Tikintiesiems duris atvėrė evangelikų bažnyčia

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kūčių vakarą, 2009 m. gruodžio 24-ąją, Jurbarko evangelikų liuteronų parapijos tikinčiuosius į pamaldas kvietė Betliejaus žvaigždė, rodžiusi kelią į naująją bažnyčią.
 
Prieš tris savaites duris atvėrusi tikintiesiems, ji pradžiugino ne tik šios naujienos 15 metų laukusius Jurbarko evangelikus liuteronus, bet ir visus jurbarkiečius, senokai praradusius viltį, kad virš iškilusių bažnyčios bokštų kada nors suskambės vargonų muzika.
 
Kūčių vakarą pasimelsti savo parapijiečius pakvietęs kunigas Mindaugas Kairys tikintiesiems kalbėjo apie kūdikėlį, atnešantį į kiekvieno mūsų gyvenimą nepaprastą džiaugsmą. Nauja gyvybė visuomet yra nauja pradžia, nes kūdikis prilygsta stebuklui, grąžina žmogui tikėjimą ateitimi net tuomet, kai jis jau nebenori galvoti apie ateinančią dieną ir yra įpratęs rūpintis tik savimi.
 
Dešimt metų kartu su Jurbarko evangelikų liuteronų parapijos tikinčiaisiais lyg kūdikėlį kunigas M. Kairys augino idėją užbaigti statyti likimo valiai paliktą evangelikų liuteronų bažnyčią. Ir štai praėjus lygiai 15 metų nuo bažnyčios kertinio akmens padėjimo pastato durys atsivėrė tikintiesiems. Antrąjį advento sekmadienį į pirmąsias pamaldas naujojoje evangelikų liuteronų bažnyčioje susirinkę parapijiečiai priėmė tai kaip stebuklą, kuris negalėjo įvykti be Aukščiausiojo valios. Tačiau su Dievo pagalba tą stebuklą savo rankomis pirmiausia kūrė parapijos tikintieji.
 
Kunigas M. Kairys pripažįsta, kad atvykęs į Jurbarko evangelikų liuteronų parapiją palikimu neapsidžiaugė – euforijos apimtiems bažnyčios statytojams užteko pinigų tik išmūryti sienas ir uždengti laikiną stogą.
 
„Buvo tikrai labai nelengva. Pradėjus statyti bažnyčią, keitėsi ekonominės sąlygos, valiutų kursai, parapija turėjo atiduoti nemažą skolą. Mums visiems buvo atėjęs didysis penktadienis – atrodė, kad nėra jokios vilties, vien tamsa. Bet žmonėms susitelkus, grąžinus skolas, patikėjus savo jėgomis, Dievui padedant bažnyčia tarsi atgimė iš naujo“, – sakė kun. M. Kairys.
 
Jam, dvidešimtmečiui, prieš 10 metų atvykusiam vadovauti Jurbarko evangelikų liuteronų parapijai, teko didžiulis iššūkis rasti pagalbininkų, rėmėjų, priversti žmones atgauti pasitikėjimą, kad galima būtų toliau tęsti bažnyčios statybą. Pagaliau prieš penkerius metus parapija grąžino visas skolas, o prieš dvejus bažnyčioje vėl pradėjo dirbti statybininkai. Per porą pastarųjų metų padaryta labai daug – užengtas stogas, sudėti langai ir durys, visos patalpos ištinkuotos, paklotos betoninės grindys, įrengta šildymo sistema.
 
Dar daugiau – šiemet kunigui M. Kairiui pavyko gauti ir į Jurbarką atvežti gerus mechaninius vargonus, kuriais grojama naujojoje bažnyčioje per pamaldas.
 
„Esame laimingi, kad mūsų bažnyčioje skamba vargonų muzika, giesmė ir malda“, – prieš šv. Kalėdas džiaugėsi kunigas M. Kairys.
 
Tačiau didžiausiu savo laimėjimu jaunas kunigas mano esant žmonių užsidegimą ir vienybę. Nors po karo maldos namų netekę Jurbarko evangelikai liuteronai išsklido kas sau, kunigui M. Kairiui pavyko juos sutelkti. Pasak kunigo, dabar Jurbarko evangelikai liuteronai nuo kitų parapijų tikinčiųjų labiausiai skiriasi aktyvumu – jie ne tik aukoja, bet ir dalyvauja talkose tvarkant aplinką, remontuojant pastatus. Dėl to pavyko suremontuoti parapijos namus, įrengti virtuvėlę ir patalpas sekmadieninei vaikų mokyklai, perkelti į pirmąjį aukštą maldai skirtą koplyčią. Kartu su kunigu Mindaugu dirbant ir pietaujant, parapijiečius suvienijo bendrystė, žmonės patikėjo, kad taip dirbdami jie daug ką gali padaryti.
 
Vos atvykęs į Jurbarką ir pradėjęs kalbėtis su parapijiečiais, jaunas kunigas suprato, kad bažnyčios parapijai labai reikia. Sovietmečiu gyva buvo vienintelė Skirsnemunės evangelikų liuteronų parapija, todėl į medinę Skirsnemunės bažnytėlę melstis važiavo ne tik jurbarkiečiai – sekmadieniais kunigo Jono Oko ten laukdavo ir kauniečiai, ir kitų aplinkinių rajonų tikintieji. Atsikūrusioje Jurbarko parapijoje pradėjusio dirbti jauno kunigo žmonės dažnai klausdavo, kada pajudės bažnyčios statyba, kada joje bus galima melstis.
 
Todėl atidėdamas į šalį daugelį kitų reikalų, kunigas Mindaugas visą dėmesį skyrė bažnyčiai statyti. Stogą padėjo uždengti Vokietijos evangelikų labdaros organizacijos, aukojo pinigėlių pavieniai vokiečiai ir Vokietijos parapijos. Langams įsigyti ir sudėti 80 tūkst. Lt iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės rezervo padėjo gauti Jurbarke išrinktas Seimo narys Bronius Pauža, o grindų plytelėms nupirkti 15 tūkst. Lt iš rajono biudžeto šiemet skyrė savivaldybės taryba.
 
Vis dėlto didžiausią paramą savo bažnyčiai sudėjo Jurbarko evangelikų liuteronų parapijos tikintieji. Vartydamas aukų knygą, kunigas M. Kairys negailėjo gerų žodžių savo parapijos žmonėms. Žinodamas, kaip nelengva šiandien kai kuriems išgyventi iš nedidelės pensijos, kunigas žavėjosi žmonių gerumu – kai kurie bažnyčiai statyti pinigų aukojo net po keletą kartų. Palaikydamas jų tikėjimą, pernai per Adventą, pamaldose dalyvaujant Linos Lukošienės sakralinėsmuzikos ansambliui, kunigas Mindaugas pasiūlė tikintiesiems vieną giesmę sugiedoti būsimos bažnyčios pastate – ir visi su žvakėmis ir fakelais patraukė ten.
 
Pagaliau šiemet ant pastato bokšto buvo pritvirtintas kryžius ir parapijiečiai suprato, kad jau turi savo bažnyčią. „Labai tikiuosi, kad tai bus sakrali vieta, kurioje kiekvienas tikintysis patirs dvasinį susikaupimą, ras nusiraminimą, iš kunigo lūpų išgirs labai reikalingą paguodos ir padrąsinimo žodį“, – sakė kun. M. Kairys.
 
Nors trečiąjį Advento sekmadienį bažnyčioje įvyko iškilmingos pamaldos, o Kūčių vakarą susirinkti tikinčiuosius į ją kvietė ryškiai šviečianti Betliejaus žvaigždė, iki darbų pabaigos dar toli. Bažnyčios viduje kol kas tėra tik suolai ir šaltos mūro sienos, tačiau kunigas Mindaugas vilties turi kur kas daugiau nei kada nors anksčiau. Bažnyčios interjero idėjas jis jau aptarinėja su dailininke Rasa Grybaite, įspūdingais vitražais papuošusia Šakių, Sudargo, Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčias, ir jurbarkiečiu interjero architektu Mindaugu Petravičiumi.
 
„Noriu, kad kuriant bažnyčios vidų, prie jos sienų prisiliestų kuo daugiau jurbarkiečių rankų – kada žmonės patys stato ir kuria, būna šilčiau ir jaukiau. Dvasinių dalykų pinigais įvertinti neįmanoma, nes jie kyla iš širdies, iš noro aukoti. Dėl to ir Kristaus meilė yra be jokio išskaičiavimo – tokia begalinė, kad gimusi kūdikėliu, nuėjo iki kryžiaus ir prisikėlimo. Kitaip sakant, Dievo meilė nusilenkė iki pat žmogaus“, – sakė kunigas M. Kairys.
 
Dažnai girdėdamas klausimą, ar bažnyčios statyba jau įpusėjo, visus abejojančius kunigas M. Kairys užtikrina, kad statyti jau nebereikės – atėjo laikas kurti ir puošti savo bažnyčią. Ateinančiais metais kunigas Mindaugas iškėlė parapijai tikslą sukurti ir pastatyti naujosios bažnyčios altorių. Koks jis bus, kol kas dar niekas negali pasakyti, bet kunigas savo vizijose jau mato nuostabų vitražą, iš kurio sklindanti šviesa stiprins žmonių tikėjimą ir pasitikėjimą Aukščiausiuoju.
 
Kad ir kiek užtruks bažnyčios vidaus įrengimas, šie metai Jurbarko istorijoje bus įrašyti aukso raidėmis, nes pagaliau viena iš svarbiausių mūsų krašto tikėjimo bendruomenių vėl turi savo maldos namus.
 
www.jurbarkas.lt
 
Nuotraukoje: Trečiąjį advento sekmadienį naujojoje Jurbarko evangelikų liuteronų bažnyčioje kartu su jurbarkiečiais ir kunigu M. Kairiu (dešinėje) meldėsi ir Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra