Tragiškos Kauno Vėlynės

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Du istoriniai faktai
Atrodo, kas čia bendro tarp 1941 m. Birželio sukilimo ir 1957 m. Kauno Vėlinių? Deja, yra. Ypač man. Gyvenimas taip klostėsi, kad šie istoriniai įvykiai į mano biografiją įsirėžė visiems laikams.          1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui, Lietuvoje dislokuoti sovietinės armijos daliniai sutriko. Pats sovietinės kariuomenės vadas Stalinas nenorėjo patikėti, kad Hitleris sulaužė jų neseną susitarimą.
Beveik visoje Lietuvoje patriotiškai nusiteikę vyrai, tarytum sulaukę sutarto ženklo, puolėsi prie savo užslėptų ginklų ir įvairiais partizaniškais veiksmais, pastodavo besitraukiantiems sovietų armijos daliniams kelią, ėmėsi saugoti Kauno tiltus, tunelį, sporto halę, radiofoną, kai kuriuos fabrikus bei kitus svarbius objektus nuo sovietinių sprogdintojų. Tačiau ne viską jiems pavyko išsaugoti.
Iš istorijos žinome, kad aktyviausi ir gausiausi sukilėlių būriai veikė Kaune ir jo prieigose. Daug vyrų žuvo. Tarp jų ir mano tėvas Kazys Žižiūnas.
Tiesa ir pompastika

Pokario pirmaisiais metais per sovietinę spaudą ir radiją vyko totalinė propaganda – gyvenimas Tarybų Lietuvoje nuolat gerėja, todėl darbo žmonės yra dėkingi visų tautų išvaduotojui, visų mūsų gyvenimų saulei draugui Stalinui.
Gyvenimo patyrimą turintys tik liūdnai šypsodavosi iš tokios pompastikos, nes 1940 metais įvykusi inkorporacija liudijo ką kitą.
Vos spėjus Sovietų sąjungai įforminti tariamą laisvanorišką Lietuvos įstojimą į jos sudėtį, prasidėjo vertingiausio ir gražiausio tautos žiedo – mokytojų, kunigų, geriausių ūkininkų, tautinių visuomeninių organizacijų narių, kariškių, įvairiausių inteligentijos atstovų su jų šeimomis trėmimai. Tie metai buvo tik totalinių trėmimų pradžia…
Kitais metais trėmimų mastas dar baisesnis. Gyvuliniuose vagonuose sugrūsti žmonės buvo vežami į Kazachstano, Sibiro platybes. Daug kas iš ten buvo plukdomi tolyn į Sibiro šiaurę, link ledjūrio, ten, kur ne visada gali išgyventi net baltosios meškos…
Į Lietuvos juodžiausių dienų istoriją įsirašė Naujosios Vilnios birželio keturioliktoji… Tomis dienomis čia susidarė ešelonų su tremtiniais grūstis, kamščiai.
Maždaug savaitę ešelonams riedant link Sibiro, prasidėjo karas ir… Kauno Birželio sukilimas.                             
Birželio sukilimas. Kas tai, tabu?
Apie Birželio sukilimą sovietiniais dešimtmečiais buvo nutylima. Lyg jo Lietuvos istorijoje nebūtų buvę. Šis sukilimas – sprangi ašaka tarybiniams propagandistams. Jie įvairiausiais būdais tą faktą nutylėdami pasauliui deklaravo, kad nuo pirmųjų Lietuvos įstojimo į vadinamą gražiausią SSRS tautų žiedą dienų, visa Tarybų Lietuva vieningai ir džiaugsmingai stato socializmą. 
Tačiau ta pati visuomenė Lietuvos prijungimą prie SSRS vadino paprasčiau – sovietinė okupacija. O daugelis pasaulio istorikų dar ir patikslino – Sovietų Sąjunga Pabaltijo respublikas inkorporavo. 
Nuo pirmųjų karo dienų Birželio sukilėlių partizaniniai veiksmai buvo lyg kerštas už klastingą laisvos Lietuvos prijungimą prie Sovietų sąjungos, už trėmimus. Taigi, skaitytojai, manau, suprato, kad jei Birželio sukilimas buvo gėdingas faktas tarybinio gyvenimo istorijoje, tai jis buvo ir vienu iš daugelio sovietmečio  tabu.
Antroji sovietinė okupacija
Ji prasidėjo karo bangai per Lietuvą nusiritus į Vakarus. Anuomet sakydavo:„Rusai sugrįžo. Pažystam tuos „išvaduotojus“. Dabar tai prasidės…“
Ir ką gi. Tuoj pat, naudojant terorą, intensyvėjo visuomenės ideologinis valymas miestuose ir kaimuose. Vyko kasdieniai suėmimai, troikos teismai, sušaudymai, kalėjimai, trėmimai… Kasmet į skurdą ir į neviltį gramzdinamoje šalyje buvo vykdomas akivaizdus totalinis genocidas. Nenuostabu, kad žmonės, nepakeliantys bei nepripažįstantys jiems svetimo gyvenimo režimo, pradėjo vieni slapstytis, kiti ginkluotis, priešintis. O patraukę į miškus – tapo partizanais.
Apie daugelį lietuvių tautai svarbių ir šventų dalykų sovietiniais metais nebuvo galima nei viešai kalbėti, nei, tuo labiau, rašyti. O jei atsirasdavo kas neigiamai apie santvarką sušnekėdavo, tai apie tokį labai greitai sužinodavo represinės struktūros ir jis, ar tai būtų atviruolis inteligentas, ar tai paprastas liaudies politikierius, greitai būdavo apkaltinamas antitarybine veikla ir paverčiamas politiniu kaliniu ar tremtiniu. Tolesnis jo gyvenimas – tikras trūnijimas. Tūkstančiai Lietuvos gyventojų buvo nukankinti vietoje ar ištremti. Kada nužudyti, kur jie palaidoti, net patys artimieji iki šiol nežino.
O per radiją, koncertuose skambėjo vis naujos interncionalinės dainos, kad ir ta, neužmirštamoji „Šyroka strana moja rodnąja“…(„Plati mūsų gimtoji šalis…“). Arba „…moj adres? – Ni dom, ni ulicu, moj adres – Sovietskij sojuz!“(„…mano adresas? Nei namo, nei gatvės, mano adresas  – Tarybų sąjunga!“).
*     *     *
Genocidą vykdė tūkstančiai, tačiau jau 15 metų, kai Lietuva atgavusi Nepriklausomybę, o jų sąžinės balsas ar prabilo? Labai retas atvejis, kad kuris viešai prisipažintų, o tuo labiau atgailautų. Arba nurodytų savo bei sėbrų nužudytų aukų kapavietes. Jie teisinasi – taip, šaudžiau, žudžiau, nes vykdžiau sovietinių karininkų, viršininkų nurodymus. Tokia buvo politinė situacija…
Bet krauju susitepusių žmonių būta ne tik sovietinės okupacijos metais…
Iki šiol tikinčių, kad jie eina teisinga linkme ir vis dėlto užkops į šviesią komunizmo viršūnę, mūsuose dar yra. Štai, kad ir M. Burokevičius su savo draugais. Tegul. Nebebaisūs. Išnyks šitų utopininkų gretos, kaip dūmai. Kaip išnyko kažkada garsėję Prima, Aurora, Kazbek bei kitokių rūšių cigaretės ir papirosai su, rodos, niekada nepakeičiamais, vieninteliais ir skaniausiais dūmais pasaulyje… Išnyko.
Bet  tautos prisiminimuose liko paliktos genocido žaizdos su Lietuvėlėje siautėjančiais šaltais Sibiro vėjais. Tie vėjai vieniems atnešė mirtį, o kitiems šildė karjeros kėdes minėtų rūkalų tvaike. Kai kam ir šiandien tebešildo…
Dar vienas tabu – Vėlinės
Tai buvo 1957 metais. Į Kauno Karmelitų arba kitų vadinamas centrines kapines Vytauto (tada Lenino) prospekte, tą Vėlinių vakarą atėjau vienas. Atėjau prieš tai aplankęs miesto centre Gedimino gatvėje gyvenančią sesers šeimą. Aš pats su motina tuomet gyvenau priemiestyje, Lekėčių gatvėje (II Birutės gyvenvietė). Kapinėse, kurios egzistuoja nuo 1847 metų, radau daugybę žmonių. Ant daugelio kapų jau degė žvakutės. Ją aš irgi kišenėje turėjau. Bet uždegti ant savo tėvelio kapo buvo rizikinga, kadangi tėvas buvo palaidotas su kitais Birželio sukilimo dalyviais vienoje eilėje, lygiagrečioje su Vytauto prospektu. 
Ši vieta, kol kapinės egzistavo, tarybinės santvarkos įtvirtintojams buvo baisiai nemiela – lyg sprangi ašaka. Tad nuolat kas nors iš jų ar jų pagalbininkų stebėdavo, kad čia neatsirastų gėlių, kad niekas nedrįstų uždegti žvakelės… Tuo labiau apie kokio nors paminklėlio, kryžiaus ar antkapio pastatymą nebuvo galima nė svajoti. Jokių pagarbos ženklų! Žuvusiųjų artimieji, nenorėdami išsiduoti, atėję į kapines bijodavo čia net priklaupti.
Dar vėliau, dar blogiau
Šios kapinės buvo ir ta vieta, kur kasmet per Vėlines įvyksta nepatenkintos Kauno visuomenės esama santvarka masinio protesto reiškimo vieta. KGB, miesto valdžia, drauge su aukščiausiais respublikos vadovais surado saliamonišką sprendimą – kapines panaikinti! Nes miesto piliečių signalai, pasiūlymai, atseit, yra pagrįsti. Tuomet miesto vykdomojo komiteto pirmininku buvo J. Piligrimas.
Ėmėsi darbo. „Kauno tiesoje“ 1959 m. kovo 26 d. paskelbė Kauno miesto Vykdomojo komiteto sprendimą, pavadintą „Tenkinant gyventojų pageidavimus“. Jame rašoma, kad…„Nuspręsta centrines kapines, kurios yra Lenino prospekte, per dvejus metus perkelti, o laisvą teritoriją paversti poilsio sodu.“  Nieko sau – senųjų kapinių vietoje bus daromas sodas – parkas! 
Buvo nugriauti kiekvieno lietuvio širdžiai brangūs paminklai – „Žuvome dėl Tėvynės“, atidengtas 1930 10 27, Lietuvių tautos didvyrių lakūnų Dariaus ir Girėno mauzoliejus, užbaigtas statyti 1936 12 07. nugriauta kapinių koplyčia bei daugybė kitokių meninę bei istorinę reikšmę turinčių paminklų.
Kadangi kapinės senos, tai po žemėmis liko gulėti daugybė nebeturinčių giminių palaikai. Bet buvo ir tokių, kurių giminės bei artimieji nespėjo ar neturėjo galimybių perlaidoti. Tam buvo ir politinės priežastys. Kad ir Birželio sukilėlių kapai… Taigi, kenkiančios socializmo ideologijai kapinės buvo greitai sulygintos ir paverstos, sakyčiau, Liūdesio arba Ašarų parku.
Iki šių dienų, einančius šiuo tariamu sodu arba parku, apima nemalonus jausmas, nes žino, kad po kojomis likę mirusiųjų palaikai. Tad visiškai yra pelnyti žmonių prakeiksmai anuometiniams sovietinės santvarkos kūrėjams, sugalvojusiems ir vykdžiusiems kapinių likvidavimą. Pagrįsti priekaištai už abejingumą ir dabartiniams Kauno vadovams, kad buvusių kapinių teritorija iki šiol nepertvarkoma.
Dokumentai ir atmintis

Bet sugrįžkime dar į praeitį, kai slenkant sovietmečiui, mūsų šeima vylėsi, kad apie Birželio sukilimo dalyvius, tarp jų ir mūsų šeimos maitintoją, dokumentai per santvarkų suirutes, bus dingę. Mes patys apie jo žūtį stengėmės niekam nepasakoti. 
Po karo mama, kad sumažėtų klausimų dėl vyro žūties, buvo išsirūpinusi tokį jo gyvenimo baigties liudijimą, kur buvo parašyta, kad jos vyras Kazys Žižiūnas yra miręs. Žmogui ar valdininkui pirmą kartą tokią formuluotę išgirdus, buvo priimama natūraliai. Tačiau kaimynams arba kitiems smalsiems pašaliniams, spėjusiems ką nors išgirsti iš pažystamų apie Kazio Žižiūno žūtį, tas žodis kėlė pagrįstus abejones, įtarimus. Teko vengti pokalbių, išsisukinėti nuo klausimų.
Palaidojimo vieta – paslaptis
Pradedant vokiečių okupaciniu laikotarpiu bei pokario pirmaisiais metais, aš ir sesuo motinos vedami, sekmadieniais ėjome į jaukią Fredos bažnytėlę, esančią prie Botanikos sodo. Vykstant totaliniam genocidui, klebonas greit buvo ištremtas ir bažnytėlė uždaryta. Tekdavo sekmadieniais nukakti į Šančių, Aleksoto, Karmelitų arba Karo įgulos, kurią dar vadindavome Soboru, maldos namus. Po pamaldų vis atsidurdavome Karmelitų kapinėse, kur paslapčiomis, stovėdami ties mums brangia kapaviete, sukalbėdavom poterius už žuvusį tėvelį.
Vėliau, kai panaikino kapines ir išlygino kapus, palaidojimo vieta darėsi vis klaidesnė. Kurį laiką ją rasdavome pagal krūmus, medžius, bet kai dalis ir jų buvo pašalinti, pasidarė dar klaidžiau.
Tėvo kapo link – su žvakele
Taigi tą 1957 metų Vėlinių vakarą, savo artimiesiems nieko apie savo ketinimus nepranešęs, atsidūriau kapinėse. Tik kaip pasielgti, kad milicija, saugumiečiai, komjaunimo bei kitokie aktyvistai, kurių po pernykščių čia vykusių neramumų, jautėsi didelė koncertracija, dar nesuliepsnojus manąjai pagarbos ir protesto liepsnelei, manęs nesulaikytų? Ačiū Dievui, uždegiau, pastačiau ir greitai įsimaišiau į minią. Tik tada atsikvėpiau, kai toldamas, pamačiau, kad paskui neatskuba jokia uodega… Pavyko.
Tarp demonstratyviai slankiojančių įtartinų vyriškių matėsi kareiviai. Jie buvo ginkluoti automatais, durklais, ant kai kurių nugarų matėsi portatyvinės racijos stotys su ilgomis ir laksčiomis antenomis virš šalmuotų galvų. Buvo aišku, kad jie čia atvyko pasiruošę padirbėti…
Laisvės, duonos!
Tuo metu kapinėse ir Lenino prospekte vis daugėjo žmonių. Įtampa didėjo. Iš specialios milicijos mašinos per garsiakalbius ėmė griaudėti balsas, liepiantis besibūriuojantiems skirstytis, esą vėlus metas, trukdomas eismas, nors mašinų gatvėje lyg ir nesimatė. Išėjusius iš kapinių žmones milicija ėmė stumti tolyn. Minioje pasigirdo šūksmai: „Laisvės! Duonos!“ Toliau įvyko tai, ko ir buvo galima tikėtis. Žmonės nepakluso, nesileido stumiami, kažkas pargriovė milicininką, kažkas spyrė į jį, kažkas spjovė. Pripuolusi milicija apgynė. Bet žmonės, norėdami išreikšti per daugelį metų pritvinkusį nepasitenkinimą ir vildamiesi  kažkokios kitos, stipresnės protesto išraiškos, nesiskirstė.
Suėmimai
Milicininkai, nužiūrėję minios pirmose gretose aktyvesnius, pradėjo juos čiupti ir tempti į kapines, į iš anksto numatytas vietas. Jiems talkino kareiviai. Tai daugiausia azijietiškų bruožų, susidorojimams paruošti kareiviai. Reiškėsi ir kiti visokio plauko sovietinio gyvenimo aktyvistai, talkininkai. 
Buvau minios pusėje ir žavėjausi žmonių drąsa bei susitelkimu. Staiga mane pagriebė storas milicininkas, berods viršila, ir ėmė mane temti nuo gatvės vėl į kapines. Priešinausi. Jis storas, o aš liesokas moksleivis. Iš šalies žiūrint, mano pasipriešinimas galėjo atrodyti apgailėtinai beprasmis, gal net juokingas. Noras ištrūkti nuo pirmos akimirkos virto būtinybe, nes, kaip ir kiti, žinojau, kad jei neištrūksiu, laukia liūdnos pasekmės ateityje. Ne tik mokykloje, bet ir tolimesniame gyvenime. Todėl žūtbūt stengiausi ištrūkti. Jam į pagalbą prišoko dar du milicininkai, regis kad milicijos mokyklos kursantai. Šie sugriebę mane už rankų, jas užlaužė ir dabar, jau lyg sukaustytą, bet vis vien iš visų jėgų besiveržiantį, ėmė tai stumti, tai tempti kažkodėl į kapinėse numatytą vietą.
Susidorojimas
Iš kapinių grįžtantys į gatvę milicininkai, kareiviai, vieni su dideliu pasitenkinimu, kiti iki pasišlykštėjimo iškreiptais veidais, pirštinėtais kumščiais daužė ne tik mano, bet ir kitų vedamųjų  veidus, spardė į lyties organus. Taip pat automatų buožės, milicininkų medinės gatvės reguliuotojų lazdos nuolat švytravo ore. Kai kurios lazdos, buožės ar kumščiai jau buvo kruvini. Visi jie stengėsi rodyti profesionalumą ir narsą. Štai pro tokią banditišką mėsmalę visi ir buvome pratempti.
Muistantis, ačiū Dievui, nuo kai ko pavyko išsisukti. Netgi vieną užsimotą siauraakio pietietiškos išvaizdos kareivio geležinės buožės smūgį laiku sustabdė vienas iš mane vedusių milicininkų šūktelėjimas: „Chvatit!“ („Užteks!“). Matyt, jo nuomone, buvau gavęs pakankamą dozę, tad buožės smūgio galiu nebeatlaikyti. Ačiū jam. Visos šitos planuotos egzekucijos maišalynėje liejosi rusiškų keiksmažodžių lavina. Į kapinių vidurį prie kitų sėdinčių mane atvedę, iškratė. Be degtukų, kelnių kišenėje rado kišeninį peiliuką: „O, cholodnoje oružijie!“ („O, šaltas ginklas!“) – po šių žodžių vėl smūgiai. Įsakę sėstis, liepė rankas laikyti sunertas už galvos.
Po kratos
Šioje kapinių aikštelėje, tokių apdorotų kaip aš, buvo jau per 20. Mes, suimtieji, klusniai laikėme už galvos sunertas rankas. Man kilo minčių sprukti į kurią nors silpniau apšviestą kapinių pusę, tačiau atsargiai pasižvalgęs, aplink stovintys grėsmingi kareiviai su atstatytais automatais nebyliai žadėjo tik liūdną bėgimo baigtį.
Iš milicijos elgesio supratome, kad mūsų grupė suformuota, nes kitus sulaikytus vedė kažkur pro mus. 
Mes – įkaitai
O iš gatvės toliau sklido minios triukšmas, šūksmai. Aiškėjo – tapome įkaitais. Kaistanti situacija bylojo – jei gatvėje įvyks susišaudymas ar  protesto malšintojams nepalanki situacija, mes čia, kapinių viduryje arba nuvežę į karinei zonai priklausantį mišką, gali sutratinti. Ir dingsime be žinios. Oi, nejaukios mintys, kaip vėliau paaiškėjo, tuomet skverbėsi ir kitiems sulaikytiems, nes gerai žinojom iki šiol praktikuojamus sovietinio teroro ir genocido būdus. Vienas iš tokių vaidinimų – nekaltu veidu kalbėjimas artimiesiems, kad milicija neturinti duomenų, kur dingo žmogus.
Netrukus mus pradėjo vesti į kitą kapinių pusę – Trakų gatvės link. Čia, pasirodo, jau stovėjo paruoštos milicijos bei  kariškos mašinos suimtiesiems. Pakeliui vėl buvome mušami, spardomi.              
Sadizmo viršūnė
Pamenu vieną vyresnį jaunuolį, kurį vedė prieš mane ir kuris, mano nuomone, buvo jau studentas. Vaikinas priešinosi, norėjo ištrūkti. Milicininkas jam tvojo lazda – kaktoje pasruvo kraujas, iššoko mėlyna dešra. Vaikinas, sodinamas į mašiną, vis vien rėkė ir priešinosi. Už tai jis pripuolusio talkon kareivio buvo sugriebtas už plaukų, jo galva kelis kartus padaužyta į mašinos metalinį bortą. Tik tada praradęs sąmonę jaunuolis buvo įverstas į mašiną.
Tai matydamas, dar kartą suvokiau, kad pasipriešinimas čia yra beprasmis. Netrukus buvau įgrūstas į metalu dengtą mašiną, kuri ir be manęs buvo sausakimša. Užtrenkė duris ir pradėjo vežti nežinoma kryptimi.
Tardytojas
…Iš garsų supratome – atvežė į kažkokį kiemą – girdėjosi atsiveriantys ir užsiveriantys geležiniai vartai. Mašinos durims atsivėrus, pasigirdo rusiška komanda išlipti. Aplink aukšti mūriniai pastatai. Kito kelio nebuvo – tik į antrąjį aukštą.
Tuščioje patalpoje liepė laukti. Kažkurie iš suimtųjų spėliojo – esame valstybės saugume ar milicijos valdyboje. Ir ką čia su mumis darys?..
Mano eilė pas atsilaisvinusį tardytoją priartėjo gal apie antrą valandą nakties. Sportinės išvaizdos tardytojas, vaizduodamas draugišką, jautrų žmogų, neatitraukdamas žvilgsnio nuo mano veido, ironiškai šyptelėjęs paklausė:
– Tai gavai? Už ką čia tave taip?…– Matyt, mano veidas jam buvo iškalbingas. Kažką suburbėjęs, liepė sėstis prieš jį už rašomojo stalo. Stalinė lempa jau buvo atsukta į  mano veidą.
Bendradarbiavimas ar… kalėjimas
Ėmė klausinėti asmens duomenų, kur gyvenu, kur mokausi. Pasisakiau. Staiga pastebėjau, kad, užrašydamas mano pavardę, padarė klaidą. Mintyse apsidžiaugiau – tegul. Ji buvo lyg šiaudas skęstančiajam, nes teikė vilties.
Sužinojęs, kad mokausi Kauno 14–oje vidurinėje, tardytojas nudžiugo – gerai žinąs šią Julijanavos mokyklą! Ir dar žinąs, kad joje yra antitarybiškai nusitekusių moksleivių ir mokytojų. Tad greit padavė rašomojo popieriaus ir, kadangi jam viskas žinoma kas ten dedasi, man, atseit, telieka nurodyti mokykloje veikiančios organizacijos pavadinimą bei surašyti pavardes. Ir dar paaiškino, kad jei būsiu  atviras, jei bendradarbiausiu, mano toks gražus poelgis bus tinkamai įvertintas ir ateityje niekada nebus pamirštas. Ir dar. Jei aš panorėsiu, kad tas mūsų bendradarbiavimas liktų paslaptyje, kitiems nežinomas, tai taip ir bus padaryta.
Išdavystė ar… rami sąžinė
Mokykloje antisovietiškai nusiteikusių jaunuolių ir mokytojų iš tiesų buvo. Ir ne tiek mažai. Žinojau, kad ne tik aš, bet ir kiti draugai namuose, klausosi per radiją iš užsienių atskriejančių laisvojo pasaulio balsų nors ir labai buvo trukdoma sovietinėmis radijo zirzynėmis. Kai kurie klasiokai, dėka gabesnių radijo mėgėjų, pasitobulinę radijas švariau girdėdavo. Per pertraukas su tokiais tekdavo pusbalsiu pasidžiaugti sugautomis užsienio radijo žiniomis, papolitikuoti, pabendrauti. Su malonumu pasišaipydavom iš tarybinio gyvenimo utopijų absurdiškumo, apgailestaudavom dėl partizaninio pasipriešinimo miškuose nykimo, atidžiai sekėme 1956 metais vengrų tautos ginkluotą kovą prieš sovietinius okupantus, tų kruvinų įvykių rezonansą Lietuvoje. Aptardavom ir kitas politines aktualijas.
Žinojau, kad mokykloje yra ir labai lojalių tarybinei valdžiai moksleivių. Tai daugiausia komjaunuoliai, kurių tėvai buvo komunistai, darbovietėse viršininkai… Tokių iš tolo vengdavome: ša, ateina stukačius…– taip pašaipiai vadindavome užsislaptinusius KGB informatorius, tarybinio gyvenimo patriotus. Tokiems prie mūsų diskutuojančių priartėjus, kalba staiga nukrypdavo į kitus reikalus. Kad ir apie orą…
Buvo ir tokių moksleivių, kuriems tėvai nuomodavo kambarėlius arba gyvendavo pas giminaičius netoli mokyklos. Tad šeštadienį po pamokų jie skubėdavo į tėviškes, esančias Garliavos, Kazlų Rūdos, Ežerėlio, Prienų bei kitose apylinkėse. Grįžę pirmadienį, jie pašnibždom pasakodavo, kas dedasi varganuose kaimuose, neramiuose miškuose, kokios žmonių nuotaikos, kaip jie išreiškia savo nepasitenkinimą kolchozine tvarka, kai už darbadienius, išvargtus per ištisus metus gaudavo apgailėtinas kapeikas. Iš tokių patikimesnių ir patriotiškai nusiteikusių vyrukų, pamenu, buvo Mykolas Čiurinskas, Antanas Danielius, Ablinskas, Kvietkauskas, Pupalaigis, Alfonsas Kraujelis ir kiti. Pavardžių, vardų, o jų buvo daugiau, prabėgus penkiasdešimčiai metų, sunku beprisiminti.
Paros
Anuomet ir šiandien mano sąžinė – rami. Dabar po daugelio metų be graužaties galiu prisiminti, kad tada atsidūręs prieš patyrusį, klastingą tardytoją, būdamas žalias moksleivis, atsilaikiau  į jo suktus, provokacinius klausimus ir nei mokytojų, nei moksleivių pavardžių nenurodžiau. Tuomet tardytojas, supratęs, kad bergždžios jo pastangos, pasipiktinęs pažadėjo greitu  laiku imtis prieš manęs kitokių  priemonių.
Jis darbą baigė, man skirdamas dešimt parų arešto.
Čia skaitytojams privalu paaiškinti, kad anuomet už chuliganizmą buvo praktikuojama bausmė – paros. Berods, iki 20 parų. Bet čia buvo už ką kitą – politiką. Už dalyvavimą Vėlinių vakaro manifestacijoje, suimtiesiems buvo taikomi kriminalinio kodekso straipsniai…Tarsi mums lyg geriau. Bet šitokiais manevrais sovietinė valdžia nuo pasaulio paslėpdavo savo gėdą –vykstančius politinius įvykius, neramumus.
Kamera
Po tardymų, o tai buvo gal apie trečią ryto, grupelę mūsų nuvežė į kalėjimą Mickevičiaus gatvėje. Patekau į kamerą, esančią rūsyje. Vyrų čia buvo apie 20. Patalpoje buvo tvanku, trūko oro. Kampe dvokė metalinė šlapimo statinaitė, vadinama paraša. Kameros viduryje stovėjo pritvirtintomis kojomis ilgokas stalas. Jis mano dėmesin greit įsikirto. Štai tau, žmogau, ir tas bendras stalas, apie kurį sovietinė ideologija kalba kaip apie vieną gražiausių kolektyvinio gyvenimo simbolių! Tačiau prie jo susodinti kitokių troškimų žmonės – norintys laisvėje gyventi bendraminčiai. O jų biografijos jau visam gyvenimui pažymėtos juoda tarybinio gyvenimo spalva…
Ramiausia vieta  – po stalu
Nuolat aukštinamą kolektyvinį gyvenimo būdą mes čia, kalėjime, ryškiai ir pamatėme – buvome sumušti, kruvini, jautėmės mirtinai nuvargę, traumuoti, streso, depresijos būsenoje… Miegoti teko kam kur – kas susirangė ant grindų, kas sėdėdamas atsirėmė į šaltą mūro sieną… Aš, nenusirengęs lietpalčio, kaip ir kiti likimo draugai, nutariau miegoti su drabužiais. Kad per mane naktį nelaipiotų, nužiūrėjau ramesnę vietą – susigūžiau po stalu …lentynoje. Užmigti ant lentų, nors ir pavargus, sumuštam, buvo sunku – tas kelias valandas daugiau varčiausi nei miegojau.
Žuvienė visam gyvenimui
Prikėlė anksti. Kažką gavome pusryčių. Berods davė po riekę duonos, arbatos… Pietūs? Jau niekada nebepamiršiu aliuminio lėkštės su senos žuvies dvoku – anuomet pigiausios menkių žuvienės –  murzino skysčio su viena dviem skiltelėmis bulvių ir sunkiai sugraibomais žuvies trupiniais, atitrūkusiais nuo vienišo parudavusio stuburo… 
Kameros gyvenimas
Kameroje vyko judėjimas visą parą. Sargyba tai išvesdavo kalinamuosius į tardymą, tai juos parvesdavo, tai, žiūrėk, kažkas suviduriavo, tai naujokas įstumiamas… Kitą dieną kiemo sargybinis, atseit, pastebėjo, kaip kažkas iš viršutinio aukšto nuleido laiškelį ties mūsų langeliu, o kažkuris iš mūsiškių, atseit, jį pasiėmė. Atskubėjęs prižiūrėtojas apsiputojęs grasina visai kamerai karcerį, jei neprisipažinsime, kas laiškelį paėmė. Visiems iškilo nežinomo karcerio grėsmė. Ėmėme laukti sunkaus išbandymo. Ačiū Dievui, skandalas aprimo.
Vėliau kažkas iš mūsiškių sugalvojo Morzės abėcėle bandyti per sieną susirišti su gretima kamera. Po stuksenimo į sieną prideda metalinį puodelio dugnu prie sienos ir, įkišęs ausį, laukia naujienų. Po to siunčia atsakymą. Patariu būti atsargesniam – nežinia, kas už sienos… Sudėtingas ir pavojingas žaidimas nutrūksta…
Po vidurnakčio iš šaltų koridorių atsklinda klaikus vyriškio riksmas. Paskui jo burna užčiaupiama ir girdėti tik beviltiškas inkštimas ir bildesys – suprantame – kažkur tardymas su kankinimais. Bet gali būti ir kitaip – prižiūrėtojai įrodinėja kaliniui, kieno čia valdžia. O gal tik noras silpnesnių nervų žmonėms sukelti depresiją, neleisti užmigti.
Kas išdavikas?
Kameroje labiau patyrę vyresnieji nuo pat pradžių stengiasi tarp mūsų palaikyti rimtį, prašo nepanikuoti. Netrukus per draugus nukeliauja žodinė žinutė, kad į mūsų kamerą atvestas naujokas yra stukačius (informatorius, išdavikas), nes iš suimtųjų kažkas atpažino – jo brolis dirba kalėjime prižiūrėtoju.
Tik antrą ar trečią dieną paaiškėja, kad mano kameroje yra ir kaimynas iš gretimo mikrorajono. Tai Tubis iš Fredos. Jis buvo vienas iš tų, kuriam sadistai irgi atidavė dosnią savo dozę – veidas daug ką bylojo…Buvo ir iš matymo pažystamas Rimantas Matulis, kurį vėliau sutikdavau mieste. Kitų pavardžių dabar jau nebeprisimenu. Mūsų įkalintųjų tarpe buvo daugiausia įprastas miesto visuomenės kontingentas: darbininkai, studentai, moksleiviai, tarnautojai.
Atvesto provokatoriaus nuolat saugojomės, o jis vis pasakojo įvairiausias riebias istorijas. Pasitrynęs parą ar dvi, jis buvo iškviestas, atseit, į tardymą ir daugiau negrįžo.
„Tėvas žuvo, o dabar tu…“
Vieną dieną dalį mūsų atrinko darbams už kalėjimo sienų – šluoti gatvę. Vos išėjęs pro vartus, staiga kitoje gatvės pusėje pamačiau laukiančią motiną. O ji, išvydusi mano mėlynes, pradėjo verkti. Susitvardžiusi prislinko prie mus saugančio kareivio su šautuvu ir, išvyniojusi bei parodžiusi pora sardelių su duona, tris obuolius, ašarodama prašė, kad leistų savo sūnui perduoti. Kiek paniurzgėjęs, leido. Mama ašarodama dar spėjo man ištarti: „Tėvas žuvo, o dabar tu, sūnau. Ką tu padarei…“ Tai buvo ir apgailestavimas, ir politinis priekaištas, ir liūdni tiesos žodžiai. Viskas dėl bendros ateities.
Tą dieną, saugant ginkluotiems sargybiniams, aplink kalėjimą šlavėme gatves…Mums, atėjusiems iš dvokiančių kamerų, čia buvo lyg atsikvėpimas, padarius žingsnį į naują gyvenimą…
Po amnestijos

Artėjo viena didžiausių sovietinių švenčių – lapkričio 7–oji, Spalio revoliucijos šventė. Dalis kalinių, nesuradus įrodymų ar rimtesnių įkalčių, tarp jų ir man, buvome amnestuoti.
Grįžęs namo, sužinojau, kad mama ir sesuo buvo sukrėstos žinios, kad aš tą Vėlinių vakarą buvau suimtas, sumuštas ir uždarytas į kalėjimą. Tai sužinojo ne iš karto. Pirmąjį vakarą man namo negrįžus, motina spėliodama sunerimo, ko aš, atseit, likau pas seserį. Telefono neturėjom. Kitą dieną vėl man negrįžus, susirūpino rimtai. Išaušus nuskubėjo pas mano seserį. Abi nustebo – juk iš sesers išėjau tą patį Vėlinių vakarą. Kur dingau?! Mama nuskubėjo į mokyklą. Bet ten manęs nebūta. Pasiguodė tuometiniam direktoriui M. Žiūraičiui. Tuščias reikalas. Nežino. Dar labiau sunerimusi nuvažiavo į rajono milicijos skyrių Aleksote, kuriam priklausėm.
– Apie tavo sūnų neturim duomenų. Per Vėlines  daug  žmonių suimta – eik į kalėjimą, gal ten. – patarė motinai, ieškančiai pirmą kartą dingusio sūnaus.
Kalėjimo sąrašuose iš tiesų rado mano pavardę. Čia ji ir sužinojo, kad būsim išvesti į gatvės darbus. Spėjo už turimas kapeikas maisto parduotuvėje nupirkti šio to valgomo ir gatvėje ėmė laukti. Kaip mama vėliau pasakojo, tai buvo vienas tragiškiausių jos susitikimų gyvenime…
Nemalonumai mokykloje
Man sugrįžus į mokyklą, laukė nemalonumai: buvau iškviestas pas direktorių. Supratau, kad jis jau informuotas, kur buvau, nes iš karto jis pareiškė, kad aš užtraukiau didelę gėdą jam ir visai mokyklai.
Žinojom direktoriaus ištikimą tarnystę komunistų partijai. Jo rūstybės rezultatai greit pasireiškė ir per pamokas. Kai kurie mokytojai, uolūs direktoriaus sumanymų vykdytojai, man, nesant stipriam mokiniui, už kiekvieną mažiausią vėlavimą į pamoką tuoj tekdavo smulkiai aiškintis, o už klaidelę, netikslų atsakymą skubiai mažindavo pažymį arba gudriau sugalvoję, taikydavo kitokią bausmę.
Šviesų prisiminimą paliko mokyklos inspektorė, istorijos mokytoja Bronė Vildžiūnaitė. Jos politinės pažiūros dėl sovietinės valdžios mums atsiskleidė per jos mokytojavimo metus.
Man, po Vėlinių įvykių sugrįžus į mokyklą, per pertrauką ji atėjo į klasę ir, pasikvietusi mane į koridorių, draugiškai šiek tiek paklausinėjo. Atsivėriau, nes ja pasitikėjau. Išklausiusi motiniškai užjautė. Visa savo esybe jaučiau, kad ji ne kokio nors partinio įpareigojimą vykdo, ne direktoriaus nurodymu su manim kalbasi. Greičiau ją, kaip istorikę, domino tragiški Vėlinių nakties įvykiai arba, būdama jautri moteris, nuoširdžiai pergyveno dėl jai pažįstamo moksleivio sumušimo ir tolimesnio jo likimo. Tuomet įvykius apibendrindama, ji milicininkus, kareivius pavadino tikrai sužvėrėjusiais žmonėmis – mūsų  kraugeriais ir teroristais…
Vėliau ji, matyt apsisprendė, tą žiaurumą paviešinti. Per savo pamoką paprašė manęs atsistoti ir be pagražinimų, be nutylėjimų papasakoti, kur buvau, ką patyriau. Ji su visa nuščiuvusia klase įdėmiai klausėsi. Tai buvo nepagražinti mano išgyvenimai. Po to man draugai pranašavo – tu, nelaimėli, jau paženklintas ir visą gyvenimą būsi KGB akiratyje. Šitą žinojau ir aš.
Vėliau, nors aš nebuvau gabus matematikai, mane užjautė dar du. Tai matematikos mokytojai – Michalina Panavienė ir Povilas Kripaitis. Šiltų žodžių verti piešimo – braižybos mokytojas Balys Šarūnas, anglistai Masevičienė, Juozas Kazėnas. P. Kripaitis seniai buvo žinomas kaip moksleivių dvasinis auklėtojas, nes buvo nuo prieškario išsaugojęs tikinčio inteligento autoritetą. Be to, žinojom, kad jis, daug metų čia mokytojaudamas, neklauso direktoriaus ateisto nurodymų, įspėjimų ir toliau atkakliai lanko bažnyčią.
Mano mama retsykiais mėgdavo sekmadienio ankstyvais rytmečiais ir viena nueiti į bažnyčią. Kartą grįžusi, nusistebėjo: „Kiek kartų nueinu Katedrą, tiek kartų už tos pačios kolonos jūsų  mokytojas Kripaitis meldžiasi. Šiandien maloniai pasisveikinom“…
Globotojai
Visai kitaip Vėlinių įvykiai buvo traktuojami mūsų jaunos auklėtojos bei uoliai komunistuojančių kitų pedagogų. 
Po kelių dienų pajutau, kad jau esu klasėje komjaunuolių „globojamas“. Pertraukos metu draugams, pasakodamas apie savo apsilankymą tėvų kaime, pavartojau žodį kolchozas. Aplink besisukiojanti komjaunimo sekretorė nugirdusi griežtai pataisė: „Draugas Žižiūnai, kolchozų seniai nebėra. Yra kolūkiai. Prašyčiau visiems laikams įsidėmėti…“ Nors tai buvo smulkmena, įsidėmėjau. Ateityje buvau budresnis ir kalbantis jau mačiau kas šalia bei laiku prikąsdavau liežuvį.
Kol mokiausi šioje mokykloje, mano bendravimas, politinės pažiūros, jaučiau, buvo atidžiai sekamos.
Ką jau bekalbėti apie studijavimo, darbo metus…
Kad buvau neužmirštas, liudija ir toks atvejis. Buvo praėję daug metų. Berods, jau Gorbačiovo perestroikos laikais, ieškodamas darbo kreipiausi į vienos ideologinės organizacijos šiek tiek pažįstamą vadovą.
– Žinau, dirbi gerai. Mielai priimčiau, bet… negaliu. Supratai?
 

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra