Tragiškos lemties signataras, atvežęs į Lietuvą tautinio maišto nuotaikas

Autorius: Data: 2017-05-02, 07:50 Spausdinti

Tragiškos lemties signataras, atvežęs į Lietuvą tautinio maišto nuotaikas

Signataras Donatas Malinauskas. Projektas “Misija Sibiras” nuotr.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS, www.ukininkopatarejas.lt

Vokietijos diplomatiniame archyve atradus 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės aktą, išsisklaidė kai kurie mitai apie šį atkurto valstybingumo liudijimą. Pavyzdžiui, kad retai prisimenamas Vasario 16-osios akto sig­nataras Donatas Malinauskas pasirašė šimtmečio dokumentą ne kartu su kitais signatarais, o vėliau, nes esą po audringai praleistos nakties nespėjo atvykti į istorinį Lietuvos Tarybos susirinkimą.

Ant originalo aiškiai matyti ryžtinga, nedrebančia ranka išvedžiotas D. Malinausko parašas. Šiemet sukanka 75 metai nuo praregėjusio sulenkėjusios bajorų šeimos nario, pasirinkusio lietuvybės kelią, agronomo, išdalijusio savo dvarus Nepriklausomybės kovų savanoriams naujakuriams, diplomato, kuriam reziduojant Prahoje Čekoslovakija 1922 m. pripažino Lietuvą, sovietų kankinio D. Malinausko tragiškos mirties Rusijoje. Skaitytojai paminėjo D. Malinauską ir tarp kandidatų į šimtmečio agronomų dešimtuką.

Redakcijos kalbinti D. Malinausko giminaičiai tvirtino, kad geriausias paminklas atkurtos valstybės šimtmečiui būtų didingas kenotafas Vytautui Didžiajam, kuriuo žavėjosi visi dvidešimt Vasario 16-osios akto signatarų, ypač D. Malinauskas.

Maišto nuotaikas parsivežė į Lietuvą

„Lietuvių tautą XIX a. pirmasis pažadino D. Malinauskas, 1895 m. grįžęs į tėvynę iš Čekijos su agronomo diplomu. O patriarchas Jonas Basanavičius tuo metu patogiai gyveno Bulgarijoje ir gydė šio Otomanų (Osmanų) imperijos autonominio krašto valdovą kunigaikštį Ferdinandą I. Laikas bent jau sulyginti D. Malinausko ir J. Basanavičiaus nuopelnus Lietuvai“, – teigė D. Malinausko giminaitis gydytojas Viktoras Jencius-Butautas. Pasak V. Jenciaus-Butauto, studijuodamas Taboro (Čekija) žemės ūkio akademijoje, D. Malinauskas domėjosi „jaunačekių“ sąjūdžiu, mokėsi nesmurtinės tautinio išsivadavimo kovos taktikos. „Austrijos Vengrijos imperijai priklausiusios Čekijos patriotai boikotavo valstybines imperijos kalbas (vokiečių ir vengrų), kavinėse pabrėžtinai garsiai kalbėjo čekiškai. D. Malinauskas tokias maišto nuotaikas parsivežė į Lietuvą“, – aiškino V. Jencius-Butautas.

Lietuvybės apaštalas

Anot gydytojo, įdomiai apie D. Malinausko lietuvišką veiklą savo atsiminimuose rašė visuomenės veikėja, prozininkė Ona Pleirytė-Puidienė (literatūrinis slapyvardis Vaidilutė). 1895–1904 metais D. Malinauskas vadovavo slaptai „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ draugijai, kuri platino uždraustą lietuvišką spaudą, ragino lietuvius didžiuotis savo seniausia gyva indoeuropietiška kalba, šlovinga Lietuvos istorija. 1901 m. D. Malinausko „apaštalams“, tarp kurių buvo dramaturgas Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, garsus miškininkas Povilas Matulionis, žinomas veterinaras Elijas Nonevičius-Nonys, broliai Petras, Antanas ir Jonas Vileišiai, pavyko iškovoti iš carinės administracijos, kad bent vienoje Vilniaus bažnyčioje – Šv. Mikalojaus – katalikams būtų leista melstis lietuviškai.

1917 m. rugsėjį Vilniuje vykusi Lietuvių konferencija išrinko D. Malinauską į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. jis pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. 1920 m. spalio 9 d. Vilnių okupavę lenkai išvijo „lenkybės išdaviką“ D. Malinauską į Kauną (J. Basanavičiui leido pasilikti okupuotoje Lietuvos sostinėje). „Dabar tai užmiršta“, – apgailestavo V. Jencius-Butautas.

Konspiraciją pavadino apsileidimu

D. Malinausko atminimo puoselėtojui apmaudu, kad jo garsusis giminaitis dažniausiai prisimenamas tik dėl „parašo skandalo“. Vasario 16-osios akto signataras Petras Klimas atsiminimų knygoje „Lietuvos diplomatinėje tarnyboje“ parašė, o šiuolaikiniai istorikai nuolat kartoja citatą iš šios knygos, kad „D. Malinauskas net Nepriklausomybės akto pasirašymo akimirką pramiegojo“. Kartu su P. Klimu sovietų koncentracijos stovyklose kalėjęs rašytojas ir vertėjas Antanas Dambrauskas dar baisiau apkaltino signatarus – esą „ilgai kavinėje užsisėdėjusio bajoro“ autografą suklastojo kiti Lietuvos Tarybos nariai. Taip rašoma A. Dambrausko knygoje „Viskas praeina“. Rokiškėno V. Jenciaus-Butauto nuomone, Lietuvos Tarybos nariai vėlavo į posėdžius dėl sudėtingų to laikotarpio aplinkybių – juk vyko karas, Lietuva buvo okupuota, Nepriklausomybės aktą ruoštasi skelbti prieš vokiečių administracijos valią, todėl konspiracijos sumetimais 20 signatarų susirinko ne visi iškart, bet vienas po kito.

Neginčijamas įrodymas

„Daugiausia keistų smulkmenų apie D. Malinauską P. Klimas prisiminė į gyvenimo pabaigą, kai visiškai nuskurdęs Kaune gyveno KGB atidžiai stebimas. Ši kontora ir liepė P. Klimui „pagražinti“ savo prisiminimus, kad suniekintų lietuvių tautai brangų istorinį įvykį. Ne pirmas kartas“, – tikino V. Jencius-Butautas.

Pats D. Malinauskas per Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio iškilmes 1928 m. prisiminė: „Pagaliau susitarta ir Vilniuj, Didžiojoj gatvėj, Štralio namuose 1918 m. vasario 16 d., 1.30 val. dienos pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktas. Pasirašėme visi 20 Tarybos narių abėcėlės tvarka.“ Šiuos žodžius patvirtina ir rastas akto originalas.

Atsisakė dvarų ir palivarkų

Nors D. Malinauskas daugiausia jėgų ir laiko skyrė visuomeninei, politinei, kultūrinei veik­lai, jis neužmiršo ir žemės ūkio. „Dabar Žemės ūkio ministerija skatina stambiąją žemėvaldą, o prieškariu stengtasi, kad stiprėtų vidutiniai ūkiai. Jeigu gyventų šiais laikais, D. Malinauskas tikrai sukritikuotų ES paramos skirstymo tvarką, palankią dideliems agrariniams kompleksams“, – nė neabejojo V. Jencius-Butautas.

D. Malinauskas atsisakė 800 ha dvarų ir palivarkų Trakų valsčiuje, gavo iš valstybės kompensaciją ir įsikūrė 80 ha ūkyje Sūduvos Alvito valsčiuje. 1939 m. signataro dovanotoje žemėje Onuškio valsčiuje baigta statyti Vytautavos šv. Antano Paduviečio bažnyčia.

Viso gyvenimo aistra

Šiandien mes susirūpinę griūvančiu Vilniaus Gedimino kalnu. Bet jo galėjo nelikti jau prieš 100 metų. 1911 m. vietiniai caro valdininkai iš Vilniaus magistrato nutarė ardyti kalno viršūnę, statyti vandentiekio rezervuarą. D. Malinauskas ir kiti Vilniaus lietuviai inteligentai protestavo, kreipėsi net į Rusijos imperatoriškąją archeologijos draugiją Peterburge. Gedimino kalnas buvo išsaugotas.

Bet didžiausias D. Malinausko viso gyvenimo troškimas buvo tinkamai įamžinti Vytauto Didžiojo atminimą. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą D. Malinauskas ragino archeologus Vilniaus katedroje ieškoti garsiausio Lietuvos valdovo palaikų. Savo lėšomis signataras Čekoslovakijoje užsakė sidabrinį sarkofagą, kurio vidus buvo išmuštas brangiu aksomu, Vytauto Didžiojo kaulams sudėti, kaltino lenkus, kad jie paslėpė palaikus nuo lietuvių ir išgrobstė įkapes.

Žirgas negali būti be valdovo

„Atkurtos valstybės šimtmetis yra gera proga įgyvendinti signataro D. Malinausko politinį, dvasinį testamentą. Kol neatrasti Vytauto Didžiojo palaikai, pastatykime valdovui Vilniaus Katedroje paminklinį antkapį – kenotafą, kurį dar prieš karą suprojektavo skulptorius Vincas Grybas. Juk Lukiškių aikštėje ketinama nulieti didelę Vyčio skulptūrą.

Negalima valdovo atplėšti nuo žirgo. Jeigu nuspręsta dėl vieno, tai turi atsirasti ir kitas“, – svarstė gydytojas ir visuomenės veikėjas V. Jencius-Butautas, kartu su Amerikoje gyvenančiu D. Malinausko vaikaičiu Tadu Stoma (Thaddeus Stomma) nuo 2012 m. asmenims, stiprinusiems Lietuvos nepriklausomybę, platinusiems laisvės idėjas, garsinusiems mūsų šalies istoriją bei kėlusiems lietuvių gerovę, įteikiantis Donato Malinausko kultūros premijas (1000 Eur).

http://ukininkopatarejas.lt/tiek-pat-nusipelnes-kaip-jonas-basanavicius-2/

Donatas Malinauskas , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra