Mokėsi vietos keturklasėje mokykloje, daug lavinosi savarankiškai; turėdamas fenomenalią atmintį, išmoko net keletą užsienio kalbų. Išvažiavo į Varšuvą, tikėdamasis studijuoti universitete, pritapti mokslo pasaulyje. Tačiau greitai įsitikino, kad ten lietuvybė niekam nerūpi.

 

Gal Vilniuje atsiras bendraminčių? Laiške istorikui Mykolui Balinskiui 1857 m. gruodžio 3 d. jis rašė: „Reikia mums pakelti lietuvių kalbą, ištraukti iš paniekinimo tą kalbą, kuri turi sanskrito didumą, lotynų galybę, graikų dailumą ir italų skambumą“.

 

Leidinyje „Teka Wilenska“ Mikalojus Akelaitis vienas pirmųjų iškėlė mintį, kad reikia pradėti leisti lietuviškus laikraščius. 1858 m. kartu su S. Daukantu apsigyveno Svirlaukio dvare (tai Latvijoje netoli Jelgavos), vėliau gyveno Varniuose, Rietave, Surviliškyje, dirbdamas daugiausiai mokytoju dvaruose. Gyvendamas Rietave pas Oginskius, M. Akelaitis rūpinosi spaustuvės įkūrimu, manydamas čia turėti ir lietuviškų knygų leidybos centrą. Jo didžioji idėja ir svajonė- leisti lietuviškas knygeles kaimo žmonėms.

 

Šiam reikalui buvo gavęs netgi ne vieno stambaus dvarininko pritarimą. M. Akelaičio priprašytas Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius kreipėsi į rusų valdžią, kad leistų spausdinti blaivybės reikalams Žemaitijoje propaguoti skirtą laikraštį. Ir pavadinimas – „Pakeleivingas“ – buvo sugalvotas, ir turinys sustatytas, tačiau leidimas nebuvo gautas… Tada M. Akelaitis persikėlė į Vilnių, sutaręs „Liaudies knygynėlį“ leisti kartu su žymiu kultūros veikėju Adomu Honorijumi Kirkoru. Iki 1860–ųjų jiems pavyko išspausdinti 5 knygeles, tačiau paklausos jos neturėjo – skaitytojų buvo dar nedaug.

 

M. Akelaitis neišsižadėjo minties žadinti tautą, nenuleido rankų, darbavosi kiek bepajėgdamas. Jis pelnytai laikomas vienu iš lietuvių didaktinės literatūros kūrėjų. Sekdamas lenkiškai rašiusiu Jonu Chodzka, 1860 m. išleido apysakas „Kvestorius po Lietuvą važinėdamas, žmones bemokinąs“ bei „Jonas Išmisločius kromininkas“, pasirašęs jas Juro Varnelio slapyvardžiu.

 

Šiuose kūriniuose propagavo blaivybę, pateikė istorinių, geografinių, gamtos žinių. Kiti jo darbai buvo dar svarbesni lietuvybei: M. Akelaitis parengė elementorių, lenkų kalba parašė lietuvių kalbos gramatiką, į lenkų kalbą išvertė K. Donelaičio „Metus“, surinko medžiagą lietuvių – lenkų kalbų žodynui, sukūrė keletą technikos, gramatikos terminų (pvz., „žodynas“), užrašinėjo tautosaką.

 

Įdomus yra jo bandymas interpretuoti baltų mitologijos šaltinius. Įdomus pirmiausia pozityvistine nuostata, T.Narbuto raštų kritika, aukščiausios kuriančios pasaulį dievybės iškėlimu. Prūsų dievų triadą jis priskyrė lietuviams ir nagrinėjo jų vardus kalbiniu požiūriu. Šis jo tyrimas buvo išspausdintas 1858 m. leidinyje „Varšuvos biblioteka“.

 

1861 m. M. Akelaitis parašė eiliuotų atsišaukimų, raginančių valstiečius sukilti, – tai „Gromata Vilniaus senelio“ ir „Pasaka senelio“. Dėl anticarinės veiklos turėjo bėgti į užsienį, apsigyveno Paryžiuje. Prasidėjus sukilimui sugrįžo į Lietuvą, buvo paskirtas Augustavo (Užnemunės) vaivadijos komisaro padėjėju. Jo rūpestis buvo organizuoti būrius, tiekti ginklus kovotojams. Spėjama, kad būtent M. Akelaitis į lietuvių kalbą išvertė 1863-ųjų m. sausio 22 d. sukilimo manifestą. Jis taip pat rengė ir redagavo laikraštį „Žinia apie Lenku wajna su Maskolejs“, kurio išėjo du numeriai.

 

Sukilimui pralaimėjus, pasitraukė į Prūsus. Įsrūtyje buvo areštuotas, tačiau iš teismo salės jam pavyko pabėgti. Vėl apsigyvenęs Paryžiuje, labai aktyviai reiškėsi lenkų emigrantų kultūrinėje ir politinėje veikloje. Mat buvo unijinių nuostatų, manydamas, kad maža lietuvių tauta turi šlietis prie lenkų, istorinių partnerių, tačiau išlaikydama savo kalbą ir kultūrą.

 

M. Akelaitis nuo 1872 m. visą dešimtmetį buvo lenkų laikraščio „Gazeta Warszawska“ korespondentu; savo politinių įvykių komentarus siuntinėjo ir į kitus lenkų laikraščius. Kaip šviečiamosios ideologijos skleidėjas domėjosi gamtos ir mokslo naujienomis, – buvo parašęs net astronomijos pradmenų darbą „Žvaigždžių skaičiavimas“.

 

Bet labiausiai nudžiugo gavęs pirmąjį Jono Basanavičiaus „Aušros“ numerį. Tuoj pat šiam laikraščiui nusiuntė straipsnį „Lietuviškųjų kunigaikščių vardai“. Bendradarbiavo ir „Gazietoje lietuviškoje“, leidžiamoje JAV. Lenkų kalba parašė net 387 psl. darbą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aprašymas“. Labai gaila, kad šio rankraščio likimas nežinomas.

 

1883 m. Mikalojus Akelaitis įsteigė Paryžiaus lietuvių draugiją „Želmuo“ ir vadovavo jai iki mirties. Nors buvo vedęs prancūzaitę, susilaukęs su ja dviejų sūnų ir dukros, gavęs Prancūzijos pilietybę, nuolat ilgėjosi gimtinės. Laiške kitam emigrantui Juozapui Ignotui Kraševskiui rašė taip: „Jeigu tikrai taip turi būti su manimi, tai veliju prigerti Neryje, Nemune ar Vysloje, o mirti kad ir badu – gimtinėj, laisvoj šaly. Juk nėra didesnės nelaimės lietuviui, kaip svetimoj šaly sudėti savo kaulus“. Nepavyko rašytojui išvengti tokios lemties… Nepritekliai pakirto sveikatą; M. Akelaitis mirė 1887 m. rugsėjo 27 d. Paryžiuje.

 

Tai unikali asmenybė tautinio atgimimo istorijoje. Europos klajūnas, nuolat besirūpinantis tautos gyvasties ir gimtosios kalbos išsaugojimu. Jautrios sielos, kupinas įvairiausių tautinę savimonę skatinančių sumanymų, romantiškų svajonių apie tautos ir valstybės ateitį, jis paliko ryškų pėdsaką literatūrinės kalbos, lietuviškos spaudos, o ir lietuviškosios inteligentijos demokratinių politinių idealų tapsme.

 

Istorikas Augustinas Janulaitis yra parašęs apie Mikalojų Akelaitį studiją, kuri išleista 1969 m.; o Vytautas Berenis išsamiai apžvelgė jo veiklą emigracijoje – straipsnyje „Kultūrologijos“ leidinio 14 numeryje. Būtų gražu, kad Oginskių namas Vilniuje, Universiteto ir Dominikonų gatvių sankryžoje turėtų žymenį su M. Akelaičio pavarde, jo veikla lietuvybės baruose yra to tikrai verta.

 

 

Nuotraukoje: Iškilus lietuvių kultūros veikėjas, prozininkas, publicistas, kalbininkas, tautosakininkas M. Akelaitis