Pagrindinis puslapis Kultūra Tomas Taškauskas: Etty mistika – Dievo artumo patirtis kasdienybėje

Tomas Taškauskas: Etty mistika – Dievo artumo patirtis kasdienybėje

Tomas Taškauskas: Etty mistika – Dievo artumo patirtis kasdienybėje

T. Taškauskas. Foto autorius – Jonas Petkevičius

www.voruta.lt

Neseniai pasirodė jėzuito Pierre Ferrière ir rašytojos Isabelle Meeûs-Michiels knyga „15 maldos dienų su Etty Hillesum“ (Magnificat leidiniai). Knygos puslapiai leidžia mums pažvelgti į Etty žemiškąją kelionę, virtusią nenutraukiamu pokalbiu su Dievu. Apie tai kalbamės su šios knygos vertėju iš prancūzų kalbos, poetu Tomu Taškausku.

Ar tai pirmoji jūsų pažintis su Etty? O gal šį vardą jau anksčiau teko girdėti?

Kaip ir dauguma geriausių dalykų gyvenime – ši knyga mane atrado netikėtai. Vertimo pasiūlymas iš leidyklos buvo mano pirmoji pažintis su Etty, bet labai įspūdinga, įsimintina pažintis! Skaitydamas Etty dienoraščio ištraukas būdavau pagautas stiprių emocijų – kokia šokiruojanti, kilni ir meilės pasauliui kupina laikysena mirties, kančios, siaubo akivaizdoje… Tai man priminė būsenas, kurias išgyvenau skaitydamas Liongino Baliukevičiaus-Dzūko „Dienoraštį“ ir kitą partizaninę literatūrą. Už tikrą laisvę neretai turime mokėti pasiaukojimu, krauju. Neslėpsiu, kai skaitau šios tiesos liudijimus, labai įsijaučiu ir sunkiai sulaikau ašaras.

Kaip manote, kuo Etty istorija gali būti vertinga šių dienų žmogui? Juk gyvename pertekliaus laikmečiu, amžino skubėjimo ritmu, kai net skirti valandėlę sau, „įeiti į save“, ką darydavo Etty, neretam tampa prabanga, o „leisti savyje Dievui neišblėsti“ – kažkuo tolimu, mistišku.

Etty mistika yra Dievo artumo patirtis kasdienybėje, kraštutinių išbandymų akivaizdoje. Žinoma, mūsų išbandymai kitokie – tikiuosi, kad jau niekada nepasikartos pasaulinių karų ir koncentracijos lagerių baisybės… Vis dėlto merginos dienoraščiai atskleidžia, koks gyvybiškai svarbus kiekvienam iš mūsų yra artimas, asmeniškas bendravimas su Dievu. O šis priminimas yra aktualus visais laikais ir visose kultūrose. Gal kartais ir atrodo, kad neturime pakankamai laiko, bet būtent tai ir yra geriausia priežastis skirti daugiau erdvės kiekvienoje savo dienoje pačiam laiko Kūrėjui. Lengva nebus, bet, kaip sakė pati Etty, „to išmokstama“.

Jei mūsų nebūtų pasiekęs Etty dienoraštis, ko būtume netekę?

Išskirtinio, autentiško liudijimo, kad ir kančia vienybėje su Dievu gali tapti smelkiančios šviesos ir vilties šaltiniu.

Ar galime teigti, kad Etty – maldos mokytoja? Jei taip, tuomet į ką veda jos malda?

Man užkliuvo, kad Etty yra antroji ne krikščionė, įtraukta į knygų seriją „15 maldos dienų“. Neįprasta mokytis maldos iš kito tikėjimo žmonių! Arba, kaip buvo Etty atveju, iš merginos, kuri nepriskyrė savęs jokiai konkrečiai religinei denominacijai. Vis dėlto, jei atidžiai skaitome Evangelijas, pats Jėzus ne kartą nurodo tikėjimo pavyzdį, kurį mums duoda kitų pažiūrų, kitų kultūrų žmonės – samarietė, šimtininkas… Ši maldos mokykla skatina labai asmeniškam, atviram santykiui su Dievu. Man patinka įvardžių evoliuciją, kurią atrandame Etty dienoraščiuose – pradžioje mergina kreipiasi į Dievą jūs, o vėliau ima tujinti. Faktas, kad aš galiu kreiptis į Dievą taip asmeniškai, yra Dievo meilės beprotybės išraiška. Taigi, šie dienoraščiai mums yra priminimas, kaip beprotiškai kiekvieną iš mūsų Dievas myli, kaip puikiai mus pažįsta, kaip šiltai, motiniškai ir tėviškai mus apkabina, kasdien, kas akimirką.

Etty svajojo tapti rašytoja, kaip manote – ar ji išpildė šią savo svajonę? Mane pačią sužavėjo ne tik jos minties gylis, bet ir žodžių grožis.

Žvelgiant amžininkų akimis, Etty kaip rašytojos gyvenimas baigėsi fiasko – mergina nužudyta Aušvice, jos dienoraščiai dingo. Žydai keturiasdešimt metų klajojo dykumoje, o Etty raštai panašų metų skaičių praleido privačiame archyve. Tačiau Dievo mintys yra ne mūsų mintys. Dievas yra nepaprastai kantrus ir moka laukti. Etty svajonė išsipildė, nors, panašiai kaip Mozė, ji nepamatė savo pažadėtosios žemės – dienoraščių tapimo knygomis, kurios rado savo skaitytojų įvairiausiomis pasaulio kalbomis. Be to, parafrazuojant šv. Jono Pauliaus II laišką menininkams, kaip rašytoja Etty Hillesum šiandienos pasauliui yra liudijimas, koks didžiulis įkvėpimo šaltinis, kokia sielos tėvynė menininkui yra tikėjimas.

Kiekviena maldos diena baigiasi klausimais, kontempliacija. Ar versdamas šią knygą turėjote laiko stabtelėti ir į juos sau atsakyti, pabūti ilgiau su dienos tema?

Taip, stengiausi ne tik versti žodžius, bet ir sekti maldos ritmu, permąstyti knygos autorių užduodamus klausimus. Vis dėlto, dažniau pabūvodavau su tam tikromis Etty dienoraščio ištraukomis. Pavyzdžiui, mane labai palytėjo skyrelis apie tėvus, ypač mintis, kad bendravimas su jais gali būti maldos forma, kad norint palaikyti santykius būtina atleisti nuoskaudas, susitaikyti su savo tėvų netobulumu… Kokia šeimos šventumo patirtis! Labai patiko ir metafora apie žmones, kaip namus, kuria Etty parafrazuoja avių be piemens įvaizdį: „Žmonės man dažnai tarytum namai atviromis durimis. Įeinu, vaikštinėju po koridorius, kambarius – kiekvienų namų interjeras truputį kitoks, bet visi jie kažkuo panašūs ir visuose juose turėtų būti galima įrengti šventovę tau, mano Dieve. Ir aš tau pažadu, aš tau pažadu, mano Dieve, ieškosiu tau vietos ir stogo kuo didesniame skaičiuje namų.“ Koks postūmis atsiliepti į Dievo kvietimą mylėti aplinkinius ir dalintis savo tikėjimu!

Etty daug kalba apie mirtį, dabarties žmogus bėga nuo šios temos, nors jos apstu aplink. Ji teigia, kad „gyvenimas ir mirtis giliai ir reikšmingai tarpusavyje susiję. Tai tebus paprasčiausias perėjimas…“, tarsi ruošia mus tai valandai, kai teks „kelti inkarą“. Vis tik, ar neišgąsdins skaitytojo toks požiūris, raginimas ir tame pamatyti prasmę? Juk tokią Etty mintį irgi reikia įsileisti į savo gyvenimą, ypač šiandieninį – „Skamba lyg paradoksas: išstumdami mirtį iš savojo gyvenimo neleidžiame sau gyventi visavertiškai, o ją priimdami praplečiame ir praturtiname savo gyvenimą“.

Mirtis, kaip ir blogis, niekada neturi ir netaria paskutinio žodžio! Man asmeniškai Etty dienoraščiai yra priminimas, kad mirtis tėra vartai į tikrąjį gyvenimą. Mirties, kančios, siaubo akivaizdoje Etty sakė: esu laiminga, gyvenimas man yra gražus. Šis liudijimas suteikia daug šviesos ir vilties su didesniu atsidavimu, su didesne meile išgyventi ir savo kasdienybę, savo kasdienius darbus, nesibaigiantį el. laiškų srautą, namų tvarkymo rutiną ir panašiai. Kalbant tikėjimo kalba, merginos įžvalgos man yra paskatinimas permąstyti, ar aš tikrai tikiu mirusiųjų prisikėlimą, kurį išpažįstu per kiekvienas šv. Mišias?

„Melstis Etty mokykloje bus nuotykis“, – taip žada šios knygos autoriai skaitytojui. Aš galiu tik įsivaizduoti, kad vertėjas dar giliau įsileidžia į širdį verčiamą knygos temą nei skaitytojas. Kas jums asmeniškai buvo šios 15 maldos dienų su Etty?

Vertimo nuotykis, tai jau tikrai. Kartu, įkvėpimas asmeniškesniam santykiui su Dievu, kasdien skiriant pakankamai laiko asmeninei malda. Galiausiai, esu ne tik vertėjas, bet ir poetas. Todėl man labai užstrigo Etty įspūdžiai apsilankius japoniškų estampų parodoje: „Pribloškė netikėta įžvalga – norėčiau taip rašyti. Kiek mažai žodžių ir daug erdvės aplink. Nekenčiu žodžių gausos.“ Kaip tai artima! Dabar dažnai susimąstau apie žodžių hiperinfliaciją, kuri, atrodo, siekia kiekvieną iš mūsų kasdien paskandinti po bereikšmių žodžių lavina.

Kita vertus, šios dienoraščių mintis nusėdo giliai, transformavosi ir reikšmingai prisidėjo prie mano eilėraščio ciklo, kurį pradėjau rašyti praėjus maždaug pusmečiui nuo pirmojo kontakto su Etty. Jau esu parašęs eilę poetinių fragmentų, kur per sąsajas su liturgine simbolika išryškinu gamtos šventumo patirtis. Pavyzdžiui: mėnulio alba, ir tu, pamiršęs žmonių kalbą. Tai kūryba, kuri palieka erdvės tylai. Ir už tai pirmiausiai esu dėkingas Etty.

Klausimus pateikė Inga Čiuberkytė

Naujienos iš interneto