Tilžės aktas – vilties aktas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

1918 m. lapkričio 30 d., pasak mažlietuvių „parėjo valanda pasauliui apsakyti, kad mes su Didžiąja Lietuva esame vienos motinėlės vaikai”. Tą dieną Prūsų Lietuvos tautinė taryba Tilžėje pasirašė Mažosios Lietuvos Aktą gavusį Tilžės Akto vardą. Vasario 16-osios dienos Lietuvos nepriklausomybės aktas mums, lietuviams, jau seniai tapo bendrine sąvoka. Tačiau, ką reiškia mums Tilžės aktas?

Tilžės akte yra dvi mintys. Viena deklaruoja Vilsono Tautų apsisprendimo teisę, kuri trypiama lig šiol. Antra – Mažosios Lietuvos norą atsiskirti nuo Vokietijos ir prisiglausti prie Lietuvos valstybės. Aktas baigiamas raginimu skirti šiam siekiui visas jėgas. Tokiu būdų, lietuviai Vasario 16 ir Tilžės aktais išreiškė norą turėti tautinę valstybę savo etninėse žemėse ir, skirtingai nuo germanų ir slavų, atsisakė siekio formuoti savo valstybę svetimose teritorijose. Neužgrobti, nepavergti, bet pašvęsti savo tautos vienybei – tai dvasinio lygio ir dvasinio matavimo keliai! Jam anksčiau ar vėliau turės paklusti okupantai ir bailūs, klastingi savo tautos išdavikai…

Prūsų Lietuvos tautinė taryba 1919 m. siuntė savo atstovus į Versalio taikos konferenciją, reikalaudama istorinę lietuvių žemę – Mažąją Lietuvą prijungti prie atsikuriančios Lietuvos valstybės ir panaikinti politinę sieną padalinusią lietuvių tautą į mažlietuvius ir didlietuvius. Tuomet pagrindinė Mažosios Lietuvos dalis – Karaliaučiaus kraštas, deja, liko vokiečių valdžioje. Pasisekė tik mažesnei Mažosios Lietuvos daliai – Klaipėdos kraštui, kuris tarptautine Versalio taikos sutartimi buvo atskirtas nuo Vokietijos, o po 1923 m. Klaipėdos sukilimo Ambasadorių konferencijos nutartimi perduotas Lietuvos valstybei. Už tai, kad šiandien Lietuva turi Klaipėdos uostą, Kuršių neriją, Kuršių marias, lietuvišką Rambyno kalną turime būti dėkingi M.Jankui, V.Gailiui, M.Banaičiui, E.Jagomastui, J.Lėbartui, E.Simonaičiui, J.Vanagaičiui ir kitiems Tilžės akto signatarams.

Dar ilgus metus po Tilžės akto Vokietija engė, persekiojo ir naikino tai ką Mažajai Lietuvai davė Dievas, kas gimė iš žemės ir protėvių dvasios. Engė tol, kol kiti, jau rusų okupantai nenušlavė visko kas buvo šiame krašte. Ir vėl nauji prakeikimai. Nekaltai pralietas kraujas šaukiasi ne žmonių – Dangaus keršto. Nauji kolonistai laimės čia nerado. Neturės nei ramybės, nei ateities. O mes turime Viltį, grąžinę Atmintį ir patikėję savo protėvių dvasia, kad Karaliaučiaus kraštas, pagrindinė Mažosios Lietuvos dalis, lietuvių spaudos, raštijos bei bendrinės kalbos gimtinė ir mūsų brolių prūsų tėvonija sugrįš gyvenimui Lietuvos valstybėje.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra