Tradicinė dvasinė – kraštotyrinė konferencija ant ratų – Saločiai

Autorius: Data: 2014-08-18, 16:13 Spausdinti

,,Lietuvė motina įkvėpė į savo vaikų širdis krašto ir kalbos meilę, prisirišimą prie šeimos ir savo sodybos, religingumą, vaišingumą, pagarbą vyresniems, užuojautą vargstantiems, tvarkos ir švaros pamėgimą ir kt.‘‘

                                        ( ,, Tiesos ir meilės keliu‘‘, Vilnius, Diemedis‘‘ 1993 )

 Katalikės moterys rinkosi į bažnyčios šventorių

Ankstyvą  rugpjūčio 9 d. rytą Pasvalio Katalikių Moterų Draugijos narės , gražiai pasipuoštosios rinkosi  į Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčios šventorių tradicinei dvasinei – kraštotyrinei konferencijai ant ratų ,, Parymokim prie tėviškės slenksčio‘‘.  Renginys buvo skirtas Šeimos metams, Literatūrinei Lietuvai, Saločiams bei LKMS Pasvalio Katalikių Moterų Draugijos 20 –čiui paminėti.  Netrukus  atvyko katalikės moterys iš Šiaulių, Pakruojo, Joniškio raj. Skaisgirio miestelio, viešnia iš Vilniaus istorijos mokslų dr., LKMS valdybos narė Aldona Vasiliauskienė, Pasvalio Neįgaliųjų sveikatingumo grupės,, Purienos‘‘ narės.  Konferencijos dalyves nuoširdžiai pasveikino Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčios klebonas Albertas Kasperavičius ir Pasvalio Katalikių Moterų draugijos pirmininkė Aldona Petkevičienė bei Pasvalio  katalikės moterys.

Klebonas Albertas Kasperavičius pakvietė visas dalyves , šventoriuje, prie į amžinybę iškeliavusių kunigų  kapų sugiedoti  ,, Viešpaties Angelo‘‘ giesmę ir sukalbėti maldą. Po to  buvo uždegtos žvakutės, o kapus papuošė katalikių moterų suskintos  žydinčių gėlių puokštelės.

Užsukę į bažnyčią, ir pašlovinę Viešpatį bei pavaikščioję Lėvens upės gražiai sutvarkyta pakrante, mintimis pasikalbėję su  Pasvalio miesto ramybės ir istorijos sergėtojais – Angelais ,išskubėjome į autobusą, kuris jau visų laukė prie Pasvalio Krašto muziejaus.

 Kelionė į Saločius

Kelionė į Saločius buvo trumpa ir prasminga.  Šį kartą buvo daugiau dėmesio skiriama Pasvalio krašto šviesuolių kunigų dvasiniam literatūriniam žodžiui.  Buvo skaitoma  kun. Pranciškaus Masilionio, kun. Antano Vienažindžio, kun. monsinjoro Jono Balčiūno, kun. Alfonso Jančiaus, kankinio kun. Alfonso Lipniūno kūryba, mintys.  Jas skaitė pasvalietės katalikės moterys -   Kazimiera  Kiznienė, Birutė Simonaitienė, Vijolė Saulevičienė, Danutė Matulienė. Net autobuse visų dalyvių lūpose nuskambėjo   kun. Antano Vienažindžio  daina ,, Kaip gi gražus, gražus rūtelių darželis‘‘.  Žinoma, buvo pateiktas žiupsnelis istorinių žinių apie Pasvalio miesto praeitį ir dabartį, Baltijos kelio – istorinę sukaktį  bei jo  svarbų simbolį – Kryžių slėnį, pravažiuojančių kaimų – Papyvesių, Krinčino, Ąžuolpamūšės, Raubonių, Raudonpamūšės, Brenčių, Puškonių, Vidugirių  vietovių istorijas, čia gimusius įžymius žmonės – kunigus, mokslininkus, rašytojus, poetus,  menininkus, ūkininkus.

Kai autobusas artėjo link Saločių buvo perskaityta trumpa ištraukėlė kaip koks praktiškas patarimas  iš knygos ,, Kunigas Alfonsas Lipniūnas‘‘

,, Protas‘‘

,,  Neatsilikti nuo pažangos, sekti tiek dvasinę, tiek šiaip mokslinę spaudą. Bet visados pirmoj vietoj skaityti tai, kas reikalinga, antroj – kas naudinga, o tik trečioj – kas malonu. Tą patį principą taikyti ir visame kitokiame veikime‘‘. Šie patarimai yra labai aktualūs ir šiandieną – pritarė moterys katalikės.

Autobusas minutėlei stabtelėjo prie Saločių kultūros centro pastato, pasidėjome lauknešėlius ir skubėjome į bažnyčią. Čia mus pasitiko rami  ir jauki  senojo miestelio  ir bažnyčios aplinka,  Pasvalio dekanas Saločių p. Šv. Juozapo bažnyčios klebonas Jonas Tamošiūnas , Saločių seniūnas Algimantas Mašalas, bendruomenės pirmininkė Danutė Uogintienė, kultūros centro administratorius Valius Remeika. parapijiečiai bei Švč. M. Marijos Angeliškosios parapijos bažnytinis ansamblis – Kaziliūnų šeimyna ir jų draugai.

   Šv. Mišias aukojo Pasvalio dekanas Saločių p. Šv. Juozapo bažnyčios klebonas  Jonas Tamošiūnas

Nusilenkę Dievui, suklupome rožinio maldai. Buvo kalbama I rožinio dalis ,, Garbės slėpiniai‘‘. Prie klausyklos išsirikiavo nemaža vorelė maldininkų – išpažinties.

Prieš pradedant Šv. Mišių auką klebonas pasveikino visas susirinkusias Pasvalio katalikes moteris ir jų bendramintes  iš kitų dekanatų, bei visus parapijiečius ir kvietė nuoširdžia ir gilia malda švęsti  Eucharistiją.

Šv. Mišias aukojo Saločių p. Šv. Juozapo bažnyčios klebonas Jonas Tamošiūnas.

Dievo žodį iš Šv. Rašto skaitė  Aldona Vasiliauskienė.

Klebonas savo homilijoje daug vietos skyrė   Viešpaties žodžiams ,, Jei turėtume tikėjimą kaip garstyčios grūdelį‘‘.  Klebonas kalbėjo, kad iš čia matome, kad ne tikėjimo dydis yra pats  svarbiausias ir visa lemiantis dalykas . Tai ne kiekybės , bet kokybės klausimas. Ragino visus bažnyčioje ir namuose laikytis doros, tvarkos, nuolankumo. Išgyti iš savęs ambicijas, puikybę.  Klebonas  homilijos pabaigoje  pasakė tikintiesiems, jeigu   turėsite  tikėjimo   nors garstyčios  grūdo didumo  ir  tą sėklą pasėte ir prižiūrėsite, tai pamatysite , kad ji  išaugs į didelį medį – kasdienišką meilę artimui.‘‘

Šv. Mišių aukoje  buvo nešamos atnašos.  Jas nešė dalyvės iš Šiaulių, Pakruojo, Joniškio, Pasvalio.

Pasibaigus Šv. Mišioms, nuoširdžiai padėkoję Saločių klebonui Pasvalio dekanui  Jonui Tamošiūnui  už  buvimą kartu Dievo akivaizdoje Šv. Mišių aukoje , visus pakvietėme bendrai nuotraukai prie bažnyčios durų.

 Pažintinė ekskursija po Saločių miestelį

Po Šv. Mišių vyko pažintinė ekskursija po Saločių miestelį. Ekskursijos vadovė  Saločių Antano Poškos vidurinės mokyklos istorijos mokytoją Roma Jakubonienė savo pasakojimą pradėjo primindama šio miestelio istorijos pradžią:

