Tėvynė prasideda nuo tėviškės (1 d.)

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Pamąstymai Alfonso Žalio fenomeno tematika
2005 metais, kai pasirodė Antano Stanevičiaus rengta Alfonso Žalio prisiminimų ir apmąstymų knyga „Prisikėlimas“, kaip pasakojo jo žmona Genutė, gal kokį gerą pusvalandį išsėdėjo, kol gana sunkiai drebančia ranka išvedžiojo: „Taip jau likimas lėmė būti mūsų draugystei ir bendradarbiavimui. Galime pasidžiaugti, jog dalyvavome sprendžiant miesto problemas.“
Ir kas galėjo pagalvoti, kad likimas suves ir neišskiriamais ryšiais sujungs, regis, du visiškai nepanašius žmones, ir dar kupiškėną su žemaičiu. Šio atsitiktinumo pradžia siekia 1957–uosius, kai abu panašiomis aplinkybėmis tapome Vilniaus aukštosios partinės mokyklos klausytojais…
… Toje mokykloje nebuvo nė vieno profesoriaus, nė vieno docento, o ir kitų aukštųjų mokyklų dėstytojai gana dažnai čia uždarbiavo paraleliai, tačiau žinių iš įvairiausių gyvenimiškai svarbių dalykų mes gavome nemažai. Vis dėlto taip niekas iki galo negalėjo išaiškinti, nei kada bus įgyvendintas socializmas, nei kas yra tas komunizmas, į kurį taip veržėmės. Gana dažnai būdavo pasiūloma į keblius klausimus atsakymo ieškoti knygelėje „100 klausimų ir atsakymų“. O didžiausias „komunizmo statybos“ specialistas dėstytojas Salamonas Atamukas vietoje tiesioginių paaiškinimų vis nuklysdavo į samprotavimus apie maoizmą ir, ko gero, neatsitiktinai, kol, pagaliau, pats atsidūrė Izraelyje.
Baigęs mokslus aš likau Vilniuje, nes valstybinės egzaminų komisijos pirmininkas, buvęs komjaunimo laikų pažįstamas Jonas Grigonis, tuomet CK mokyklų skyriaus vedėjas, žinodamas, kad aš turiu dar ir mokytojo diplomą, pasiūlė instruktoriaus darbą Lietuvos komunistų partijos Centro komitete, o A. Žalys buvo nukreiptas į Klaipėdos partinę organizaciją ir išrinktas trečiuoju sekretoriumi ideologijai, kaip tada buvo sakoma. Sunku pasakyti, iš kur atsirado šis terminas, tačiau jis buvo toli gražu netikslus, nes ideologija jau seniai buvo kitų sukonstruota, ją tereikėjo bandyti diegti į gyvenimą. O tos ideologijos diegimo instrumentai buvo švietimas, kultūra, sportas, sveikatos apsauga, na, žinoma, ir politinis švietimas…
… Nuo 1971–ųjų pavasario jau žengėme koja kojon Klaipėdoje, dalinomės savais nedideliais džiaugsmais ir nesėkmėmis. Tiesa, apie pastarąsias stengėmės nekalbėti. Tačiau negaliu nepasakyti, kad šioje srityje aš jį aplenkiau, mat jis teturėjo keturis papeikimus, o aš – gerokai daugiau…
… Darbo atmosfera tiek partijos komitete, tiek vykdomajame komitete buvo gana palanki. Tiesa, svarbiausiais klausimais vykdomasis komitetas turėjo gauti partijos komiteto biuro pritarimą ar bent jau sekretoriato sutikimą, priešingu atveju bausmė buvo neišvengiama, o pasikartojus, įvertinant nusižengimo pobūdį bei mastą, galėjai ir darbo netekti. Viskas, kas buvo siūloma, privalėjo turėti tvirtą pagrindimą ir geriausia, kai iš anksto būdavo aptariama pirmųjų asmenų. Kadangi A. Žalys gyveno ketvirtajame, o tuometinis pirmasis sekretorius Jonas Gureckas – antrajame to paties namo aukštuose, tai tokie gana dažni „posėdžiai“, prasidėję vakare, neretai baigdavosi, kaip patys juokdavosi, kol barzdomis apaugdavo. Vykdomasis komitetas privalėjo vykdyti partinės organizacijos nutarimus. Tai gerai suprasdamas A. Žalys gana dažnai rodydavo iniciatyvą ką nors siūlydamas, nes tik taip galėjo užsitikrinti palaikymą ir saugiklį nuo galimų puolimų iš aukštesnių instancijų. Labai dažnai sėdę į mašiną ar net ne vieną, jeigu būdavo daugiau norinčiųjų, po darbo apvažiavę miestą pasidžiaugdavome atliktais ar dar tik projektuojamais darbais bei naujais sumanymais, tegu dar tik pačioje užuomazgoje…
… Tapęs miesto Tarybos deputatu, gavau vadovauti Švietimo–kultūros komisijai. Kadangi tiesioginis ir visuomeninis darbai sutapo, teko prisidėti prie šių labai aktualių klausimų sprendimo. O jie jau turėjo įdirbį. Mokėjo veikti Alfonsas Žalys ir kiti, svajoję apie aukštosios mokyklos steigimą, pasitelkdami tam darbui TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatą poetą Eduardą Mieželaitį, kuris dar 1969 metais šiuo klausimu jau buvo gavęs ir A. Sniečkaus sutikimą.
Mieste veikė Kauno politechnikos instituto vakarinis fakultetas. Tada galvota ne tik apie KPI dieninį fakultetą, bet buvo pradėtas spręsti klausimas, kaip iš Vilniaus perkelti Valstybinės konservatorijos padalinį. Teko sukti galvas, kas vadovaus, kas nuo naujų mokslo metų dirbs naujajame fakultete, kaip juos aprūpinti butais. Norint darbininkišką Klaipėdos visuomenę praturtinti kultūrine-švietėjiška veikla, be jau čia rengiamų inžinierių, reikėjo ir pedagogų bei meno žmonių, pagaliau ir žmonų inžinieriams. Taip ir gimė iš pradžių Vilniaus valstybinės konservatorijos muzikos fakultetas, o paskui – niekur negirdėtas hibridas su žodžiu „pedagogikos“, kuriame buvo rengiami lietuvių kalbos ir literatūros-muzikos mokytojai.
Labai gerai žinojome, kad tuo metu Vilnius buvo persisotinęs humanitarais, o Kaunas – inžinieriais. Tik niekas nerengė ikimokyklinio auklėjimo specialistų nuolat augančiam vaikų lopšelių-darželių tinklui. Tada iš Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginio instituto buvo perkelta tokio profilio besiformuojanti specialybė. Netrukus čia ne be mano pagalbos atsirado ir Valstybinio dailės instituto katedra, iš kurios palaipsniui išsivystė visiems reikalinga apipavidalintojų specialybė. KPI fakultete, pastačius priestatą, imta ruošti specialistus laivynui.
Kadangi vykdomasis komitetas jau buvo radęs landą, kaip galima, neskriaudžiant eilėse stovinčių, aprūpinti butais naujai atvykstančius, čia noriai kėlėsi net mokslininkai su vardais ir laipsniais, tokie, kaip profesorius A. Židonis, docentas V. Jakavičius ir kiti. Taip per keliolika metų buvo padėti pagrindai aukštajai mokyklai atsirasti.
Kartą vienoje mašinoje su J. Gurecku, A. Žaliu važiavome į CK plenumą, kuriame buvo svarstomas klausimas, kaip geriau ir greičiau pereiti prie privalomo vidurinio išsilavinimo. Alfonsas, žinodamas, kad man teks kalbėti, paklausė, ar esu pasiruošęs. Atmestinai burbtelėjau, kad prisirašiau visokių niekų. Jis, kritiškai į mane pažiūrėjęs, tik pakraipė galvą, o J. Gureckas niekaip nesureagavo. Reikia pasakyti, kad tais laikais savo būtinai parašytą tekstą kiekvienas kalbėtojas privalėjo turėti ir tris jo egzempliorius atiduoti CK darbuotojams: esą vienas – vertėjams, vienas – protokolui, o kam trečias – lyg ir nežinia, bet tikriausiai – saugumui. Juk Maskvoje lietuviškai niekas neskaitys. Dauguma partinių komitetų, jausdami kolektyvinę atsakomybę, tas kalbas apsvarstydavo ir nugludindavo, todėl jos būdavo dažniausiai lėkštos, beveik panašios į ataskaitas. Mūsų atveju to nebuvo, mat jautėme pasitikėjimą vienas kitu. Kai mano kalba buvo sutikta aplodismentais, o iš savo vietos prezidiume pašokęs Vilniaus miesto partijos komiteto pirmasis sekretorius Kazimieras Mackevičius, ar jausdamas nostalgiją Klaipėdai, kurioje anksčiau buvo sekretoriavęs, ar entuziastingai pritardamas mano išsakytoms mintims, rodė į viršų iškeltą nykštį, A. Žalys, paspaudęs ranką, tepasakė: „Nieko sau niekai…“
Tuomet grįžę iš Vilniaus ėmėme galvoti ir palaipsniui visose mokyklose kartu su mokyklų vadovais pirmieji respublikoje įvedėme kabinetinę sistemą. Per ją buvo galima ne tik sustiprinti visų mokyklų materialinę bazę, bet ir gerokai pakelti mokytojų kvalifikaciją, o kartu pasiekti ir geresnių mokymo rezultatų, dėl ko ne vienerius metus miesto mokyklos buvo pripažintos pirmaujančiomis respublikoje.
 
Bus daugiau.
 
Kitą ketvirtadienį skaitykite:
 
Kaip gimė Klaipėdos skulptūrų parko idėja
 
Kodėl uostamiestis „nusidažė“ raudonai
 
www.ve.lt
 
Nuotraukoje: A. Žalys ir šių eilučių autorius A. Vaitiekūnas

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra