Kostas Barauskas, s. Kazio, gimė 1908 m. sausio 11 d. Alytaus aps. Alovės vls. Slabadėlės k., ūkininkų šeimoje. Tėvai turėjo 14 ha žemės. Kostas buvo vyriausias vaikas šeimoje. Be jo, dar augo 6 seserys: Zosė (g. 1912), Marija (g. 1916), Leokadija (g. 1917), Anelė (g. 1919), Ona (g. 1921) ir Antanina (g. 1923).
Kostas mokėsi Alovės pradinėje mokykloje, baigė 4 skyrius, o vėliau ir žemesniąją žemės ūkio mokyklą. Mokėjo rusų ir lenkų kalbas. 1929–1930 m. atliko karinę prievolę Lietuvos kariuomenėje. Tarnavo Kauno miesto ir apskrities komendantūroje. 1929 m. spalio 27 d. baigė mokomosios kuopos kursą ir karo policijos mokyklą. 1930 m. sausio 15 d. jam suteiktas grandinio, o birželio 15 d. – jaunesniojo puskarininkio laipsnis.
Grįžęs iš kariuomenės dirbo tėvų ūkyje. Įstojęs į Lietuvos šaulių sąjungą, priklausė Alytaus rinktinės Alovės šaulių būriui. 1935 m. sausio 24-vasario 11 d. buvo Alovės šaulių būrio vadas. Dar priklausė Vilniui vaduoti sąjungai bei Lietuvių katalikų jaunimo (LKJ) “Pavasario” federacijai.
1936 m. vasario 1 d. pradėjo dirbti Alytaus arešto namuose prižiūrėtoju-ūkvedžiu. 1937 m. spalio 4–25 d. 9-ajame pėstininkų pulke Marijampolėje pakartotinai dalyvavo karo pratybose.
1939 m. iš Alytaus jaunimiečių kalėjimo perkeltas dirbti į Vilniaus sunkiųjų darbų kalėjimą Lukiškėse jaunesniuoju prižiūrėtoju. 1940 m. spalio 16 d. sovietų valdžios buvo atleistas iš pareigų. Vilniuje platino antisovietinę literatūrą ir atsišaukimus, dėl to buvo persekiojamas ir tardomas.
Nuo 1941 m. balandžio iki rugsėjo 15 d. dirbo Trakų aps. Socialinio aprūpinimo skyriuje – Aukštadvario vls. Gubiškių dvaro pagalbinio ūkio vedėju. Sovietų santvarkai palankus nebuvo, ir kilus nacių bei sovietų karui suorganizavo Čižiūnų šaulių-partizanų būrį. Trakų apskrities karo komendanto įsakymu buvo paskirtas šio būrio vadu.
Sukilėliams atkūrus tvarką, o dvarą grąžinus buvusiems savininkams, K.Barauskas grįžo į Vilnių ir dirbo moterų kalėjime Paneriuose raštininku. Alovės valsčiaus viršaičio pakviestas, parvyko į tėviškę ir nuo 1941 m. lapkričio 15 d. pradėjo dirbti Alovės vls. savivaldybėje raštininku.
Nuo 1942 m. gegužės 8 d. Alytaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 9 K.Barauskas paskirtas Alovės vls. žemės ūkio gaminių tiekimo įstaigos vedėju, nuo 1944 m. kovo 1 d. – Alovės vls. viršaičio padėjėju, vykdydamas ir tiesiogines pareigas, buvo ir Priešgaisrinės apsaugos Alovės vls. savivaldybės komandos vadas.
K.Barauskas nebuvo vedęs, visą savo energiją skyrė darbui ir visuomeninei veiklai.
Antrą kartą užėjus sovietams, K.Barauskas 1944 m. rudenį išėjo partizanauti. Tapo Alovės ir Daugų vls. veikusių partizanų junginio vadu, pasirinko slapyvardį “Vėžys”.
1944 m. gruodį–1945 m. sausį tarp Onuškio ir Valkininkų susitelkė didelės (iki 300 partizanų) pajėgos. Partizanai veikė Onuškio, Varėnos ir Daugų vls. paribyje. Sausio 20 d. telkėsi Burbonių miške tarp Migučionių, Genionių ir Voniškių kaimų, kur prie jų prisijungė K.Barausko-Vėžio ir V.Voverio-Žaibo būriai. Dalinį sudarė jau penki būriai: Vilko, Vėžio-Žaibo, Dzūko, Liūto ir Rugio.
Vasario 5–6 d. iš Burbonių miško apie 180 partizanų susirinko į pasitarimą Migučionių k. Vasario 7 d. , užpuolus NKVD-istams ir stribams, pasitarimą nutraukė kautynės, trukusios kelias valandas. Žuvo 6 partizanai bei būrių vadai P.Balkus-Dzūkas ir E.Siniauskas-Liūtas, kiti partizanai Onuškio vls. Voniškių k. pasidalino į 2 dalis ir pasitraukė skirtingomis kryptimis . Dalis partizanų, galinčių gyventi legaliai, buvo išsiųsti į namus iki lemiamos pavasarinės mobilizacijos. Tačiau veikimo taktika liko nepakitusi, dalinys dabar veikė Daugų ir Varėnos valsčiuose, pasidalinęs į 4-5 grupes po 20–25 žmones .
1945 m. vasario 23 d. Daugų vls. įvyko garsusis Kančėnų mūšis, akivaizdžiai parodęs puolamąją partizanų taktiką. Mūšio išvakarėse Vaikantonių ir Kančėnų kaimuose susitelkė apie 50 K.Barausko-Vėžio ir J.Matukevičiaus-Vilko grupių partizanų, numačiusių naktį pulti Daugų miestelį. Atvilioti stribų įgulą buvo pavesta vienai kaimietei.
Daugų vls. NKVD poskyrio viršininkas Petrovas, manydamas, kad įsikūrusių viename name partizanų bus ne daugiau kaip 12, su 22 stribais išvyko į Kančėnus (4 km nuo Daugų). Viena naikintojų grupė turėjo apeiti pastatą iš kairės, kita – iš dešinės, o Petrovas su grupe įėjo į kiemą. Visi pateko į ugnies žiedą, į juos iš visų pusių iš šautuvų ir kulkosvaidžių ėmė šaudyti partizanai. Naikintojai nesitikėjo puolimo, dalis jų sukėlė paniką, keletas stribų iškart pabėgo į Daugus, neiššovę nė vieno šūvio, kiti po pusvalandį trukusio mūšio atsitraukė, palikdami kovos lauke 9 nukautus stribus (J.Janušonį, F.Kamandulį, J.Versecką ir kt.) ir Kančėnų k. tarybos pirmininko pavaduotoją. Atsitiktinai žuvo ir pastotės vežikas.
Pasak partizanų šaltinių, buvo nukauta apie 12 stribų, 3 paimti į nelaisvę, paimta 9 šautuvai, 5 granatos, iki 30 šovinių. Žuvo partizanas Mykolas Statkevičius. Po mūšio, siaučiant NKVD vidaus kariuomenei, buvo suimti 4 žmonės, o į okupantų ataskaitas pateko pramanyti “Kančėnų k. piliečių paliudijimai” apie 2 nukautus ir 2 sužeistus partizanus. Tai turėjo pridengti skaudų pralaimėjimą. Planuojamą operaciją užpulti Daugus partizanams teko atidėti, dalis kovotojų buvo paleista į namus, o branduolys per Skabeikių k. pasitraukė į Onuškio vls. Dusmenų mišką.
“Vėžio” grupė, vadovaujama K.Barausko-Vėžio, veikė Daugų vls. miškuose ir 1945 m. vasario pabaigoje buvo sutelkusi apie 100 vyrų. Grupei priklausė V.Voverio-Žaibo būrys. Ryšius su “Vėžiu” palaikė ir nuo 1944 m. gruodžio mėn. pradžios Alytaus ir Butrimonių valsčiuose veikusi J.Gervicko-Jovaro grupė.
Bus tęsinys
