Merkinė. Iš vaikystės mūsų sąmonėje įsirėžusi Krėvės padavimais, o daugeliui – tėviškė, išvaikščioti takai, amžinasis tėvų, senelių prieglobstis.
Į Merkinę, Mindaugo Lietuvos kraštą, dviguba šventė – Kraštotyros ir genocido muziejaus keturiasdešimtmetis ir Valstybės diena – sukvietė vietinius dzūkus, pasklidusius po visą Lietuvą, ir daugelį mūsų praeičiai bei ateičiai neabejingų žmonių.
Iškilmės pradedamos pokalbiu-konferencija, kurios gaires nubrėžia muziejaus direktorė Aldona Raugalaitė. Jos kalba – tai ir lyriški poezijos posmai, iškilmių svečių (seimo narių, vietos vadovų) pristatymas, ir pagarbus muziejaus kūrėjų prisiminimas. Be to, noras kartu aptarti muziejaus, Merkinės problemas, kurios svarbios ir čia gyvenantiems, ir savos gimtinės nepamirštantiems.
Atrodytų – įprastas scenarijus: sveikinimai, dovanos, gėlės – gražu, iškilminga. Dėkojama tiems, kurie verti padėkos, prisimenami tie, kurie muziejų kūrė, rūpinosi praeities išsaugojimu. Tačiau įsiklausyti ir nepamiršti išsakytų minčių kviečia dvi probleminės linijos: gili istorijos įžvalga (jubiliejus – muziejaus!) ir konstruktyvus dabarties klausimų sprendimas (juk kalbasi Merkinės žmonės ir tie, kurie nors šiandien toliau, bet gali realiai padėti).
Merkinė, renginyje kalbėjusiųjų žodžiais – dvasinis Dainavos centras. Kronikose jos pilis minima nuo 1359 m. Būtent čia, pilies mieste, 1389 m. pasirašytos Magdeburgo teisės Vilniaus miestui. Čia lankėsi karaliai, medžiojo kunigaikščiai, kūrėsi vienuolynai – mokslo, švietimo centrai. Merkinės grožį lotyniškomis eilėmis apdainavo Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Vilniaus universiteto profesorius, savo kūryba garsėjęs septynioliktojo amžiaus Europoje.
Iš senųjų raštų, aristokratiškosios tradicijos, miesto kultūros reliktų ateina viena Merkinės istorijos linija, o iš dzūkiškų dainų, padavimų antra – liaudiškoji, perimta Vinco Krėvės, traukusi ir tebetraukianti žymiausius tautosakos rinkėjus bei tyrėjus.
Rūstūs istorijos žingsniai paliko Merkinėje pėdsakus nuo senųjų laikų: deginama ir vėl atstatinėjama pilis, siaubia karai, sukilimai, naikina gaisrai. Dzūkai vėl atstato savo miestą. Deja, ant buvusios rotušės pamatų carų laikais pastatyta cerkvė ir šiandien mena rusifikacijos, stačiatikybės diegimo laikus. Centrinėje aikštėje tebestovinčioje jau seniai nebeveikiančioje cerkvėje įsikūręs ir dabartinis Kraštotyros muziejus – visiškai netinkamose, nekūrenamose patalpose. Kenčia ir žmonės, ir eksponatai. Muziejininkų entuziazmą ir mūsų kultūros skurdą savitai iliustruoja trispalvė, besiplaikstanti po stačiatikių kryžiumi. Su nuoskauda galvoji ne tik apie šį – apie daugelį Lietuvos muziejų, reikšmingiausių kultūros paminklų, nykstančių dėl lėšų stokos, apie jų saugotųjų entuziazmą ir vyriausybės abejingumą būtent savajai kultūrai. Tokiame kontekste labai skaudus sprendimas atseikėti jau praskolintus milijardus kitos – daug turtingesnės tautos – meno reprezentacijai Vilniaus centre, tikintis užsienio turistų antplūdžio. Kas mums atsitiko, kad kertamos savosios šaknys vardan svetimų, tegul ir aukštų vertybių? Suvokiant dabarties sprendimų aroganciją, abejingumą savai praeičiai dar didesnę pagarbą kelia prisiminimai apie Merkinės pedagogus, vos pasibaigus apylinkėse šiurpiam karui po karo, kiek sušvelnėjus okupaciniam režimui jau šeštojo dešimtmečio pradžioje, rinkusiems eksponatus būsimajam Merkinės muziejui. Jie kaupiami mokykloje, įtraukiant į darbą mokinius, kad jauni žmonės neliktų abejingi savo krašto praeičiai. Tik 1968 m. įkurtas muziejus dabartinėse patalpose. Pirmasis direktorius – šviesaus atminimo geografijos mokytojas Juozas Vitkus. Jo vardu ir siūloma pavadinti muziejų.
Kitas entuziastas – jaunesnės kartos mokytojas, muziejaus darbuotojas – Juozas Kaupinis, skyręs savo energiją vienam tragiškiausių istorijos tarpsnių – pietų Lietuvos partizaniniam judėjimui. Jo iniciatyva buvusiame mokyklos stadione – pokario metais žvyrduobėse, kur pakasti išniekinti žuvusių palaikai – įkurtas Kryžių kalnelio memorialas, įamžinantis Dainavos partizanų atminimą.
Dabar muziejus išgyvena ne geriausius laikus, laikosi ant dviejų moterų – direktorės ir valytojos – pečių, tačiau dirba, nepraranda vilties, telkia rėmėjus, buria muziejaus tarybą.
Labai raiškiai tarpukario nepriklausomos Lietuvos laikų Merkinės vaizdus atkūrė muziejaus tarybos narė Onutė Žemčiūgienė: Merkinė buvusi vienas didžiausių ir geriausiai besitvarkančių Dzūkijos valsčių. Savivaldybė rėmė žmones nelaimėje, kartu su mokytojais organizavo kultūrinį gyvenimą, beveik legendinis policininkas Dūdavičius reikalavo tvarkos ir drausmės. Ir buvo tvarka. Neliko mieste šiaudinių stogų – ir dėl grožio, ir saugantis gaisrų. Apie gaisro pavojų dabartiniam muziejui kalbėjo ir jo direktorė. Tad linksmai kiek pavargusius klausytojus nuteikė prof. Petro Čyro, buvusio Merkinės provizoriaus sūnaus, muziejui dovanota knyga apie gaisrinę saugą ir gelbėjimo darbus.
Žymi Čyrų giminė paliko ryškų pėdsaką Merkinės istorijoje. Provizorius, tarpukario meto šviesuolis, Aleksandras Čyras, mokęs mylėti žmogų, mylėti Lietuvą, vadovavo Lietuvai pagražinti draugijos vietiniam skyriui. Ilgai bylinėjosi su verslininku žydu, savo malūnui patvenkusiam Stangės upelį. Tai pažeidė piliakalnį, susidarė didelė nuošliauža. Laimėjo Merkinės provizorius keturiolika teismo procesų. Už gautus pinigus gelbėtas piliakalnis, šlaitai apsodinti medžiais.
Ilsisi senoji Čyrų giminės karta smėlio kalnelyje po sūnų tvirtai sumūrytu kryžiumi, o sūnūs – vyresnysis velionis akademikas Aleksandras Čyras ir jaunesnysis – profesorius Petras Čyras išėjo plačiais mokslo vieškeliais, bet liko Merkinei savi. Džiugu, kad ir Merkinė jų nepamiršo: muziejuje šių mokslininkų stendas, ne viena proga išsakytas siūlymas pavadinti vieną gatvę akademiko A. Čyro vardu dar laukia konkretaus sprendimo.
Apie Merkinės – 2009 m. švęsiančios 650 metų jubiliejų, problemas kalbėjo ir vietiniai, ir svečiai. Labai konkrečiai – tiesiog papunkčiui jas vardijo fotografas Algimantas Černiauskas, ieškojo sprendimų prof. P. Čyras, Merkinės seniūnas Gintautas Tabėra. Kokiais keliais šios problemos spręstinos – konstruktyviai aiškino merkiniečių rinktas Seimo narys Algis Kašėta: Merkinę prikelti atkuriant savivaldą, įtraukiant bendruomenę, žadinant iniciatyvą. Gal praeities pamokos – jau buvusi savivalda – būtų prasmingos ir ateičiai. Juk gražių pavyzdžių Lietuvoje yra. Nepagailėjo pakilių sveikinimo žodžių ir Seimo narys Gediminas Jakavonis.
O dzūkiškos šventės – ne tik rimtiems pokalbiams, bet ir džiaugsmui: gražiai įsikomponuoja į bendruomenę čia jau 611 metų gyvenančių totorių ainiai, atėję į iškilmes pasipuošę savo tautiniais drabužiais, nešini tradiciniu pyragu – šimtalapiu. Atvažiavęs Žiežmarių ansamblis ,,Žiežmara“, vadovaujamas seno merkiniečio Krinicko, dovanojo autorinį koncertą, kurio tekstuose realūs Merkinės krašto prisiminimai. Na, o garsusis Pivašiūnų ansamblis šviesia dzūkiška nuotaika, ekspresija išjudino kiekvieną.
Moka dzūkai ir dirbti, ir švęsti. Tikėkime ir linkėkime Merkinei – tokiai šviesiai ir jaukiai – naujo atgimimo, gražaus ateinančio jubiliejaus.
Voruta. – 2008, liep. 26, nr. 14 (656), p. 9.