,, Saločių miestelio įkūrimo data skaičiuojama  nuo 1514 m. , kai Barbora Pečkaitė  įsteigė parapiją , užrašė Saločių dvaro žemę bažnyčios statybai, pastatė nedidelę  medinę bažnyčią ir syrė lėšų klebonui išlaikyti‘‘.  Po to mokytoja trumpai apibūdino bažnyčios, miestelio  mokyklos istoriją. Papasakojo apie praūžusių karų įvykius, spaudos draudimo laikotarpį, žydų visuomeninį gyvenimą, papročius ir tradicijas, S. Dariaus ir S. Girėno tilto pastatymo istoriją, kuris jungia abipus Mūšos upės pakrantes įsikūrusį miestelio senamiestį bei naujamiestį , Saločių patriotų  aktyvų dalyvavimą laisvės kovose, tremtį, gyvenimą sovietmečiu, aktyvų dalyvavimą LPS veikloje, Baltijos kelio įvykiuose, apie šio krašto žymų mokslininką, keliautoją, esperantininką Antaną Pošką bei kitus šviesuolius  ir jų likimus . Pasidalino įspūdžiais kaip miestelis šventė savo 500 metų jubiliejų. Pasidžiaugė , kad šia proga yra  parengta ir išleista knyga,, Saločiai -  500‘‘. Tai brangi dovana – atmintis, kurioje galima plačiau susipažinti su miestelio istorija, epizodais iš Saločių prosenelių. senelių , dabarties gyventojų tėvų ir vaikų gyvenimą.

Mokytoja visus  palydėjo iki mokyklos. Pasidžiugę  skoningai ir jaunatviškai  tvarkoma mokyklos aplinka bei padėkoję mokytojai Romai  už nuoširdų bendravimą ekskursijos metu, konferencijos dalyviai susirinko į kultūros  centro iškilmių salę.

Konferencija ,, Kunigas Antanas Balaišis Saločiuose’

Netrukus prasidėjo konferenciją ,, Kunigas Antanas Balaišis Saločiuose‘‘.                        Pranešimą  skaitė istorijos mokslų dr. Aldona Vasiliauskenė  viešnia iš Vilniaus,  kunigo  kraštietė.  Pradėdama savo kalbą pranešėja  apžvelgė kun. Antano Balaišio vaikystės, jaunystės , nueitą kunigystės kelią, jo dvasingumą, atliktus darbus.  Pateikiame  pranešimo santrauką.

Garbės kanauninkas Antanas Balaišis ( 1923. 01. 01 – 1948. 10 . 31 – 2005. 11. 07 ),, 2005 m.lapkričio 9 dieną  Švč. Trejybės bažnyčia Pabiržėje buvo pilnutėlė tikinčiųjų – ne tik                  pabiržiečių, skapiškėnų, bet ir atvykusiųjų iš įvairių Lietuvos miestų bei miestelių palydėti į paskutinę kelionę mylimą ir gerbiamą kanauninką Antaną Balaišį, mirusį baigiantis Vėlinių oktavai. 42 kunigai, vadovaujami Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko, meldėsi per  šv. Mišias bei prisiminė nueitą garbingą kunigo keliąMiškonių kaimo, Skapiškio parapijos valstietis Marcelinas Balaišis (1877-1951), vedęs svėdasiškę J.Tumo-Vaižganto giminaitę Marcelę Mikėnaitę (1884-1962), augino gausią šeimą. Antanėlis buvo devintas vaikas iš 10 brolių ir seserų (du broliai mirė paauglystėje – išaugo keturi broliai ir keturios seserys). Kanauninkas, pergyvenęs visus brolius ir seseris, mirė eidamas 82 metus.

Tokios gausios šeimynos vaikams nebuvo kada tinginiauti, visi tarnavo pas ūkininkus. Antanukas penkerius metus piemenavo. Iš jų, matyt, pačios sunkiausios vasaros buvo pas rusą sentikį. Rytą valgyti jam dažniausiai atnešdavo riekę duonos ir dubenėlį varškės, kurioje kas nors krutėdavo, ir jis ją užkasdavo į žemę.

Apie savo vaikystę, šeimos narių dėmesį vieni kitiems, apie bendros maldos ir giesmės įspūdį, likusį visam gyvenimui, kanauninkas yra rašęs knygoje „Širdy žmonių gerumas“: „Visa šeima giedodavo giesmes, ypač advente ir gavėnioje. Ir šiandien matau: tėvelis su mumis, vaikais, susėdęs prie stalo, mama kūrena židinį, krosnyje spragsi malkos ar žabarai, o mes visi, pritariant tėveliams, giedame“. Antanukas augo jautrus gamtai, žmonėms.

Mokėsi Vaduvos pradžios mokykloje, Skapiškyje, Kauno jėzuitų gimnazijoje, Kupiškio, o vėliau Ukmergėje Antano Smetonos gimnazijoje, kurią baigęs 1944 metų rudenį išvyko mokytis į Kauno kunigų seminariją. Seminarijoje tuo metu buvo 400 klierikų, į pirmąjį kursą įstojo 120, tačiau, kol baigė du filosofijos ir keturis teologijos kursus, jų teliko tik 40 (daug seminaristų areštuota, išvežta į Sibirą). Tai paskutinis toks gausus kursas Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje Kaune. Netikėti areštai ir seminaristų „dingimai“ vertė seminarijos vadovybę ieškoti išeities – buvo nutarta klierikus įšventinti nebaigus viso seminarijos kurso – 1948 m. spalio 31 d., per Kristaus Karaliaus šventę. Tuo metu laisvėje Lietuvoje likęs vienintelis vyskupas Kazimieras Paltarokas atvyko iš Panevėžio į Kauną ir Katedroje įšventino kunigus: jei sovietinė valdžia kurį nors areštuos ar ištrems į Sibirą, jie jau galės padėti žmonėms. Atėjus pavasariui, vieną kovo dieną, net septyni neseniai į kunigus įšventinti kurso draugai buvo suimti ir išvežti į Sibirą.

Įšventintieji į kunigus mokėsi toliau ir 1949 metų pavasarį, išlaikę egzaminus, buvo paskirti į įvairias parapijas.

Kun. A.Balaišiui per 57 metus teko darbuotis septyniose parapijose: Zarasų Švč. M.Marijos Ėmimo į dangų parapijoje vikaru, klebonu dirbo Vadoklių Švč. Jėzaus Širdies parapijoje, administravo Šv. Antano Paduviečio parapiją Lėne, 30 metų buvo klebonas Šv. Juozapo parapijoje Saločiuose, Smilgių Nukryžiuotojo Jėzaus parapijoje, beveik septynerius metus dirbo Šv. Jono Krikštytojo parapijoje Pakruojyje, o nuo 1993 metų iki mirties – Švč. Trejybės bažnyčioje Pabiržėje (2001 metais jis paskirtas altaristu).

Kanauninkas Antanas daugiau kaip 40 metų dirbo sunkiu sovietų okupacijos laiku. Tačiau jis nepaisė saugumo valdininkų įkalbinėjimų bendradarbiauti, šantažo, grasinimų, bet tvirtai laikėsi savo įsitikinimų. Negana to, tolerantiškas jo požiūris į asmenį ne kaip į pareigūną, o kaip į žmogų davė neįtikėtinų rezultatų: jį gerbė ne tik parapijiečiai, bet ir valdininkai.

Nė vienas kunigas Lietuvoje nėra sutvarkęs tiek kapinių: daug jų išvalė, aptvėrė, reikalui esant ir organizavo melioracijos darbus, pastatė kryžių, paminklų. Į šį darbą jis gebėjo įtraukti parapijiečius, organizuodamas talkas ir pats būdamas pagrindiniu darbininku. Pradėjęs kapinių tvarkymą sunkiu sovietmečiu, jis tą darbą tęsė ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Rūpinosi ne tik mirusiųjų lietuvių pagerbimu – Pakruojyje, Linksmučių kaime, sutvarkė senąsias žydų kapines, kurios buvo paverstos šiukšlynu. Pastatė paminklą, kuriame lietuvių ir hebrajų kalbomis užrašyta: „Iki karo Pakruojo žydų bendruomenėje buvo apie tūkstantį žydų. Jie laukia Prisikėlimo!“

Kanauninkas Antanas, dirbdamas Pabiržėje, sutvarkė Pabiržės, Ažubalių, gimtojo Miškonių kaimo bei kitas kapines, iš viso Pabiržėje jo iniciatyva ir jėgomis sutvarkyta 13 kaimo kapinaičių.

Pabiržėje klebonas pastatė paminklą Antanui Macijauskui, surado jo kapą kapinėse ir ten pastatė antkapinį paminklą. Svėdasų kapinėse atstatė paminklą dviejų kunigų (J.Tumo-Vaižganto ir Kunigėlio) motinoms, kilusioms iš Malaišių kaimo. Be to, Pabiržės bažnyčios šventorius papuoštas memorialu parapijos kaliniams ir tremtiniams. Pastatė ne vieną paminklą nužudytiems partizanams, paminklus pirmajai Pabiržės bažnyčiai. Likėnuose kunigo iniciatyva įkurta koplyčia. Jis įrengė Kraštų koplyčią, kurioje kas sekmadienį aukojo šv. Mišias.

Žinomi kunigo pastatyti kryžiai: juos gebėjo pastatyti netgi sunkiu sovietmečiu, tada, kai okupacinė valdžia juos negailestingai griovė. O atgavus nepriklausomybę, kan. A.Balaišio iniciatyva pastatyti kryžiai, kaip ir paminklinės lentos žymiems tautos veikėjams dygo kaip grybai po lietaus.

Klebonas ir sovietmečiu remontavo bei puošė bažnyčias. Viena įspūdingiausių kanauninko Antano statybų sovietmečiu – klebonijos Saločiuose rekonstrukcija. Saločiuose bažnyčia 1944 m. liepos 26 d. buvo sudeginta, tikintieji meldėsi viename klebonijos kambaryje. Kituose kambariuose susirinkusieji pro atviras duris galėdavo girdėti tik kunigo balsą, bet nieko nematydavo. Statyti naujos bažnyčios valdžia neleido. Klebonas kun. A.Balaišis nutarė dviaukštį klebonijos pastatą paversti bažnyčia: 1958 metais slapta organizavo klebonijos rekonstrukciją. 16 vyrų užsidarė dviem mėnesiams: statė kolonas (išmūrijo dvylika kolonų, ant kurių rėmėsi antras aukštas ir stogas), ardė vidines sienas – išgriautos visos vidinės klebonijos kambarių sienos. Lauke stovėdavo sargyba ir, besiartinant nepažįstamiems asmenims ar kokiems smalsuoliams, dirbantieji būdavo perspėjami, kad nustotų dirbę – nesigirdėtų triukšmo.

Tuo pačiu metu buvo pradėtos aptverti ir Saločių kapinės – tai padėjo nukreipti dėmesį nuo klebonijoje vykdomų darbų. Per dvi dienas savaitgalį, kai valdžios žmonės ilsėjosi, iš išardytų plytų buvo pastatytas sandėliukas – varpinė.

Aišku, iš Pasvalio į Saločius atvyko rajono valdžios atstovai, barė už savavališkus darbus, grasino ir gąsdino uždarysią bažnyčią. Klebonas aiškino, kad, taip pasielgus, kils triukšmas, žmonės kreipsis ne tik į Vilnių, bet ir į Maskvą. Po penkių valandų pokalbio klebonas, sugebėjęs įrodyti, kad pastatas nesugrius, buvo paleistas namo, pažadėjęs daugiau nebesavivaliauti. Bet išeidamas pirmininko pasiprašė leisti uždengti sandėliuko stogą. Pirmininkas leido. Tačiau kunigas darbininkams stogą patarė sunerti ant žemės. O kai vieną dieną jis staiga išdygo (užkėlė lynais), vėl jį išsikvietė valdžia – kodėl nesilaikąs žodžio. Buvo pareikalauta leidimo, jo per dvi savaites nepristačius pagrasinta 1000 rublių bauda ir nurodyta patiems nusigriauti sandėliuką.

Klebonas buvo labai dėkingas praktikuojančiam katalikui, Šiauliuose gyvenusiam architektui Vytautui Nisteliui – jis per naktį nubraižė planą, jį padaugino. Vyriausiasis Šiaulių srities architektas Steckis (Pasvalio rajonas tada priklausė Šiaulių sričiai), žvilgtelėjęs į planus, pasirašė leidimą statyti sandėliuką. Šie dokumentai nustebino Pasvalio rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją. Jis su viskuo sutiko, tik jam užkliuvo kryželio ženklas. Kunigas Antanas pasakė: Jeigu labai nepatinka, mes kryželio vietoje uždėsime vėjarodę!“ Taip reikalas buvo sutvarkytas.

Sumaniai išsprendė ir varpo klausimą. Pradėjo klausinėti žmonių, ar jie nėra girdėję apie užkastą varpą. Aišku, žmonės greit „prisiminė“ užkasto varpo istoriją. O kunigas, talkinamas specialistų, surado vietą, kur buvo vandens ir buvo galima kasti šulinį. Toje vietoje pasodino gėlių. Po kurio laiko Kaliningrado srityje nupirko varpą, slapta jį atvežė ir įkasė į žemę ten, kur buvo rasta vieta kasti šuliniui. Tik po ketverių metų, pasikvietęs du šulinių kasėjus, nurodė vietą, kur kasti šulinį. Jie surado „paslėptą“ varpą – su bažnyčios komiteto nariais buvo surašytas aktas, varpas įkeltas į varpinę – sandėliuką ir po kurio laiko suskambo. Aišku, kunigas buvo iškviestas pas rajono viršininkus, ten jis papasakojo varpo radimo istoriją, pasiūlė patikrinti faktus. Valdžios atstovai neišdrįso nukabinti varpo. Ir šiandien jis skamba Saločiuose. Saločių bažnyčia buvo pirmoji Pasvalio rajone, kurioje vėl sužibo elektra – tai vienos parapijietės, pabuvusios Latvijos bažnyčiose, rūpesčio rezultatas.

 

Šie materialūs kanauninko Antano darbai buvo glaudžiai susiję su pastoracine veikla. Dvasinėje srityje kunigas atliko pagrindinius darbus: krikštijo vaikus, rengė pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai, guodė tikinčiuosius prie klausyklos langelio ir atėjusius į kleboniją, skleisdamas Dievo gailestingumą ir gerumą. Teikė paguodą rengdamas Amžinybei ligonius, laidojant mirusius, būdamas kartu su jų artimaisiais.

Jau Vadokliuose jis sugebėjo suburti per 200 jaunuolių į procesijas, daug nuveikė blaivystės srityje. Vadokliuose iš buvusių 52 naminės varyklų beveik visos užsidarė. Klebonas, išgirdęs apie „fabrikėlį“, veikiantį kur nors kaime, per blaivybės šventes pagarsindavo kaimo pavadinimą, neminėdamas žmonių pavardžių, ir doresni katalikai pradėjo patys degtindarius spausti, jiems priekaištauti, kad dėl jų gėda eiti į bažnyčią. Intensyvios klebono veiklos dėka teismai dėl naminukės iš Vadoklių parapijos išnyko, sumažėjo chuliganizmo atvejų, tačiau visi nuopelnai respublikinėje spaudoje už tokį pasikeitimą buvo priskirti vietiniam milicijos įgaliotiniui.

Kan. A.Balaišio kurso draugas kan. Bronius Antanaitis, apžvelgdamas jo kunigystės kelią, yra kalbėjęs: „Visa, kas padaryta, reikalavo ne tik sveikatos, pinigų, bet ir pasiaukojimo, Dievo palaimos. Svarbiausias jėgų šaltinis, iš kurio kanauninkas Antanas sėmėsi stiprybės, buvo Kristaus kryžius. Tad ir statė jis kryžius kaliniams, tremtiniams ir kitomis progomis – beveik 50 kryžių įvairiose parapijų vietose… Kaip dangaus rasa Tu gaivinai tikinčiųjų sielas malda, pamokslų mokymais, savo pavyzdžiu“.

Garbės kan. Petras Baltuška sako, kad kanauninko Antano gyvenimo moto buvo toks: „Mano džiaugsmas – tarnauti Dievui ir žmonėms“. Kanauninkas, būdamas labai kuklus ir nuoširdus, kartu labai kietai ginė krikščioniškas tiesas. Jis priklausė vyskupijoje sovietmečiu veikusiai slaptai kunigų grupei, kuri kas mėnesį rinkdavosi vis kitoje vietoje ir įvertindavo visus valdžios puolimus, okupantų pastangas žlugdyti Katalikų Bažnyčią. Jie rinko parašus dėl Klaipėdos bažnyčios statybos uždraudimo, kardinolo Vincento Sladkevičiaus ištrėmimo, kunigų suėmimų, jų teismų, rinko auklėtinius kunigų seminarijai. Drąsino vieni kitus, tarėsi, kaip atlaikyti sovietų valdžios spaudimą, padrąsinti kitus kunigus, juos palaikyti, kaip išlaikyti tai, ką pasaulietinė okupacinė valdžia siekė sugriauti, mokėsi rengti procesijas, vykdyti katechezaciją  ir pan. Kanauninko Antano toleranciją liudija jo užrašyti žodžiai: „Neteiskime žmogaus, nespręskime apie jį iš pirmo žvilgsnio, ištarto vieno žodžio ar poelgio“.

Garbės kanauninkas A. Balaišis visą gyvenimą ieškojo gėrio žmonių širdyse. Pastebėjęs jį, kaip perlą gebėjo aukštai iškelti, kad visiems šviestų ir padėtų nugalėti negandas, žengti meilės Dievui ir žmogui keliu. Tad neatsitiktinai ir 2003 metais išleista jo atsiminimų knyga pavadinta „Širdy žmonių gerumas“.

Pasibaigus pranešimui, Saločių seniūnas Algimantas Mašalas bei kiti parapijiečiai dalinosi prisiminimais apie kun. Antaną Balaišį.

,, Dirbame ne dėl vardų , ne dėl titulų‘’

Pasvalio Katalikių Moterų draugija , pradėdama minėti savo veiklos dvidešimtmetį pristatė savo parengtą vaizdinę medžiagą  ,, Dirbame ne dėl vardų, ne dėl titulų‘‘, kurioje  atskleidė LKMS  bei Pasvalio KMD ištakas, tikslus, veiklą nuo įkūrimo  iki šiandienos.

Žiupsnelis istorijos…

Pasvalio KMD buvo įkurta 1922 m. kun. K. Krikščiūno rūpesčiu. Pirmininke buvo išrinkta Pasvalio gimnazijos mokytojo žmona Kostancija Kuosienė.  Ją pakeitė Liuciją Karoblienė. Tuo metu draugija jungė apie 80 moterų. Katalikės moterys skleidė visuomenėje katalikybę, dorą, tautines tradicijas, propagavo sveiką gyvenimo būdą, mokant ir auklėjant jaunąją kartą, vykdė labdaringus darbus.

1994 m. birželio  15 d. Vilniuje atkūrus Lietuvių Katalikių Moterų sąjungą  tais pačiais metais rugpjūčio 22 d. atsikūrė Katalikių Moterų draugija Pasvalyje. Pirmąja pirmininke išrinkta skyriaus atkūrimo iniciatorė ir organizatorė Bronė Aukštikalnienė. Į steigiamąjį susirinkimą atėjo pakviestos  trylika moterų.  Dalyvavo dekanas mons. Jonas Balčiūnas ir klierikas A. Čepukaitis.  Bronės Aukštikalnienės  vadovaujamos moterys atliko daug  prasmingų darbų. Pirmiausia  ieškota sąsajų su  prieškario draugija, pavyko  Bronei . Aukštikalnienei rasti  Kaune  tarpukario Lietuvos Pasvalio KMD pirmininkę Liuciją Karoblienę, kuri buvo šviesaus proto ir  puikios atminties.

,,Iš pradžių mes buvome  visur, kur reikėjo pagalbos atgimstančiai Lietuvai, bažnyčios renginiuose, kapinėse, kryžių slėnyje, ekskursijose, respublikiniuose ir tarptautiniuose renginiuose. Mes  bendravome ir susirašinėjome  su Biržų, Pakruojo , Panevėžio draugijomis. Rašėme laiškus  į Seimą, Švietimo ministeriją, žiniasklaidą.

Pasvalio KMD nuostatomis tapo rašytojos Šatrijos Raganos mintys,, Ošti savo šilui‘‘ ir ,, Aš nepamėgsiu saulės už tai, kad ji saulė, bet už tai, kad ji šviečia žmonėms‘‘- tokiomis mintimis  dalijosi  pirmininkė B. Aukštikalnienė, švenčiant Pasvalio KMD – dešimtmetį.

2008 m. kovo 9 d. pablogėjus  Bronės Aukštikalnienės sveikatai ,  nauja pirmininke buvo  išrinkta  Aldona Petkevičienė. Jos vadovaujamos katalikės moterys su  pasiaukojimu bei meile tęsia  LKMS Pasvalio Katalikių Moterų draugijos veiklą.

Draugija jungia 94 nares.  Kasmet rašo projektus, rengia katalikiška , tautine, sveiko gyvenimo būdo propagavimo tema renginius, parodas. Organizuoja piligrimines keliones,  kasmetines tradicines  dvasines – kraštotyrines konferencijas ant ratų ,, Parymokim prie tėviškės slenksčio‚‘‘ bendrauja ir bendradarbiauja su  Lietuvos katalikiškomis organizacijomis. Surado  naujų bendraminčių iš Alytaus, Kaišiadorių, Joniškio. Kupiškio.   Pasvalio KMD    keičiasi gerąja patirtimi, nepamiršta į savo veiklą įtraukti jaunimo, globoja ligonius, tvarko ir prižiūri kapus, padeda ruoštis atlaidų iškilmėms . Maloniai bendradarbiauja su Pasvalio seniūnijomis ir bendruomenėmis, Pasvalio Krašto muziejumi, Pasvalio Mariaus Katiliškio  biblioteka, Pasvalio rajono  savivaldybe.

Baigdamos savo veiklos pristatymą, pakvietė   Saločių moteris  įsijungti į  Pasvalio Katalikių Moterų Draugiją bei jos veiklą.

  Meninės programos, sveikinimų, padėkų akimirkos

Šia proga meninės programos dvasines, patriotines, kūrybiškas  akimirkas padovanojo Pasvalio Neįgaliųjų Centro sveikatingumo grupė ,, Purienos‘‘  ,  kurios  pristatė literatūrinę kompoziciją

,, Karžygiu mes  Donelaitį šiandien minim‘‘ ( vad. Eugenija Butkienė, scenarijaus autorė Birutė Simonaitienė) bei Kyburių  Švč. M. Marijos Angeliškosios parapijos  ansamblis Kaziliūnų šeimyna ir jų draugai.

Pasibaigus programai , Saločių seniūnas  ir  viešnios pasveikino  Pasvalio KMD   su Jubiliejumi bei padėkojo  už galimybę dvasiškai patobulėti   ir pabendrauti  šio renginio metu.

Aldonai Petkevičienei  pašventinus stalą,  konferencijos dalyvės  susirinko prie puodelio kavos pasidalinti  mintimis apie savo veiklą, džiaugsmus  bei rūpesčius.  Čia dar vaišinomės sumuštiniais, sūriais, saldumynais bei  pačiu gražiausiu papuošalu – jubiliejiniu tortu, kuri iškepė ir papuošė  Pasvalio KMD  narė Vijolė Saulevičienė.  Dar ilgai skambėjo giesmės ir lietuvių liaudies dainos Mūšos  ir Bėrės  pakrantėse,  visiems buvo gera , smagu prie  katalikiško bendraminčių židinio.  Tačiau  Dievo duotas laikas bėga…

Širdyje suspindo ryškesnis spindulėlis

Sugiedoję giesmę ,, Marija, Marija‘‘   ir padėkoję už šiltą priėmimą  Saločių  seniūnui A. Mašalui, bendruomenės pirmininkei Danutei Uogintienei, kultūros centro administratoriui  Valiui Remeikai ir visiems parapijiečiams bei svečiams  ir meno kolektyvams  už  puikią programą  išvykome į Pasvalį . Mūsų kiekvienos širdyje  suspindo  ryškesnis  spindulėlis – tikėjimui, meilei: šeimai, vargstančiam , katalikiškai  veiklai bei savo nepakeičiamai  brangiai Gimtinei.

 

2014 08 14                                                                   Vlada Čirvinskienė, Pasvalys

 

 

 

 

Nuotrauka: Konferencijos dalyviai Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo p. bažnyčios šventoriuje . Priešakyje klebonas Albertas Kasperavičius

Istorija Kultūra Lietuva Miestai Religija , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra