Tėvynė prasideda nuo tėviškės (2 d.)

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

„Vakarų ekspresas“ toliau spausdina ilgamečio uostamiesčio vadovo Alfonso Žalio bendražygio Algirdo Vaitiekūno prisiminimus ir pastabas apie kartu dirbtus darbus sovietmečio Klaipėdoje ir kitą tų „komunistinių darbų“ pusę, apie kurią visuomenė dažnai nieko nežinojo.
 
Viename biuro posėdyje išgirdome A. Žalio siūlymą: „Reikia pasitarti, ką daryti su senosiomis apleistomis vokiečių laikų kapinėmis pačiame miesto centre. Pagal nustatytą tvarką, jas panaikinti galima tik praėjus 70 metų nuo paskutinio laidojimo. Kai jų niekas neprižiūri, čia galime sulaukti nežinia ko. Gal darome žygius joms sutvarkyti?“
 
Kartą jam grįžus iš užsienio kelionės ir pasakojant apie matytą skulptūrų parką, pasakiau, gal ir mums bent jau toje dalyje, kur senų seniausiai nebelaidojama, pabandyti ką nors panašaus padaryti. Juk mūsų galimybės – išskirtinės, be didelių kapitalinių įdėjimų galėtume vasarą sudaryti sąlygas skulptoriams ilsėtis bei kurti prie jūros, gal ir surinktume vertingų darbų.
 
Savaitgalį sulaukiau jo skambučio. Kai pakėlęs telefono ragelį išgirsdavai jo garsųjį „Alė“, – žinok du dalykus: pirma, jis geros nuotaikos, antra, lauk kokio nors pasiūlymo. Sutarėme važiuoti prie Nemuno karšių traukti… Po žvejybos grįžtant namo, išgirdau: „Žinai, mes apgalvojom, kaip galima tą skulptūrų parką įkurti. Skulptorius su šeimomis pakviesim paatostogauti mėnesį kitą, apgyvendinsime Smiltynės kurhauze, o kad nereikėtų kasdien naudotis keltu, ten pat ir darbo stovyklą įrengsime. Duosime jiems maitinimą, mūsų bus akmenys, o jų – darbas. Turėtų išeiti.“ „Žinoma, – sakau. – Tikrai atsiras norinčiųjų.“
 
Taip per kelerius metus radosi Skulptūrų parkas, o kartu pavyko ir paminklą žuvusiems savanoriams su „buržuazine“ simbolika ne tik užmaskuoti, bet ir atnaujinti. O juk tai buvo nemažas kliuvinys to laikmečio tarybų gynėjams, kurie skundus rašė ne tik į Vilnių – važiavo komisijos ir iš pačios Maskvos. Dabar, kai netoliese stovi didingas paminklas Didžiosios ir Mažosios Lietuvų susijungimui, manau, galėtume pagalvoti, ar neverta šiuos abu paminklus sujungti galbūt taip pat skulptūromis ar kokia kita jungiamąja grandimi. Taip būtų užbaigta istorinė dviejų Lietuvos dalių susijungimo ir Klaipėdos išvadavimo įprasminimo tema.
 
Skulptūrų parko kūrimas suviliojo ne vieną skulptorių. Kartą į kabinetą užėjęs Alfonsas pasiskundė: „Nerandam darbo skulptoriams“. Nejučiom užsiminiau: „Gal reikia atminimo–informacinėmis lentomis pažymėti gatvių pavadinimus? Ar daug kas žino, ypač atvykėliai, apie Simoną Daukantą, Herkų Mantą, Salomėją Nerį, Kristijoną Donelaitį, Julių Janonį, kitus mūsų šviesuolius? Ar ne išeitis?“ „Gerai tu sakai, tikrai verta pagalvoti“. Taip ir atsirado gal ne šedevrai, bet vis skulptūros Kristijonui Donelaičiui, Herkui Mantui…
 
… Klaipėda, kaip nė vienas kitas miestas, Alfonso, Valentino Greičiūno ir kitų su statybomis labiausiai susijusių žmonių iniciatyva palaipsniui ėmė puoštis raudonų plytų namais ar net ištisais kvartalais, tokiais kaip Miško mikrorajonas. Tokias plytas gamino tik Tauragės keramikos gamykla, bet norint jų gauti takus reikėjo minti ne tik ten. Juk tai buvo deficitas, kaip ir daug kas tuo metu.
 
Kadangi buvo patvirtinti tik keli galimi gyvenamųjų namų projektai, o baltų ar gelsvų plytų namai nedaug kuo skyrėsi, taigi raudonieji nors kiek labiau linksmino akį ir širdį. Todėl siekiant gauti tų plytų pastangų negailėta.
 
Kartą abu vykome į susitikimą su miesto architektais. Jis su jais turėjo kiek ilgesnę kalbą, o aš tik įteikiau albumą su Maskvos individualių daugiaaukščių statybų vaizdais ir pagal Alfonso stilių ištariau vos vieną frazę: „Vyrai, pagalvokime, jeigu jiems galima, kodėl mums negalima?“
 
Netrukus miesto centre atsirado individualaus projekto daugiaaukštis raudonų plytų viešbučio pastatas. Statybų sėkmę lėmė dar ir tai, kad ne vienas mūsų miesto Statybos tresto vadovas tapo Respublikos Statybos ministerijos vadovu…
 
… Kai Alfonsas iš Vilniaus išvyko dirbti į Klaipėdą, atsisveikindamas prižadėjo ne tik domėtis, bet ir visapusiškai remti sportą, kuris buvo viena iš jo meilių. Savo žodį jis tesėjo, nes niekada gyvenime jų vėjais nemėtė. Jis ir pats niekada nevengė sportuoti, lankė varžybas, sveikino net ir menkiausią pergalę pasiekusius sportininkus, siekė sudaryti kuo geresnes sąlygas treniruotėms. Taip bendro rūpesčio dėka atsirado specializuotos sporto salės, plaukiojimo baseinai, stadionai, lengvosios atletikos maniežas, dviračių trekas, kokio neturėjo joks kitas miestas Lietuvoje, tačiau mus aplenkė Panevėžys, sugebėjęs įsteigti sporto mokyklą–internatą, kuri ir tapo sportininkų kadrų kalve. Tiesa, Švietimo ministro pavaduotojas Juozas Kavaliauskas man buvo prižadėjęs rasti galimybę įsteigti pusę tokios pat mokyklos ir Klaipėdoje, deja, tuo pažadu operatyviai nebuvo pasinaudota. Tikriausiai iš tos pusės ilgainiui būtų atsiradęs visas toks internatas, o su juo – ir didesnės galimybės siekti aukštesnių sportinių rezultatų.
 
A. Žalio pavaduotojai taip pat rūpinosi sporto reikalais. Valentinas Greičiūnas, kuris pats buvo krepšinio sporto meistras, visapusiškai rėmė krepšinį, Ignas Ruginis, būdamas dviračių sporto entuziastas, rūpinosi K. Dumbausko vadovaujamais jaunaisiais dviratininkais, savo laiku garsinusiais Klaipėdą. Buvęs „Atlanto“ žaidėjas Martinas Gusiatinas, tapęs A. Žalio pavaduotoju, rūpinosi šio futbolo klubo reikalais. Ir pats A. Žalys, pasirinkdamas savo pavaduotojus, vienu iš prioritetų laikė sportą. Jeigu žmogus ne tik dirba, bet dar ir sportuoja, yra šioje srityje ko nors pasiekęs, vadinasi, jis ne tik talentingas, bet ir valingas, organizuotas žmogus, tokiu galima pasikliauti, – ne be pagrindo, manė Alfonsas.
 
Sportiniai žaidimai – dažnai yra komandiniai. Taip sėkmingą darbą įsivaizdavo bei šiuo principu vadovavosi ir A. Žalys. Kai kas nors imdavo jį liaupsinti, jis replikuodavo: „Nereikia pervertinti, viską prirašyti man, tai – komandinio darbo rezultatai.“
 
Bus daugiau.

www.ve.lt
 

Kitą ketvirtadienį skaitykite:
 
Kokia buvo Klaipėdos miesto Partijos komiteto ir Vykdomojo komiteto komanda
Kaip uostamiestyje kūrėsi alubariai, kavinės ir restoranai
Kaip Klaipėdą išgarsino A. Lichtinšaino konteineriai

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra