Tėvynė prasideda nuo tėviškės (4 d.)

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Pamąstymai Alfonso Žalio fenomeno tematika
 
„Vakarų ekspresas“ toliau spausdina ilgamečio uostamiesčio vadovo Alfonso Žalio bendražygio Algirdo Vaitiekūno prisiminimus ir pastabas apie kartu dirbtus darbus sovietmečio Klaipėdoje ir kitą tų „komunistinių darbų“ pusę, apie kurią visuomenė dažnai nieko nežinojo.
 
Kai atvykau dirbti į Klaipėdą, A. Žalys jautė pareigą padėti man apsiprasti. Tam tarnavo ir savaitgalių išvykos. Kartą persikėlę į Smiltynę nužingsniavome iki Kopgalyje buvusios tvirtovės griuvėsių. Tuomet ten jau nebebuvo mirtį nešančių fašistų paliktų sprogmenų – plytėjo giloka smėlio duobė. Ką kurti atstačius redutą: restoraną ar muziejų? – svarstėme. Tuomet vyravo dvi nuomonės. Pirmoji, daugiausia mėgėjų išgerti, – reikia restorano. Antroji, labai nedrąsi, – gal reikia rengti muziejų. Tačiau kokį? Tąsyk sutarėme, kad geriausia čia įrengti jūrų muziejų. Uostamiesčiui tai būtų kaip tik tas, ko reikia. O ir eksponatų gavimo kelias, ko gero, visai prieinamas – jūreiviai gali talkinti, laivais iš įvairių pasaulio dalių pargabenti.
 
Kartą sėdėdami po Kreivąja pušimi (tebėra tokia Smiltynėje mūsų laukianti) apžiūrėjome čia esančius pastatus, kuriuose susigrūdę, be jokių patogumų, skųsdamiesi dėl persikėlimo sunkumais, kai dėl oro sąlygų keltai nedirba, tebegyveno miestiečiai. Kad juos reikia iškelti, ginčų nebuvo, tačiau kam galima būtų panaudoti šiuos prieškariu statytus statinius, taip ir nesutarėme. Kalbėjome apie voljerus su šio krašto žvėrimis. Tik vėliau kažkam kilo idėja įkurti gamtos muziejų…
 
…Kartą A. Žalys Klaipėdoje lydėjo TSRS ministrą pirmininką Aleksejų Kosyginą. Aprodė jam miestą, užvedė ir į naujai pastatytą buitinio gyventojų aptarnavimo kompleksą. Čia ir prasidėjo ne liaupsės, o priekaištai, pagrįsti praktiniais paskaičiavimais. Svečio nuomone, tai buvęs per brangus ir nebūtinas prabangos objektas, netilpęs į jokius protingų reikalavimų rėmus. Tais laikais Pabaltijo respublikos buvo laikomos TSRS pakraščiais ir jos turėjo kiek didesnių privilegijų nei Rusijos vidurio sritys, tačiau jeigu panašus įvertinimas pasiektų panašaus lygio autoritetą Maskvoje, galėjai atsisveikinti ne tik su karjera, bet, ko gero, ir sulaukti kraštutinių sankcijų. Laimei, to neatsitiko, svečias niekam nepasiskundė…
 
…Apie A. Žalio sąžiningumą sklido legendos. Girdėjau kalbant, esą jis vienam įmonės vadovui grąžino dovaną, sakydamas, kad jo niekas niekada nenupirko ir nenupirks. O ta dovana buvusi skirta jam gimtadienio proga. Pamenu, kaip mes sukome galvas, ką gi jam įteikus 50–mečio proga. Nuėjęs į liaudies meistrų saloną ėmiau savo rizika ir nupirkau ilgą lazdą lenktu galu, panašią į vyskupų apeiginę, ir, jo džiaugsmui, įteikiau kaip valdžios ženklą. Šią krivūlę jis ilgai laikė garbingiausioje svetainės vietoje. Suvenyrai jam buvo kaip pagarbos ir atminimo ženklai ir tik juos jis tikrai vertino bei džiaugėsi. Buvo pririnkęs jų pilną kambarėlį prie svetainės, kuriame mėgo prisiminti tai, kas malonu ir tikrai vertinga. Ar jums neatrodo, kad minėto rinkinio pagrindu tikslinga kurti A. Žalio memorialinį muziejų Klaipėdoje?..
 
…Gana dažnai oficialiuose minėjimuose mums pasisekdavo sėdėti šalia. Kažkurios šventės išvakarėse vyko Klaipėdos statybos tresto vaikų šokių kolektyvo „Žiogelis“ premjera „Nelieskite mėlyno gaublio“. Jo vadovė, nepakeičiamoji Elvyra Bungardienė, taip parengė kolektyvą, kad bene pirmą kartą miesto istorijoje, kai dažniausiai po oficialiosios dalies daugelis skubėdavo į bufetą, o ne žiūrėjo meno saviveiklos pasirodymų, žmonės plojo atsistoję. Beje, tame pačiame statybos treste savo karjerą pradėjo ir ne visada lengvai kelią skynėsi atkaklieji Idzelevičiai…
 
…Traukė Alfonsą ir Dramos teatras, tuomet statęs nemažai komedijų, kurių specialistas buvo vyriausiasis režisierius Povilas Gaidys. Situacija pasikeitė po teatro trisdešimtmečio, kuriame dalyvavo poetas, lietuvybės puoselėjimo grandas Justinas Marcinkevičius. Jo istorinių veikalų, ypač – „Mindaugo“, pastatymas atvertė naują puslapį ne tik teatro, bet ir kelio į nepriklausomybę istorijoje. Visa tai vyko ne Vilniuje ir net ne 1988-aisiais, o geru dešimtmečiu anksčiau Klaipėdoje. Ėjo 1976–ieji. Kai po spektaklio salė stovėdama be galo skandavo „Lie-tu-va“, mum abiems nejučia rankos pačios susikibo, o širdis iš džiaugsmo šokinėjo. Žinoma, tada dar negalvojome apie šviesą tunelio gale ar kur kitur, tačiau gimė kažkas naujo, nors dar aiškiai neapčiuopiamo, bet neabejotinai šilto ir perspektyvaus. Už tai buvau pasiruošęs nukentėti – tegu sau svarsto, rašo nuobaudas, bet tiek ilgai puoselėta viltis gimė ir jos nebeužsmaugs niekas. Žmonės laisvėja, o tai gerai. Tiesa, gynybai turėjau savo variantą – juk ne mes sprendžiame, kokį spektaklį statyti, o Kultūros ministerijos komisija. Aišku, tokia priedanga, rimtai įklimpus, tebūtų buvęs vaikų žaidimas, tačiau kaip nors gelbėtis vis vien reikėjo, nes skundikų visada pakako. Bet tąkart viskas praėjo negirdomis, tikriausiai dėl pjesės autoriaus autoriteto ir vidinės atjautos tų, kas taip pat priklausė tyliajam pasipriešinimui. Prie tokių paminėčiau CK sekretorių Lionginą Šepetį, kurį pamenu dar iš komjaunimo laikų, kai jis, būdamas Kauno politechnikos instituto komsorgu, iš tribūnos drąsiai ir garsiai bandė naikinti nusistovėjusius stereotipus. Toks buvo ir Kultūros ministro pavaduotojas Vytautas Jakelaitis, ne kartą po pasitarimo CK sakęs man, kad vaikščioju peilio ašmenimis…
 
…Neretai sulaukdavau skambučio iš Centro komiteto ir dėl A. Žalio. Dar tada, kai jo kandidatūra buvo atmesta renkant pirmuoju sekretoriumi dėl neva jo nacionalizmo ir polinkio į diktatą, pykčio sėkla jau buvo pasėta. Ji augo ir vešėjo, nes Alfonsas niekada ir niekam nebuvo linkęs be reikalo nusileisti, o sakė į akis tą, ką galvojo, nesvarbu, ar adresatui tai patinka, ar ne. Tačiau aukščiausia valdžia vienaip ar kitaip mėgino pastatyti į vietą „nepasotinamąjį“ pirmininką. Apie šiuos siekius aiškiausiai prakalbo sekretoriumi išrinktas Č. Šlyžius. Jo informacija buvo pasiekusi to meto Maskvos statytinį – antrąjį CK sekretorių Dybenką, kuriam nieko nereiškė girtam net nedarbo metu surinkti į krūvą visą miesto komiteto biurą ir, bandant nugirdyti, pasityčioti iš jam nepalankių žmonių. Kartą jis užsipuolė Urbanavičių ir Žalį. Girdi, visi čia geriam, kalbamės, skeliam anekdotus, visi linksmi, o jūs ko sėdite susiraukę, kas jums nepatinka? Laimei, jį patį įveikė taip pamėgta stiprioji, ir nulinko Dybenka taip ir nesulaukęs atviro „kaltųjų“ prisipažinimo, kuris jam tikrai nebūtų patikęs…
 
Bus daugiau.
 
www.ve.lt

Nuotraukoje: Anuomet svarstant, ką įkurti Kopgalio tvirtovės griuvėsiuose, buvo keliama ir restorano idėja, tačiau nugalėjo muziejaus šalininkai

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra