoriaus antspaudu lapkričio 8 d. patvirtintame pažymėjime rašoma, kad V. Taškūnas į I klasę įstojo pasirengęs namie, o toje mokykloje mokėsi nuo 1892 m. rugpjūčio iki 1897 m. birželio 4 d. imtinai. I klasėje mokėsi vienerius metus, II kl. – dvejus, III ir IV klasėse – po vienerius metus. Mokinio elgesys įvertintas gerai, stropumas ir dėmesingumas – patenkinamai. Pažymiai: tikyba – 5, dailyraštis (II klasės), gamtos mokslų istorija ir gimnastika – 4, rusų, vokiečių ir prancūzų kalbos, geografija, istorija, paišyba, braižyba, aritmetika (III klasės), algebra ir geometrija – 3. Perkeltas į V klasę. Iš jos mokinys išstojo tėvo prašymu. Turėdamas trečios kategorijos išsilavinimą ir atlikęs karinę tarnybą, jaunuolis galėjo naudotis lengvata, pagal ištrauktą burtą stodamas į valstybės tarnybą.

 

Roslavlio vyrų progimnazijos 1897 m. lapkričio 22 d. pažymėjime rašoma, kad pedagogų taryboje išbandytos V. Taškūno lotynų kalbos žinios iš keturių progimnazijos klasių vaistinės mokinio vietai užimti. Bandymas išlaikytas patenkinamai. Beje, ne vieno kunigo biogafijoje XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje randame faktą apie egzaminus neva vaistinės mokinio vietai užimti. Iš tikrųjų tai buvo tik ano meto Rusijos progimnazijų ir gimnazijų keturių klasių kurso žinių patikrinimas. Žinios vaistinės mokinio vietai užimti kaip keturių klasių išsimokslinimo etalonas tiko ir kunigų seminarijoms.

 

Anot Vilniaus kunigų seminarijos 1898 m. balandžio 15 d. egzaminų lapo, stojančiojo žinios įvertintos taip: tikyba, lotynų ir rusų kalbos bei tėvynės (Rusijos) istorija – 3, geografija – 4. Egzaminų lapą pasirašė seminarijos rektorius vyskupas A. Zverovičius, seminarijos inspektorius, rusų raštijos ir istorijos dėstytojai, Vilniaus mokyklų apygardos atstovas. Mokytis kunigų seminarijoje V. Taškūnas pradėjo veikiausiai 1898 m. rudenį. Mokslai kažkodėl užsitęsė. Yra 1900 m. gegužės 8 d. V. Taškūno rašyto rusų kalbos rašomojo darbo juodraštis ir švarraštis – „Ruduo ir jo poveikis poetui pagal Puškino eilėraštį „Ruduo“ („Осень и ее влияние на поэта по стихотворению Пушкина „Осень“). Darbas įvertintas dvejetu (MAB 342–17617). Seminarijoje jaunuolis nesidrovėjo save laikyti lietuviu. Kai kartą vienas profesorius klierikų paklausė „Kas iš jūsų yra lietuvis?“, „Aš“ – atsistojo vienintelis Taškūnas.

 

Pasak Žemaičių vyskupo Mečislovo Leonardo Paliulionio 1900 m. sausio 4 d. rašto iš Žemaitijos, t. y. iš Žemaičių (Kauno) vyskupijos, kilusiems Vilniaus kunigų seminarijos auklėtiniams, jie galėjo būti įšventinti ir Vilniaus vyskupijoje. Tokie klierikai buvo Kazimieras Kavaliauskas, Aleksandras Raupelis, Stanislovas Reutas, Juozapas Stašys ir Vincentas Taškūnas (MAB 342–16443). Visą seminarijos kursą V. Taškūnas baigė 1902 m. Vilniaus vyskupijos laikinojo valdytojo V. Fronckevičiaus 1902 m. lapkričio 28 d. rašte Vilniaus kunigų seminarijos valdybai nurodyta, kad seminarijos auklėtiniai Vincentas Taškūnas, Juozapas Balčiūnas, Boleslovas Valeika, Feliksas Meškys ir Juozapas Meržejevskis jau tą pačią dieną vyktų į Kauną gauti šventimų; jiems išduoti bilietai kelionei (MAB 342–16844). Tačiau tąkart klierikai kažkodėl nebuvo įšventinti, nes atsakydamas į seminarijos 1903 m. gegužės 22 d. raštą, V. Fronckevičius gegužės 29 d. seminarijos valdybai vėl liepė išdalinti bilietus grupei klierikų vykti į Kauną įšventinimui. Bilietai su atitinkamu pažymėjimu duoti Juozapui Balčiūnui, Jonui Kundzevičiui, Vincentui Taškūnui, Steponui Umbrasui, Romualdui Chodykai, Jeronimui Janulioniui, Stanislovui Gunevičiui, Kazimierui Kavaliauskui, Aleksandrui Raupeliui, Vytautui Zaniauskui ir Ignotui Bronickiui (MAB 342–18074). Taigi jaunuolius 1903 m. birželio 14 d. (naujuoju stiliumi, tik kai kur rašoma, kad birželio 15 d.) įšventino Žemaičių (Kauno) vyskupas Paliulionis, nes Vilniuje nebuvo vyskupo rangą turėjusio dvasininko. Apie tai, kad seminariją baigė 1902 m., tačiau įšventintas tik 1903 m., V. Taškūnas rašė 1928 m. autobiografijoje ir 1940 m. anketoje. Beje, su 1902 metais kaip jo kunigystės pradžia netiesiogiai susidursime ir vėliau, Vatikano 1962 m. rašte.

 

V. Taškūnui mokantis seminarijoje išsisprendė jo tarnybos kariuomenėje klausimas. Novoaleksandrovsko (Zarasų) apskrities naujokų šaukimo komisija, remdamasi Karinės prievolės įstatymo 79 str., 1902 m. gruodžio 11 d. visiems laikams atleido jį nuo karinės tarnybos ir išrašė atitinkamą pažymėjimą (MAB 318–34284). Ligi tol jaunuolis dėl šeimyninės padėties lengvatos neturėjo ir privalėjo atlikti karinę tarnybą pagal 1902 m. šaukimą.

 

Bebaigiant seminariją sušlubavo V. Taškūno sveikata. Atsižvelgdamas į seminarijos 1903 m. sausio 30 d. raštą, vyskupijos valdytojas V. Fronckevičius kovo 11 d. leido klierikui išvykti į Knišino (?) miestą bei Lapušiškės dvarą kol pasveiks ir prašė įteikti jam reikiamą bilietą (MAB 342–18191).

 

 

V. Fronckevičius, atsakydamas į kunigų seminarijos 1903 m. birželio 4 d. raštą, dar birželio 12 d. seminarijos valdybai pranešė, jog pirmąsias iškilmingas mišias būsimiesiems naujakunigiams leis laikyti tokiose Vilniaus bažnyčiose: Juozapui Balčiūnui – Išganytojo kalno (Misionierių), Adomui Zarembai – Šv. Rapolo, Jonui Kundzevičiui ir Jeronimui Janulioniui – Šv. Jurgio, Vincentui Taškūnui – Bernardinų, Steponui Umbrasui – Šv. Petro ir Povilo bažnyčiose, Romualdui Chodykai – Katedroje. Vyskupijos valdytojas rugpjūčio 23 d. seminarijai išsiuntė dokumentus apie V. Taškūno paskyrimą vikaru į Vilniaus visų šventųjų bažnyčią. Vyskupijos valdyba rugsėjo 19 d. paprašė iš seminarijos žinių, kada gimę naujai įšventinti kunigai J. Balčiūnas, Leonas Žebrauskas, A. Zaremba, J. Kundzevičius, Maksimiljanas Starosekas, V. Taškūnas ir J. Janulionis. Žinių reikėjo sudarant 1904 metų rubricelę (rubricelė – kalendorius su dvasininkų sąrašu ir visų metų šventėmis).

 

Iš Vilniaus visų šventųjų bažnyčios Vincentas Taškūnas 1905 m. buvo perkeltas klebono pareigoms į Paberžę (Vilniaus raj.). Pamaldas laikė ir pamokslus čia sakė lenkiškai ir lietuviškai. Paberžėje praleidęs 11 mėnesių, jis pastatydino laikiną medinę bažnyčią ir kleboniją. Pasak dukterėčios S. Taškūnaitės, 1906 m. pats pasiprašė perkelti į Liacką Lydos apskrityje netoli Ščiučino. Čia klebonaudamas baigė statyti bažnyčią ir kleboniją. Dirbdamas Liacke sumanė tęsti mokslus Peterburgo Romos katalikų dvasinėje akademijoje. Todėl 1906 m. rugsėjo 13 d. paprašė kunigų seminarijos atsiųsti šios mokymo įstaigos baigimo pažymėjimą, būtinai nurodžius kiekvieno išeito dalyko pažymį: tokį pažymėjimą reikėjo pateikti dvasinei akademijai. Galbūt seminarija prašyto pažymėjimo neatsiuntė, nes 1907 m. liepos 20 d. V. Taškūnas vėl prašė tokio paties dokumento (MAB 342–7150, 32707).

 

Tačiau iš Liacko V. Taškūnas išvyko ir į Peterburgo akademiją įstojo tik 1911 metais. Iš Vilniaus vyskupijos kilusių 11 akademijos klierikų 1913 m. spalio 23 d. pasiuntė lenkiškai rašytą sveikinimą Vilniaus vyskupijos administratoriui Kazimierui Michalkevičiui jo kunigystės 25-mečio proga. Sveikinimą pirmasis pasirašęs V. Taškūnas (MAB 318–32230). Akademiją V. Taškūnas baigė 1915 m. teologijos magistro laipsniu.

 

Baigęs Peterburgo dvasinę akademiją, Vilniaus vyskupijos valdytojo Michalkevičiaus paskirtas V. Taškūnas apie penkerius metus dirbo Dysnoje (dabar Baltarusijos Vitebsko sritis, prie Dysnos ir Dauguvos santakos). Iki 1920 m. buvo Dysnos dekanas. Suorganizavo komitetą karo pabėgėliams lietuviams šelpti, įsteigė jiems lietuvišką mokyklą, sakė lietuviškus pamokslus.

 

Kaip rašoma 1928 m. autobiografijoje, iš Dysnos 1920 m. V. Taškūnas išvyko ir grįžo į Lietuvą dėl ligos. Nuvažiavęs į Marijampolę ir gavęs vysk. J. Matulaičio pritarimą, įstojo į Marijonų vienuolyną. Pabuvęs noviciatu 6 savaites ir pajutęs pašaukimo stoką vienuoliškam gyvenimui, vienuolyną paliko. Atvyko į Vilnių, kur 1920 m. rugsėjo 6 d. paskirtas lietuvių gimnazijos ir lietuvių mokytojų seminarijos tikybos dėstytoju. Gimnazijoje dirbo dvejus metus („Vilniaus lietuvių gimnazija. 10-ties metų sukaktuvėms paminėti“, Vilnius, 1925;Vytauto Didžiojo vardu gimnazija pavadinta 1921 08 22). Vilniaus lietuvių mokytojų seminarijos kapelionu buvo iki jos uždarymo 1927 m.; seminarijoje dar dėstė istoriją. Nuo 1922 m. kartu ėjo Šv. Stepono bažnyčios klebono (rektoriaus) pareigas. Į Vytauto Didžiojo gimnaziją kaip jos kapelionas grįžo 1926 m., padėdavo abiturientams. Globojo gimnazijos Eucharistijos karžygių kuopą. Būdavo klasių auklėtoju (MAB 47-70, 74, 92). Tikybos pamokas gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje dėstydavo suprantamai. Pasižymėjo didele tolerancija, su niekuo nekonfliktavo, pabrėždavo, kad reikia gerbti kito nuomonę ir sugebėti apginti savąją. Vytauto Didžiojo gimnazijos kapeliono pareigų 1935 m. vasarą V. Taškūnas atsisakė. Į jo vietą arkivyskupas paskyrė Šv. Mikalojaus bažnyčios kleboną ir Vilniaus „Ryto“ draugijos pirmininką kun. Kristupą Čibirą.

 

 

O. Vidmantaitė „Katalikų pasaulyje“ rašo, kad Taškūnas „dalyvavo šv. Andriejaus Bobolės palaikų perkėlime Polocke“. Autorė tikriausiai girdėjusi apie šventojo palaikų perkėlimą į Maskvą, į Rusijos Sveikatos liaudies komisariato Higienos muziejų, ir mano V. Taškūną buvus to įvykio liudininku. Anaiptol. Kai kuriose lietuviškose enciklopedijose rašoma, kad palaikai išvežti 1920 metais. Tačiau patikimesni lenkų šaltiniai (pvz.: Felicjan Paluszkiewicz. Tropem św. Andrzeja Boboli.Warszawa, 2000 ir kt.) nurodo kitą ir tikslią datą – 1922 m. liepos 20 d. Bolševikų kariškiai šv. Andriejaus Bobolios karstą išvežė be jokių ceremonijų ir be jokios vietos veikėjų ar katalikų dvasininkų palydos. Dysnoje, už kelių dešimčių kilometrų nuo Polocko, Taškūno jau seniai nebebuvo, Baltarusijai priklausiusį Polocką nuo Lenkijos valstybės skyrė griežtai saugoma siena, santykiai tarp Tarybų Rusijos ir Lenkijos anuomet buvo tokie priešiški, kad iš Vilniaus į Polocką nuvykti 1922 metais kunigas negalėjo.

 

Kas kita paties V. Taškūno paliudijimas (pasirašyta kriptonimu V. T.) straipsnyje „Šventojo Andriejaus Bobolės relikvijas prisiminus“ laikraščio „Vilniaus aušra“ 1938 m. Nr. 19. Mat tų metų Velykų pirmąją dieną (balandžio 17 d.) popiežius Pijus XI palaimintąjį Andriejų Bobolią Romoje iškilmingai paskelbė šventuoju (jo šventė yra gegužės 16 d.). Straipsnio autorius pasakoja:

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Andriejaus Bobolios palaikai 1923 m. spalio mėn. iš Maskvos per Odesą buvo išvežti į Italiją, o 1938 m. pervežti į Varšuvą. Į sutikimo iškilmes buvo nuvažiavę kai kurie Vilnijos kunigai lietuviai. Pasak informacijos „Vilniaus aušros“ tų metų Nr. 41, Vilniaus miestas gavo šv. A. Bobolios relikvijas – dvi nemažas rankos dalis. Jos laikinai buvo padėtos Vilniaus arkivyskupo koplyčioje, spalio 23 d. perneštos į Katedrą, o spalio 25 d. – į Šv. Kazimiero bažnyčią.

 

Po Vincento Taškūno tėvo mirties 1919 metais Lapušiškę valdė Vincento brolis Silvestras. Kunigas čia dažnai atvykdavo vasaroti, mėgo pasiirstyti ežere, pavažiuoti arkliu į Rimšės ar Dūkšto bažnyčias. Lapušiškėje dažnai viešėdavo kunigai K. Čibiras, P. Bieliauskas, N. Raštutis, E. Basys, Dūkšto klebonas Z. Butkevičius. Pas save į Vilnių 1922 m. paėmė brolio Stanislovo jaunas dukras Stasę ir Valeriją. Abi seserys mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Dėdė kunigas padėjo joms baigti ir universitetą: Stasė tapo mokytoja, Valerija – gydytoja. Stasė Taškūnaitė 1937-1938 mokslo metais netgi mokytojavo Vyt. Didžiojo gimnazijoje; dėstė istoriją (MAB 47-57, 74, 88). Padėjo kunigas siekti mokslų dar keliems brolių ir seserų vaikams, gyvenusiems Nepriklausomoje Lietuvoje.

 

Keliolika V. Taškūno gyvenimo metų susiję su darbu Vilniaus kunigų seminarijoje. Mirus kun. Petrui Kraujaliui, arkivyskupas R. Jalbžikovskis 1933 m. rugsėjo 9 d. Taškūną paskyrė seminarijos lietuvių kalbos profesoriumi (MAB 342-19263). Vėliau seminarijoje jis dėstė kitus dalykus. Pavyzdžiui, 1943-1944 mokslo metais I ir II filosofijos kursams dėstė lotynų kalbą. Tais pačiais metais dar dėstė patrologiją (MAB 342-26870; patrologija – krikščionių teologijos skyrius apie Bažnyčios tėvų gyvenimą ir jų raštus). Tiesa, 1941 m. spalio 14 d. arkivyskupas metropolitas jį buvo paskyręs Vilniaus II vidurinės mokyklos kapelionu ir religijos mokytoju (MAB 318-35310). Ta proga pagal 1373 kanono 2 paragrafą ir 1381 kanoną kunigui suteiktas vardas missio canonica.

 

 

Vilniaus lietuvių katalikų visuomeninis gyvenimas XX a. 3-4 dešimtmečiuose daugiausia telkėsi apie vienintelę mieste lietuvišką Šv. Mikalojaus bažnyčią bei prie jos buvusią salę ir Vytauto Didžiojo gimnaziją. Renginiuose dažnai dalyvaudavo žinomi lietuvių muzikai Julius Sinius, Konstantinas Galkauskas, Antanas Krutulys.

 

Už lietuviškai patriotišką veiklą V. Taškūnas kelis kartus trauktas lenkų teismo atsakomybėn, o 1927 m. spalio mėnesį buvo uždarytas į Lukiškes; kartu už grotų pateko tuo metu Vilnijoje gerai žinomi kunigai Nikodemas Raštutis, Petras Kraujalis, Jonas Karvelis, Pranciškus Bieliauskas, Ambraziejus Jakavonis, Vincas Bobinas ir dar keli lietuvių veikėjai pasauliečiai.

 

Dėl lietuviškųjų organizacijų persekiojimo grupė aktyviųjų Vilniaus lietuvių 1937 m. vasario mėn. nusiuntė memorialą Lenkijos prezidentui I. Moscickiui. Memorialą pasirašiusieji Vilniaus miesto storastijoje liepos 3 d. buvo ištardyti ir nubausti: kun. K. Čibiras, K. Stašys, J. Maceika, kun. P. Bieliauskas ir R. Bagdonas – pabauda po 100 zlotų, o kun. V. Taškūnas, kun. A. Viskanta, A. Krutulys, J. Jankauskas ir R. Mackevičius – po 50 zl. Anot storastijos, memorialu jo autoriai užgavo administracijos organus. Vilniaus apygardos teismas 1938 m. kovo 8 d. visus kaltinamuosius išteisino.

 

Gerai suprasdamas spaudos vaidmenį ideologinėje kovoje, 1932 m. spalio mėn. V. Taškūnas pradėjo leisti ir redaguoti katalikišką leidinį „Vilniaus aušra“. Iki 1937 m. jis ėjo kas mėnesį, paskui 2 kartus per mėnesį, o nuo 1938 m. iki 1939 m. rudens buvo savaitraštis. Leidinys spausdino religinio turinio straipsnius, aiškino Šventojo rašto tiesas, rašė apie katalikiškųjų organizacijų, ypač apie Lietuvių šv. Kazimiero draugijos, veiklą, svarstė kultūros, švietimo ir kitus klausimus, pateikdavo informacijų iš lenkų okupuotos Rytų Lietuvos provincijos gyvenimo. „Vilniaus aušra“ ėjo su vyskupo aprobata, todėl kunigai lietuviai savo parapijose leidinį masiškai platino. Be to, V. Taškūnas bendradarbiavo kituose Vilniaus lietuvių leidiniuose: „Kelias“, „Jaunimo draugas“, „Vilniaus rytojus“, rašinėjo į Nepriklausomoje Lietuvoje ėjusią spaudą: į „Mūsų laikraštį“ ir „Draugiją“ Kaune, į „Šaltinį“ Marijampolėje. Pasak O. Vidmantaitės, V. Taškūnas dažnai pasirašinėjo Skaidrio ir V.T. slapyvardžiais, nors slapyvardžių sąvade „Lietuviškieji slapyvardžiai“, t. 1 (Vilnius, 2004) nurodyti tik slapyvardžiai K.V.T. ir V.T. Be abejo, bent jau „Vilniaus aušroje“ V. Taškūnas galėjo pasirašyti ir kitais slapyvardžiais, kuriuos atskleistų nebent laikraščio archyvas, tik nežinia, ar jis kur nors išlikęs.

 

Redakcijos kreipimesi į brangius tautiečius „Vilniaus aušros“ pirmajame numeryje sakoma:

 

 

 

Tai kovai pirmiausiai reikėjo geros katalikiškos spaudos.

 

Vilniaus lietuvių šv. Mikalojaus parapijoje 1933 m. gruodžio 3 d. surengta spaudos diena. Bažnyčioje atlaikyta suma, o vakare iškilmingus mišparus laikęs V. Taškūnas ragino tikinčiuosius susirūpinti „Vilniaus aušra“, nes jos prenumeruojamų egzempliorių skaičius Vilniuje nesiekė nė 50-ties.

 

Kone kiekvienas „Vilniaus aušros“ numeris prasidėdavo tam tikram sekmadieniui skirtu Evangelijos skirsniu („Dievo žodis“), o paskui sekė atitinkamas komentaras. Daugumą tų komentarų sukūrė pats laikraščio redaktorius (parašai K.V.T, V. Taškūnas…). Pvz., 1937 m. Nr. 6 po „Dievo žodžio“ Velykų šventei K.V.T. komentare, be kita ko, sakoma:

 

 

 

1937 m. Nr. 20 po „Dievo žodžio“ dvidešimt ketvirtam sekmadieniui po Sekminių Kun. V.T. komentare pažymėta:

 

 

 

Ne visada savo rašinius V. Taškūnas apskritai pasirašydavo. Be parašų yra ne tik kai kurie „Dievo žodžio“ komentarai ar kreipimaisi į Eucharistijos karžygius. Net kelionių įspūdžius keliuose laikraščio numeriuose iš eilės autorius pamiršdavo pasirašyti ir tik vėliau susizgribdavo.

 

„Vilniaus aušroje“ yra gana daug Skaidrio slapyvardžiu pasirašytų rašinių. Pirmiausia tai žymių dvasininkų nekrologai ar gyvenimo ir darbų aprašymai tų žmonių mirties progomis: „Mačiulis-Maironis“ (1932 m. Nr. 2), straipsnis apie mirusį J. Tumą-Vaižgantą (1933 m. Nr. 6), „A. a. kun. Petras Kraujalis“ (1933 m. Nr. 9), „Gerasis Ganytojas“ – apie arkivyskupo J. Matulevičiaus-Matulaičio laidotuves (1934 m. Nr. 12), „A. a. kun. Klemensas Maliukevičius“ (1935 m. Nr. 1). Apie pastarąjį dvasininką autorius rašė: „Klebonaudamas Trakuose audringais karo laikais patyrė daug vargo ir nemalonumo, bet tas nepalaužė jo darbštumo ir energijos. <…> Jis, kaip Lietuvos patriarkas, rodydamas į matomąją nuo jo atnaujintos bažnyčios N.[epriklausomą] Lietuvą, mokėjo jaunai kartai įkvėpti Tėvynės meilę ir susiinteresavimo Kęstučio pilies griuvėsiais. Ilgus metus Velionis stovėjo mūsų senovės griuvėsių sargyboj. <…> Neilgai klebonavo Valkinyke, vos tik pusantrų metų, bet a. a. Kl. Maliukevičiaus asmuo pasiliks ilgesniems laikams jų atmintyje“. Beje, V. Taškūnas Maliukevičiaus laidotuvėms į Valkininkus nuvežė gražų Šv. Kazimiero draugijos vainiką. Laidotuvėse dalyvavę iš Lietuvos atvykę dvasininkai paskui lankėsi Vilniuje, susitiko su čionykščiais lietuvių kunigais ir kitais veikėjais. Tai kanauninkas Vladas Mironas iš Kauno, Kaišiadorių klebonas kan. Alfonsas Varnas, Žaslių klebonas kan. Matas Cijūnaitis, Vievio klebonas kan. Juozas Mincevičius. Rašyta, kad į Vilnių kartu buvo atvykęs ir Kaišiadorių vyskupo pavaduotojas prelatas Juozapas Labukas (Matulaitis-Labukas), nors pastarasis Maliukevičiaus laidotuvėse nedalyvavo.

 

„Vilniaus aušros“ 1938 m. Nr. 9 išspausdintas Skaidrio str. „Prelatas Aleksandras Dambrauskas“ – apie vasario 19 d. Kaune mirusį žymų lietuvių visuomenės veikėją, filosofą, poetą (slapyv. Adomas Jakštas). 1939 m. vasario 10 d. mirė ius Pijus XI. Tai netekčiai skirtas Skaidrio str. „Pijus XI ir Lietuva“ „Vilniaus aušros“ Nr. 7. Priminta, kad tas ius 1922 m. pripažino Lietuvos valstybę de jure, o 1926 m. įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją. 1939 m. birželio 10-12 d.d. Vilniuje lankėsi 17 metų čia nebuvęs vyskupas M. Reinys. „Vilniaus aušros“ Nr. 25 yra „Jo Malonybės Vyskupo Mečislovo Reinio palaiminimas „Vilniaus aušrai“. Tai vyskupo birželio 13 d. laiškas savaitraščiui ir V. Taškūno komentaras.

 

Svarbi vieta V. Taškūno rašiniuose tenka katalikų tikėjimo stiprinimo klausimams. Skaidrio str. „Kaip apsiginti nuo komunizmo?“ „Vilniaus aušros“ 1933 m. Nr. 5 rašoma: „Visi žinome, ko nori, ko siekia komunistai. Jų tikslas išgriauti iš pamatų dabartinę visuomeninę ir valstybinę tvarką, o įvesti naują be Dievo, be krikščionybės ir be nuosavybės. Eina prie to tikslo be atodairos, žudydami milijonus žmonių, versdami išsižadėti tikybos, gyventi ir dirbti bendrai ne sau, bet komunizmo gerovei“. Pasak autoriaus, geriausias būdas kovoti su komunizmu – stiprinti tikėjimą. Str. „Pagalba jaunimui“ 1939 m. Nr. 27-28 Skaidrys rašė: „Niekas nepatiria tiek daug ir taip didelių tikėjimui ir dorovei pavojų, kaip bręsta jaunimas. <…> Jaunimas dažnai melą palaiko tiesa, purvus – auksu ir skaudžiai apsigauna ir net nupuola“. Todėl jaunimą reikia šviesti per katalikiškas organizacijas, mokyklas ir kt.

 

Kita vertus, V. Taškūnas neabejojo Bažnyčios pajėgomis ir autoritetu. Laikraščio 1939 m. Nr. 11 straipsnyje „Tu es Petrus“ (Tu esi Uola), skirtame iaus Pijaus XII vainikavimo iškilmėms kovo 12 d., rašė:

 

 

Yra visa daugybė mažesnių informacinio pobūdžio V. Taškūno rašinių. „Vilniaus aušros“ 1934 m. Nr. 3 paskelbtas V.T. straipsnelis „Vyskupo Reinio jubiliejus“ – vyskupo 50-mečiui; Nr. 6 – Skaidrio „Viešpaties Jėzaus širdis“, kuriame pasakojama apie nuo 1924 m. prie Šv. Mikalojaus bažnyčios veikusią Jėzaus Širdies broliją; 1935 m. Nr. 10 – Skaidrio „Vilniaus Tretininkių kongregacijos lankymas“: apie vyskupo K. Michalkevičiaus lankymąsi pas šv. Mikalojaus parapijos klebono globojamą Lietuvių šv. Pranciškaus tretininkių kongregaciją; 1936 m. Nr. 2 – Skaidrio informacijų rinkinys „Katalikų Bažnyčios laimėjimai 1935 metais“: apie Bažnyčios pasiekimus įvairiose šalyse ir Vatikane; Nr. 5 – Skaidrio „Lietuvė – motina“, Motinos dienai skirtas rašinėlis, o Nr. 6 – str. „Tikroji priebėga“; pastarajame straipsnyje vėl patariama maldomis ir sakramentais gelbėtis nuo raudonojo viešpatavimo. Minėtini dar du informacinio pobūdžio 1937 m. Skaidrio rašiniai: „Vilniaus bazilika“ Nr. 8 – apie Vilniaus katedrą pasibaigus ilgam remontui po didžiulio Neries potvynio 1931 m. pavasarį ir „Anglijos karaliaus Jurgio VI vainikavimas“ Nr. 10.

 

 

Rengiantis Vytauto Didžiojo jubiliejui 1930 metais, V. Taškūnas dalyvavo sukakties minėjimo Vilniaus lietuvių organizacinio komiteto veikloje.

 

Rimto dėmesio nusipelno Vincento Taškūno kita visuomeninė veikla. Jis – vienas iš Lietuvių šv. Kazimiero draugijos jaunimui katalikiškai auklėti, šviesti ir kultūriškai lavinti steigėjų. Kiti svarbiausi draugijos organizatoriai buvo kunigai: P. Kraujalis, J. Skruodys, N. Raštutis ir V. Zajančkauskas. Dar 1922 m. gegužės 23 d. Taškūnas prašė Vilniaus miesto starostos (viršininko) legalizuoti (įteisinti) Lietuvių šv. Kazimiero draugiją. Tačiau gavo birželio 24 d. nemotyvuotą neigiamą atsakymą; tik žodžiu buvo pasakyta, kad panašios lietuvių draugijos jau veikia ir steigti naujas nebūtina. Todėl V. Taškūnas birželio 24 d. su pareiškimu kreipėsi į Lenkijos vyriausybės atstovą Vilniaus kraštui (MAB 242-443). Paaiškino, kad Šv. Kazimiero draugija yra ne tautinio pobūdžio, o tik visuomeninė katalikiška organizacija. Grynai katalikiškų kitų lietuvių organizacijų, pasak pareiškimo, nebuvo.

 

Šv. Kazimiero draugijos įstatai patvirtinti 1925 m., o draugija praktiškai pradėjo veikti kitais metais. Rytų Lietuvos kaimuose draugija išlaikė vaikų darželius, knygynus (bibliotekas), skaityklas, rengė jaunimo vakarėlius, chorų varžybas, ekskursijas. Paprastai kovo 4 d. draugijos Centro valdyba ir skyriai minėdavo savo globėjo dieną.

 

Šv. Kazimiero dr-jos vadovu, Centro valdybos pirmininku, V. Taškūnas išrinktas 1933 m. ir buvo juo iki draugijos uždarymo 1937 m. Rūpinosi dr-jos skyrių išlaikymu; valdžiai juos uždarinėjant, rašė skundus, memorandumus lenkų pasaulietinei ir dvasinei vyresnybei.

 

1933-ieji metai iaus buvo paskelbti Šventaisiais metais. Vasario 5 d. šv. Mikalojaus salėje įvyko eilinis Vidaus misijų draugijos narių susirinkimas. Kun. Taškūnas paaiškino Šventųjų metų proga iaus išleisto rašto kai kurias mintis paskesniųjų pasaulio įvykių fone, paragino vilniečius daugiau rūpintis katalikiškais laikraščiais. Šventaisiais metais ypatingas dėmesys skirtas Vilniaus Kalvarijų lankymui.

 

1933 m. kovo 4 d. Šv. Kazimiero draugijos pirmininkas Šv. Mikalojaus bažnyčioje atlaikė iškilmingas mišias draugijos narių intencija. Vakare susirinkimą Vytauto Didžiojo gimnazijos salėje taipogi atidarė V. Taškūnas. Sugiedotas iaus himnas, buvo studento J. Maceikos paskaita, deklamacijos ir giesmės. Gražiai pasirodė J. Siniaus diriguojamas Šv. Kazimiero orkestras. Švenčionyse balandžio 21-22 d.d. įvyko pirmasis apskrities Šv. Kazimiero dr-jos skyrių atstovų suvažiavimas. Jį sveikino draugijos Centro valdybos pirmininkas. Per Velykas V. Taškūnas buvo nuvykęs į Kabelius (dabar Varėnos raj.), kuriuose su draugijos vietos skyrių vadovybėmis tarėsi apie skyrių veikimą. Didžiojo šeštadienio vakarą bažnyčioje pasakė ilgą pamokslą apie Kristaus kančias, o antrąją švenčių dieną aiškino, kaip kaimiečiai turėtų darbuotis Dievo garbei ir tautos naudai. Gegužės 14 d. Šv. Kazimiero dr-jos Centro valdyba rengė Motinos dienos minėjimą.

 

Per Sekmines 1933 m. Vilniaus Kalvarijų kryžiaus kelio procesijoje Taškūnas vedė gausiausią lietuvių moksleivių ir jaunimo būrį; kitus maldininkų būrius vedė kunigai P. Bieliauskas ir K. Čibiras. Sekminių antrąją dieną Taškūnas atlaikė iškilmingas pamaldas Šv. Kazimiero draugijos nariams Šv. Jono bažnyčioje. Po pamaldų šv. Mikalojaus salėje įvyko draugijos atstovų susirinkimas. Draugijos pirmininkas lankėsi Beniakainių padangėje. Birželio 5-6 d.d. Vilniuje vyko draugijos skyrių atstovų suvažiavimas. Dalyvių buvo apie 100-tas. Suvažiavimą atidarė ir paskaitą „Šv. Kazimiero draugija ir jos reikšmė“ skaitė V. Taškūnas. Draugijos Centro valdyba įgaliojo Valkininkų kleboną ir Trakų dekaną K. Maliukevičių globoti draugijos skyrius savo parapijoje ir visame dekanate. Vasaros atostogų metu draugijos pirmininkas lankėsi Rimšėje, Dūkšte, Butrimonyse (dabar Šalčininkų raj.), Palūšėje ir kitur. Visur tarėsi apie draugijos skyrių veiklą.

 

1933 m. spalio 8 d. Vilniuje įvyko Šv. Kazimiero draugijos metinis susirinkimas. V. Taškūnas buvo perrinktas draugijos pirmininku. Kiti Centro valdybos nariai: vicepirmininkas – daktaras Vytautas Legeika, sekretorius – mokytojas R. Bagdonas, kasininkas – kun. N. Raštutis, narys be pareigų – advokatas A. Juknevičius; kandidatai į valdybą: S. Urbonavičius, A. Stanelis, J. Maceika; revizijos komisija: A. Matulionienė, B. Žižytė, J. Jasiulionis.

 

Šv. Kazimiero draugijos Marcinkonių (dabar Varėnos raj.) skyrius aikštėje priešais bažnyčią 1933 m. gruodžio 6 d. pastatė kryžių. Kitą dieną lenkų valdžia jį nugriovė. Marcinkonių įvykiai priminė 1893 m. Kražių skerdynes. Apie tai pirmiausia parašė visi Vilniaus lietuvių laikraščiai. Šv. Kazimiero draugijos pirmininkas V. Taškūnas ir sekretorius R. Bagdonas gruodžio 11 d. važinėjo į Marcinkonis. Kai tik žinia apie kryžiaus išniekinimą buvo gauta Kaune, Vilniui vaduoti sąjungos radijo žurnalas „Pavergtas Vilnius“ apie tai paskelbė visai Lietuvai. Iš visų Lietuvos kampų tuojau pasipylė protestai. To kryžiaus istorija ir gyventojų lietuvių areštai plačiausiai aprašyti Dzūko Varėnio (Vinco Uždavinio) knygelėje „Išniekinti kryžiai“ (Kaunas, 1934). Balstogės vaivada išleido oficialų aplinkraštį, neva nesusipratimas įvykęs dėl to, kad žemesnieji valdininkai nesusiorientavę vietos sąlygose. Per 1933 m. Kalėdų atostogas Taškūnas lankėsi Švenčionyse, Dūkšte ir Rimšėje.

 

1934 metais per Lietuvos nepriklausomybės šventę vasario 16 d. Šv. Mikalojaus bažnyčioje kun. P. Bieliauskas laikė iškilmingas mišias, o V. Taškūnas pasakė pamokslą. Pamaldose dalyvavo žymūs Vilnijos lietuvių veikėjai, pavyzdžiui, Laikinojo lietuvių komiteto pirmininkas K. Stašys ir Trakų dekanas K. Maliukevičius. Kovo 4 d. minėtos šv. Kazimiero mirties 450-osios metinės. Šv. Mikalojaus bažnyčioje V. Taškūnas atlaikė sumą, o pamokslą sakė K. Čibiras. Sukakčiai skirtą susirinkimą vakare surengė lietuviai skautai su eucharistininkais. Antrąją Sekminių dieną Šv. Jono bažnyčioje Taškūnas atlaikė mišias už visą Šv. Kazimiero draugiją; pamokslą pasakė kun. N. Raštutis. Vakare draugijos Centro valdyba su skautais surengė jubiliejinį susirinkimą šv. Kazimierui pagerbti. Gruodžio 20 d. Vytauto Didžiojo gimnazijoje V. Taškūnas su mokyklos skautais pasidalino kalėdaičiais.

 

1935 m. sausio 27 d. įvyko Šv. Kazimiero draugijos metinis susirinkimas. Jį atidarė ir pranešimą apie draugijos veiklą padarė V. Taškūnas. Pranešime pažymėta, kad draugiją ištiko keli skaudūs smūgiai: gruodžio pradžioje mirė veiklus draugijos narys K. Maliukevičius ir kt. Visi mirusieji aktyvistai buvi pagerbti atsistojimu, sukalbėjus „Amžinąjį atilsį“. Į draugijos Centro valdybą perrinkti visi buvę jos nariai. Revizijos komisija: inžinierius K. Blažys, A. Matulionis ir agronomas M. Čibiras. Per draugijos patrono šventę kovo 4 d. Šv. Mikalojaus bažnyčioje V. Taškūnas atlaikė sumą, o pamokslą pasakė N. Raštutis. Skaidrio str. „Mūsų sodžiaus švietėjai“ „Vilniaus aušros“ Nr. 4 gražiai atsiliepta apie draugijos moterų skyriaus studenčių sekciją, kurios žaliakepurės sesės vyko į kaimus. „Gerų norų ir energijos kupinos, o labiausiai linksmai nusiteikusios, visur įnešė mūsų nuvargintam ir prispaustam sodžiui daug jaukios nuotaikos ir lietuviškai katalikiškos dvasios“. Per Sekmines Šv. Mikalojaus bažnyčioje Taškūnas pašventino Šv. Kazimiero dr-jos Gervėčių rajono vėliavą. Šv. Mikalojaus salėje draugijos Aušros vartų skyrius 1935 m. gruodžio 22 d. surengė Vilniaus tarnaitėms Kūčias. Dalyvavo visa draugijos Centro valdyba ir daug svečių.

 

Šv. Kazimiero dr-jos Centro valdyba „Vilniaus aušros“ 1935 m. Nr. 5 paskelbė, kad rengiama lietuvių sodžiaus meno paroda. Skyrių prašyta pasirodyti su vertingiausiais savo dirbiniais. Artėjančiam draugijos 10-mečiui skirtą parodą antrą Sekminių dieną (birželio 10 d.) Vytauto Didžiojo gimnazijos salėse atidarė Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas K. Stašys. Kalbą prieš atidarymą pasakė draugijos pirmininkas V. Taškūnas. Paroda veikė 15 dienų (uždaryta birželio 25 d.). Ją aplankė tūkstančiai žmonių. Birželio 26 d. V. Taškūnas Šv. Mikalojaus bažnyčioje už parodos rengėjus ir dalyvius atlaikė padėkos mišias.

 

Adutiškio (dabar Švenčionių raj.) valsčiaus komendantas 1935 m. vasarą patraukė atsakomybėn kai kurių Šv. Kazimiero draugijos skyrių atstovus, kam tie skolino lietuviškas knygas ne draugijos nariams. Patrauktas ir pats draugijos pirmininkas. Dvi bylas V. Taškūnas pralaimėjo, nors gynėju jose dalyvavo advokatas A. Juknevičius. Trečioji byla laimėta: Juknevičius teismui įtikinamai išaiškino, kad draugijos Centro valdyba su jos pirmininku neatsako už skyrių valdybų nusižengimus draugijos įstatams (pagal juos knygos skolintinos tik draugijos nariams). Dėl pralaimėtų bylų buvo paduotos apeliacijos.

 

Šv. Kazimiero draugijos 10-mečio oficialus minėjimas vyko 1936 m. kovo 4 d. Mišias Šv. Mikalojaus bažnyčioje atlaikė kun. A. Viskantas, pamokslą pasakė kun. P. Bieliauskas. Iškilmingą susirinkimą vakare atidarė V. Taškūnas. Pranešimą apie draugijos veiklą per 10 metų padarė advokatas A. Juknevičius. Sukakties proga draugija gavo nemažai sveikinimų, tarp jų iš Nepriklausomos Lietuvos ir Amerikos. Susirinkimas išsiuntė telegramą iui. Okupacinė lenkų valdžia tuo metu ypač stiprino represijas prieš lietuviškas organizacijas ir mokyklas. Šv. Kazimiero dr-jos narių metiniame susirinkime kovo 29 d. jos pirmininkas V. Taškūnas pranešė, kad nuo Naujųjų Metų valdžia uždarė 54 draugijos skyrius ir 10 skaityklų. Naujų leidimų veikti negauta. V. Taškūnas vėl išrinktas Centro valdybos pirmininku (vicepirmininke – Z. Stašienė, sekretoriumi – R. Bagdonas, kasininku – kun. P. Bieliauskas, valdybos nariu be pareigų – J. Maceika). Vilniaus vaivada 1936 m. pabaigoje uždraudė draugijai veikti pasienio ruože.

 

Metiniame visuotiniame Šv. Kazimiero dr-jos susirinkime 1937 m. rugsėjo 12 d. V. Taškūno pranešime konstatuota, kad uždaryti bemaž visi draugijos skyriai. Susirinkimas paliko buvusią valdybą. Rugsėjo 3 d. Taškūnas lankėsi Vilniaus vaivadijos įstaigoje, o rugsėjo 22 d. – Balstogės vaivadijos įstaigoje. Deja, skundai vaisių nedavė. Lapkričio 6 d. į Vilnių iš Zakopanės, kur gydėsi, buvo atgabentas ir ištremtas į Neprikl. Lietuvą aktyvus Šv. Kazimiero draugijos ir kitų lietuviškų organizcijų veikėjas kun. Nikodemas Raštutis. Lapkričio 25 d. vakarą padaryta krata Šv. Kazimiero dr-jos raštinėje ir skaitykloje Vilniuje. Krata buvo ir pas Taškūną jo privačiame bute. Tą pačią dieną kratos įvykdytos pas draugijos kasininką P. Bieliauską ir valdybos narį J. Maceiką. Krėstos kitų lietuviškų organizacijų buveinės ir veikėjų butai. Konfiskuotas laikraščio „Vilniaus rytojus“ lapkričio 19 d. numeris. 1937 m. gruodžio 31 d. Šv. Kazimiero draugijos Centro valdyba buvo pakviesta į Vilniaus miesto storastiją ir įteiktas raštas, kad draugijos veikla sustabdoma, o jos turtui apsaugoti paskirtas kuratorius advokatas Vilanovskis. Draugijos turtą ir raštinės knygas jis perėmė 1938 m. sausio 4 d.

 

V. Taškūnas dalyvavo ir Vilniaus lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikloje. Draugijos nariu tapo 1930 m. (MAB 67-264/3), o visuotiniame susirinkime 1936 m. kovo 22 d. buvo išrinktas kandidatu į draugijos valdybą (pirmininku – kun. K. Čibiras).

 

1936 m. antrąją Sekminių dieną V. Taškūnas Šv. Jono bažnyčioje atlaikė iškilmingas pamaldas lietuvių maldininkams (pamokslą pasakė P. Bieliauskas). Apie 2 tūkst. žmonių, suplaukusių kone iš visų Vilniaus krašto kampelių, procesija traukė Vilniaus gatvėmis į Kalvarijas per Sekmines 1937 metais. Vienus, moksleivius, vedė kun. prof. V. Taškūnas ir kun. kapelionas E. Basys, kitus – kun. P. Bieliauskas ir Valkininkų vikaras J. Grabauskas.

 

Nočioje (dabar Baltarusijos Varenavo raj.) jos parapijietis Konstantas Molis 1937 m. birželio 27 d. atlaikė primicijas. Primicijantui atstovavo dekanas B. Sakavičius ir klierikas J. Poškus, mišias prižiūrėjo V. Taškūnas. Pamokslą lietuviškai ir lenkiškai pasakė P. Bieliauskas.

 

1938 m. kovo mėnesį Taškūnas susirgo. Kelias savaites gulėjo ligoninėje. Po to taisyti sveikatos išvažiavo į Truskaveco kurortą Vakarų Ukrainoje. Gydydamasis nedykinėjo, domėjosi vietos gyventojų buitimi ir istorija, lankė įdomesnes apylinkių vietas. Paskui savo įspūdžius Skaidrio slapyvardžiu išspausdino 9-niuose tų metų „Vilniaus aušros“ numeriuose: „Truskaveco kurortas“ Nr. 24 – vaizdingai aprašyta besigydanti publika; „Žibalo versmės Borislave“ Nr. 25 – naftos verslovė už 8 km nuo kurorto; „Naftos valykla“ Nr. 26 – apie Drogobyčiaus naftos perdirbimo įmonę; „Ukrainiečiai“ Nr. 27-28 – apie Galicijos ukrainiečių istoriją; „Ukrainiečių tikybinė padėtis“ Nr. 29 – religijos būklė krašte; „Iš ukrainiečių gyvenimo“ Nr., Nr. 30-33 – gyventojų buitis, istorijos vaizdai, unitai, Lvovas.

 

V. Taškūnas gavo Pijaus Maksimavičiaus lietuviškai rašytą kvietimą, kad vyskupas St. Lukomskis Lomžos katedroje 1939 m. balandžio 30 d. jam suteikęs kunigystės šventimus; jaunasis kunigas kvietė Taškūną gegužės 28 d. atvykti į jo pirmąsias mišias Seinų katedroje.

 

 

Keletą metų V. Taškūnas buvo Vilniaus krašto lietuvių Eucharistijos karžygių organizacijos vyriausiasis vadovas – globėjas. Pirmą kartą 1936 metais į vaikučius jis prabilo balandžio 5 d. per Eucharistijos karžygių Vilniaus kuopos susirinkimą šv. Mikalojaus salėje. „Vilniaus aušros“ Nr. 5 išspausdintame kreipimesi į Eucharistijos karžygius gegužės 3 d. švęstos Motinos dienos proga eucharistininkų globėjas rašė: „Gerai padarytut, kad šią ar kitą gegužės mėn. dieną priimtut už savo motinas šv. Komuniją ir padarytut joms kokį nors malonumą“. Melstis už motinas eucharistininkai raginti ir vėlesniais metais. Globėjo kreipimesi laikraščio Nr. 9 naujųjų mokslo metų pradžios proga vaikai raginti būti lietuviais, gerai mokytis, ypač uoliai mokytis tikybos. Vėliau mokslo metų pradžiai Eucharistijos karžygiams būdavo nustatomos irgi panašios intencijos: 1937 m., 1939 m. – „Dieve, padėk mums gerai mokslus išeiti“. Kitame kreipimesi į eucharistininkus „Brangūs vaikučiai“ dėl spalio 25 d. įvyksiančios Kristaus Karaliaus šventės („Vilniaus aušra“, 1936 m. Nr. 10) kalbėta apie misijų reikšmę. Šventės intencija – malda už misionierius ir pagonis. Melstis už misijų gerus darbus E. karžygiai raginti ir 1937 m. spalio mėnesį („Vilniaus aušra“, Nr. 18; tais metais misijų ir misionierių diena minėta spalio 24 d.). „Vilniaus aušros“ 1936 m. Nr. 12 paskelbtame V. Taškūno kreipimesi „Brangūs Eucharistijos karžygiai“ Advento pradžios ir būsimųjų Kalėdų proga pranešta, jog intencija gruodžio mėnesiui bus meldimasis už Rusijos, Ispanijos ir Meksikos vaikučius.

 

Eucharistininkų globėjas „Vilniaus aušros“ 1937 m. Nr. 1 priminė, kad tie metai prasidėjo Jėzaus vardo paminėjimu: tam buvo skirta sausio 2 diena. Eucharistijos karžygiai paraginti elgtis taip, kad jų širdyse stiprėtų Viešpaties Jėzaus meilė ir Jo Švenčiausios Motinėlės globa. Vasario 6 d. sukako 15 metų, kai kardinolas Achilė Ratis tapo iumi Pijumi XI. Viso vasario mėnesio intencija – melstis už sergantį ir kenčiantį šv. Tėvą. Kovo mėn. intencija buvo malda į šv. Kazimierą už Eucharistijos karžygius. Melstis už Pijaus XI sveikatą, už atšalusius katalikus, kad jie atliktų velykinę išpažintį, eucharistininkai raginti balandžio mėnesį. Birželio mėnesį Bažnyčia garbina Jėzaus širdį. Eucharistijos karžygių globėjas paragino juos melstis, „kad visa žmonija suprastų, jog Jėzaus Širdis kiekvienam žmogui yra tikriausia priebėga“. Vilniaus kuopos Eucharistijos karžygių skaičius padidėjo 11 narių. Per Dievo kūno šventės iškilmes „direktorius kun. V. Taškūnas priėmė šį jaunų pasiryžėlių būrelį, kurių tikslas būti V. Jėzaus sargyboj“ („Vilniaus aušra“, Nr. 11).

 

Laikraščio 1937 m. Nr. 13-14 eucharistininkų globėjo kreipimesi „Vienybėje – galybė“ pabrėžta intencija liepos mėnesiui: melstis, kad tarp E. karžygių įsiviešpatautų vienybė. Rugpjūčio mėn. intencija (laikr. Nr. 15) – eucharistinio Jėzaus ir jo motinos Marijos garbinimo plėtimas. Šv. Mikalojaus parapijos salėje spalio 3 d. įvyko Eucharistijos karžygių susirinkimas. V. Taškūnas kalbėjo apie tądien minėtą šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlę, papasakojo įspūdžius apie lankymąsi vasarą Lizije mieste Prancūzijoje, kur meldėsi prie šventosios karsto. Vilniaus mokyklų Eucharistijos karžygių vadovu arba direktoriumi buvo paskirtas Vytauto Didžiojo gimnazijos kapelionas kun. E. Basys. Lapkričio mėn. intenciją Eucharistijos karžygiams jų globėjas Taškūnas paskyrė melstis už mirusius gimines (laikr. Nr. 20).

 

„Vilniaus aušros“ 1937 m. Nr. 21 išspausdinta korespondencija iš Marcinkonių:

 

 

 

Gruodžio mėn. reikėjo melstis į Švč. Mergelę, „kad mūsų širdys būtų nekaltos“ (laikr. Nr. 22).

 

1938 m. sausio mėnesio intencija Eucharistijos karžygiams buvo malda už ių („Vilniaus aušra“, Nr. 1). Vasarį (laikraščio Nr. 5) vaikai raginti visą mėnesį kalbėti po vieną „Sveika Marija“, kad atsiverstų girtuokliai, kovo mėn. (laikr. Nr. 9) – melstis, kad Jėzus padėtų įveikti blogus palinkimus ir pagundas, gegužės mėn. (laikr. Nr. 18) – melstis už motinas, birželio mėn. (laikr. Nr. 22) – Jėzaus širdies garbei atlikti kuo daugiau gerų darbų, rugpjūčio mėn. (laikr. Nr. 30) – pamaldžiai kalbėti rytmetinius poterius, lapkričio mėn. (laikr. Nr. 43) – melstis, kad Dievas saugotų nuo sunkių nupuolimų, be to, lapkričio 13 d. minėta šv. Stanislovo Kostkos diena. ius Pijus XI įsakė Eucharistijos karžygiams visą 1938 m. gruodžio mėnesį melstis už žydus. Todėl gruodžio intencija buvo už žydų atsivertimą („Vilniaus aušra“, Nr. 47).

 

1939 m. sausio mėnesį Eucharistijos vadas paskyrė savo globotiniams intenciją: „Kūdikėli Jėzau, padėk man klausyti ir pildyti iaus įsakymus“ („Vilniaus aušra“, Nr. 1). Europoje pakvipus karu, eucharistininkų globėjas gegužės mėn. ragino juos melstis už taiką („Vilniaus aušra“, Nr. 18), o Jėzaus Širdies šventės birželio 16 d. proga paskelbė intenciją (Nr. 22) „tebūna mūsų širdys panašios į Tavo širdį“.

 

1938 m. gruodžio pradžioje Vilniaus vaivada ir apskričių starostos uždraudė porą mėnesių veikusius Vilniaus arkivyskupijos Katalikų akcijos lietuviškuosius skyrius. Motyvas: Katalikų akcijos instituto lietuviško sektoriaus vadovo kun. Kazimiero Pukėno per daug aktyvi tautiška veikla. K. Pukėną arkivyskupas atleido iš pareigų, o gruodžio 7 d. Katalikų akcijos lietuviškųjų skyrių bažnytiniu asistentu paskyrė lenkiškajai administracijai nuolankesnį V. Taškūną. Skyriams vėl leista veikti. V. Taškūnas „Vilniaus aušros“ 1939 m. Nr. 8 nurodė skyriams tinkamai pagerbti šv. Kazimiero dieną, pasirūpinti, kad kaimynai ir pažįstami per Gavėnią nepraleistų rekolekcijų ir velykinės išpažinties. Katalikų akcijos skyriai turėjo padėti klebonams apaštalavimo darbe. Deja, vadovaujant V. Taškūnui, Katalikų akcijos lietuviškieji skyriai nebeatgavo K. Pukėno sužadinto veiklumo.

 

Savo kūryboje V. Taškūnas nevengė etinių temų. Str. „Velykų švara“ („Vilniaus aušra“, 1937 m. Nr. 7) Skaidrys rašė: „Man rodosi, kad namuose, kuriuose pilna dulkių, sąšlavų ir nešvarumų, nėra Dievo palaimos, nes ten paprastai girdisi barniai, keiksmai ir nesantaika. Ten gi, kur viešpatauja dorybė, džiaugsmas ir šeimyniška laimė, yra švaru, jauku ir malonu“. Kun. V. Taškūno straipsnyje „V – nežudyk“ laikraščio 1938 m. Nr. 29 pasisakoma prieš dvikovas. Visi, kas iškviečia į dvikovą ar ją priima, tampa atskirti nuo Bažnyčios, nes yra jos iškeikti.

 

Iš V. Taškūno rašinių grynai tikybinėmis bei etinėmis temomis išsiskiria Skaidrio straipsnis „Ką padarė Mussolini Italijai“ „Vilniaus aušros“ 1936 m. Nr. 3. Čia teigiamai atsiliepta ne tik apie diktatoriaus veiklą Italijoje, bet ir apie jo invaziją į Abisiniją (Etiopiją). Pasak straipsnio autoriaus, Italijoje Musolinis stengėsi palaikyti kuo geriausius santykius su Bažnyčia, o Abisinijoje jis norėjo palaužti žydams artimos amharų tautos viešpatavimą kitoms šalies tautoms. „Mussolini yra genialus ir gabus administratorius. Jis, savo tautą pamylėjęs, neskaldo jos jėgų, bet visus luomus jungia, įtraukdamas juos į tautišką darbą“. Šiuo požiūriu Musolinis buvo priešingybė Hitleriui Vokietijoje.

 

Po trejų metų V. Taškūno įvertinimo susilaukė ir Hitleris. Skaidrio straipsnis „Jo rankoje yra visos žemės ribos, jo ir kalnų aukštybės“ „Vilniaus aušros“ 1939 m. Nr. 12 buvo atgarsis į Hitlerio agresiją prieš Čekoslovakiją. „…Su Dievu juokų nėra“. „Ne tik Hitlerį, bet ir visą vokiečių tautą gali sunkiai prislėgti baudžiančioji Dievo dešinė, „nes Dievo rankoje yra visos žemės ribos“ (Ps. 94) ir tiktai Jis vienas yra žemės ir pasaulio valdovas, kurio turi klausyti žemės karaliai ir galiūnai“. Sakytum, pranašiški žodžiai. Iš politinės pakraipos rašinių dar galima paminėti Skaidrio str. „Geltonojo slibino šalis“ – apie Kiniją ir Japonijos kariuomenės veržimąsi į šią šalį („Vilniaus aušra“, 1937 m. Nr. 17).

 

 

V. Taškūnas mėgo keliauti. Romoje pirmą kartą jis buvo 1925 m. Pasak S. Taškūnaitės ir P. Ivanovo, 1935 m. kunigas su keliais vilniečiais lankėsi Lenkijoje: buvo Varšuvoje, Krokuvoje, Zakopanėje, Čenstachavoje.

 

1937 metais V. Taškūnas nutarė aplankyti Prancūziją ir Šveicariją. Keliavo traukiniu, iš Vilniaus išvykęs rugpjūčio 14 d. Kelionės įspūdžius pradėjo spausdinti „Vilniaus aušros“ 1937 m. 17-tame numeryje: „Pradedu rašyti kelionės įspūdžius kaip tik įvažiavęs į Valkinykų žemę. Važiuoju per grynai lietuviškas vietas, kurios man gerai yra žinomos ir kurios paskesniais laikais dažnai yra minimos mūsų spaudoje. Pažvelgus į laukus kvepia rudeniu, nors dar tik rugpjūčio 14 d. karšta ir vasariška diena“. Toliau – Varėnos ir Marcinkonių smiltynai ir pušynai, Gardinas, Balstogė, Varšuva ir t. t. Šešiuose numeriuose įspūdžių autoriaus parašo visai nėra ir tik Nr. 23 – Kun. V. Taškūnas.

 

Rugpjūčio 16 d. rytą keliautojas buvo Vokietijoje. Pervažiavęs Vokietiją – Frankfurtą prie Oderio, Berlyną, Hanoverį, Eseną – ir Belgiją, atsidūrė Paryžiuje. Iš čia vyko į Lizije, į šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės miestą. Jį ir grupę kitų katalikų savo koplyčioje priėmė Paryžiaus arkivyskupas kardinolas Verdje, o paskui iš Romos atvykęs Vatikano Rytų kongregacijos sekretorius Tiseranas. Keliautojas keturiuose „Vilniaus aušros“ numeriuose pasakojo apie pasaulinę parodą bei joje veikusius Baltijos ir Vatikano paviljonus. Tų metų laikraštyje įspūdžiai baigėsi šviesos stebuklų – nakties iluminacijos ir Senos vandens fontanų aprašymu. Kelionės po Prancūziją įspūdžiai tęsėsi 1938 m. nuo „Vilniaus aušros“ Nr. 2: Eifelio bokštas, Paryžiaus metropolitenas, Versalis, Luvras, Panteonas… Iš Paryžiaus išvažiavo rugpjūčio 22 d. Lankėsi Orleane, Lurde, šv. Bernadetos muziejuje, Avinjone, Lione… (Nr. 24 pradėti spausdinti Skaidrio įspūdžiai iš Ukrainos Priekarpatės, Truskaveco apylinkių.) Nuo laikraščio 26-to numerio – Šveicarijos įspūdžiai. Lankėsi Ženevoje, Ciūriche. „Puiki visa Šveicarija, bet gražus ir mūsų kraštas“, – prisiminė keliautojas prie Ženevos ežero. Namo grįžo per Bavariją, rugpjūčio 30 d. greituoju traukiniu išvažiavo iš Miuncheno, Berlyne persėdo į kitą traukinį ir rugpjūčio 31 d. 10.30 val. pasiekė Vilnių (Nr. 33).

 

„Vilniaus aušros“ 1938 m. Nr.Nr. 34-50 spausdinti kun. V. Taškūno įspūdžiai iš kelionės po Italiją. Vyko traukiniu per Čekoslovakiją ir Austriją. Trijuose numeriuose (Nr.Nr. 36-38) – įspūdžiai iš Adrijos jūros karalienės Venecijos. Toliau – Paduva ir Šv. Antano bazilika, Romos įžymybės…

 

Įspūdžių skirsnyje „Šv. Tėvo mišios“ (Nr. 43) – apsilankymas iaus koplyčioje. „Atidarius duris visa žmonių daugybė strimgalviais metasi į klausyklas ir stumdydamiesi ir dažnai kumščiuodami spaudžiasi prie klausyklos langelių. Panašiai atsitiko su mumis. Nežiūrint raudonais aksomais apsirėdžiusių kamerdinierių, mūsų ekskursija visu smarkumu metėsi į didįjį altorių ir neilgai galvodami užėmė geriausias vietas suoluose. Kadangi vyrai ir jaunos panelės buvo smalsesnės ir vikresnės už mus kunigus, tai mes ir pasilikome paskutiniuose suoluose su senesnėmis poniomis. Man teko gal dešimta eilė. Aš nelabai tuo buvau susirūpinęs, nes, turėdamas geras akis, vis tiek turėjau vilties viską pamatyti. Tik stebino mane mūsų ekskursantų nemandagumas ir kunigams pagarbos stoka.“

 

Su keliais kunigais V. Taškūnas Romoje nuėjo į Šv. Andriejaus bažnyčią, kurioje ilsisi šv. Stanislovo Kostkos palaikai. „Norėjau būtinai atlaikyti šv. Mišias prie šv. Stanislovo grabo, nes tai buvo jojo garbingosios mirties metinė. Bažnyčios zakristijoje sužinojau, kad šv. Stanislovo altorius jau yra užimtas, ir tegalėsiu laikyti šv. Mišias prie Jėzaus Širdies altoriaus.“

 

Nr. 48 – „Pas šv. Tėvą“, įspūdžiai iš audiencijos pas ių Pijų XI: „Viena valanda, praleista šv. Tėvo akivaizdoj, pasiliks mano mintyje visam gyvenimui. Negaila buvo kelionės išlaidų ir kitų nepatogumų… Mačiau Kristaus Vietininką, bučiavau jo ranką ir gavau palaiminimą – to man užteko…“

 

Romą keliautojas paliko rugpjūčio 18 d. ir keliavo į Neapolį, Kaprio salą, Pompėją. Įspūdžiai tęsėsi „Vilniaus aušros 1939 m. Nr.Nr. 1-4. Laikraščio Nr. 3 nepasirašytoje įspūdžių atkarpoje „Leiskit į tėvynę…“ – gimtinės ilgesys:

 

 

 

Karštame vagone V. Taškūnas apalpo. Trys gydytojai atgaivino, geros poniutės pagirdė visokiais balzamais, „o vyrai, kurie tokioj kelionėj neužmiršta atsargoj turėti gaivinančių lašų, stiprino mane „gyvybės vandenėliu“.

 

 

Paskui dar trys valandos Romoje ir traukiniu arčiau tėvynės: pro Florenciją, Boloniją, Veneciją, per Alpes į Vieną. Čia pernakvojęs, vėl per Čekoslovakiją grįžo į Vilnių.

 

 

1932 m. V. Taškūnas išleido knygelę „Vilniaus Kalvarijos arba kryžiaus kelias“. Tai kišeninio formato 64 puslapių iliustruotas leidinėlis, kaip ir daugelis to meto Vilniaus lietuviškų leidinių atspausdintas spaustuvėje „Ruch“. Knygelėje pateikti apmąstymai visoms 35-kioms kryžiaus kelio stotims su kiekvienai stočiai pritaikytomis maldomis. Pridėtos giesmės apie Kristaus kančias: „Alyvų daržely“, „Jau eini kentėti Tu“, „Kryžiau šventas“, „Pasakyk man, geras Pone!“ ir giesmė „Marija, Marija“. Pabaigoje – įspėjimai maldininkams: aukas dėti į dėžutes bažnyčioje, kitaip paklius į vagių rankas; šelpti tiktai liudymus turinčius elgetas; negiedoti prie bažnyčios sumos ir mišparų metu; nepalikti pievose valgių liekanų, popierių, stiklų; nerašinėti ant koplyčių sienų; nesinešti į šventąsias vietas svaigalų ir kt. Knygelės leidimas pakartotas 1940 metais. Ta proga autorius gavo vyskupo Mečislovo Reinio iš Vilkaviškio 1940 m. gegužės 2 d. siųstą atvirlaiškį: „Gerbiamasai kunige profesoriau! Nuoširdžiai Jums dėkoju už naudingą Kalvarijų maldininkams knygutę „Vilniaus Kalvarijos“. Ji parašyta labai praktiškai, su planu. Gražus darbas. Dieve Jums padėk!“ (MAB 8-176).

 

„Lietuvių enciklopedijoje“ rašoma, kad 1935 metais V. Taškūnas išleido knygeles „Eucharistijos karžygių sąjungos įstatai“ ir „Eucharistijos karžygių pareigos“. Tą patį pakartojusi O. Vidmantaitė. Mažyčio formato 45 puslapių knygelės „Eucharistijos karžygių sąjungos įstatai“ autorius ar sudarytojas pačioje knygelėje nepaminėtas. Yra tik V. Taškūno 1935 10 15 įžanga. Pasak jos, „norėdami palengvinti Vilniaus krašto lietuvių vaikučiams dalyvauti tokiame išganingame darbe, leidžiame šitą knygutę…“. Knygelės gale pridėtas „Eucharistijos karžygių himnas“ su natomis. Taigi prie knygelės išleidimio Taškūnas tikrai prisidėjęs. Tuo tarpu „Eucharistijos karžygių pareigos“ yra tik vienas, trečias, tos knygelės teksto skyrius.

 

V. Taškūnas 1935 m. spalio 14 d. kreipėsi į kuriją aprobatos norimam išleisti lietuvių kalba rinkinėliui. Jį sudarė aprašymas „Eucharistijos karžygiai“, paveikslėlis su Eucharistijos karžygiams skirtomis maldomis ir pasakojimas „Kristus Karalius ir šeima“. Rinkinėlis su kun. K. Čibiro spalio 15 d. Nihil obstat ir tos pačios dienos arkiv. R. Jalbžikovskio Imprimatur spalio 16 d. grąžintas Taškūnui (Lietuvosvalstybės istorijos archyvas, fondas 694, apyrašas 3, byla 763).

 

Kaip religinių leidinių cenzorius reiškėsi ir pats Taškūnas. Pavyzdžiui, 1935 m. balandžio 12 d. į kuriją kreipėsi kun. Nikodemas Raštutis, pateikęs „Kasdienių poterių, giesmių, gegužės ir birželio maldų vadovėlio“ rankraštį. Kurija balandžio 17 d. paprašė V. Taškūno nuomonės. Savo Nihil obstat kunigas pareiškė balandžio 18 d. (R. Jalbžikovskio Imprimatur – gegužės 7 d.). Išėjusi 64 puslapių su viršeliais mažytė knygelė vadinosi kiek kitaip: „Poterių, dažniausiai giedamų giesmių, gegužės ir birželio mėn. maldų vadovėlis“. Jame yra poteriai, trumpas katekizmas, 34 įvairios giesmės, gegužinės maldos, Švč. Panos Marijos ir Švč. Jėzaus Širdies litanijos.

 

Vilniuje 1935 metais taip pat išėjo mažo formato 160 puslapių knygelė – „Mažas giesmynas. Gegužio bei birželio maldos ir kasdieniai poteriai“. Rinkinio sudarytojas nenurodytas, nors aprobatos dėl jo išleidimo į arkivyskupijos kuriją 1935 m. birželio 1 d. kreipėsi N. Raštutis. Kurija birželio 4 d. rinkinį persiuntė V. Taškūnui, o šis birželio 13 d. užrašė savo Nihil obstat (Imprimatur arkivyskupo Romualdo Jalbžikovskio). Leidinio pradžioje išspausdinti poteriai ir katekizmo pagrindai, toliau – 102 giesmės, litanijos, psalmės, o gale – „Valandos nekalto Švenčiausios Marijos Panos prasidėjimo pagarbai“. Tų pačių metų spalio 8 d. kurija persiuntė V. Taškūnui parecenzuoti kito N. Raštučio spaudai jau atiduoto giesmyno rankraščius. Rinkinyje buvo Kalėdų giesmės, Eucharistijos karžygių himnas ir „Valandos Švč. P. Marijos nekalto prasidėjimo“. V. Taškūnas Nihil obstat, o R. Jalbžikovskis Imprimatur užrašė spalio 9 d. Kadangi kelių leidinių metrikose V. Taškūnas figūruoja kaip jų cenzorius, todėl, matyt, kartais jis vadinamas ir jų sudarytoju bei leidėju.

 

Apie V. Taškūną gan išsamių žinių paliko Vilniaus lietuvių veikėjas, žurnalistas ir rašytojas Rapolas Mackonis. Tų žinių šaltiniai – tai nepublikuotas mašinraštis apie kunigą (MAB 221-182 bei 8-168) ir knyga „Dvylika Vilniaus kunigų“ (Vilnius, 1994). Tiesa, Mackonis pastebėjo, kad Vytauto Didžiojo gimnazijoje pas Taškūną jis nesimokęs ir vėliau su juo tiesioginių reikalų neturėjęs.

 

 

 

Tiek visoje Lietuvoje, tiek ir Vilniaus krašte panašių kunigų buvo dauguma. Visus juos galima pavadinti ortodoksais ar gal konservatoriais, kurie tikėjimo srityje nedarė jokių nuolaidų. Ar už tai galima juos kaltinti – bent aš abejoju. Kas kita – jų lietuvybės problema“ („Dvylika Vilniaus kunigų“, p. 47).

 

Pasak R. Mackonio, mūsų tautiniame atgimime, „šioje kilnioje patriotinėje veikloje yra dalyvavęs ir kun. Vincas Taškūnas“. Kai dėl „Vilniaus aušros“, tai „ko gero redaktoriui rūpėjo kova prieš jaunimo bedievėjimą, bet šis laikraštis grumtynėse už mūsų teises turėjo nemažą reikšmę. Iš lietuviškų kaimų jis išstūmė […] leidinius, kurie migdė tautinę lietuvių kaimiečių sąmonę“. Mackonis taipogi rašo, kad Taškūnas su kitais parengęs ano meto kaimui labai reikalingą giesmyną (kantičkas); matyt, turėtas galvoje aukščiau minėtas „Mažas giesmynas“.

 

 

Anot 1940 m. vasario 6 d. V. Taškūno užpildytos anketos (MAB 342-29537), patriotinį darbą Vilniaus krašte jis dirbo nuo 1920 metų. Lietuvos vidaus pasą gavo 1939 m. gruodžio 22 d. Nekilnojamo turto neturėjo, nors dėl jo buvo užvesta byla. Kalbėjo lietuviškai, lenkiškai, rusiškai ir vidutiniškai lotyniškai bei gudiškai. Adresas – Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje, nors kitame 1940 m. dokumente (MAB 318-24671) rašyta, kad dirbo Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčioje.

 

Vokiečių okupacijos metais V. Taškūną su giminaitėmis sušelpdavo kun. Juozas Juodagalvis, tvarkęs Vilniaus kunigų seminarijos ir arkivyskupijos finansinius bei ūkinius reikalus (pagal pareigas – kunigų seminarijos prokuratorius). Per rusų aviacijos bombardavimą 1942 m. kovo 23-osios naktį bomba pataikė į Šv. Mikalojaus bažnyčios kleboniją. Žuvo kun. K. Čibiras, jo šeimininkė Elžbieta ir V. Taškūno sesuo Marija. Sunkiai sužeistas Taškūnas su vyskupu M. Reiniu buvo paguldyti į Šv. Jokūbo ligoninę. Taškūnas gydėsi kelis mėnesius. Grįžusį iš ligoninės gyventi jį priėmė kurijos kancleris E. Basys ir kun. J. Panavas.

 

1942 m. gruodžio 7 d. V. Taškūnas kreipėsi į arkivyskupijos apaštališkąjį administratorių: iš metropolito rašto sužinojęs, jog dar tų metų kovo 10 d. jis paskirtas arkivyskupijos II instancijos teismo (tribunolo) teisėju. Taškūno nuomone, būti teisėju jis netinka: tokiam darbui visai nepasiruošęs. „Būti gi statistu ir dėti savo parašą po kitų nutarimais neleidžia mano garbė ir sąžinė“ (MAB 318-22711). Tačiau, atrodo, tą kartą jo nuomonės nelabai paisyta, nes į teismo posėdžius būdavo kviečiamas (pvz., į 1943 06 02 posėdį, kuriame svarstyta byla dėl santuokos negaliojimo). Pagal Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių ir kunigų 1943 m. kovo 20 d. sąrašą (MAB 318-533) V. Taškūnas buvo Vilniaus kunigų seminarijos vicerektorius, gyveno Vilniaus g. 29-4.

 

1943 metais V. Taškūnas yra svečiavęsis Žemaitijoje, Alsėdžiuose. Į Vilniaus kunigų seminariją tuomet norėjęs stoti Alsėdžių valsčiaus Dišlių kaime gyvenęs Kazimieras Butkevičius. Jis 1942 09 03 ir 1942 10 10 rašė prašymus Vilniaus kunigų seminarijos rektoriui priimti jį į I teologijos kursą; filosofijos kursą buvo išklausęs Telšių kunigų seminarijoje. Pasak V. Taškūno 1943 m. spalio 6 d. charakteristikos, jis Kazį stebėjęs jau daugiau kaip ketverius metus. „Jis rimtai ieško savęs, savo pasiuntinybės, savo širdies paslapties, savo jam Dievo skirtos lemties, kitaip sakant, savo pašaukimo giliausia to žodžio prasme“. „Jis domisi giliais gyvenimo klausimais, nors tuo tarpu į tai reaguoja polemiškai dialektiško pobūdžio klausimais, bet, manau, Vilniaus seminarijos pedagoginė atmosfera yra palanki to tipo žmonėms, ir jo susidomėjimas ilgainiui virs atsidavimu kuriai nors gyvenimo srities dvasinei veiklai“. Toliau K. Butkevičius apibūdintas kaip doroviškai nepriekaištingas, ne šventeiva, visuomet nuoširdžiai ginantis savo įsitikinimus. Charakteristika baigta komplimentu Vilniaus kunigų seminarijai: „Iš jo pasakojimų sprendžiu, kad Vilniaus seminarija kaip tik ir nesistengia klierikėlį įspausti į „šventas taisykles“, bet padeda jam surasti savo tikrąjį pašaukimą. Man rodos, kad Kazys bus dėkinga tokio auklėjimo dirva“ (MAB 342-15028).

 

Baigiantis II pasauliniam karui, 1945 m. kovo 1 d., Vilniaus metropolitas V. Taškūną vėl paskyrė II instancijos tribunolo viceoficiolu, o kurija kovo 5 d. pranešė, kad jis patvirtintas arkivyskupijos teismo teisėju (MAB 318-29456, 19789). Pasak kurijos kanclerio E. Basio pasirašyto 1945 m. kovo 20 d. pažymėjimo, Taškūnas dirbo Vilniaus arkivyskupijos valdyboje ir Šv. Mikalojaus bažnyčioje (rusiškai rašytas pažymėjimas galiojo iki tų metų gruodžio 31 d.).

 

Arkivyskupijos II instancijos tribunole V. Taškūnas dirbo dar beveik trejus metus. Kaip tribunolo viceoficiolas jis 1946 01 05 pasirašė liudijimą, kada gimusi ir pakrikštyta Valerija Taškūnaitė ( kunigo dukterėčia). Arkivyskupijos valdytojas M. Reinys 1946 m. rugpjūčio 7 d. pranešė, kad vėl skirs jį II instancijos tribunolo oficiolu (MAB 318-39097); paskirtas rugpjūčio 13 d. (MAB 318-24392 – bažnytinės priesaikos tekstas Vilniaus arkivyskupijos teismui; priesaikos formulę nuo 1923 m. iki 1948 m. pasirašę daugelis žinomų dvasininkų: vyskupų, prelatų, kanauninkų, kunigų). Pasak rusiškai rašyto 1948 m. kovo 22 d. pažymėjimo (MAB 318-29456), Taškūnas tarnavo arkivyskupijos kurijoje dvasinio teismo oficiolu; balandžio 3 d. pažymėjime taipogi rašyta, kad buvo kurijos tarnautojas. Anot kurijos kanclerio 1946 11 30 pažymėjimo, kurijos tarnautojas V. Taškūnas gavo 500 rb brutto mėnesinio atlyginimo, o anot 1947 12 30 panašaus pažymėjmo, nuo 1948 m. sausio 1 d. turėjo gauti 300 rb mėnesinio atlyginimo.

 

Arkivyskupijos II instancijos tribunolo oficiolas V. Taškūnas 1947 m. rugsėjo 20 d. pranešė arkivyskupijos administratoriui, kad pavasarį buvo gavęs arkivyskupo M. Reinio balandžio 28 d. raštą, kuriuo arkivyskupas įpareigojo kun. Alfonsą Merkį pastoracijos tikslams (klausyti išpažinčių, katechizuoti, sakyti pamokslus) uoliai mokytis lenkų kalbos ir rugpjūčio pabaigoje pas Taškūną laikyti patikrinimo egzaminą (MAB 318-35329). Ypatingą dėmesį reikėjo skirti taisyklingam tarimui ir gebėjimui gyvu žodžiu perpasakoti skaitytą religinį tekstą. V. Taškūnas pranešė M. Reiniui, kad A. Merkys nebuvo atvykęs ir egzamino nelaikė (rašte yra Taškūno 1947 10 06 prierašas, kad egzaminas atidėtas iki 1948 m. pradžios).

 

Kaip religinių tekstų cenzorius V. Taškūnas pasireiškė ir po II pasaulinio karo. 1946 m. gegužės 23 d. kaip mėgėjišką eiliuotojo kūrybą jis neigiamai įvertino 6-ias giesmes: 4-rias su natomis – „O Marija“, „O Jėzau“, „Dangaus svečias“, „Neapleiski mus“, o 2-jų tik tekstus – „Jėzaus širdis“, „Šv. Teresė nuo Kūdikėlio Jėzaus“ (MAB 318-5766, giesmių autoriaus pavardės nėra).

 

Už kurijos kanclerį pasirašęs kun. V. Taškūnas 1948 m. birželio 5 d. išsiuntė raštą Trakų dekanui Lentvario klebonui Kazimierui Kulakui, kad šis iki birželio 20 d. atsiųstų atsakymą į 9-nis anketos klausimus apie Baltosios Vokės (Vaidotų) bažnyčią, jos tarnautojus, tikinčiųjų skaičių parapijoje ir kt. Dekanas birželio 10 d. išsiuntė B. Vokės klebono Viktoro Kochanskio atsakymą (MAB 318-22765).

 

 

Pasak Vido Spenglos (kn. „Objektas „Intrigantas“. KunigoBroniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla“. Vilnius, 2002, p. 202), Vilniaus arkivyskupas M. Reinys tiems atvejams, jeigu mirtų arba būtų areštuotas, būsimais arkivyskupijos administratoriais numatė kunigus Edmundą Basį, V. Taškūną ir Juozapą Dubietį. M. Reinį 1947 m. areštavus, arkivyskupiją valdė E. Basys. Valdžiai šį privertus 1949 m. pasitraukti iš pareigų, jo vietą turėjo užimti V. Taškūnas arba J. Dubietis. Tačiau pasipriešino Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinis Bronius Pušinis. Arkivyskupija buvo perduota Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui.

 

V. Taškūnas nepasidavė tarybinio saugumo įkalbinėjimams bendradarbiauti. Jį ir kun. E. Basį valdžia ištrėmė iš Vilniaus. Taškūnas kaip altarista gyveno pas Trakų kleboną Algirdą Gutauską, o paskui pas Vladą Jašuką (S. Taškūnaitė ir P. Ivanovas sukeitę šių kunigų darbavimosi Trakuose eilę). Kunigai turėjo tik du kambarius: viename gyveno klebonas, kitame „įnamis“ Taškūnas. Jis, kiek galėjo, padėdavo klebonams bažnyčios reikaluose.

 

Vėliau Taškūnas persikėlė į Naująją Vilnią pas kun. V. Peciukevičių. Kai šis ilgainiui atsisakė nuomoti kambarį, Taškūnas apsigyveno Vilniuje pas dukterėčias Stasę ir Valeriją. Dėdė turėjo atskirą kambarį. Su dukterėčiomis nuvažiuodavo į Valakampius, pasėdėdavo P. Cvirkos skvere. Mėgo skaityti, pasakoti.

 

Jau 80-metis sunkiai susirgo. Po kelių insultų negalėjo vaikščioti. Džiaugdavosi, kai jį, bejėgį, aplankydavo seni pažįstami ar buvę mokiniai: kunigai E. Basys, St. Valiukėnas ir kt. Buvęs ilgametis Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius Marcelinas Šikšnys dovanojo savo knygutę – 1957 m. išėjusią „Rinktinę“, užrašęs: „Savo buv. kolegai ir sielos ramintojui kun. profesoriui Vincentui Taškūnui“ (S. Taškūnaitės mašinraštis).

 

1962 metais V. Taškūnas gavo iaus Jono XXIII apaštališkąjį palaiminimą (MAB 8-167). Pasak Vatikano Tikėjimo kongregacijos lapkričio 27 d. rašto, toks dėmesys suteiktas kunigystės 50-metį šventusiam dvasininkui. Apsirikta: kunigystei turėjo būti 60 metų, nes Taškūnas kunigų seminariją baigė 1902 m., nors įšventintas tik 1903 m. Greičiausiai apsiriko aktą rengę ir prie 50-mečių labiau pripratę Vatikano kanceliaristai. Atvirukas su palaiminimu iaus pasirašytas 1962 m. lapkričio 29 d.

 

Vincentas Taškūnas mirė 1967 m. vasario 18-osios naktį, eidamas 87 metus. Buvo pašarvotas Vilniaus šv. Mikalojaus parapijos salėje. Į laidotuves atvažiavo daug dvasininkų iš įvairių Lietuvos vietų: tremtiniai vyskupas Julijonas Steponavičius iš Žagarės ir kun. Edmundas Basys iš Šilutės, kun. Augustinas Vaitiekaitis iš Ukmergės ir kiti. Mišias atlaikė kunigai J. Poškus, St. Valiukėnas ir A. Vaitiekaitis, pamokslą pasakė kun. A. Gutauskas. Laidotuvėms vadovavo Vilniaus arkivyskupijos administratorius monsinjoras Česlovas Krivaitis.

 

Palaidotas V. Taškūnas Vilniaus Saltoniškių kapinėse. Jis norėjo būti palaidotas Rasose prie koplyčios, kur ilsisi kiti kunigai, tačiau Vilniaus m. Vykdomasis komitetas laidoti neleido. Neleido palaikų į Rasas perkelti ir vėliau.

 

 

 

Voruta. – 2010, bal. 10, nr. 7 (697), p. 11.

Voruta. – 2010, bal. 24, nr. 8 (698), p. 11.

Voruta. – 2010, geg. 8, nr. 9 (699), p. 11.