Tenenių apylinkės

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Mieli skaitytojai! Manome, kad ne vienas Jūsų jau esate laikęs rankose doc. dr.  Vytenio ir doc. soc. m. dr. Junonos Almonaičių knygas „Šiaurės Skalva. Keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas“ (2003) ir „Karšuva. 1. Keliautojo po Tauragės kraštą žinynas“ (2004). Tai „naujos kartos“ kelionių vadovai – išsamūs, tikslūs, patogūs naudoti. Tuo jau įsitikino kultūrinio turizmo mėgėjai, tą pastebėjo ir valstybinės institucijos – abi knygos LR Švietimo ir mokslo ministerijos kasmet organizuojamuose mokslo populiarinimo darbų konkursuose laimėjo antrosios vietos laurus. Su nekantrumu laukiame kada knygynuose pasirodys trečioji serijos knyga „Karšuva. 2. Keliautojo po Šilalės kraštą žinynas“. Publikuojame vieną leidinio skyrelių apie Tenenių bažnytkaimį ir jo apylinkes.

Tenenių apylinkės

Tenenia – į mažą miestelį panašus bažnytkaimis pietvakariniame Šilalės rajono kampe, prie Minijos intako Tenenio. Čia vyrauja Vakarų Žemaičių plynaukštei būdingas reljefas – švelniai banguotas, glotniai daubotas. Apylinkės miškingos, horizontą iš visų pusių užbrėžia tamsios žalumos juostos.
Upėvardį Tenenys kalbininkas Aleksandras Vanagas linkęs kildinti iš senų žodžių tenė – vieta upėje, kur vanduo neteka ir tenėti – tirštėti, stingti. Tokia prielaida visiškai įtikėtina, nes Tenenys tikrai truputį tinginys – teka visai neskubėdamas, o vasarą vietomis ir kone sustoja.

Telšių muziejuje, taip pat Tenenių mokyklos kraštotyros muziejėlyje saugomi apylinkėse rasti du akmeniniai kirviai, o prie tako į mokyklą galima pamatyti ir pusiau nuskilusias trinamąsias girnas. Šie radiniai sakytų, kad gyvenvietės proistorė siekia gilią senovę. Tačiau Tenenių parapijoje nėra piliakalnių ir senų kapinynų, tad atrodo, jog iki kovų su kryžiuočiais pabaigos čia ūžavo girios, o žmonės lankydavosi retai. Matyt, tik XV a. „kolonistai“ iš senų Jūros pakrantės gyvenviečių ėmė įsisavinti žemdirbystei tinkamas tarpumiškes ir palaipsniui plėsti gyvenamąją erdvę.

Pirmojo Tenenių paminėjimo istorijos šaltiniuose datos istorikai dar nėra nustatę. Tuokart težinoma, kad 1585 m. jau egzistavo Jonui Stankevičiui priklausęs Tenenių dvaras, kurio žemėse, matyt, kūrėsi ir kaimas. Valdos savininkai daug kartų keitėsi. XVIII a. pirmoje pusėje Tenenius valdė Vaitkevičiai, kurie 1731 m. čia pastatė pirmąją koplyčią. Vėliau Teneniai atiteko Bilevičiams. Šie „dievobaimingi ponai“ sureikšmino Tenenius kaip bažnytinį centrą. Pirmiausia „pataisė bei papuošė“ senąją koplyčią, o 1771 m. išrūpino atlaidų teisę. Tuo nesitenkindamas Adomas Bilevičius 1782 m. pastatė naują bažnyčią (matyt, perstatė koplyčią), o 1789 m. dar skyrė žemės bei lėšų jos išlaikymui. Tai sudarė sąlygas iš dalies Žvingių bažnytinės sudaryti atskirą Tenenių parapiją.

Tenenių apylinkių gyventojai, ypač bajorai, dalyvavo 1831 ir 1863 m. sukilimuose. Liaudies dainoje, kurioje apdainuotas Boleslovo Dluskio-Jablonovskio būrio kovų kelias, minimas 1863 m. prie Tenenių vykęs mūšis:

Pirmą kartą susimušėm ties rubežiu prūsų.
Krito maskolių daugybė, trys tiktai iš mūsų. 
Mes šaudėm, stoję už medžiais, kaip tik kurs galėjo,
Maskoliai eiti į mišką dabar nenorėjo.
Paskiaus guviai vėl užpuolėm savo neprietelių
Nepertoli nuo Tenenių, važiuojantį keliu.
Kol maskoliai iš vežimų girti išsirito,
Aštuoniolika kryžokų toj vietoj pakrito.

Lietuviškos spaudos draudimo laikais knygų gimtąja kalba Teneniuose netrūko. Jas 1885–1902 m. aktyviai platino bažnytkaimyje gyvenęs vienas garsiausių Šilalės krašto knygnešių Vincentas Birbalas (1866 – po 1935). Kasmet po 7–8 kartus jis nukeliaudavo į Tilžę ar Bitėnus ir grįždavo su sunkiu ryšuliu leidinių. Carinė valdžia tris kartus baudė V. Birbalą kalėjimu ir tremtimi, kol 1903 m. jis pabėgo į JAV. Knygnešys mirė užatlantėje visų užmirštas. Jokiu atminties ženklu V. Birbalo kol kas nepagerbė ir teneniškiai.

Anot kunigo Vincento Juzumo, XIX a. pabaigoje Teneniai buvo „nuošali, visiškai tyli vieta“, čia gyveno tik apie 100 gyventojų. Bažnytkaimyje veikė carinė pradžios mokykla, kurioje teko mokytis ir gretimame Kalniškių kaime gimusiam Pranui V. Būdvyčiui (1900–1975), Lietuvos kariuomenės savanoriui, poetui ir žurnalistui. Tenenių kasdienybę pagyvindavo krautuvėlės, tačiau 1910 m. spaudoje rašyta, jog bažnytkaimyje „per visą gavėnią sankrovoje nebuvo nei silkių, nei alyvos, nei cukraus, nei kitų svarbesnių prekių, kurių žmonės reikalauja“.

XX a. pradžioje Teneniai gerokai ūgtelėjo, 1923 m. duomenimis čia buvo 48 sodybos ir 191 gyventojas. Tačiau pirmosios Lietuvos Respublikos metais (1918–1940) bažnytkaimis neįgijo jokių administracinių funkcijų (įėjo į Kvėdarnos valsčių), liko tik parapijos centru, todėl sparčiau nesiplėtė. Tai netrukdė visuomeniniam gyvenimui, jis virte virė. Nedideliuose Teneneniuose veikė „Pavasario“ sąjungos kuopa, Vilniaus vadavimo sąjungos skyrius, jaunųjų ūkininkų ratelis, Lietuvos šaulių sąjungos būrys.
Sovietmečiu Teneniai tapo kolūkio centru, keliolika metų čia buvo ir apylinkės centras. Iš valdžios planingai tuštintų apylinkės kaimų į bažnytkaimį atsikėlė daug naujakurių. 1979 m. gyventojų skaičius pasiekė pusketvirto šimto. Po Lietuvos Respublikos atkūrimo Teneniai tapo nedidelės seniūnijos centru, 2005 m. duomenimis čia gyveno 366 žmonės.

Pačiame bažnytkaimio viduryje – gatvelių žiedu apjuostas, akmenų mūro tvora aptvertas Tenenių bažnyčios pastatų ansamblis. Dabartinė šv. Barboros bažnyčia tebėra toji pati, 1731 m. iškilusi, o 1782-aisiais iš esmės perstatyta. 2003 m. ji restauruota, valstybei skyrus lėšų, nes pripažinta, kad statinys tebeturi daug autentiškų elementų, būdingų Žemaitijos medinių liaudiškų bažnyčių architektūrai. Jis suręstas iš kirviu tašytų eglinių rąstų, iš išorės apkaltas stačiomis lentomis, kryžminio plano, su barokinių formų bokšteliu centre, virš kurio kyla ornamentuotas geležinis kryžius. Liaudies tradicijas atspindi ir pastato proporcijos, pvz., fasado pločiui tolygus jo aukštis.

Bažnyčios interjere vyrauja baroko stilius. Ypač puošnus didysis altorius įrengtas 1852, nudažytas ir paauksuotas 1854 m. Žinoma, kad pastarąjį darbą atliko dailininkas Edvardas Rezneris. Įgaubta, labiau romaninėms bažnyčioms būdinga šio altoriaus architektūrinė kompozicija kuria dangiškosios erdvės iliuziją, o emocinį poveikį sustiprina gausi puošyba, auksavimas. Jo centre – šv. Barboros paveikslas, greičiausiai tapytas XIX a. Įdomu, kad šis altorius kito meistro supaprastintai atkartotas Pajūriškių kapinių koplyčioje. Šoniniai altoriai įrengti XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje. Kairiojo altoriaus pirmajame tarpsnyje – XIX a. švč. Dievo Motinos, viršutiniajame – šv. Pranciškaus barokinės kompozicijos paveikslas. Dešiniojo altoriaus žemutinėje dalyje įkomponuota neogotikinė Jėzaus Kristaus statula, aukštesniojoje – šv. Antano paveikslas. Seniausiu dailės paminklu bažnyčioje laikomas į kairę nuo didžiojo altoriaus esanti 1804 m. sukurta krikštykla-altorėlis. Ji vietinių meistrų savaip interpretuoto rokoko stiliaus, gausiai dekoruota augaliniais ornamentais, su šv. Jono Krikštytojo statulėle. Kaip dailės kūrinys verta dėmesio ir auksuotais drožiniais išpuošta sakykla su mediniu trimituojančiu angelu viršuje. Į bažnyčią galima įeiti prieš arba po šv. mišių, kurios laikomos sekmadieniais nuo 14 val. Atvykus kitu laiku reikėtų susitarti su parapiją aptarnaujančiu Pajūrio klebonu ir bažnyčią prižiūrinčiais žmonėmis.

Iš šiaurinės pusės po šventorių oriai dairosi medinė liaudiškos architektūros varpinė, datuojama XVIII a., bet dabartinį vaizdą, matyt, įgijusi tik XIX a. antrojoje pusėje. Ji dviejų dominuojančių tarpsnių, kuriuos skiria stoginukas, į žemę tvirtai atsirėmusi žemučiu nuožulnių lentų pagrindu. Varpinėje kabo du varpai. Senasis lietas 1787 m. nenustatytoje vietoje, naujasis – 1929 m. Kaune.
Kairiau pagrindinio įėjimo šventoriuje dar galima apžiūrėti akmentašio Bonifaco Norvaišos (1841–1913) darbo akmeninį koplytstulpį, ištašytą iš vientiso šviesiai pilko granito luito. Ant jo iškalta pastatymo data:
1874 m. Koplytstulpis panašus į kitus, padirbtus šio liaudies meistro: aukštas, keturkampis, su platesniu pagrindu, užsibaigiantis profiliuotais apvadais puošta koplytėle ir ornamentuotu kalvio darbo kryželiu. Koplytėlės priešingose pusėse iškaltos dvi nišos, jose – šventųjų statulėlės. Dar vienas beveik toks pat koplytstulpis stovi bažnytkaimio kapinėse (žr. žemiau). Šventoriuje yra ir XIX a. pabaigos medinis koplytstulpis, įrengtas lurdas.

Apžiūrėjus bažnyčią, šventorių galima pasidairyti plačiau. Skverelyje prie rytinio įėjimo į šventorių tvorele aptvertas giles brandina Nepriklausomybės ąžuolas. Pažymėdami Lietuvos Respublikos sukūrimo dešimtmetį 1928 m. jį pasodino Tenenių šauliai. Šalimais 1995 m. pastatytas kryžius „Ištremtiems ir negrįžusiems į savo Tėvynę“. Trumpas užrašas kviečia nepamiršti, kad vien tik 1941 m. birželio 14-ąją iš nedidelio Tenenių bažnytkaimio buvo išvežtos Adomaičių, Auškalnių, Kaminskų ir Vitkevičių šeimos. Iš 12-os ištremtųjų 5 į Tenenius nebesugrįžo… Galima suprasti, kad tremdama vietos šaulių būrio vadą Kazimierą Auškalnį sovietų valdžia įžvelgė jame potencialų priešą, tačiau kodėl „tėvynės išdaviku“ laikytas jo septynmetis sūnus Antanukas arba dvimetis Domininkas Adomaitis (miręs Komijoje), sveiku protu paaiškinti sunku.

Prie gatvės vedančios Pajūrio link, ties Krušų sodyba žvilgsnį patraukia medinis koplytstulpis. Jis masyviu pūstašoniu stiebu, aukštyn platėjančia keturkampe dėžele su viena įstiklinta niša. Stiebe įrėžti metai – 1957 – žymi tik jo atnaujinimo datą, o kada paminklas pastatytas, niekas nebeprisimena. Dalis šio mažosios architektūros statinio autentiškų detalių prarasta, tačiau jis vertingas kaip išsaugotas tradicinis sodybos akcentas.

Šiauriau bažnyčios, už sovietmečiu kanalizuoto Tenenio upelio būta dvaro centro. Anot V. Juzumo, jį valdę „mandagūs ir kilnūs dvarininkai Bilevičiai“ čia vykusiais „senovės pokyliais, bičiuliškais kaimyninių dvarininkų suvažiavimais“ sudrumsdavo monotonišką miestelio tylą. Tačiau nūnai „viskas dingo ir išnyko“. Tebėra tik keli ūkiniai pastatai ir gyvenamasis namas. Prieškariu jis buvo perstatytas, sumažintas ir nūnai panašus į tradicinę žemaitišką trobą. Geriau išlikęs dvaro parkas. Jo pietiniame kampe, prie asfaltuoto takelio einančio palei gatvę auga uosis ir skroblas, susikibę tarsi Siamo dvyniai. Viena skroblo šaka apytikriai 5 m aukštyje tiesiog augte įaugusi į uosio kamieną. Parke yra pavėsinių, staliukų, čia galima prisėsti aptarti kelionės įspūdžius.

Netoli Tenenių mokyklos, prie Pajūralio–Žemaičių Naumiesčio kelio stovi keturkampė mūrinė koplytėlė. Už jos lango – kryžių nešančio Kristaus skulptūra. Koplytėlė paįvairinta klasicizmo elementais, labai panaši į esančią netolimuose Bikavėnuose. Matyt, abi bus statytos tų pačių meistrų, gal ir panašiu laiku – XIX a. 7-me dešimtmetyje. Lyginant su Bikavėnų matyti, kad Tenenių koplyčia laikui bėgant bus netekusi kai kurių autentiškų detalių, pvz., bokštelio, „saulutės“, tačiau ji išlieka neabejotinai vertinga bažnytkaimio puošmena. Pasakojama, kad sovietmečiu, 1985 m. gerokai apšepusi koplyčia buvo slapčia atnaujinta per vieną naktį.

Dar Teneniuose aplankytinos parapijos kapinės esančios už rytinio bažnytkaimio apvažiavimo. 1889 m. jos buvo apjuostos iš lauko akmenų išmūryta tvora. Kapinių centre, iš tolo matomas, stiebiasi aukštyn akmeninis koplytstulpis, padirbtas B. Norvaišos, labai panašus į stovintį šventoriuje. Kaip ir kiti šio akmentašio darbai, jis išsiskiria monumentalumu – vien tik virš žemės iškilęs apytikriai pusketvirto metro aukščio vientiso akmens stulpas. Fasadinėje jo pusėje – įstiklinta niša su Jėzaus Nazariečio statulėle. Ant stiebo ištašytas įrašas sako, kad čia amžinam poilsiui atgulė 1860 m. miręs Mykolas Vaitkus iš Šiaudėnų. Kapinės senos, tad jose galima pasidairyti tradicinių antkapinių paminklų, tvorelių, kitos įrangos, paskaitinėti tarmiškų memorialinių įrašų.

Vídgirė – plačialaukis kaimas į pietus nuo Tenenių. XV–XVI a., kai pabaigus niokojančius karus su kryžiuočiais šiose vietose ėmė kurtis žmonės, kaimas tikrai galėjo būti vidury girių. Nūnai pastarosios virtę miškais ir vėjo perpučiamais miškeliais, tačiau dairantis po Vidgirės apylinkes rytuose, pietuose ir vakaruose žvilgsnis tebeatsiremia į žalią sieną.

Nuo senų laikų, bent jau nuo XIX a. pradžios Vidgirė priklausė Bilevičių valdomam Tenenių dvarui. Pirmosios Lietuvos respublikos metais (1918–1940) kaimas įėjo į Žemaičių Naumiesčio valsčių. 1923 m. čia buvo net 53 kiemai ir 288 gyventojai. Pergyvenusioje melioraciją ir kitus sovietmečio vajus Vidgirėje liko 12 sodybų ir 36 žmonės (2005 m. duomenimis).

150 m į rytus nuo Tenenių–Aušbikavio kelio, netolies Auškalnių sodybos vieniša laukuose keri Vidgirės obelis, reto grožio ir augumo medis. Žemiau išsišakojimo į tris šakas obels kamieno apimtis 2,4 m. Ji tebeveda obuoliukus, kurie, tiesą sakant, gerokai sprangūs. Galima būtų sakyti, kad tai „girinukė“, tačiau ją žmogaus rankos lietė. Vidgiriškiai pasakoja, kad apie 1900 m. ar dar seniau obelį pasodino vienas kaimo gyventojas.

Adomåvas – dvaro žemėse susikūręs devynių sodybų kaimas vos į vakarus nuo Tenenių. Nuo istorikų dar nenustatytų laikų iki 1850 m. Adomavą – iš didelės Tenenių valdos susiformavusį dvarelį – valdė Bilevičiai. Paskutiniajam iš jų, Juozapui, mirus, dvarą paveldėjo duktė Marija. Nors buvo raiša, tačiau turtinga, todėl netruko ištekėti už Juozapo V. P. Pilsudskio – senos Žemaitijos bajorų giminės atstovo. Jo protėviai Giniotai valdė Pilsūdų dvarą prie Skaudvilės. Iš valdos pavadinimo XVI a. susidarė nauja giminės pavardė. Tarp daugelio istorijoje minimų Pilsudskių buvo žymių asmenybių. Pavyzdžiui Pranciškus Pilsudskis (apie 1707 – 1791) kurį laiką ėjo Lietuvos vyriausiojo tribunolo maršalkos (pirmininko) pareigas, valdė Karšuvos seniūniją, rūpinosi Šilalės bažnyčios statyba.

Juozapas V. P. Pilsudskis dar jautė savo žemaitiškas šaknis, neblogai kalbėjo lietuviškai. Rodos todėl,
kad prisidėjo prie 1863 m. sukilimo, o gal dėl to, kad turėjo skolų, jis Adomavą išnuomojo ir su šeima išsikėlė gyventi į kitą savo dvarą, Zalavą prie Pabradės. Čia 1867 m. gimė jo sūnus Juozapas Pilsudskis (Józef Piłsudski), žymus Lenkijos valstybininkas ir maršalas. Žinoma, kad nuo 1892 m. jis kurį laiką gyveno tuomet brolio Adomo valdomame Adomave. Kaip taikliai yra pastebėjęs istorikas Vincas Trumpa, J. Pilsudskis „savo kilme ir politine ideologija buvo tikras gente lituanus natione polonus pavyzdys“. Lietuvą jis įsivaizdavo tik kaip federacinės Lenkijos valstybės autonominę dalį. 1918 m. tapęs Lenkijos vadovu J. Pilsudskis nuosekliai ir siekė ją tokia paversti. Kaip žinia, šis planas buvo įgyvendintas tik iš dalies – Lietuva atsilaikė, tačiau prarado Vilniaus kraštą.

Pilsudskiai Adomavą valdė iki 1900 m. Savininkams dar kartą pasikeitus 1907 m. dvaro žemės pradėtos pardavinėti valstiečiams po 130 rublių už dešimtinę (apytikriai 1 ha).
Keliukas į senąją dvarvietę suka dešinėn iš Tenenių–Žemaičių Naumiesčio vieškelio apytikriai 2 km nuo bažnytkaimio centro. Dvaro pastatai sunykę, likę tik amžingi, samanų sijonais apsijuosę medžiai. Tarp kitų išsiskiria prie minėti keliuko augantis 4,5 m apimties klevas. Tai vešlus, vaizdžiai išsišakojęs, platų pavėsį paskleidžiantis medis.

Šiaudnai I ilga virtine nutįsę palei dulkėtą Tenenių – Žemaičių Naumiesčio vieškelį ir visa pagyvinantį, čia unguriu vingiuojantį Tenenį. Pastarojo intakėlis Šiaudė ir davė kaimui pavadinimą. Nors šiaudėniškiai melstis ir pirkti nuo seno važiuoja į Tenenius, oficialiai čia nebe Šilalės, o Šilutės rajonas.

Lietuviškos spaudos draudimo metais pro kaimą einančiu vieškeliu, kaip ir kitais pasienin vedančiais keliais, naudojosi knygnešiai. Viena knygnešė – Barbora Spyčiuvienė – gyveno Šiaudėnuose. Neįmanoma sužinoti, kiek iš viso lietuviškų leidinių ji pergabeno per sieną, tačiau 1895 m. iškrėtus B. Spyčiuvienės namus rasti 74 draudžiami spaudiniai.

Po Lietuvos Respublikos susidarymo Šiaudėnai įėjo į Žemaičių Naumiesčio valsčių, 1923 m. duomenimis čia buvo 21 kiemas, 122 gyventojai. Po 82 metų sodybų buvo sumažėję trečdaliu, o žmonių – apytikriai dviem trečdaliais.

Tenenių–Žemaičių Naumiesčio vieškelio dešinėje pusėje, prie Grublių sodybos aukštai iškeltas visą kaimą laimina Bonifaco Norvaišos darbo akmeninis kryžius. Šio akmentašio dirbti paminklai išore labai primena analogiškus medinius kryžius ir koplytstulpius. Šiaudėnuose stovintis kryžius – vienas iš gražiausių B. Norvaišos kūrinių, nusileidžiantis gal tik esančiam Sartininkuose. Jie abu pastatyti 1886 m. Šiaudėnų kryžiaus aukštis – apie 4,60 m, Sartininkų – 4,9 m. Toks aukštis dar labiau stebina žinant, kad paminklo stiebas nuo postamento iki kryžmės tašytas iš vientiso akmens. Nepaisant matmenų, vykusiai parinktų proporcijų ir reljefinių papuošimų dėka B. Norvaišos paminklai atrodo lengvi ir trapūs. Šiaudėnų kryžius čia iškilo tuometinio sodybos savininko Antano Stonio užsakymu ir jau daugiau nei šimtą metų kviečia: „EIKIM / DIEWA / PAGARBINKIM“.

Nasvytåliai – nuošalus, tarp Volmerinės ir Žaliosios miškų įsispraudęs kaimelis geri penketas kilometrų į šiaurės vakarus nuo Tenenių. Jo pavadinimas bus kilęs iš pavardės Nasvytis. Kaimas niekad nebuvo didelis, 1923 m. čia surašyti 7 kiemai ir 36 gyventojai, o 2005 m. bebuvo dvi sodybos ir 6 žmonės.
Atsišakojęs nuo Tenenių–Pajūralio vieškelio, kur ne kur liuokteldamas per duobę į kaimą veda pusėtinas keliukas. Ketvertas kilometrų nuo sankryžos yra gražiai tvarkomos senosios Nasvytalių ir Šerlaukio kapinės. Lyg gyvas paminklas mirusiesiems jose šlama beveik pusšešto metro apimties ąžuolas. Jis laisvai išsikerojęs, apvalainai gumbuotas, trykštantis sveikata ir tvirtybe. Gal po juo buvo pakeltos kelios gilės, kai XIX šimtmečio pabaigoje kapinėse laidoti du maži broliukai Barauskai. Ties kapu įkišti velėnon du giliukai išaugo į dvikamienį ąžuolą. Taip pažymėtas kapas nepasimetė ir, rodos, 1994 m. buvo pažymėtas mediniu kryžiumi.

Keli šimtai metrų į pietus nuo kapinaičių seniau buvo viena iš kaimo sodybų. Senasis jos šeimininkas Juozas Radžius 1926 m. netolies namų ardamas žemę rado didžiulį auksinių monetų ir brangiųjų metalų dirbinių lobį. Savo materialine verte tai vienas vertingiausių iš visų kada nors aptiktų Lietuvoje lobių. Tačiau dar didesnė jo mokslinė vertė nebuvo suprasta, todėl tik tris ketvirtadalius pinigų ir dalį kitų radinių už 3200 litų nupirko M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Iki šių dienų čia tebesaugomos 228 auksinės monetos (iš viso 785 g aukso) kaldintos 1497–1662 m., du auksiniai baroko stiliaus žiedai, 14 sidabrinių šaukštų su herbais, sidabrinė grandinė. Dauguma monetų – dukatai kaldinti įvairiuose Olandijos ir Vokietijos miestuose, Vengrijoje bei Lenkijoje. Įsimaišę ir 8 Osmanų imperijos pinigai altūnai. Manoma, kad lobis buvo paslėptas XVII a. septintame dešimtmetyje.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra