Ten, kur Smeltalė. Viliui Pėteraičiui atminti

Autorius: Data: 2018-03-07, 09:33 Spausdinti

Ten, kur Smeltalė. Viliui Pėteraičiui atminti

Parengė Andromeda MILINIENĖ, www.ve.lt

Ten, kur Smeltalė vingių vingiais tarp kalnelių ir piliakalnių prasiskverbė į žydrąsias Kuršių mares ir tada, kada ji savo skaidriu vandenėliu drėkino Lūžų, Mižeikių, Cenkūnės, Budelkiemio, Dideliosios Žardės, Protnešių, Laistų, Sudmantų ir Preisinės laukus, ten Protnešiuose, paskiau pramintuose Vaidauguose, 1914 metais spalio 18 dieną, anot Donelaičio, nuogintelis gimiau.„*

Viliui Pėteraičiui atminti

1914 m. spalio 18 d. gimė lingvistas, Mažosios Lietuvos tyrėjas ir visuomenės veikėjas išeivijoje, Klaipėdos universiteto garbės daktaras profesorius Vilius Pėteraitis (2014-2008).

Gimęs Protnešiuose

Protnešiai-Kalsbergas-Vaidaugai-Rimkai…

Gyvenvietė, kurioje gimė Mykolas Vilhelmas Pėteraitis ir kuris tuo metu priklausė Vokietijos imperijai, vadinosi Karlsbergu. Lietuviškai – Vaidaugais. Vėliau buvo pervadinta Rimkais ir prijungta prie Klaipėdos miesto.

V. Pėteraitis savo gimtinę vadino senuoju vardu – Protnešiais. Mat tai, kas pavadinta Karlsbergu (Vaidaugais ar Rimkais) iš tiesų buvęs trijų dalių dirbtinis junginys: iš jo tėviškės sodybų, Rimkų geležinkelio stoties ir Karlsbergo dvarų. Šios trys dalys, anot V. Pėteraičio, tuomet viena kitai buvo svetimos.

„Nors gimiau Protnešiuose ir augau Vaidauguose, bet su Vaidaugais nesusigyvenau. Tam daug priežasčių. Viena – ir pats Vaidaugų pavadinimas tik nuo 1923 m. vartojamas ir perkeltas iš gretimo Šveplių kaimo dalies, pakeitus nuo 1896 m. penkioms sodyboms prikergtą vokišką Carlsberg pavadinimą. Stotis taip pat vokiškai vadinama Carlsberg, bet lietuviškai ji virto Rimkais. Tad nuo 1923 m. tam pačiam vokiškai vadinamam Carlsberg susilaukėm du vardus: Vaidaugai ir Rimkai.

Antra, senesnieji vietiniai gyventojai tebevartojo kiekvienai sodybai senąjį pavadinimą, pavyzdžiui: tėviškė tebevadinama Protnešiai ir net Kuncai, sodyba kitapus kelio – Lyliškė, Landės kalnas tebežinomas kaip Lyliškių kalnas, Lauraus dvaras tebeminimas kaip Didelioji Žardė, o prie stoties esantis dvaras – Mažoji Žardė.

Trečia, Carlsberg, lietuviškai Vaidaugai ir Rimkai, buvo trijų dvarų su visa eile liuosininkų (butelninkų) buteliais, lažo nusikračiusios sodybos, mano tėviškės bei geležinkelio stoties su iš kitur atsikėlusiais tarnautojais konglomeratas (junginys), kurio visos junginio dalys liko svetimos vienos kitoms.

Tad jaunystė ir mano dėmesys nukrypo į gretimus kaimus: Žardę ir Laistus, kuriuose mums artimi lietuvininkai gyveno, ūkininkavo, lietuviškai kalbėjo, tuos pačius surinkimus lankė ir į tą pačią Laukininkų bažnyčią važiavo. <…>

Su Žarde mus rišo ir Sudmantų kapinės, kurios buvo Žardės Pusmeltalyje. Jas dažnai aplankydavo tėvai su mumis, vaikais, nes jose palaidoti Pėteraičių kūdikėliai. Ten taip pat ilsisi omamakė ir opapakis bei jų giminės Misiuliai. Jau žymiai vėliau, 1940 m., ir tėvas ten pakavotas (palaidotas).“

Mikas ir Katrynė

Viliaus tėvas Mikas Pėteraitis (1881-1940), kilimo iš Lankupių (dešiniajame Minijos krante, prie Vilhelmo kanalo), aktyvus lietuvinkas, buvo išrinktas valsčiaus seniūnu, Klaipėdos seimelio nariu, prisidėjo prie Klaipėdos krašto šaulių sąjungos kūrimo. Mirė Vaidauguose.

Motina Katrynė Jakaitytė-Pėteraitienė (1893-1940), už tėvą jaunesnė 12 metų, buvo kilusi iš Kalvių kaimo (irgi prie Minijos, dab. Dovilų seniūnija). Mirė Alkos kaime.

Tėvai susituokė 1911 m. Priekulėje. Susilaukė devynių vaikų, iš kurių užaugo keturi: Ana, Vilius, Ieva ir Jonas.

Sesuo Ana 1936 m. ištekėjo už kaimynų sūnaus Kurto Graudušio iš Žardės ūkininkų šeimos. Brolis Jonas gyvenimą baigė 25 metų, 1945-aisiais.

Opapakis, omamakė

„Po vedybų tėvai žvalgėsi, kur nutūpti. Jų laimei atsirado bevaikiai tėvo ir motinos giminės Povilai, kurie jau pagyvenę ieškojo giminių perleisti ūkį Protnešiuose ir išeiti į išimtinę su pilnu išlaikymu, su darželiu, bitelėmis, stubele ir kiaušinius dedančiomis vištomis. Be to, opapakis dar galėjo ir toliau laiškus išnešioti, o išėjęs į pensiją, gavo dar ir pensiją. Tėvai taip pat patenkinti, įgiję ūkį su pastatais ir galvijais.

Kaip tėvai, taip ir Povilai ūkį buvo paveldėję iš bevaikių giminių Misiulių, atsikėlusių iš Lūžų kaimo, o šie vėl iš bevaikių Žardininkų. Žardininkas buvo dar ir Laistų, Lyliškių ir Protnešių seniūnas (apie 1850 m.), nors temokėjo savo pavardę pasirašyti. Senieji Laistų gyventojai pažinojo juos visus ir žinojo papasakoti, kad jie buvę geri žmonės ir priėmė surinkimą.“

Cūgai

Vilius buvo trečias kūdikis šeimoje, į pasaulį atėjęs po dviejų sesių – Anos ir Marijos (ji neišgyveno). Tuo metu pirmasis pasaulinis karas jau buvo įsisiūbavęs, tėvas pašauktas į vokiečių kariuomenę, „maskoliai pasienyje susitelkę veržimuisi į tėviškę„. Mamai ramstis ir padėjėjai buvo išimtininkai dėdė ir dėdienė Povilai, vadinti opapakiu ir omamake (arba papakiu ir mamake).

„Pačią gležnąją jaunystę formavo gimtiniai Protnešiai ir jų aplinka. Štai pašonėje didingai iškyla Landės kalnas, dar vadinamas Husarenbergiu, pasipuošęs pušimis ir ąžuolais, paslaptingas ir mielas, priglaudęs po savim daug senovės milžinų, kur Jono vakarą susirinkdavo kaimynai pagarbinti Saulę ugnimi, šokiais ir dainomis. Mielas jis ir mums, vaikams, galėdami nuo jo nusiristi vasarą ir šlaijikėmis nusileisti žiemą.

Tėvų laukai siekė vasarą vos srovenančią Smeltalę, kurioje rankomis gaudydavome vėžius ir žuvis, o karštą vasarą perėję per Povilo brastą nardėme Laistų pusėje esančioje „Velnio duobėje“ (Dyvelskaule). Pakeliui nukrypdavome į grantduobę, prieinančią prie tėvų laukų, paieškoti naujų paukščių lizdų <…>.

Pro tėvų laukus einantys cūgai (traukiniai) visada patraukdavo mano dėmesį ir mintis. Neįprastu greičiu atvažiuodamas traukinys iš Mickų pusės, prieš pasiekdamas Rimkų stotį, pritraukdavo stabdžius, kad ratai cypdami lakino kibirkštis į visas šalis. Tas ne tiktai man baisu, bet ir arklius pabaugindavo. Atsimenu, kartą, kaip arkliai pasibaidę, pasileido su gardiniu vežimu per laukus tiesiai į mane gulintį prie šieno kupetos. Laimei, Laimės deivės dėka, tik per kojas pervažiavo. Žemė buvo minkšta, kojų nesulaužė, bet kelnės buvo pilnos.“

Į mokslus

Vilius mokėsi Luizės gimnazijoje, po to Vytauto Didžiojo gimnazijoje, o ją baigęs (1935 m.) dvejus metus Vytauto Didžiojo universitete Kaune studijavo teologiją. Vėliau Anglijoje, Southamptono universitete, krimto anglistiką ir dar Švedijoje – švedų kalbą. Anglistikos ir germanistikos studijas tęsė Lietuvos universitetuose, čia ir liko dėstytojauti. Nuo 1942 m. dirbo Vilniaus pedagoginiame institute Germanistikos skyriaus vadovu.

Lietuva-Vokietija-Kanada

1941 m. Vilniuje V. Pėteraitis vedė Ariadną Miknevičiūtę. Po dvejų metų jiems gimė dukra Ina. 1943 m. naciams uždarius universitetą, įsidarbino geležinkelio valdyboje, o frontui artėjant, išvyko į Vokietiją. 1945-1949 m. mokytojavo Augsburgo lietuvių gimnazijoje, vėliau vadovavo Augsburgo-Hochfeldo emigrantų stovyklai. 1949 m. išvyko į Kanadą, Monrealį. 1950 m. čia gimė sūnus Juris.

Monrealyje V. Pėteraitis praleido visą likusį gyvenimą – beveik 60 metų. Iš pradžių kartu su lietuviais įkūrė eksploatavimo bendrovę „Dainava“, kuri padėjo tautiečiams statytis vasarnamius Lauryno kalnuose. Parengė keletą žodynų, padėjusių jiems integruotis į angliškai kalbančią visuomenę, įsitraukė į išeivių lietuvininkų visuomeninę veiklą. Didžiąją gyvenimo dalį skyrė Mažosios Lietuvos ir ypač jos vietovardžių istorijos tyrimams. Savo studijose užfiksavo Klaipėdos, Karaliaučiaus ir Galdapės kraštuose (Lenkija) daugiau nei keturis tūkstančius metų vartotus vietovavardžius bei vandenvardžius. („Mažosios Lietuvos vietovardžių susvetimėjimas XX amžiuje, 1970 m.; „Mažoji Lietuva ir Tvanksta prabaltų ir pralietuvių laikais, 1992 m.; Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai: jų kilmė ir reikšmė„, 1997 m.)

Kitas didžiulis V. Pėteraičio nuopelnas – jo suorganizuota Mažosios Lietuvos enciklopedijos leidyba. Į šį darbą jis įtraukė daug išeivijos ir mūsų krašto mokslininkų. Pirmajame enciklopedijos tome (2000 m.) yra 633 paties V. Pėteraičio parašyti straipsniai, antrajame – 338, trečiajame – 256. Enciklopedija skirta Karaliaučiaus ir Klaipėdos krašto istorijai bei kultūrai, jau prarastam lietuvininkų ir prūsų paveldui įamžinti.

Po 40 metų

Lietuvoje V. Pėteraitis apsilankė 1989 metais. „Tai buvo romantiška kelionė, nes vėl pamačiau visas savo mokyklas: pradžios, vokiečių (tuo metu, kai mokiausi, nebuvo lietuvių gimnazijos), Vytauto Didžiojo gimnaziją…“ 1993 m. interviu „Atgimimui“ kalbininkas sakė norintis „užsidėti kitus akinius“, kad nematytų permainų, nes labai skaudu. „Žinau, jog nieko nepadės nei pergyvenimai, nei pyktis dėl to, kas įvyko per 50 metų. Tokia istorija – nieko nebepakeisi. Bet dar galima daugiau dėmesio skirti senųjų gyventojų palikimui, jų kapinėms, seniesiems pastatams. Kad išliktų, kad nebūtų sunaikinta.“

Sukauptą vertingą archyvą mokslininkas 2001 m. perdavė Klaipėdos universitetui.

V. Pėteraitis mirė 2008 m. Monrealyje, eidamas 94-uosius metus.

Ariadnos premija

Po žmonos Ariadnos mirties 2004 m. V. Pėteraičio šeima jos atminimui pagerbti įsteigė premiją, skirtą žmonėms, kurie prisidėjo prie Mažosios Lietuvos kultūros paveldo apsaugos ir populiarinimo. Premija buvo skirta Vytautui Kalteniui, Nijolei Dzindziliauskienei, Daliai Kiseliūnaitei, Juliui Balčiauskui ir kitiems.

Trečioji generacija

1993 m. interviu laikraščiui „Atgimimas“ V. Pėteraitis pasakojo, kad jo vaikai ir anūkai pasirinko ekonomines studijas ir yra tolimi nuo aktyvios lietuvių išeivių visuomeninės veiklos. „Tiesa, anūkas Robertas dar šiek tiek supranta lietuvišką šneką, net dešimt dolerių lažybose laimėjo po to, kai išvardijo keliasdešimt lietuviškų žodžių. 1991 m. jis ketino atvykti į Lietuvą – padirbėti ekonomikos srityje, pramokti kalbos. Bet buvo blokada, ir jis išvyko į Londoną… Dabar jis Australijoje. Liūdna, bet po trečios generacijos lietuviai išeivijoje beveik išnyksta…“

Tėvų kapai

Naujų gyvenamųjų rajonų statyba pietinėje Klaipėdos dalyje nušlavė kaimus, kuriuose gyveno lietuvininkai, kuršiai, prūsai. Iš Vaidaugų, Laistų, Žardės, Bandužių ir kitų senųjų kaimų bei sodybų teliko gatvių pavadinimai.

1939 m. Bandužių kapinėse V. Pėteraitis pats nurašė pavardes nuo antkapių, užfiksuodamas, kad šiose apylinkėse gyveno daugiausiai lietuvininkų (Mažosios Lietuvos enciklopedija, 2000).

Netoli „Draugystės“ geležinkelio stoties, kur susitinka keliukai į Laistų kaimą (atkirstą bėgių) ir buvusią kuršių pilį (Žardės (Kuncų) piliakalnį), ant kalniuko, yra kapinaitės, menančios vikingų laikus. Vietovę tyrinėję mokslininkai čia sako radę I-XI amžių gyvenvietės pėdsakų. Manoma, kad kapinaitėse buvo laidojami kuršiai iš netoliese stovėjusios Žardės pilaitės.

Apie Žardės kapinaičių vertę ir būklę rašė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) mokslininkas dr. Arminas Štuopys publikacijoje „Žardės kaimo kapinių būklė nuo XX a. vidurio iki dabarties“.

Pasak dr. A. Štuopio, šiuo metu kapinaitėse išlikusios šešios kapavietės: keturi apardyti betono antkapiai, perlaužta marmuro stela ir nulaužto kryžiaus pamatas. Išlikę vos du antkapiniai įrašai, vienas iš jų liudija: „Mikas Pėteraitis 1881-1940“.

* Šaltiniai. Citatos iš Viliaus Pėteraičio užrašytų atsiminimų. V. Pėteraičio atsiminimų kopiją ir dalį nuotraukų pateikė Klaipėdos universiteto bibliotekos Mažosios Lietuvos archyvas.

wiki-de.genealogy.net

1 2 KATRYNĖ Jakaitytė iš Kalvių kaimo 1911 m. Priekulėje ištekėjo už 12 metų vyresnio Miko Pėteraičio, irgi nuo Minijos krantų, ir perėmė bevaikių giminaičių ūkį Protnešiuose. Susilaukė devynių kūdikių, trečias gimė Vilius. 3, 3a BROLIO Jono gyvenimas nutrūko 1945-aisiais, kai jam tebuvo 25 metai. Sesuo Ana, pirmagimė, pasaulį išvydusi 1912 m. Protnešiuose (dab. Rimkai), mirė 2009 m. Kanadoje. 4 PROTNEŠIAI. Vaidaugų pavadinimas tik nuo 1923 m. vartojamas ir perkeltas iš gretimo Šveplių kaimo dalies, pakeitus nuo 1896 m. penkioms sodyboms prikergtą vokišką Carlsberg pavadinimą. Stotis taip pat vokiškai vadinama Carlsberg, bet lietuviškai ji virto Rimkais. Senesnieji vietiniai gyventojai tenykštes sodybas vadino savo vardais: Protnešiai ir net Kuncai, Lyliškės, Didelioji bei Mažoji Žardė. ————————————————–

Mažosios Lietuvos archyvas

VARDAI

Tvanksta, kurios vietovardžių bei vandenvardžių kilmę bei reikšmę tyrinėjo V. Pėteraitis, – tai Rytprūsių dalis, kurią sudarė Semba ir Notanga bei šiaurinės Bartos ir Varmės dalys (dab. Kaliningrado srities vakarinė dalis).
Vardas kildinamas iš buvusios prūsų Karaliaučiaus miesto vietovės ir prie jos esančio istorijos šaltiniuose minimo tvenkinio pavadinimo. Jis vartotas Mažosios Lietuvos kaimyninėms, anksčiau prūsų giminių apgyventoms, sritims pavadinti kaip geriausiai tinkantis pažymėti prūsiškąją krašto praeitį.
————————

AR ŽINOTE, KAD…

Rimkai

Šiandieniniai Rimkai (kur gimė ir augo V. Pėteraitis), esantys už 7 km į pietryčius nuo Klaipėdos, vokiečių buvo vadinami Karlsbergu (Carlsberg).
Du dvarai šioje teritorijoje susiformavo XVIII-XIX a. sandūroje: Karlsbergo dvaras (nuo 1848 m. kulmiškasis) atsirado Kuncų valdoje ir buvo pavadintas tuometinio Kuncų savininko Mišeikių valdytojo Jono Jurgio Šulcės (Johann Georg Schultz) sūnaus Jono Tobieso Karlo (Johnn Tobies Carl) garbei.
Antrasis dvaras išaugo iš XIX a. pradžioje minimo vasarnamio (Lusthaus) ir vėliau buvo vadinamas Mažosios Žardės dvaru (arba Bachmanischken).
1871 m. pirmasis Karsbergo dvara turėjo keturis gyvenamuosius namus ir 55 gyventojus, o antrasis – tris namus ir 14 gyventojų. Abi dvaro teritorijas vieną nuo kitos atskyrė 1874-1875 metais atitiestas geležinkelis ir įkurta geležinkelio stotis.
1896 m. Karlsbergo geležinkelio stotis, dvarų teritorijos (kurioms tarpukariu priskirtas Vaidaugų pavadinimas) bei Kuncai buvo sujungti į vieną Klaipėdos apskrities Budelkiemio valsčiaus kaimo bendruomenę Karlsberg.
1905 m. jungtinis Karlsbergo kaimas turėjo 19 gyvenamųjų namų ir 198 gyventojus, iš kurių 67 buvo lietuviai (10 katalikų).
1939 m. prie Karlsbergo prijungta Žardė bei Cenkūnė, suformuotas atskiras Klaipėdos apskrities Karlsbergo valsčius.

Vasilijus Safronovas, Mažosios Lietuvos enciklopedija ——————

Tokia istorija – nieko nebepakeisi. Bet dar galima daugiau dėmesio skirti senųjų gyventojų palikimui, jų kapinėms, seniesiems pastatams. Kad išliktų, kad nebūtų sunaikinta. ———————- Žinote, kodėl einu į kopas? Kopų niekad nepakeisi – jos liks. Jos gali judėti, net gal ką nors palaidoti po savo smėliu. Bet jos kopos, lieka.

http://www.ve.lt/naujienos/klaipeda1/klaipedos-istorija/ten-kur-smeltale-viliui-peteraiciui-atminti-1501081/

Mažoji Lietuva ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra