Tilžės Akto 89-ųjų metinių minėjimas Vilniuje

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Demokratiškai išrinkta Mažosios Lietuvos tautinė taryba, išreikšdama vietos lietuvių valią 1918 m. lapkričio 30 d. paskelbė Aktą apie Mažosios Lietuvos ryžtą atsiskirti nuo Vokietijos ir įsilieti į atkuriamą Lietuvos valstybę. Deja, Tilžės Akto idėjos tuo metu iki galo įgyvendinti nepavyko. Tik šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis – Klaipėdos kraštas – tapo neatskiriama Lietuvos valstybės dalimi.
Tilžės Akto 89-ųjų metinių minėjimas Vilniuje įvyko š. m. lapkričio 29 d. Mažosios Lietuvos tarybos posėdžių salėje, papuoštoje Lietuvos Respublikos ir Mažosios Lietuvos vėliavomis. Nuskambėjo tautiniai himnai. Vakarą pradėjo Pietryčių Lietuvos kultūros veikėja, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos atsakingoji sekretorė Birutė Kurgonienė. Jos lyriški žodžiai apie Mažąją Lietuvą, iš ten kilusią lietuvių raštiją ir literatūrą, padeklamuotos ištraukos iš Kazio Bradūno poezijos ir prisiminimai apie pirmąją kelionę į Karaliaučiaus kraštą, šventiškai nuteikė kiekvieną minėjimo dalyvį.
Pirmuoju pakviestas kalbėti Mažosios Lietuvos Reikalų tarybos pirmininko pavaduotojas dr. Algimantas Lietis. Mes galime didžiuotis, kad prelegentas yra parašęs ir paskelbęs per tūkstantį straipsnių, jis yra 33 knygų autorius. Keleto iš jų pavadinimai: „Nenugalėtoji Lietuva“, „LDP agonijos kronika“, „Lietuvos sienų raida“, „Lietuvos respublikos gyventojai“, „Lietuvos karo aviacija 1919“, „Lietuvos laikinoji vyriausybė“, „Lietuvos Mokslų Akademija“, „Lietuvių tautos prisikėlimas“ ir kt.
Po pranešimų buvo meninė dalis. Į sceną kviečiama pati žymiausia batų baktų folkloro grupė Kulgrinda, vadovaujama Inijos ir Jono Trinkūnų. Kaip pastebėjo B. Kurgonienė, būtent šiai grupei buvo patikėta dalyvauti Lietuvos Prezidento vėliavos inauguracijos ceremonijoje.
Kulgrinda yra išleidusi audiokasetę „Kulgrinda“ (1996), ir šešias kompaktines plokšteles „Ugnies apeigos“(2002), „Žalvarinis“ (su roko grupe „Ugnėlakis“) (2002), „Perkūno giesmes“ (2003), „Sotvaras“ (2003) (su neofolkloro atlikėju Doniu) ir „Prūsų giesmės“ (2005). „Giesmes Saulei“, (2007), „Prūsų giesmių“ – unikalus projektas, visuomenei pristatantis vienos iš baltų genčių dainuojamojo paveldo interpretaciją. Pirmą kartą restauruota prūsų kalba atliekami kūriniai.
Tačiau prieš ansamblio pasirodymą, turėjome progą pasiklausyti vieno iš ansamblio vadovų Jono Trinkūno pamąstymus apie prūsiškas dainas, baltus:
„Noriu pasakyti keletą minčių prieš Kūlgrindos padainavimą… Prūsija, Lietuva… Aš manau, kad daugelis iš mūsų apie tai mąstome, galvojame apie mūsų brolius – vakarų baltus, apie senąją ir apie dabartinę mūsų žemę. Kuo toliau, tuo labiau jaučiu, jog į vakarų baltų šalį nereikia žiūrėti, kaip į seniai prarastą, iš kurios teliko truputis Mažosios Lietuvos. Kuri yra ne tik maža, bet ir dėl jos mes turime nuolatos teisintis prieš vokiečių mokslininkus.
Štai pažiūrėkime www.youtube.com interneto svetainę, atsidarykime Ostpreusen ar Prusijos lietuvių filmukus. Pamatysime vokišką Prūsiją, anot pačių vokiečių, svarbiausią germanų kraštą. Pamatysime vokišką šio krašto praeitį su visais kaizeriais ir pan. Aišku, apie mūsų brolius prūsus nėra nė žodelio. Jų, kaip ir lietuvninkų, tarsi nebuvo. Pažiūrime „Prūsijos lietuvių mėgstamos dainos“, ir ką matome – nacių, Hitlerio laikų karinės dainos, žygiuojantys nacių kareiviai. Tai tokie vaizdeliai… Ką aš noriu pasakyti? Vokiečiai net neketina atsiprašyti už savo nusikaltimus, už sunaikintą vakarų baltų šalį, jie net nemini senųjų prūsų. O mes, tartum įvaryti į kampą, kažką turime moksliškai aiškinti, įrodinėti, nedrąsiai polemizuoti. Bet juk tai mūsų –baltų– žemė. Reikia keisti mūsų vergišką psichologiją – tik prisiminkime, kokie buvo drąsūs prūsai ir lietuviai.
Neseniai įrašėme kompaktinę plokštelę „Prūsų dainos“, padirbėta daug. Buvo įrašytos restauruota prūsų kalba giesmės ir dainos. Panaudojome Barčo mažlietuvių dainų rinkinį ir kitus šaltinius. Ko vengėme? Vokiečių primesto evangelikų giedojimo, prislopinusio ir numarinusio prūsų dvasią. Dabar aš svarstau, ką mes padarėme gerai, o kas taisytina. Gerai tai, kad tos kompaktinės plokštelės sklinda ir tarp pačių vokiečių-rytprūsių. Jie girdi vakarų baltų melodijas, skambančią prūsų kalbą. Daugeliui tai naujiena, gal ne visada maloni. Iki tol rytprūsiai manė, jog egzistuoja gražus vokiškas Rytprūsių himnas ir kitos vokiškos to krašto dainelės. O čia staiga skamba baltiškos dainos, kurių žodžiai nesuprantami. Manau, kad padarėme gerą darbą, mes tiesiog perspėjome, jog Prūsija buvo ne tik vokiečių kraštas. Be abejo, vokiečiai ten gyveno, mes to neužmirštame.
Dar noriu pasakyti ir apie tam tikrą pavojų. Tas pavojus – iš rytprūsių padaryti kažkokią kitą tautą, visiškai skirtingą nuo lietuvių. Panašiai stengiamasi latvius padaryti labai skirtingus nuo lietuvių. Reikia suvokti, jog visada buvo ir yra baltų vieninga civilizacija. Šią civilizaciją istorijos eigoje iš visų pusių kapojo ir smulkino tarsi žaltį. Iš vakarų pusės atkirto kryžiuočiai, bet tai nereiškia, kad ta žemė nustojo būti baltiška. Žemės galia labai ilgai išlieka ta pati. Vieninga baltų žeme galima vadinti Lietuvą, tai patvirtina istoriniai šaltiniai. Dar Simonas Daukantas mąstė apie vieningą istorinę šalį – Lietuvą. O mes jau pripratinti mąstyti, jog egzistuoja labai skirtingos tautos – lietuviai, latviai, prūsai ir t. t. Atskirų baltiškų žemių savitumas yra gerai, bet jų atskyrimas, atitveriant sienomis, yra neteisingas ir žalingas.
Minėjimas baigėsi, bet prieš išsiskirstydami, minėjimo dalyviai įsigijo folklorinių dainų kompaktinių plokštelių.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra