Toks vienas velnioniškai vienas

Autorius: Data: 2012-10-10, 09:40 Spausdinti

Eglė KALSYTĖ

Kažkada buvę neatsiejami pagalbininkai svarbiausio maisto produkto – miltų gamyboje, šiandien Lietuvos malūnai, jau kaip istorinė vertybė, traukia ne tik tautiečius, bet ir užsienio turistus.

Iš viso mūsų šalyje išsaugota aštuoniasdešimt vienas vėjo malūnas. Šiaulių apskrityje galime grožėtis trisdešimt aštuoniais jau seniai pagal paskirtį nebenaudojamais malūnais.

Istoriją prisiminus

Pirmieji vėjo malūnai Lietuvoje buvo pradėti statyti dar XIV amžiuje. Iki baudžiavos panaikinimo privilegiją statyti verslinius malūnus turėjo tik feodalai. Panaikinus baudžiavą, jau ir valstiečiams buvo leista malti savo grūdus bet kuriame malūne, netgi statytis kelių šeimų kolektyvinius malūnus, nedidelius vėjo malūnėlius vienos šeimos poreikiams. XIX amžiaus antroje pusėje Lietuvos teritorijoje jau buvo pastatyta apie du šimtus vėjo malūnų. XX amžiaus pradžioje jų skaičius išaugo iki tūkstančio. Taip pat labai paįvairėjo jų statyba. Buvo pradėti statyti malūnai su ratukais, stiebiniai ir kepuriniai malūnai.

„Velnio neštas ir pamestas“

XIX amžiaus pabaigoje Šeduvos miestelyje sparčiai vystėsi pramonė ir plėtėsi prekyba. Pagrindinės prekės buvo grūdai, linai ir sėmenys. Todėl miestelėnams tapo būtina pradėti malūno statybas. Jam buvo parinkta pati patogiausia vieta, šalia kurios XIX amžiuje ėjo pagrindinis kelias. Mūrinis Šeduvos malūnas buvo pradėtas statyti 1905 metais. Deja, malūną tarsi persekiojo įvairios nelaimės: dar nebaigtas statyti, jis užsidegė; karo metais buvo smarkiai apgriautas. Tačiau šeduviečiai, nepaisydami jokių negandų, niekada neapleido turbūt svarbiausio savo statinio. Tarybiniais laikais malūnas tapo pasilinksminimų vieta. 1967 metais architekto Gintaro Prikockio ir šeduviškio B. Paukštos iniciatyva jame įrengtas restoranas „Užuovėja“. Dėl puikiai pasirinktos geografinės vietos restoranas nuolat buvo sausakimšas ne tik vietinių miestelėnų, bet ir pro šalį važiuojančių turistų. Vėliau garsėjo kaip velnių malūnas. Deja, po kurio laiko, malūno istorija ir vėl susidūrė su nuosmukiu. Keletai metų jis buvo apleistas, paliktas likimo valiai. 1999 metais malūną įsigijo dabartinis jo savininkas Zigmas Daukšas. Pirmame malūno aukšte šeimininkas įrengė barą ir virtuvę. Šalia baro išsaugota istorinė vertybė – girnos dabar naudojamos kaip stalas. Antrame ir trečiame aukštuose pastatyta po septynis-aštuonis keturviečius staliukus. Antrojo aukšto pagrindinis akcentas – malūno mechanizmas. Kaip ir girnos, jis jau senai nebenaudojamas pagal paskirtį, tačiau apvalus aplink jį suręstas stalas suteikia dar daugiau originalumo ir gyvybingumo. Trečiojo aukšto privalumas – itin aukštos lubos taip pat panaudotos išradingai. Čia, tarsi ketvirtas aukštas, įrengtas balkonas. Jame prie stalelio yra vos kelios vietos, todėl balkonas itin mėgiamas privatumą vertinančių klientų.

Malūno atgimimas 2000-aisiais

Praėjus vos metams po naujojo restorano įkūrimo, malūno šeimininkas Z. Daukšas, suprasdamas, kad čia žmonės užsuka ne tik pavalgyti, bet ir pabūti gamtoje, ėmėsi tvarkyti jam priklausantį hektarą aplink malūną. Piktžolėmis apaugusios teritorijos didžiausia problema buvo kyšantys septyni kanalizacijos šuliniai. Pasitarus su profesionalais, ši problema tapo pagrindine aplinkos tvarkymo projekto idėja – naudoti magišką skaičių septyni. Gal būtent šis simbolinis skaičius ir nulėmė sėkmę tiek nuosmukių patyrusiam „velnių“ malūnui.

Aplink kanalizacijos šulinius buvo suformuoti septyni nuostabūs gėlynai, kuriuose pasodinti skirtingų rūšių augalai. Vėliau įrengtos septynios svečių susibūrimo vietos (pavėsinė, šašlykinė, supynės ir kitos). Aplink malūną besisukantį taką taip pat papuošė būtent septyni mediniai laiptai. Šalia tako stilingai išdėlioti fontanai, skulptūros, suoleliai, iškastas nemažas tvenkinys.

Savaitgaliai malūne tapo dar turiningesni. Norintys gali išsikepti šašlykų, daug įdomybių vaikams. Malūno apylinkėse galima pajodinėti žirgais ir poniais. Lankytojų pageidavimu organizuojamos išvykos karietomis į netoliese esantį Burbiškio dvarą. Naujame statinyje įrengta konferencijų salė, priimami užsakymai pobūviams. Svečius kviečia ir dvidešimt keturių vietų viešbutis, pažadantis komfortišką, jaukią ir romantišką nakvynę.

Mėgstantiems vandens malonumus siūloma apsilankyti karštoje, rusiškoje pirtyje, pasimėgauti moderniu purslų baseinu su kaskadomis.

Šaltiniai:

Antanas Bukauskas, Trumpa Šeduvos miesto istorija, Utena: Utenos spaustuvė, 1992 m.

Aš – savo miestui: poezija: skirta Radviliškio miesto 440-ies metų jubiliejui (sud. Jolanta Kvedarienė). – Radviliškis: Litera, 2007. – 40 p.

Radviliškis. Mūsų Lietuva, T. 3. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. – 90 psl.

Šeduva. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 376 psl.

Šeduva. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 164 psl.

Šeduva. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 603 psl.

www.wikipedia.org

www.seduvosmalunas.lt

www.seduvosmalunas.lt, www.wikipedia.org, www.viskasapievestuves.lt,
www.foto.lt, www.tpl.lt nuotr.

Nuotraukose: Šeduvos malūnas

Kultūra , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra