Teologinės išminties ir dvasingumo milžinas

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Prisiminimų rašyti neteko, tačiau jeigu toks sumanymas kada iškiltų, tai pirmieji knygos puslapiai būtų skirti paskutiniesiems praėjusio amžiaus dešimtmečiams. Laikotarpiui, kai dirbau  M. Mažvydo bibliotekoje, Vilniaus universitete, kur pats likimas suvedė su iškiliais mūsų krašto kultūros žmonėmis. Pažinau kraštotyrininką Eugenijų Danilevičių, liaudies dainių Paulių Širvį, poetus: Eugenijų Matuzevičių, Bronių Mackevičių, Vladą Vaitkevičių, rašytojus: Joną Avyžių, Juozą Aputį, Vladą Dautartą. Viktorą Brazauską, Leonidą Jacinevičių, literatūros kritikus: Algimantą Bučį, Alfredą Guščių, Stasį Lipskį, istoriografą Julių Būtėną, aktorių Aleksandrą Kernagį, profesorius: Levą Vladimirovą ir Vladą Žuką. Dar daug ką galėčiau paminėti. Ir toje sekoje rikiuotųsi vis nauji mūsų kultūros šviesuoliai, tačiau nusikelkime į tą veiklos laikotarpį, kai laisvalaikiu kūrybiškai bendradarbiavau su tuometiniu Radijo ir televizijos komitetu, kur jau tuomet dirbo tokie pagarbos ir talento verti žmonės, kaip poetas Stasys Žlibinas, žurnalistės Zina Rimgailienė, Valentina Paukštelytė, kurie nors ir žinodami kad esu tremtinio ir politkalinio vaikaitis, dar giliu sovietmečiu nuolat pagarbiai bendravo ir dažnai į eterį leido mano parašytus laidų tekstus. Pastarąjį kūrybos laikotarpį prisimenu, kaip šviesų savo būties įprasminimą. Prisimenu, kai vos peržengęs eterio bangų šventovę, nudžiugdavau, prieš save išvydęs iškilų poetą, rašytoją, aktorių ar kitą tikrą tautos kultūros milžiną.
Dešimtąjame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tokiu kultūros milžinu menu kunigą  Česlovą Kavaliauską. Jį prisimenu dar iš pokalbių, rengtų Lietuvos katalikų radijo “Mažosios studijos” (1995―1996 m.) redaktoriaus Vaidoto Žuko, jau minėtojo profesoriaus Vlado Žuko sūnaus.
Anuomet iš savo aplinkos kultūros šviesulių girdėdavau daug gerų žodžių apie kunigą Česlovą Kavaliauską. Tuometinę kultūrinę aplinką ugdė ir skatino naujai mąstyti netradiciniai kunigo straipsniai, pamokslai, pokalbiai su juo “Mažojoje studijoje”.
Kunigas Česlovas Kavaliauskas gimė 1923 metais liepos 20 dieną gražiame Rytų  Aukštaitijos miestelyje Pumpėnuose (Pasvalio r.). Vėliau kartu su šeima persikėlė į Kauną. Mokėsi “Aušros” berniukų gimnazijoje. Prasidėjus karui, 1941 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. Čia jis įsimenamas kaip pažangus klierikas, labai gabus kalboms. Anot rašytinių šaltinių, kurie vėliau bus cituojami, apie 1944 m. Č. Kavaliauskas įstojo į seminarijoje veikusią klierikų tomistų kuopelę, kurios nariai gilinosi į filosofiją ir teologiją. 1946 m. arkivyskupo T. Matulionio įšventintas į kunigus, tačiau ne vien apaštališkoji ganytojo apraiška nuo šiol jaudina jauną kunigą…
Dar kunigų seminarijoje į jauną klieriką Č. Kavaliauską atkreipė dėmesį sovietinis saugumas. Knygoje “Širvintos” (Vilnius: Versmė, 2000) Kazys Misius plačiai aprašo sovietinio saugumo sukurptą  kunigui Č. Kavaliauskui baudžiamąją bylą, kurioje yra ir kiti “kaltinamieji”.
“Nors patys čekistai ratelio veikloje jokio antisovietizmo neįžiūrėjo, tačiau grupinę agentūrinę bylą pradėjo. Ieškota naujų agentų. Netrukus klierikai suprato, kad sovietiniam saugumui apie tomistų ratelį viskas žinoma, ir 1946 m. pradžioje jo veiklą nutraukė. Savo ruožtu buvo nutraukta ir grupinė agentūrinė šio ratelio byla”(p. 695). Tačiau anot K. Misiaus, Č. Kavaliauskas ramybės neturėjo. Čekistai nuolatos lankėsi seminarijoje. Vienas jų buvo Č. Kavaliausko bendraklasis iš “Aušros”gimnazijos laikų. Kartą pastarasis klierikui į kišenę nepastebimai įbruko raštelį, kuriame buvo rašoma, kad Č. Kavaliauskui gresia pavojus ir jis norįs padėti. Tuo tikslu skiria pasimatymą pas klieriko motiną. Ir raštelis, ir pasimatymo vieta jaunam klierikui dvelkė pinklėmis, todėl jis viską negirdom suprato ir į raštelį neatsakė. Tik pas seminarijos rektorių Stanislovą Gruodį apsilankė ir viską jam papasakojo. “Rektorius patarė nemesti seminarijos. Č  Kavaliauskas persikėlė į kitą bendrabučio korpusą, tačiau sužinojo ir pats pastebėjo, kad čekistai nesiliauja juo domėtis. Todėl 1946 m. kovą su vadovybės žinia iš seminarijos laikinai išvyko pas savo krikšto motiną Emiliją Grabauskienę, gyvenusią Pasvalio valsčiuje. Po trijų savaičių grįžo į Kauną ir su keliais klierikais gyveno paskirtame bute. Deja, vieną dieną to namo kieme Č. Kavaliauskas susitiko su  Maslobojevu, kuris ėjo pas klierikus daryti kratos” (Ten pat.).
Č. Kavaliauskas vėl išvyksta iš Kauno. Šįkart jis aplanko Viduklėje gyvenantį kunigą Praną Tuminą. Pas jį Č. Kavaliauskas gyvena apie mėnesį. Anot K. Misiaus, artėjant kurso įšventinimo datai, vėl atvyko į Kauną. Manoma, kad valdžia reikalavo klieriko Č. Kavaliausko į kunigus nešventinti. 1946 06 16 Kaišiadorių vyskupas T. Matulionis beveik visą kursą įšventino į kunigus, o Č. Kavaliauskas tik patarnavo toms apeigoms. Po dviejų dienų tas pats vyskupas vienoje Kauno bažnyčioje neviešai įšventino klierikus Č. Kavaliauską ir Gerardą Dundą į kunigus (p. 695). Kunigas Č. Kavaliauskas kurį laiką vikaravo Pašvitinio parapijoje.
Savo knygos “Kaišiadorių krašto žmonės” (Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2002) trumpoje Česlovo Kavaliausko biografijoje rašytojas Jonas Laurinavičius rašo, kad 1950 m. kunigas areštuotas, etapu išvarytas į Norilską, į  ypatingojo režimo konclagerį. 1953 05 25 – 06 16 dalyvavo kalinių sukilime, buvo sukilimo komiteto narys. Sukūrė sukilėlių himną. Č. Kavaliauskas buvo atrinktas į mirtininkų būrį sušaudyti, tačiau suėmus L. Beriją, daliai pasmerktųjų nuosprendžio nespėta įvykdyti, gyvas liko ir kunigas Č. Kavaliauskas, tik perkėlė jį į kitą konclagerį ― Cholodnoje Kolymos pusiasalyje. Kunigo atsiminimai iš Sibiro aprašyti fragmente “Baltojo liūdesio tropikai” paskelbti 1992 m. knygoje “Norilsko Vyčiai” (p. 113).
Minėtoje knygoje (p. 137) A. Mozeris rašo, kad kunigas Č. Kavaliauskas visada lietuviams lagerininkams išversdavo ilgesnius laikraščių straipsnius ar pranešimus, pakomentuodavo, paaiškindavo. Versdavo taip sklandžiai, lyg skaitytų lietuvišką laikraštį.
Iš Sibiro lagerio slibino nagų kunigas Č. Kavaliauskas išsivaduoja 1956 metais. Sugrįžęs į Lietuvą kurį laiką dar tarnavo Kauno arkivyskupijoje. Vėliau persikelia į Kaišiadorių vyskupiją, kur pasineria į savarankiškas teologijos studijas, tik retsykiais tai šian, tai ten eidamas klebono pareigas. Tenka priminti, kad 1966―1967 metais kunigas Č. Kavaliauskas buvo Kaišiadorių vyskupijos kurijos kancleriu. Pasak J. Laurinavičiaus, kunigas gilinosi į autentiškus Šv. Rašto tekstus, iš senosios graikų kalbos Kazokiškėse išvertė Naująjį Testamentą, kuris buvo išleistas 1972 metais. Iš viso yra žinomi keturi jo leidimai: antras pasirodė 1988 m., trečias ― 1992 m.,  ketvirtas ekumeninis naujai redaguotas leidimas ― 1998 m. Vertimą kunigas Č. Kavaliauskas atliko labai kruopščiai ir sąžiningai, siekdamas lietuviškų atitikmenų semantinio ir stilistinio tikslumo. Anot Naujojo Testamento redaktoriaus kunigo Vaclovo Aliulio, kunigas Česlovas Kavaliauskas prie vertimo darbavosi ketverius metus (1966 ― 1970). Tai vienas didžiausių jo darbų, kuris ryškiu šviesuliu įėjo į Bažnyčios ir į Lietuvos kultūros istoriją. Iš graikų kalbos išvertė Euzebijaus Cezariečio “Bažnyčios istorijos” I – VII skyrius, į lietuvių kalbą vertė Vatikano II Susirinkimo dokumentus, redagavo “Psalmyną”. 1992 m. išėjo kunigo Č. Kavaliausko “Trumpas teologijos žodynas” ― pirmas autorinis teologijos žodynas mūsų krašto istorijoje. Prisiminkime Č. Kavaliausko straipsnių rinkinį “Teologija šiandien” (1995 m.). Jau po autoriaus mirties “Aidai” išleido kunigo Č. Kavaliausko rinktinių straipsnių ir pokalbių knygą “Tarp fizikos ir teologijos” (1998 m.). “Neteko sutikti lygių kun. Č. Kavaliauskui pagal sisteminės pasaulio sampratos ir jos sąsajų su tikėjimo reikšmingumu gylį,― tvirtina akademikas A. Buračas.― Kun. Č. Kavaliauskas griežtai rėmėsi A. Einšteino, H. Minkovskio, L. de Broilio, F. Kriko ir kt. XX a. mokslo klasikų bei jų mokinių darbais, nuolat gilinosi į specialiosios ir bendrosios reliatyvumo teorijų, gravitacijos kilmės ir kvantinės mechanikos, informatikos, hipererdvių, chaoso ir pasaulio atsiradimo bei jo evoliucijos problemas” (Ten pat.  p. 114). 
Šalia minėtų polinkių mokslams kunigą Č. Kavaliauską per gyvenimą vedė poezijos mūza. Ir pats kunigas buvo didelis romantikas, poetinės sielos žmogus, sukūręs ir lyrikos šedevrų, rankraščiais paliko daug poezijos rinkinių: “Mėlynas kryžius” (1954 – 1955), “Iš meilės lyrikos” (1958 ― 1959), “Rudens etiudai” (1967). 2000 metais spaudos šviesą išvydo jo poezijos rinkinys “Pažadėtoji žemė”,  kuriame vyrauja filosofinė poetika, kalbama apie pasaulio vieningumą ir Kūrėjo vaidmenį tikrovėje. Kunigo plunksnai priklauso E. A. Poe, R. Kiplingo poezijos vertimai.
2002 metais įprasmintas kunigo Č. Kavaliausko dvasinis ir kūrybinis gyvenimo kelias. Išleista kunigo Č. Kavaliausko knyga “Priespaudos metais skleidęs tiesą”, kurią sudarė akademikas Antanas Buračas ir Antanas Mozeris. Knyga buvo pristatyta Kaišiadorių katedroje iškilmingai  minint kunigo penktąsias mirties metines. Anot šaltinių, iškilmėse dalyvavo vyskupas Juozapas Matulaitis, prelatas Jonas Jonys, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Antanas Lukša (Ten  pat.  p. 115). Sukakties proga I. Janonytės atsiminimus “Žmogus ― Dievo partneris” paskelbė “XXI amžius” (2002, vasario 20).
Stebėtis verčia ir kunigo Č. Kavaliausko talentas kalboms. Pasak jo paties, dar lageryje iš kapitono Vytauto Babarsko išmoko kalbėti angliškai. Šaltiniai teigia, kad kunigas tobulai mokėjo vokiečių, prancūzų, graikų ir latvių kalbas. Teigiama, kad savarankiškai studijuodamas moderniojo mokslo įvairius šaltinius greta mokėtų didžiųjų Europos kalbų, kunigas išmoko dar keletą, skaitė daugiau kaip dešimties valstybių kalbomis.
Iškilų tautos dvasininką, poetą, vertėją, išmintingą žmogų ir tuo pačiu nepaprastai kuklų, santūrų ganytoją prisimena tiek buvę jo kolegos, tiek paprasti parapijiečiai. Viena jų ― žaslietė I. Janonytė, kuri atsiminimuose “Dvasia, žvelgusi į žvaigždėtą dangaus skliautą” (Šiaurės atėnai.- 1998, vasario 28, p. 11) pirmųjų mirties metinių proga rašė: “jau metai, kai esame be Česlovo Kavaliausko, nors kartais per “Mažąją studiją” vis dar tebegirdime šio šviesaus mūsų šimtmečio žmogaus balsą… Velionio būta ne tik įstabaus dvasininko, tikėjimo tiesų žinovo, bet ir nuoširdaus, atviro, kaip reta mielo žmogaus, komunikabilios asmenybės, visada pasiruošusios nuodugniam dialogui pačiomis įvairiausiomis temomis. Tuo ir man pačiai teko įsitikinti, kai jis buvo gyvas ir gyveno Žasliuose”.
Anot autorės, kai kunigas Česlovas Kavaliauskas manė, kad iš ligos patalo jau nebepakils, išdalijo tuos nedaugelį daiktų, kuriuos dar turėjo, net rašomąją mašinėlę kažkam atidavęs, o su knygomis vis dar nepajėgė skirtis. Toliau ji prisimena ir detalų pokalbį su kunigu Č. Kavaliausku, kuris pagautas romantinės išmonės prisipažino: “Aš daug gulėdavau ant žemės, man darė įspūdį žvaigždėtas dangaus skliautas, kalnai. Laukines rožes esu apdainavęs eilėmis. Draugavau su žmonėmis, kurie lankėsi ir netgi buvo kurį laiką gyvenę Japonijoje, kur jokios prabangos, jokių prašmatnybių nesivaikoma…” (Ten pat.).
“Visą gyvenimą tenkindavausi tik gyvybiškai būtinais dalykais. Anksčiau, kol buvau tvirtesnis, ir stalą pats susikaldavau iš lentų. Pasitiesdavau ant grindų kelis čiužinius ir miegodavau ant jų. Iš folijos buvau pasidaręs lempos gaubtą, sienas išklijavęs paveikslėliais iš elementorių, nes man be galo patikdavo ir tebepatinka elementoriai” (Ten pat.).
Nuoširdžiai stebiuosi, kaip galėjo viename žmoguje tiek daug tilpti. Ir išmonės, ir dvasingumo, ir mokslo išminties. Viskas tilpo paprastame, kukliame ir nuoširdžiame ganytojo pašaukime. Ir gyveno kunigas Č. Kavaliauskas nuošaliame Žaslių miestelyje, kuriame jam buvo jauku, nors jautėsi vienišas ir be pagrindo užmirštas. Apie tai jis kartą prasitarė parapijietei I. Janonytei. Pasak jos, kunigas prasitarė, kad nelabai norėtų skirtis su Žasliais, gal net sutiktų iki paskutinio savo atodūsio leisti šiame miestelyje dienas ― šalia dvibokštės raudonmūrės bažnyčios, kurios šventoriuje, kaip spėjama, palaidota dar ikimindauginės Lietuvos kunigaikščio Kerniaus duktė Pajauta. Piečiau ― papėdėje kalvos, kur palaidota kunigaikštytė, vėliau pastatyta bažnyčia. Dar kunigas Č. Kavaliauskas pašnekovei prasitarė, kad tyvuliuojantis Žaslos ežeras jam primena Dubingius, nuostabiąją Asveją, kur gyvenant ir darbuojantis prabėgo patys gražiausi ir kūrybingiausi metai.
Ypač stebina tai, kad kunigas Č. Kavaliauskas, tiek daug nuveikęs Lietuvai, jos kultūrai ir dvasingumui, buvo paliktas savo senatvės tamsoje, kurios neįveikė atgimusios Lietuvos nepriklausomi atjautos, dėmesio ir dėkingumo vėjai. Skaudu šiandien skaityti I. Janonytės prisiminimus, kuriuose beviltiškai užmiršto dvasininko žodžiai: “žiemą šiame kambarėlyje labai šalta, nebelikę Žasliuose kam padėti, parūpinti kuro, kokio maisto… Jei atsirastų kokia nors gerėliau apšildoma buveinė ir kas nors priešokiais padėtų jam apie save tvarkytis ― niekur nesikeltų iš Žaslių. Žmonės čia esą geri, miestelis įdomus, apylinkės gražios…” (Ten pat.).
“Neatsirado nei šiltesnio būsto, nei padėti skubančių žmonių. Kunigas Kavaliauskas tikrai buvo nusipelnęs lengvesnio saulėlydžio…” (Ten pat.). Juolab, kad jau minėtos knygos 114 puslapyje rašytojas Jonas Laurinavičius pateikia kunigo Vaclovo Aliulio žodžius, pasakytus nekrologe: “Pažinojau ir pažįstu Lietuvoje daug gabių kunigų. Tarp jų yra ir talentingų, bet tik vieną laikau genialiu: Česlovą Kavaliauską”.
Anot J. Laurinavičiaus, ne visiems buvo lemta suprasti kunigą Č. Kavaliauską, netgi jo broliams dvasininkams. Ne visi pripažino jo talentą, ne visi pagarbiai apie jį atsiliepdavo. Tą puikiai suprato ir kunigas Česlovas, kartą, prieš išdėtydamas savo poziciją, rašytojui R. Vanagui pareiškęs: “Žinau, ji ne visiems patiks, bet ką darysi, kad pas mus dar taip mažai plačiau, giliau mąstančių žmonių, tarp jų ir kunigų?” (Lietuvos rytas, 1997, kovo 1 d.). Pasak šaltinio, tas mintis viešai skelbti kunigas Č. Kavaliauskas  “dėl šventos ramybės” leido tik po savo mirties… (Ten pat. p. 115).
Vievio kapinėse buvo palaidota jo motina. 1997 m. vasario 20 d. miręs, 24 d. Vievio bažnyčios šventoriuje buvo palaidotas ir kunigas, teologinės išminties ir dvasingumo milžinas Česlovas Kavaliauskas.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra