„Vakarų ekspresas“ baigia spausdinti ilgamečio uostamiesčio vadovo Alfonso Žalio bendražygio Algirdo Vaitiekūno prisiminimus ir pastabas apie kartu dirbtus darbus sovietmečio Klaipėdoje ir kitą tų „komunistinių darbų“ pusę, apie kurią visuomenė dažnai nieko nežinojo.
Iš sostinės į uostamiestį mane ištempė buvęs Komunistų partijos Klaipėdos miesto komiteto pirmasis sekretorius Jonas Gureckas. Tai, kad jis svarbiausiuose darbo baruose pasitikėjo ir rėmėsi ilgadarbiais žmonėmis, iš esmės ir nulėmė to meto valdžiai legendinės vardą. Geranoriški santykiai su miesto vykdomojo komiteto pirmininku, iniciatyvų palaikymas ir visapusiškas pritarimas jas įgyvendinant, o kai kada – ir neformalus bendravimas iki aušros, ieškant išeities iš padėties ar aptariant naujus minties blyksnius. Tai ir buvo ta palanki aplinka gyvuoti tandemui, apie kurį ne be pavydo buvo kalbama ir kuris atvėrė galimybes miestui gauti daugiau nei leistina.
O nepakartojamos Joninės prie rožių krūmo Neringoje, kur buvo keli lentiniai namukai, įstrigo į atmintį visiems, kas čia kartu pabuvojo. Rašydamas atminimo žodį per anksti išėjusiam ilgamečiam Mėsos kombinato direktoriui ir mūsų buvusios draugijos sielai Kazimierui Vizbarui, jis prisiminė, kaip ten visus linksmino „didysis Valentinas, stambusis Kazimieras ir Algis“, atlikę gulbių šokį iš baleto „Gulbių ežeras“. Tai buvo linksmoji to vakaro dalis. O prieš tai dar buvo siurprizas: visi, kurie čia buvome atvažiavę mašinomis, susitarėme lygiai vidurnaktį iš visų pusių kuo arčiau suvažiuoti prie laužo, kur jau kvietė padengtas vaišių stalas, įjungti šviesas ir signalus iš karto. O tai ir reiškė, kad Joninės prasidėjo…
… Atvykęs į Klaipėdą, negalėjai nematyti susiklosčiusių istorinių kultūros sluoksnių. Vieni, be pagrindo segiodami „fašistų“ etiketes, siūlė nušluoti viską nuo žemės paviršiaus ir užstatyti savo toli gražu ne šedevrais, kiti stengėsi išsaugoti istorinį kultūrinį palikimą. Mes su Alfonsu Žaliu priklausėme pastariesiems… Nors klaidų nepavyko išvengti – kad ir nugriaunant senąją gaisrinę ar neišsaugant kitų vertingų statinių. Tačiau išliko ir toliau atkuriama senamiesčio autentika, įkurtas unikalus Pilies muziejus, sutvarkytas Jono kalnelis, restauruotas senasis Biržos tiltas, aukštajame pašto rūmų bokšte skamba jau naujasis karilionas, įkūrus dabar jau A. Damošaičio paveikslų galeriją, išsaugoti buvusios karalienės Luizos gatvės senųjų pastatų fasadai, atkurtas buvusios Kopgalio tvirtovės kazematas su nebe karine o jūrine paskirtimi. Kai kas tuomet mus kaltino keliaklupsčiavimu „supuvusiai“ kapitalistinei tvarkai, kai kas gal net laikė fašizmo atplaišomis, tačiau iš tiesų nekeliaklupsčiaujant prieš nieką buvo išsaugotas kultūrinis paveldas… Ar tai reiškia, kad taip dariusius galima vadinti rezistentais? Manau, kad tam tikra prasme taip, nes norint visa tai padaryti, reikėjo rasti būdų įveikti priešpriešą, rizikuoti… Pamenu, kaip nejaukiai jautėsi Dionizas Varkalis, pagautas nuo buvusių burmistro rūmų durų lupantis senovinę rankeną. Tada mes dar nežinojome apie jo sumanymą steigti kalvystės muziejų…
… Aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi galėjęs kartu koja kojon žengti su tavimi, Alfonsai, kuriam visame šiame augimo ir vystimosi procese teko pirmininko vaidmuo. Tik niekaip negaliu sutikti su tais žmonėmis, kurie tave laiko patriotu, o mane – kolaborantu. Na, bet tai ne mano, o jų bėda…
Vieni, be pagrindo segiodami „fašistų“ etiketes, siūlė nušluoti viską nuo žemės paviršiaus ir užstatyti savo toli gražu ne šedevrais, kiti stengėsi išsaugoti istorinį kultūrinį palikimą. Mes su Alfonsu Žaliu priklausėme pastariesiems. Nors klaidų nepavyko išvengti – kad ir nugriaunant senąją gaisrinę ar neišsaugant kitų vertingų statinių.
