Pagrindinis puslapis Sena Voruta Tėvynė prasideda nuo tėviškės (3 d.)

Tėvynė prasideda nuo tėviškės (3 d.)

Pamąstymai Alfonso Žalio fenomeno tematika

„Vakarų ekspresas“ toliau spausdina ilgamečio uostamiesčio vadovo Alfonso Žalio bendražygio Algirdo Vaitiekūno prisiminimus ir pastabas apie kartu dirbtus darbus sovietmečio Klaipėdoje ir kitą tų „komunistinių darbų“ pusę, apie kurią visuomenė dažnai nieko nežinojo.

Kokią Klaipėdos miesto partijos komiteto ir vykdomojo komiteto komandą radau atvykęs čia daugiau nei prieš 35 metus?
 

Pirmuoju sekretoriumi Jonas Gureckas dirbo palyginti neseniai, tačiau jo patirtis, sugyvenamas charakteris, sugebėjimai ir tvirtas užnugaris leido nusiteikti rimtam ir atsakingam darbui.
Tuomet parenkant kadrus bet kuriame partijos komitete pagrindinį vaidmenį atliko organizacinis skyrius. Šiose pareigose radau daug patyrusį Davidą Elbertą. Be jo palaiminimo nė vienas žmogus, kuris buvo miesto komiteto nomenklatūros sąrašuose, negalėjo praslysti, nes tik jis biuro posėdžiuose būdavo atsakingas pranešėjas.
Vos atvykus į Klaipėdą, teko spręsti buitines problemas ir neišvengiamai susidurti su nepakeičiamu Prekybos valdybos viršininku Arkadijumi Lichtinšainu. Garsas apie gerai organizuotą prekybą buvo pasiekęs ir mano žmoną Birutę, kuri, sužinojusi, kad teks iš sostinės važiuoti į Klaipėdą, ne tik nenusiminė, bet vien dėl šito apsidžiaugė.
Jo ir jo žinioje dirbusio Valgyklų ir restoranų tresto vadovo Alfonso Tumėno dėka mieste atsirado tokios jaukios vietelės, kaip alubaris „Bačka“, kavinės „Banga“, „Jūratė“, „Neringa“, „Sodžius“, restoranai „Meridianas“, „Regata“, kurių aplankymas sudarydavo sąlygas pasikalbėti su miesto svečiais neoficialioje aplinkoje ir gauti jei ne pritarimą, tai bent jau informaciją, kaip elgtis toliau gvildenant kokią nors kilusią idėją.
Beje, mieste reikalingų ir nelabai reikalingų svečių netrūko niekada. O kai A. Lichtinšainas pirmas Tarybų sąjungoje sumanė diegti konteinerinę prekybą, čia delegacijos ėmė plūsti be sustojimo. Šio darbo pagrindu parašyta knygelė tapo jo disertacija moksliniam vardui gauti. Atrodo, jam nebuvo nieko, ko negalėtų gauti ar padaryti. Norintys gali nesunkiai suprasti, kokie pavojai slypėjo darant tokius perversmus tradicinėje deficitinėje prekyboje. Tikrai labai gaila, kai niekuo nenusipelnę išsišokėliai jau naujomis sąlygomis jo nuopelnus mėgino sumenkinti, pakenkti šio iškilaus žmogaus geram vardui.
A. Žalio pirmuoju pavaduotoju visą tą laiką dirbo Valentinas Greičiūnas, labai daug nusipelnęs miestui ne tik statybos reikaluose. Garsas apie šį tandemą sklido gana plačiai…, o Valentinui teko ne tik pačiam rūpintis savo darbo baru, bet gana dažnai pakeisti pirmininką, kai pastarasis išvykdavo. Jų šeimos ne tik bendravo, bet net buvo susigiminiavusios (toje vedybų istorijoje ir man teko ne bet koks, o piršlio vaidmuo)…
… Kartu su V. Greičiūnu tame pačiame name, tik vienu aukštu aukščiau, gyveno taip pat ilgametis Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, frontininkas Anatolijus Grigorjevas. Jis suprato lietuviškai ir per posėdžius nebūdavo būtina laužyti liežuvį kalbant rusiškai, nes vykdomiečių posėdžių protokolai nėjo į Maskvą, kaip partijos komitetų. Jam teko vienas sunkiausių darbo barų – gyventojų aprūpinimas butais. Jo talkininku buvo taip pat ilgametis butų ūkio viršininkas teisininkas A. Urmonas, supratęs ir padėjęs tiems, kuriems reikia, o ne tiems, kurie garsiausiai šaukia.
Vykdomojo komiteto sekretore Marytė Čižauskaitė dirbo ne vieną dešimtį metų, todėl jos žinios ir kompetencija labai padėjo ne tik tvarkant raštvedybą, bet ir sprendžiant kitus aktualius klausimus.
Sveikatos skyriaus vedėja ilgai dirbo Irena Rimšaitė, kuriai teko dalia statyti naująjį ligoninių miestelį. Pamenu, kalba apie tai sukosi dar tada, kai ministru tebebuvo A. Kleiza.
Kultūros skyriui ilgą laiką vadovavo Nijolė Navogreckienė, su kuria susidūriau Palangos Vykdomajame komitete ir rekomendavau pirmininkui susipažinti. Tai jos daliai, po J. Milinio, teko šioje darbo srityje daug ką pertvarkyti, remiantis jau esančių aukštųjų mokyklų fakultetų specialistų pagalba.
 
Švietimo skyriaus vedėjas Jonas Malaškevičius ne vienerius metus vykusiai mėtė pėdas siekdamas gauti ir išlaikyti respublikos socialistinio lenktyniavimo nugalėtojo vardą, sukti galvą, kaip mokyklas pervesti į kabinetinę darbo sistemą. Sporto komiteto pirmininkas Jonas Kiseliovas, pats buvęs Lietuvos ėjimo čempionas, nemažai metų tempė sporto darbo barą.
Nemanau, kad galiu ir privalau išvardinti visus ilgamečius šios labai svarbios ir konkrečios darbo srities atstovus, tačiau jie sudarė daugumą ir garantavo ne blaškymąsi, o pradėto darbo tęstinumą bei skaidrumą, kaip dabar pasakytų toli gražu ne visada skaidraus politikavimo mėgėjai.
Tačiau iš to, kas čia pasakyta, manau, skaitytojas susidarys vaizdą, kad Alfonso Žalio komanda buvo tikrai patyrusi, o vadovas apdovanotas ne tik dideliu protu, organizaciniais sugebėjimais, ypatingu dėmesiu įdomiems pasiūlymams, meile savo darbui, bet ir žemaitišku užsispyrimu pačiam pamatyti, kas ir kaip daroma.
Bus daugiau.

Atrodo, A. Lichtinšainui nebuvo nieko, ko negalėtų gauti ar padaryti. Norintys gali nesunkiai suprasti, kokie pavojai slypėjo darant tokius perversmus tuometinėje tradicinėje deficitinėje prekyboje

www.ve.lt

Naujienos iš interneto