Tradicijose gyva protėvių išmintis

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Artimųjų, mylimų žmonių netektys neišvengiamos ir palydimos ne tik skausmo, bet ir begalės rūpesčių. Per ištisus šimtmečius susiformavusias tradicijas šiandien labiausiai koreguoja žmogaus įnoriai ir liūdesio aptemdyti sprendimai, kai patirties turėtume semtis iš savo protėvių.

Svarbiausia – susitelkimas
Anot Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekano Rimanto Balsio, laidotuvių papročiai kinta lėčiausiai, todėl ši sritis labai subtili. Senojoje tradicijoje XIX-XX a. pradžios laikais labai svarbu buvo paisyti mirusiojo valios. Žmogus prieš mirdamas ar ruošdamasis mirti, sako, netgi žinojęs savo mirties dieną ir valandą ir visiškai jai pasiruošęs, paskutinę valią išsakydavo artimiesiems. Buvo aptariama, kiek kokių gyvulių paskersti šermenims, kiek alaus padaryti, kaip ir kur palaidoti, kuo aprengti. Visi šie dalykai ir šiandien yra galiojantys. Tačiau žmonių skausmas dažnai neleidžia priimti racionalių sprendimų.
Pasak psichologo Mykolo Ridiko, netekties poveikis žmogui priklauso nuo to, ką mums reiškė asmuo, kurio netekome, kiek jis buvo įsiliejęs į mūsų gyvenimą, kokia dalį savo ateities, lūkesčių, vilčių mes siejome su juo. Jei miršta pažįstamas ar bendradarbis, mums tiesiog jo gaila. Visai kas kita netekti ypač svarbaus žmogaus, pavyzdžiui, sutuoktinio. „Tuomet žmogus pasijunta taip, lyg kas būtų iškandęs dalį jo gyvenimo. Ir kol ta žaizda užsitraukia, kol mes išlydim tą žmogų iš savo gyvenimo, kol mes pradedam įsivaizduoti savo ateitį be jo, praeina tam tikras laiko tarpas. Tam ir skirti metai gedėjimo – per tiek laiko žmogus pradeda atsistatyti“, – teigė psichologas.
„Turime gražių tradicijų, tačiau jeigu jos yra užgožiamos sąmoningumo stygiumi, bet kokia tradicija, nesvarbu ar ji būtų religinė, ar nereliginė, virsta karikatūra“, – atviravo Kartenos bažnyčios klebonas Rolandas Karpavičius. Anot jo, žmonėse skausmas toks didelis, jog vilties nebėra, Dievu nebetikima. Krikščioniškos laidotuvės yra kupinos prisikėlimo ir vilties šviesos, o per savo begalinį liūdesį žmogus nebemato jos, nebegirdi Kristaus žodžio.
Pasak klebono, laidotuvių metu žmonės labiau susitelkia ties tuo, kaip viskas atrodys išoriškai. Pamirštama, kad paskutinė pagalba mirusiam, kalbant apie krikščioniškas laidotuves, yra dvasinė pagalba. Laidotuvėse dalyvauja vos keli žmonės, nes kiti tiesiog negali atvykti. Tai netekties užkluptą žmogų atveda pas psichologą – išsiverkti, išgedėti, išliūdėti savo mirusio ar mirusiosios.
R. Balsio žodžiais, turėtume laikytis patikrinto ir šimtmečius gyvuojančio principo. Visais kritiniais gyvenimo momentais – per gimtuves, vestuves, laidotuves – žmonės turi būti palaikomi bendruomenės. Žmogus nelaimėje ar džiaugsme nepaliekamas vienas. Tam ir sukurti papročiai, visa apeigų grandinė – palengvinti išeinančiajam ir pasiliekantiesiems praradimo naštą.

Pagarbą įrodinėjame gėlėmis
„Per pastaruosius metus lankydamasis laidotuvėse ėmiau pastebėti tam tikrų ydingų dalykų. Vienas iš jų – besaikis gėlių, vainikų, krepšelių pirkimas ir nešimas. Nebūtų bėdos, jei bičiulis ar kaimynas, atnešęs ta krepšelį, paskui dar dalyvautų ir laidotuvėse, ir tą vainiką padėtų nunešti į kapines, taip atiduodamas pagarbą velioniui ir jo artimiesiems. Bet dažniausiai nupirktu ir atneštu krepšeliu, ir atsiperkama. Tuomet netekties ištiktam žmogui atsiranda papildomų rūpesčių – reikia samdyti žmones, kurie nugabentų vainikus prie kapo“, – kalbėjo R. Balsys.
Kita pusė – finansinė. Kuklus vainikas kainuoja 50-60 litų, prabangesnis – šimtus ar net tūkstančius. Suskaičiavus suneštų vainikų vertę suma praktiškai padengtų ar net būtų didesnė už laidojimo išlaidas. „Būtų didelis palengvinimas, jei žmonės vietoj gėlių aukotų pinigus. Ir aš elgiuosi būtent taip – nunešu gėlės žiedą ar pundelį žvakių, o vokelyje tai, ką būčiau išleidęs vainikui. Esmė yra pasikalbėti su žmogumi, o ne vokelio turinys“, – sakė R. Balsys.
Daugelis žmonių į pinigų aukojimą vis dar žiūri įtariai ir vadovaujasi netikusiu principu – ką žmonės pasakys. Dažniausiai nepadeda net aukų dėžutės.
Plungėje įsikūrusių laidojimo namų savininkas Petras Beinoras sakė, jog aukų dėžutė čia neprigijo. „Žmonės bijo, kad koks sargas pinigų nepaimtų. Geriau deda pinigus į voką ir įduoda tiesiai gedinčiajam į rankas. Tačiau ir tokių nėra daug. Didžioji dalis susirinkusiųjų atneša vainikus. Būna, kad net į salę netelpa, tenka koridoriuje likusius statyti. O ir į kapus mirusįjį gabenant dažnai nelieka kam vainikus nešti“, – kalbėjo P. Beinoras.

Lietuviams akmuo svetimas
Kitas keistinas dalykas – antkapiai. R. Balsio manymu, viską, kas yra gera, žmonija jau turėjo – aukso amžius jau praėjo, todėl pravartu pasidairyti, kuo esame buvę protingi ar turtingi. „Vienas iš tokių gražių dalykų yra mūsų kryždirbystė, rūpintojėliai, mūsų koplytėles. Visa tai iš medžio. Miškas, medis lietuviui visada buvo gyvas. Lietuvio ir medžio, lietuvio ir miško santykis yra ypatingas, jis dvasingas, abipusiai jaučiamas ir sušildytas. Vadinasi, ir antkapis turėtų būti medinis. Jeigu artimieji atmintų ir atsimintų mirusįjį tiek laiko, kiek atlaikys ąžuolinis antkapis, mano galva, tiek visiškai užtektų“, – sakė R. Balsys.
Pašnekovo žodžiais, ne akmuo, ir ypač ne iš Karelijos pargabentas ant lietuvių kapų turėtų gulti. Visa mitologija liudija, kad akmuo lietuviui yra svetimas, šaltas, neturi gyvybės ir dvasios.
„Mano tėvelis dar penkerius metus prieš savo mirtį susiieškojo medį, išsitašė sau kryžių ir pasakė, kad jam daugiau nieko nereikia. Ir senelis lygiai taip pat prieš mirtį pasielgė – išsidrožė sau kryžių, karstą susikalė tokį, kokio norėjo ir dar man pademonstravo, kaip jame gulės. Dabar žmonės nori įsiamžinti, o akmuo tam puikiai tinka“, – pasakojo Palangos Žemaičių kultūros draugijos Palangos skyriaus seniūnas Augustas Narmontas.
A. Narmonto nuomone, lietuviui turėtų rūpėti paprastumas ir kuklumas – juk net lietuvių liaudies dainose dainuojama – „smėlio kapelis supiltas“. Ir jei žmogus dar sugeba tame smėlyje kokį medelį pasodinti, to visiškai pakanka. „Žmogų turime tiesiog prisiminti, o ne jo kapą visokiais paminklais ir akmenim apkrauti“, – įsitikinęs A. Narmontas.

Ugnis ar žemė?
Šiandien vis dažniau kalbama apie kremavimo paslaugų reikalingumą. Anot R. Balsio, mirusiųjų deginimas išspręstų daugybę šiuo metu iškilusių problemų – žemių trūkumą, rūpesčius dėl higienos.
„Mirusiuosius mes laidojame į žemę ir šitokiu būdu teršiam žemės kraują – vandenį. Lietaus vanduo sunkiasi kiaurai, turi savo kanalus, viskas apsisuka ratu ir vėl grįžta. Vanduo turi atmintį. Ratas užsidaro. Vadinasi, mes nuodijam savo aplinką savo rankomis“, – svarstė R. Balsys.
Pašnekovas siūlė vėl atsigręžti į praeitį: lietuviai savo istorijoje jau turėjo du mirusiųjų deginimo etapus. Anuomet viskas prasidėjo nuo paskleisto mito, kuriuo buvo paneigti alternatyvūs laidojimo būdai. Mite pasakojama, kad tėvo kūnas užkasamas į žemę ir naktį ateina pas sūnų sakydamas – kaip blogai miegojau, kirminų buvau graužiamas. Kitą naktį tėvas sūnaus įkeliamas į medį, bet ir čia neranda ramybės – bitės ir uodai gelia. Trečią naktį sūnus įdeda tėvą į laužą ir ryte pastarasis prisipažįsta pagaliau gerai išmiegojęs.
„Sudeginus kūną, išlaisvinama dvasia. Laidotuvių laužo ugnis tampa tarsi starto aikštele atsiskirti sielai nuo kūno ir iškeliauti į transcendentinę erdvę, į dausas. Laužas šiuo atveju tampa apvalantis, išgryninantis, atskiriantis tai, kas laikina ir nevertinga, ir tai, kas amžina“, – sakė R. Balsys.
Anot R. Balsio ir A. Narmonto, jau ir dabar Lietuvoje yra žmonių, kurie pareiškė norą būti sudeginti ir kad jų pelenai būtų išbarstyti į jūrą ar virš gimtųjų laukų. Tai yra labai motyvuota, nes tuomet žmogus grįžta ten, iš kur atėjo. „Žmogus, kaip ir vanduo, turi atmintį, kūnas atsimena, kur yra jo gimtinė. Vandens cheminė sudėtis toje vietoje yra būtent tokia ir niekur kitur pasaulyje jo nerasi. Štai dėl ko ir gyvą žmogų labai traukia grįžti į gimtinę. Tai yra vadinamoji vandens atmintis“, – pasakojo R. Balsys.
„Mūsų žmonės labai myli kapus, prižiūri, ilgai saugo. Ir jei nieko nekeisime, ateis toks laikas, kai nebeturėsime kur statyti namų gyviesiems, ką jau kalbėti apie mirusiuosius“, – teigė A. Narmontas.

Laikas atsisveikinti
Skirtingos tautos skirtingai traktuoja tai, kada turėtų būti palaidotas žmogus. Vienoms tautoms tai reikia padaryti dar saulei nenusileidus, o Lietuvoje priimta velionį laidoti trečiąją dieną.
„Yra tam tikras apeigų eiliškumas, palengvinantis kritinės situacijos išgyvenimą. Skausmas ir raudojimas šiuo atveju yra ir gryninantis žmogų. Užtenka pažvelgti kokias kančias išgyvena tie, kurie dėl įvairių priežasčių negali palaidoti savo artimo žmogaus. Tuomet žmogus vaikšto su visą gyvenimą kraujuojančia žaizda. Laidotuvės yra skirtos tam, kad žmogus įsisąmonintų  netektį ir išsigrynintų, išspinduliuotų skausmą visais pavidalais“, – sakė R. Balsys.
Anot psichologo M. Ridiko, atsisveikinimas, tam tikrų ceremonijų atlikimas, pagarbos atidavimas, giminės suvažiavimas, aptarimas, koks tas žmogus buvo – visi šie dalykai svarbūs ir jei jų nepadarytume (tarkime, iš ryto žmogus mirė, o po pietų jau palaidotas), tai būtų dar didesnis smūgis velionio artimiesiems.
„Lieti ašaras nėra blogai. Daug blogiau, jei žmogus negali išsiverkti, negali išlieti savo skausmo. Vėliau vienokiu ar kitokiu būdu tas skausmas turi būti išspaudžiamas. Per šermenis emocijos pratrūksta, žmogus gali jas analizuoti ir tuo momentu nusiraminti. Gėla išsiveržia į išorę, žmogui pasidaro lengviau. Paskui, žinoma, skausmas vėl kaupiasi“, – kalbėjo psichologas.
R. Balsys priminė, jog tradicija laidoti mirusįjį praėjus kelioms dienoms atsiremia dar ir į tai, jog anksčiau mirtis nebuvo suvokiama kaip baigtinis dalykas. Mirtis buvo prilyginama miegui. Iš čia atėjusios šermenų raudos. Aparatų, galėjusių diagnozuoti mirtį, nebuvo, tad budėjimas ir giesmės turėjo žadinimo, budinimo prasmę. Be to mirtis buvo visos bendruomenės reikalas – gentys, giminės turėjo suspėti ją paliudyti. O ir klimatas padėjo apspręsti tai, kiek mirusysis gali būti laikomas.
Šiandieninis technologijų amžius po truputį koreguoja tradicijas. Petro Beinoro nuomone, dvi dienas velionio laikyti nereikėtų – užtektų vienos. „Žinoma, iš krikščioniškos pusės žiūrint, reikia tų poros dienų, kad siela pasišalintų iš kūno, bet jeigu velionis jau šaldytuve keturias paras prabuvo ir dar pašarvotą dvi dienas laiko, tai jau absurdas“, – kalbėjo P. Beinoras.

Vėlėms reikalinga duona

Gedulingi pietūs arba šermeninės, R. Balsio žodžiais,  yra vienas gražiausių dalykų, atėjusių iš gilios senovės. „Tai – aukojimo dievams reliktas. Ir dabar vyresni žmonės pasako – jei neini gedulingų pietų, maldą išsineši. Tai reiškia, jog neatlieki ritualo iki galo. Nėra blogesnės situacijos ir mirusiajam, kaip pakibti neužbaigtam rituale“, – sakė R. Balsys.
Šermenų tradicijos pamažu keitėsi. Buvo puotaujama kartu su mirusiuoju, kai genties vyrai atlikdavo ritualinį alaus gėrimą su pokalbiu ir žadinimu. Vėliau atėjo gyvūnų aukojimo tradicija. Auka buvo skiriama mirties dievams, kad šie neįsisuktų į giminę. Galiausiai atsirado vėlių maitinimo papročiai, kai maistas nešamas į kapines. To palikimas – Kūčių vakarienė.
Anot R. Balsio, alkoholio ragavimas gedulingų pietų metu taip pat nėra smerktinas dalykas.
„Visi senieji rašytiniai šaltiniai mums paliudys, kad svarbiausi gyvenimo momentai, svarbiausios šventės, darbai, buvo rituališkai pradedami ir baigiami su gėrimu, dažniausiai alumi. Jei per gedulingus pietus pakeliamas vienas kitas stikliukas, aš tai pateisinčiau, nes šiuo atveju tai yra vaistas. Žinoma, viskas turi būti daroma su saiku“, – kalbėjo R. Balsys.
„Nemigos“ kavinės-baro savininkas Liudas Lukošius prisiminė, jog per ilgus darbo metus dar nė karto neatsitiko taip, kad gedulingi pietūs pasibaigtų išgertuvėmis ar dainomis.
Palangos Žemaičių draugijos vadovo Augusto Narmonto nuomone, dabar žmonės persistengia ir po laidotuvių ne gedulingus pietus, o tiesiog puotas organizuoja. „Kam to reikia? Juk tai papildomas vargas ir tūkstančiai išleistų pinigų. Žemaičiai praktiški žmonės. Ir senovėje, kai aukas aukodavo, mėsą sušveisdavo, o vėlėms kaulelius palikdavo sakydami – jūs, vėlės, turit laiko, apsikramtykit, jums daug nereikia“, – pasakojo A. Narmontas.

Žemaičiai ašarų nelieja

Nors laidojant savo artimus, žemaičiai ypatingų apeigų neatlikinėjo, R. Balsys patvirtino, jog išskirtiniausia žemaičių laidojimo tradicija – Kalnų giedojimas. Po Žemaičių Kalvarijos įkūrimo XVII a. pirmojoje pusėje ėmė pamažu formuotis ir Kalnų giesmės – šventų Kristaus kančios vietų lankymas, giedant vis kitą giesmę. Ilgainiui Žemaičių kalnai imti giedoti ir per šermenis – pirmą ir antrą jų vakarą, per atminus – devintąją ir trisdešimtąją dieną, per metines.
„Kartu su Kalnų giedojimu susiformavo ir orkestrų muzika. Kalnai pradėti giedoti su variniais pučiamaisiais, dūdomis. Dabar dūdas net ir Žemaitijoje baigia išstumti kanklės. Bet šis pasikeitimas pateisinamas, mat, jos, giedant kalnus, naudotos ir senovėje“, – pasakojo R. Balsys.
A. Narmonto žodžiais tariant, žemaičiams nebūdingas toks didžiulis mirštančiojo apraudojimas, kaip tai daro dzūkai. „Pas mus eina vyrų komanda, užšaukia kiek kas gali visais balsais, kad net lubos kilnojasi, ir taip palydi mirusįjį į paskutinę kelionę. Žemaičiai visada buvo optimistai, karių tauta, todėl ir vėlę į kitą pasaulį lydėdavo su dideliu triukšmu ir be ašarų liejimo. Atsimenu, kaip mano tėvas su savo kaimynu, abu žinodami, kad greitai mirs, susėdo atsisveikinti – po 50 gramų išgėrė, apsikabino ir jokių dejonių ar ašarų nebuvo. Žmonės mirtį anksčiau daug ramiau priimdavo“, – atviravo A. Narmontas.

Nuotraukose:

1. Palydint artimą į amžiną kelionę, išminties turėtume semtis iš protėvių (autorės nuotrauka)
2. Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekano R. Balsio teigimu, visą, kas gera, žmonija jau turėjo, todėl pravartu atsigręžti atgal (iš asmen. archyvo)
3. Palangos Žemaičių kultūros draugijos Palangos skyriaus seniūnas A. Narmontas priminė, jog žemaičiams nebūdingas didžiulis mirštančiojo apraudojimas (iš asmen. archyvo)

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra