Tilžės aktas ir dvi naujos prisiminimų knygos

Autorius: Data: 2011-12-02, 08:58 Spausdinti

Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ ir Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia konferencijų salėje (Vokiečių g. 20) 2011 m. lapkričio 28 d. pakvietė į renginį „Taigi imk mano ranką“, skirtą Tilžės akto paminėjimui ir dviejų knygų, pasakojančių apie lietuvybės likimą Karaliaučiaus krašte paskutiniaisiais metais, sutiktuvėms.

Renginį išmoningai vedė parapijietis, Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Komplektavimo skyriaus vedėjas Vytautas Gocentas, kuris pažymėjo Tilžės akto svarbą, perskaitė ir patį aktą bei signatarų pavardes, pristatė knygų autores.

Jaudinančios ir informatyvios prisiminimų knygos „Godų duženos tikrovėje“* autorė, ilgametė Karaliaučiaus krašto lietuvių gimtosios kalbos mokytoja misionierė, lietuvybės puoselėtoja, viena iš Krašto lietuvių kalbos mokytojų asociacijos steigėjų bei vietos lietuvių kultūros draugijos „Birutė“ atkūrėjų, draugijos laikraščio „Naujoji aušra“ redaktorė ir leidėja, Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiaus (2007 m.) kavalierė Vanda Vasiliauskienė pasidalijo savo mintimis apie savo 19-os metų pedagoginę ir kultūrinę veiklą toje žemėje anapus Nemuno. Nuo 1953 m. Rokiškyje mokė lietuvių ir lotynų kalbų, penkiolika metų ėjo vidurinės mokyklos direktorės pareigas. 1990 m. ji atvyko į Kaukėnus (dab. Jasnoje) Karaliaučiaus krašte su kilniausiais troškimais ir didelėmis svajonėmis mokyti lietuvių vaikus gimtosios kalbos. Ten, kur vis dar nėra nė vienos lietuviškos mokyklos, nei ji, nei vėliau atvykę kiti lietuvių kalbos mokytojai nebuvo laukiami. Gaila, kad daugelis svajonių taip ir neišsipildė, nors valdžia vis žadėjo suteikti atskiras patalpas mokyklai, o ir pati šalo nekūrenamame kambarėlyje ar pan. Apie savo misionieriškos pedagoginės veiklos Karaliaučiaus krašte patirtį (dirbo ir Kalnininkuose (dab. Prochladnoje), Tilžėje), apie tai kas trukdė šiai veiklai, apie krašto lietuvių šviesuolius ir jų likimus V. Vasiliauskienė įamžino knygoje. Jos tikslas atskleisti žmones, kokie jie yra, o pati tik kaip stebėtoja. Lietuviai turi būti vieningi, mylėti Mažąją Lietuvą, išsaugoti gimtąją kalbą, dirbti be egoizmo iš peties, kad visiems būtų gražu gyventi. Ši knyga – tai meilė Mažajai Lietuvai, kurią pamilo dar Lietuvoje dėstydama senąją literatūrą. Tai knyga apie realią lietuvių tautinės bendruomenės švietimo padėtį Karaliaučiaus krašte. Tik kai kurias šviesesnes godų duženas aprašė savo knygoje. Iš pradžių baisėjosi vietinių gyventojų keiksmais, girtuokliavimu, gąsdinimais, kad neišgyvens iš tų 35 (vėliau 50) rublių atlyginimo, mokamo vietinės valdžios. Laimė, kad jie nežinojo, jog Lietuva remia savo mokytojus, pasišventusius lietuvybės ugnelės kurstymui, ir finansiškai. Mokytoja visą laiką širdyje turėjo Mažąją Lietuvą ir negalėjo iš ten pasitraukti. Didelį pasitenkinimą teikė darbo vaisiai. Palaipsniui mokinukai tapo mandagesni, geresni, pamėgo lietuvių kalbą, o ne vienas vėliau Lietuvoje įgijo ir aukštesnį išsilavinimą. Štai ką gali padaryti ir vienas žmogus, dirbdamas su meile ir pasišventimu.

Tuo metu mokytojai buvo skaudu, kai buvo neteisingai šmeižiama, o dabar džiaugiasi, kad gyveno, išgyveno viską.

Buvo bendražygių, kurie padėjo (V. Gocentas, „Vorutos“ redakcija bei kiti) leisti ir laikraštį „Naujoji aušra“ (nuo 1998 m. gruodžio), kuri buvo beveik knyga, daug nuotraukų. Dėkinga šeimai, sūnui, martelei ir vaikaičiams (knygos dizainas Miglės) bei kitiems, kurie padėjo išleisti šią knygą. Garbaus amžiaus (gim. 1926 10 31 Jiezne) autorė tikisi išleisti antrą knygą kitų metų birželį, apie save pačią, apie vidinį paveikslą, kad ją pažintų. Nes patyrė ir džiaugsmų, ir nuoskaudų; buvo daug kovos, daug darbo, didelės godos su stipriu tikėjimu, kad įsteigsime mokyklą ir laikraštį dabartinėje Mažosios Lietuvos žemėje. Džiaugiasi pasiekusi savo tikslą. Skuba savo svajones įgyvendinti, kad liktų ir kitiems, kas iš jos širdies išplaukia. Tik tas, kurio širdyje Tėvynė, įgauna sparnus ir vaikų širdyse sugeba meilę jai įsodinti – ne visi tai priima, nors daugelis ir suranda.

Reikia patikslinti – almanachą „Kovų keliais“ (1938) sudarė Jonas Vanagaitis, o ne prof. Domas Kaunas.

Tą patį galima pasakyti ir apie antros knygos „Versmė šaltinio iš šventovės užmaršties“** autorę Janiną Matusevičienę (gim. 1955 07 22 Juškėnų k., Utenos r.), laikraštėlio moksleiviams „Varpelis“ (taip pat rengtą „Vorutoje“) redaktorę, mokytoją Ragainėje, vėliau Tilžėje. Ji savo noru pasisiūlė darbuotis Karaliaučiaus krašte, ir išvargo čia aštuonerius metus. 1994 m. atvažiavusi susipažino su žmonėmis, kurie norėjo, kad vaikai išmoktų ir lietuviškai. Suprato, kad nuo mūsų pačių elgesio su kitais priklauso ir tarpusavio santykiai. Jos knygoje, parašytoje 2007 m., išnešiotoje kaip kūdikis, suguldyti 22 prisiminimai (neįskaitant pratarmės ir epilogo) apie tai, kaip buvo kurta lietuviška mokykla, su kokiais sunkumais teko susidurti, atskleidė tarpusavio santykius, pabrėžė, kad nereikia bijoti būti savimi ir prisiimti atsakomybės. Beveik visi dirbo entuziastingai, surėmę pečius, kol lietuvių vaikų mokymas Ragainėje pakrypo tinkama vaga. Vėliau penkerius metus savaitgaliais iš Vilniaus važinėjo į Tilžę pas mokinius, bet tuos vargus vargo su didžiausiu malonumu ir džiaugsmu. Autorė savo pačios išgyvenimus, emocijas išreiškia pasitelkdama vandens stichijos įvaizdžius: sraunūs verpetai, povandeninės srovės, netikėti posūkiai, ramūs užutekiai ir nuolat gaivinanti M. Mažvydo šventovės versmė. Gal daugelio užmiršta, bet vis dar tebesruvenanti… V. Gocentas paskaitė fragmentą iš knygos.

Ši knyga, tai dar viena Mažvydo ašara…

Vienas akmenukas į autorės darželį – M. Mažvydas buvo ne pastorius, o kunigas.

Renginyje buvo padėkota ir Juozui Vercinkevičiui. Istorijos laikraščio „Voruta“ vyr. redaktorius beveik porą metų nemokamai rengė ir spausdino „Varpelio“ ir „Naujosios Ašros“ laikraštukus, skirtus Karaliaučiaus krašto lietuviams.

Pateikiu dar kelias mintis iš pasisakymų.

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos ilgametis pirmininkas Vytautas Šilas: Daug metų buvo kalbama apie lietuviškas mokyklas Karaliaučiaus krašte, bet iki šiol nėra pastato su užrašu „Lietuviška mokykla“, tik lietuvių kalbos rateliai, būreliai – „vargo mokykla“.

Šios tarybos narys Rimantas Matulis: Kad ir ką bedarysi, bet ten nieko nepasieksi, nieko nesusitarsi, ką patys padarysime, tą ir turėsime.

Buvęs tauragiškis bandonininkas Albinas Batavičius, pateikęs faktų apie barbarišką to krašto dabartinių kolonistų veiklą pokario metais, padainavo Prūsų lietuvių dainą apie tris brolius plaukiančius valtimi Nemune.

Vydūno draugijos Garbės pirmininkas Vaclovas Bagdonavičius pastebėjo, kad kaip ir Vydūno laikais problemos tos pačios – lietuvybės išlaikymas, dvasios stiprybė; bet patys būkime stiprūs iš vidaus, tai niekas mūsų neįveiks. Reikia apeliuoti į sąžinę, žmoniškumą, į jų jausmus, bet negalima pasiekti, kad jų sąžinė pasikeis, išties pagalbos ranką ir globos. Savo dvasine stiprybe turime atlaikyti, nepražūti. Galima iš jų pasimokyti ir Lietuvoje, nes kai kas nori tapti pasaulio piliečiu, o tautiškumą nuvertinti. Būtina pareklamuoti šias knygas, kad mūsų sąmonę sustiprintų. Padėkojo mokytojoms kaip Vydūno draugijos darbų tęsėjoms dėl lietuvybės išlaikymo.

Įteikus gėlių autorėms, buvo galima įsigyti ne tik pristatomas knygas su autografais, bet ir Benjamino Kondrato serijos „Kūrėjų pėdsakais“ 7 kn. „Pagėgių kraštas“, o taip žurnalo „Liuteronų balsas“ redaktoriaus Povilo Pukio parengtą pagal publikacijas jame Vilniaus parapijos atkūrimo ir bažnyčios atstatymo kroniką „Parapijos analai 1988–2010“.

Vakaro dalyviai, kuriems rūpi ne tik Karaliaučiaus krašto praeitis, bet ir dabartis, šviesuolių veikla, vietos lietuvių problemos bei džiaugsmai, su dideliu malonumu klausėsi Martyno Mažvydo, Vydūno, Friedricho Silcherio ir Julies von Hausmannės giesmių, kurias atliko Vilniaus ev. liuteronų bažnyčios choras ir reformatų choras „Giesmė“, vadovaujamas chorvedės Astos Saldukienės, koncertmeisterės Janinos Pamarnackienės, repetitorės Ligitos Krisiūnaitės.

Visi atsistoję kartu su jungtiniu choru giedojo liuteronišką giesmę „Taigi imk mano ranką“.

* Godų duženos tikrovėje : [leidinys apie Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenės gyvenimą ir veiklą] / Vanda Vasiliauskienė. – [Rokiškis : V. Vasiliauskienė], 2011 ([Vilnius] : Tyliaus grafika). – 151, [3] p. : iliustr., faks., portr., žml. – Tiražas [300] egz. – ISBN 978-609-408-146-0.

** Versmė šaltinio iš šventovės užmaršties : [mokytojos, kūrusios lietuvišką mokyklą Karaliaučiaus krašte, prisiminimai] / Janina Matusevičienė. – [Vilnius] : Naujoji Rosma, [2011] ([Vilnius] : Vilcolora). – 129, [2] p. : iliustr. – Tiražas [1000] egz.– ISBN 978-9955-06-246-2.

Autoriaus nuotr.

Nuotraukose:

1. Iš kairės: Janina Matusevičienė, Vanda Vasiliauskienė, Vytautas Goocentas

2. Knygos „Godų duženos tikrovėje“ viršelis

3. Knygos „Versmė šaltinio iš šventovės užmaršties“ viršelis su Ragainės pilies griuvėsiais

4. Jungtinis Vilniaus evangelikų (liuteronų ir reformatų) choras

5–7. Knygų sutiktuvių vaizdai

Mažoji Lietuva , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra