Paminklinė lentelė, kurioje įrašyti Alvito kapinėse palaidoti Vinco Kemežio artimieji. Alvito kapinės (Vilkaviškio r.), 2020 m. Viktoro Jenciaus – Butauto nuotr.

Viktoras Jencius – Butautas, Rokiškis, www.voruta.lt

Donato Malinausko ištrėmimo iš Alvito į Altajų 1941 m. birželio 14 d. aplinkybes yra aprašęs Vincas Kemežys 1941 m. liepos 18 d. straipsnyje „Donato Malinausko tragedija“^[1]. Kas siejo tragiško likimo šio straipsnio autorių ir 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą?

Sovietams įsiveržus į Lietuvą, V. Kemežys nepanoro dirbti okupacinei valdžiai. Jis 1940 m. sugrįžo į gimtąjį Alvitą ir ten gyveno iki pakartotinos sovietų okupacijos 1944 m.^[2] 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras D. Malinauskas ir V. Kemežys, puoselėję Lietuvos valstybingumą ir kultūrą, nėra deramai pagerbti, tarytum jie būtų svetimos valstybės ir kultūros atstovai. Iki šiol mums nepavyko atsikratyti okupantų kultūros „vertybių“ ir deramai atgaivinti savosios. Nenorom susimąstai, kad žmonės, paragavę „mineralinio su namu“ (žmogaus sukurtas produktas), nebežino, kas yra vanduo. Nors imperija aptrupėjo, bet mes likome su ja susieti ne tik psichologiškai. Iki šiol stengiamės apeiti sunaikintų ir apnaikintų dvarų problemą, netgi vengiame keliuose statyti rodykles į juos. O tam esama įvairiausių priežasčių. Mes negalime gyventi be „lietuviško beržo“ ir „uosio“, pamiršdami liūdną pasakos pabaigą. Tai kokios kultūros dalis šiandien esame ir kam atstovauja mūsų „elitas“?

Žodis kultūra kilo iš lotyniško veiksmažodžio colere, kuris reiškia ne tik įdirbimą (tiek žemės, tiek ir sielos), lavinimą, ugdymą, priežiūrą, puošimą, bet ir gerbimą. Keliaujantys iš Vilkaviškio į Kybartus neras rodyklių į buvusį Jono Vailokaičio dvarą Paežeriuose, į D. Malinausko dvarą Alvite ir į garsaus dailininko tapytojo bei skulptoriaus Arono Aprilio Šiaudiniškių dvarą. Atvykstančius valstybinės reikšmės keliu^[3] į Alvitą pasitinka nuoroda į S. Nėries gimtinę, bet nėra V. Kemežio ir D. Malinausko atminimui skirtų ženklų į jų gyvenamąsias vietas. Pravažiuojantys Alvitą ir išvydę rodyklę į poeto Kazio Bradūno tėviškę turėtų susimąstyti apie vertybes laisvoje valstybėje, kurioje liko pamirštos iškilios asmenybės, sovietmečio aukos. Tenka apgailestauti, kad į signataro Vlado Mirono tėviškę iki šiol nėra rodyklės net iš krašto kelio^[4].

Baltų silikatinių plytų namas (pastatytas po karo) yra šalia Alvito Šv. Onos bažnyčios, greta klebonijos. Čia iki 1944 m. buvo Kemežių šeimos namas, kuris sudegė per karą. Būtent šiame sklype buvo užkastas Vinco Kemežio archyvas. Alvitas (Vilkaviškio r.), 2020 m. Viktoro Jenciaus – Butauto nuotr.

2005 m. Lietuvos Vyriausybės nutarimas skelbia, kad Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų atminimo įamžinimo tvarkos aprašas nustato Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų atminimo įamžinimo būdus ir priemones, šias priemones įgyvendinančias institucijas ir signatarų atminimo įamžinimą koordinuojančią instituciją, taip pat šių institucijų ir Signatarų atminimo įamžinimo komisijos funkcijas. Deja, kai kurios savivaldybės pamiršo, kad yra atsakingos už tai ateinančioms kartoms. Kaip nurodoma šiame Vyriausybės teisės akte, Savivaldybė, kurios teritorijoje yra signataro tėviškė arba kurioje signataras gyveno, mokėsi, dirbo, organizuoja memorialinės lentos pagaminimą ir įrengimą, rūpinasi signataro vardo suteikimu (mokyklai, miesto gatvei, skverui ir panašiai).^[5] Tačiau ne visos savivaldybės linkusios pritarti ir vykdyti Vyriausybės nutarimus. Minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, ne visi signatarai sulaukė tiek savivaldybių, tiek Vyriausybės dėmesio, nors planų buvo. Teigti, kad nieko nebuvo įgyvendinta, būtų neteisinga, tačiau kai kurios savivaldybės nieko nepadarė ir taip po liberalizmo vėliava išsaugojo sovietinės valdžios palikimą, tarytum nieko nebuvo: nei tremčių, nei turto konfiskavimo, nei prievartos ir mirčių.

Kodėl mums iki šiol brangūs sovietofilai ir jų kultūra? Kas yra sava kultūra ir kultūra bendrai? Vienu lakoniškiausių reikėtų pripažinti Lordo Rag­lano apibrėžimą: Kultūra – tai apytiksliai viskas, ką mes darome, ir nedaro beždžionės. Vadinasi, bet kuri veikla yra kultūra. Pagal tai ir sovietų kultūra išlieka svarbi mūsų valdininkams ir kultūrininkams. Mes iki šiol esame svetimos kultūros įkaitais ir vergais, o laikinos vertybės išlieka mums svarbios, norėdami jas išsaugoti aukojame tikrąsias vertybes, tai yra savąją kultūrą. Ar ne todėl iki šios dienos nežengėme nė vieno žingsnio ieškodami Alvite užkasto V. Kemežio archyvo, nes jis galėtų kompromituoti ne tik alvitiečius sovietofilus, bet ir įneštų aiškumo aiškinant LDK Vytauto palaikų paslaptį?

V. Kemežys labai gerai žinojo ne tik apie signataro D. Malinausko nuveiktus darbus, bet ir apie paskutines jo gyvenimo dienas. Nėra abejonių, kad signataras papasakojo ir apie Vytauto Didžiojo palaikus Vilniaus katedroje.

Vinco Kemežio giminės kapavietė, kurioje palaidoti jo tėvai ir kiti artimieji. Alvito kapinės (Vilkaviškio r.), 2020 m.  Vinco Kemežio palaidojimo vieta nežinoma. Viktoro Jenciaus – Butauto nuotr.

V. Kemežio, D. Malinausko ir J. Paleckio keliai susikirto tarpukariu, bet pagalbos iš pastarojo sovietmečiu taip ir nesulaukė. Nors J. Paleckis buvo ėmęs interviu iš signataro, tačiau to nelabai norėjo prisiminti 1940 m. Apie D. Malinausko darbus rašė ir V. Kemežio įsteigtas laikraštis „Sekmadienis“. V. Kemežiui su broliais traukiantis nuo sovietų 1944 m., arklius ir vežimą davė tuo metu Alvito dvare gyvenusi signataro dukra Marija ir jos vyras Viktoras Stomma^[6]. Sovietai negalėjo dovanoti V. Kemežiui ne tik už jo patriotines publikacijas tarpukariu, bet ir vokiečių okupacijos metais straipsnius apie trėmimus bei tremtinių sąrašų sudarymą. Sovietai jį sugavo Pomeranijoje ir, anot Jeronimo Cicėno, pakorė lageryje, kur iškabojo 7 dienas^[7]. Tik senieji alvitiečiai prisimena prie bažnyčios stovėjusius Kemežių namus, o kapinėse ne iš karto pavyko surasti jų giminės kapavietę, pažymėtą trimis kryžiais, nes niekas iš vietinių jų neprisiminė. Tik V. Kemežiui turime būti dėkingi už pasakojimus apie alvitiečius pirmosios sovietų okupacijos metais (1940–1941)^[8], apie „darželių“^[9] statybas nusavintos žemės valdose ir signataro D. Malinausko gyvenimą sovietmečiu bei tremtį į Altajų:

Po 1940 m. raudonųjų įsiveržimo į Lietuvą visa mūsų inteligentija, su nedidelėmis išimtimis, gyveno sunkias moralinio nykimo dienas.

Tačiau ypatingai sunkus likimas ištiko mūsų tautos veteranus, kurie su skausmu širdyje stebėjo jų atkurtos Lietuvos trypimą ir naikinimą po žiauriąja bolševikiško teroro letena. Vienas tokių buvo Donatas Malinauskas, Lietuvos Valstybės Tarybos narys ir buv. atstovas Čekoslovakijoje ir Estijoje. Jo nelaimes ir vargus teko matyti visą bolševikų viešpatavimo Lietuvoje laiką.

Donatą Malinauską bolševikai užklupo jo dvare Alvite, Vilkaviškio apskr. Jau pirmomis savaitėmis bolševikai nukreipė prieš jį savo teroro strėles. Vieną dieną užklupo dvare kelis kaimynus, atvykusius ūkiniais reikalais. Buvo įtarta, kad dvare įvyko nelegalus susirinkimas. Donato Malinausko žentas tuojau buvo sulaikytas ir nugabentas į Vilkaviškį, bet kaltės nepavyko įrodyti. Žentas ir žmona su vaiku po to tuojau pabėgo į Vokietiją ir gražiame Alvito dvare pasiliko nelaiminga keturių senelių šeima: Donatas Malinauskas su žmona ir dviem seserim, iš jų viena paliegėlė.

Nėra ko kalbėti apie gobšumą žmonių, kurie dvare supo Donatą Malinauską ir jį, negalintį iš kambario išeiti, apgaudinėjo ir skriaudė kiekviename žingsnyje. Tai buvo komisarų laikmečio valdžia dvaruose. Tačiau Donatas Malinauskas, kad ir 72 metų amžiaus, parodė nepaprastą atsparumą ir kietą valią. Jis į tas skriaudas atsakydavo tik šypsena ir rankos numojimu, susijaudinusius saviškius ramindamas, kad visa tai niekis, palyginti su Lietuvą ištikusiu likimu.

Donato Malinausko būdingas bruožas visą gyvenimą buvo nenuolaidumas dėl teisybės ir atvira kova. Šito pavojingo bolševikų laikais metodo Donatas Malinauskas neatsisakė. Tai nervino vietos raudonųjų galiūnus, susikomplektavusius iš kerdžių ir kitų svieto lygintojų. Santykiai tarp Donato Malinausko ir raudonųjų vis labiau įsitempdavo, kol galų gale privedė prie tragiškų pasekmių.

Vykdomojo komiteto pirmininkas jau iš karto Donatui Malinauskui įžūliai pagrasė, kad jis išmesiąs jį iš dvaro, kaip skiedrą, ir pats per prievartą apsigyveno viename dvaro rūmų gale. Tuo tarpu patį dvarą užvaldė traktorių stotis, kurios vadovai, vietos valdžios kurstomi ir padedami, atėmė iš Donato Malinausko raktus nuo viso turto. Toks buvo bolševikų teisingumas. Formaliai savininkas buvo Donatas Malinauskas ir kaip po toks turėjo atlikinėti visas prievoles valstybei. Tačiau faktiškai šeimininkavo vištvagiai, nuo kurių malonės pareidavo net Donato Malinausko šeimos pramitimas.

Netrukus kova dėl dvaro prasidėjo tarp pačių raudonųjų. Traktorių stotį iš dvaro įsigeidė iškelti kariuomenės dalinys, kuris čia pradėjo statyti „darželius“. Donatas Malinauskas tuomet jau pamatė, kad kova beprasmiška. Raudonoji armija dvaro ūkio sunaikinimo darbą baigė. Gyvuliai, pašarai ir padargai buvo iš patalpų pašalinti ir perduoti tarybiniams ūkiams arba pasisavinti ir išparduoti. Dvaras buvo perdirbtas į kareivines ir dirbtuves.

Tačiau Donatas Malinauskas vis dar laikėsi rūmų kampelyje, kol vieną dieną jį užklupo vietos ir apskrities valdžios orda, surašė visus daiktus, kuriuos čia pat pasiskirstė tarp savęs vietos pareigūnai. Pats Donatas Malinauskas su trimis senelėmis po to pogromo buvo išgabentas pas vieną apylinkės ūkininką, kur neilgam prisiglaudė. Tą baisiąją naktį, kai visoje Lietuvoje čekistų buvo užpulti nekalti gyventojai pirmajam tremtinių transportui į Sovietus sudaryti, buvo įsibrauta ir į Donato Malinausko butą. Nieko čekistai prie jo šeimos neprileido ir į sunkvežimį visus keturis nešte išnešė, be drabužių atsargos, be patalynės, net be duonos riekės. Žinant Donato Malinausko ir jo šeimos sveikatos būklę,
beveik netenka abejoti, kad jų gyvybė prikimštuose vagonuose jau pirmosiomis dienomis turėjo atsidurti dideliame pavojuje.

Su tokiu žiaurumu iš Donato Malinausko buvo atimta tėvynė, kurią jis taip karštai mylėjo ir kurios prisikėlimu sunkiausiais bolševikų teroro laikais nesuabejojo. Jis sakydavo: „Gal aš jau patekančios aušros mūsų tėvynei ir nematysiu, bet jūs dar išvysite.“ Donatas Malinauskas, bolševikiškų vargų spaudžiamas, vis dar degė viltimi prieš mirtį nuvykti į Vilnių ir įvykdyti savo seną svajonę: sutvarkyti Vytauto Didžiojo palaikus. Tai nebebuvo lemta jam padaryti.

Dviveidį vaidmenį Donato Malinausko tragedijoje suvaidino Paleckis. Kai dar niekam nė į galvą negalėjo ateiti, kad Paleckis gali tapti Lietuvos išdaviku, nežiūrint visų jo išsišokėlio būdo savybių, per vieną spaudos pasikalbėjimą Donatas Malinauskas Paleckiui Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą apibūdino vaizdžiu sakiniu: „Ir žodis tapo kūnu.“ Paleckiui nuriedėjo ašara, jis įkvėptai pasikalbėjimą atpasakojo savo laikraštyje. Paleckio ašara sujaudino Donatą Malinauską, ir jis buvo įsitikinęs, kad Paleckis esąs patriotas ir apsaugosiąs Lietuvą nuo niekšybių, kuriomis bolševikai siautė Lietuvoje. Po kiekvieno puolimo Donatas Malinauskas, it skęstantis plaukelio, griebdavosi tariamos Paleckio pagalbos, atakuodamas lietuviškąjį kremlių raštais ir telegramomis. Tačiau tai buvo šauksmas tyruose. Už Paleckį, didžiausiam Donato Malinausko nusivylimui, atsakydavo ta pati „valdžia vietose“, kuri jį plėšė ir terorizavo. Tačiau dar prieš patį Donato Malinausko ištrėmimą pas Paleckį asmeniškai bandė apsilankyti ponia Malinauskienė, vyro vardu ieškodama teisybės. Paleckis nesiteikė jos priimti, per savo adjutantus atsikalbėdamas liga. Tuo tarpu vargas vis atšiauriau brovėsi į nelaimingą senelių šeimą, kol baisiu ištrėmimo sprendimu jos kančios buvo apvainikuotos.^[10]

Šaltinis – Lietuvos istorijos žurnalas „Voruta“, Nr. 4 (870), 2020 m. gruodis, p. 41–44

^[1] V. Kemežys, „Donato Malinausko tragedija“, in: Į laisvę, 1941 m. liepos 18 d., Nr. 22, p. 2.

      Vincas Kemežys (1899 m. lapkričio 7 d. Alvito k., Vilkaviškio aps. – 1947 m. Sibiras) – publicistas, vertėjas. Lietuvos universitete 1929 m. baigė teisę. Nuo 1922 m. dirbo Eltoje, 1930–1933 m. jos atstovas Rygoje. Nuo 1933 m. laikraščio „Lietuvos aidas“ redaktorius ir vyr. redaktoriaus pavaduotojas. 1934–1936 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas. Nuo 1938 m. dirbo LR vidaus reikalų ministerijos Visuomeninio darbo valdyboje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1945 m. Hasendorfe redagavo laikraštį „Lietuvis“. Išleido bibliografinį darbą „Laikraščių rūšys ir tiražai ir lietuvių periodika“ (1933, kartu su A. Ružancovu), publicistinę kn. „Ištremtieji“ (1942, kartu su J. Petrėnu), su J. Paleckiu parengė leidinius „Pirmasis Lietuvos žurnalistų sąjungos metraštis“ (1934), „Antrasis Lietuvos žurnalistų sąjungos metraštis“ (1937), „Pirmoji lietuvių tautinė olimpiada“ (1938). Išvertė latvių prozininkų A. Erso ir P. Rozičio novelių, I. Turgenevo apysakų, A. Grino istorinį romaną „Nameikio žiedas“ (1939).

^[2]     K. Kemežys, Po pasaulį besiblaškant: atsiminimai, Sydney: Rotor Publ., [1959?].

^[3] Marijampolė–Kybartai–Kaliningradas Nr. A7.

^[4]     Biržai–Pandėlys–Rokiškis Nr. 123.

^[5] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. kovo 31 d. nutarimas  Nr. 340 „Dėl Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų atminimo įamžinimo tvarkos aprašo ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro ženklo pavyzdžio patvirtinimo“. Prieiga per internetą: <https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.933AE75F71CE>.

^[6] V. Kemežys, „Donato Malinausko tragedija“, in: Į laisvę, 1941 m. liepos 18 d., Nr. 22, p. 2.

^[7]     J. Cicėnas, „Akimirksniu kronika. Nukankinto ir pakarto žurnalisto akivaizdoj“, in: Mintis, 1948 m. gegužė 19 d., Nr. 52 (435), p. 4.

^[8]     V. Kemežys, „Pasienis raudonųjų replėse. Taikos melo propaganda“, in: Į laisvę, 1941 m. liepos 15 d., Nr. 19, p. 2; V. Kemežys, „Pasienis raudonųjų replėse. Kas mus valdė“, in: Į laisvę, 1941 m. liepos 16 d., Nr. 20, p. 2.

^[9]     Bunkeris (gynybinis dotas).

^[10] V. Kemežys, „Donato Malinausko tragedija“, in: Į laisvę, 1941 m. liepos 18 d., Nr. 22, p. 2.