Telšių žemės sūnus

Autorius: Data: 2013-04-02, 10:58 Spausdinti

Telšių žemės sūnus

Jovita NIŪNIAVAITĖ–LESIENĖ, Antanas LESYS, Vilnius

Straipsnis skirtas 130–sioms Felikso Milevičiaus gimimo metinėms

Žurnale ,,Žemaičių žemė“ (2001 m., nr. 2) išvardinti iškilūs žmonės, gimę ir gyvenę Telšiuose bei Telšių rajone, deja, Feliksas Milevičius čia nepaminėtas. Keista, kad leidinyje minimas Justas Paleckis pristatomas kaip ,,poetas, publicistas, vertėjas, visuomenės ir politikos veikėjas…“, bet nepaminėta, kad nuo jo, o taip pat ir nuo kitų sovietinių pareigūnų priklausė F. Milevičiaus likimas. Internetiniame Vilkpedijos puslapyje rašoma, kad J. Paleckis buvo: „Lietuvos žurnalistas ir politikas, laikinasis okupuotos Lietuvos prezidentas, aktyviai prisidėjęs įvedant tarybinę santvarką Lietuvoje. <…> SSRS pasiuntinybė Lietuvoje J. Paleckį vadino patikimu, išbandytu ir patikrintu informatoriumi…<…>. 1940 m. liepą oficialiai įstojo į komunistų partiją. 1940 m. liepos 16 d. kartu su Mečislovu Gedvilu sankcionavo ministro pirmininko Antano Merkio bei užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio bei jų šeimų ištrėmimą. <…>.1940 – 1967 m. buvo LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininku“.

Laimutės Valatkienės straipsnyje ,,Žiupsnelis iš Felikso Milevičiaus gyvenimo“ rašoma: ,,Feliksas Milevičiusvienas didžiausių 20 a. pradžios kultūrinio judėjimo Telšiuose entuziastų. Jo veikla paliko žymius pėdsakus miesto visuomenės kultūros vystymosi istorijoje. Feliksas Milevičius to meto visuomenėje tapo ryškus ne kokio nors atsitiktinumo ar aplinkybių dėka, bet kaip pilnai susiformavusi, turinti šviesių idealų ir entuziazmo, stipri asmenybė. Amžininkus jis stebino savo vidine harmonija, dora, gerumu, mokėjimu suderinti savyje žmogiškas ir dvasines vertybes. Jis ir tarnautojas, valdininkas, amatininkas ir prekybininkas. Bet jame visų viršiausias – šviesaus idealo tikslas – skleisti kultūrą, uždegti ir kitus išmokyti pamilti knygą, dainą, meną. F. Milevičiui reikia, kad jo gimtojo miesto visuomenė būtų kultūringa ir šviesi. Kultūrinio judėjimo atgaivinimas ir būtų ta priemonė, – manė jis, galinti pabudinti carizmo, o vėliau ir karo metų vokiečių okupacijos prislėgtą, apsnūdusį miestą. Kaip visuomenės veikėjas ir organizatorius F. Milevičius pasireiškia gana anksti, jau 1907 m. Būti tokiu jam padeda proto gilumas, kilnumas, tolerancija, subtilus jumoro jausmas, šviesus optimizmas, mokėjimas bendrauti ir supratimas tiek didelio, tiek mažo žmogaus. Toks jis buvo per visą savo gyvenimą. Jo turiningas gyvenimas ir visuomeninė veikla yra giliai įprasminti, ir tai neturėtų būti pamiršta rašant mūsų miesto istoriją. Šis žmogus savo darbais, veikla ir asmeniniu pavyzdžiu užsitarnavo ne tik gilią daugumos pagarbą ir pasitikėjimą, bet ir visuotiną pripažinimą. Todėl Felikso Milevičiaus vardas neturi likti užmirštas, kaip esmėje šiandien ir yra“ (Žemaičių praeitis, t. 8, Vilnius, 1998 m.).

Kultūrinį – liaudies švietimo darbą F. Milevičius dirbo daugiau kaip 40 metų. Buvo draudžiamų lietuviškų knygų platintojas (knygnešys), kraštotyrininkas, pats rašinėjo lietuviškai spaudai. Jo asmeniniame archyve yra daug rašytinės medžiagos iš Telšių miesto istorijos, išlikusios paties darytos foto nuotraukos, atvirutės…

Tėvai ir mokslas

F. Milevičius gimė 1883 m. gegužės 23 d. Telšiuose. Jo tėvai Antanas ir Teodora (1849–1918) Milevičiai buvo amatininkai – stalius ir siuvėja. Felikso vaikystė ir jaunystė praėjo dideliame skurde.

,,Mokinausi skaityti slaptai pas moterėlę, kaip tuo laiku visi lenkiškai, nors namuose tėvai šnekėjo lietuviškai – lenkiškai. Kadangi tėvas vedė neblaivą gyvenimą, todėl manęs neleido nei dienai į mokyklą. Pramokau kiek rašyti iš savo amžiaus draugų. Vaikystė mano prabėgo Masčio ežero krantais, meškeriojant ir miškuose grybaujant. <…>. Pamenu, kaip caro žandarai už rastas pas mano tėvą maldaknygėlę ir Kalendorių išvarė jį piesti, surištą, iš Telšių į Sedą, kur žandarų tardytojas ištardęs tėvą, paleido jį, kad ir ,,nusikaltusį“. Tokiu būdu mano gimtinėje buvo ištautinami žemaičiai, kurių dauguma tada ištautėjo. Užklausus telšiečio – kokios esi tautybės, jis nežinodavo kaip atsakyti. Patraukęs pečiais atrėždavo – esu ,,tuteišys“. 1899 metais panorėjau kokio nors amato mokintis, bet tam nebuvo lėšų. Man patiko knygrišystės amatas, bet nebuvo kaip: meistras prašė už metų mokslą 20 rublių, o jų nebuvo kur gauti, nes tėvas buvo seniai miręs, o motina liguista.Vienok, kad dar sirgdama nuvedė mane (aut. past. – šešiolikmetį) į Plungės miestą, patarė kreiptis į a. a. kunigaikštį Mykolą Oginskį, prašant jo paramos. Aš kreipiausi į a. a. kunigaikštį Mykolą Oginskį, prašydamas jo pagalbos mano mokslui. Kunigaikštis pasigailo manęs, pažadėjo už mano mokslą sumokėti meistrui reikiamą mokestį, atsiuntė į Telšius savo įgaliotinį, kuris surašęs su knygrišiu Mackevičiu (kurio sūnus Vytautas yra garsus tapytojas) sutartį, ir sumokėjęs 20 rublių išvyko, o aš stojau uoliai vienus metus mokintis su savo maistu. Sergant plaučių liga, kunigaikštis kelis kartus, man prašant, siuntinėjo paštu po 10 rublių vaistams. 1900 m. baigęs sėkmingai mokslą primityviaisiais įrankiais pradėjau savarankiškai gyventi ir dirbti“ (iš publicisto, mokytojo – lituanisto, Žemaitijos kraštotyrininko Juozo Normanto archyvo [toliau – JNA], F. Milevičiaus atsiminimai [toliau – FMA]).

Darbas knygrišykloje ir visuomeninė veikla

Dirbdamas knygrišiu F. Milevičius pasižymėjo kaip geras savo srities meistras. Pirmiausia į odos aptaisus įrištą maldaknygę, kaip didelio dėkingumo ženklą, nunešė ir padovanojo savo geradariui kunigaikščiui M. Oginskiui. Feliksui šis darbas buvo labai prie širdies, jis džiaugėsi, galėdamas dirbti su knygomis. Gavęs įrišti knygą, pirmiausia ją perskaitydavo. Radęs laisvo laiko F. Milevičius savarankiškai mokėsi, daug skaitė, išmoko lenkų ir rusų kalbas. Nuo 1905 m. F. Milevičius gavo valdinę tarnybą, dirbo Teismo archyvinių bylų tvarkytoju, vėliau dėstė Telšių mokytojų seminarijoje knygrišybą, o po to dirbo Šv. Kazimiero draugijos knygyno Telšių skyriaus vedėju. Susitaupęs lėšų, jis išsimokėtinai pirko nedidelį medinį namelį Didžiojoje (dabar Respublikos) gatvėje, pačiame miesto centre. Kaip visuomenininkas F. Milevičius platino caro valdžios draudžiamą lietuvių spaudą, o nuo 1907 m. pradėjo dalyvauti lietuvių vakaruose kaip aktorius, dainininkas, muzikantas, o vėliau ir režisierius.

1916 m. (vokiečių okupacijos metais) kelių pasilikusių inteligentų pastangomis F. Milevičius įsteigė Telšių scenos mėgėjų „Kanklių“ draugiją, lietuvišką skrajojantį knygynėlį, privatų knygyną, organizavo Telšiuose pirmąjį lietuviškų spektaklių viešą renginį, pirmą lietuvišką choro koncertą.

1919 m. plačiajai visuomenei pritariant ir pirmojo Telšių karo komendanto paragintas F. Milevičius įsteigė Telšių šaulių būrį, kuriam ilgesnį laiką ir vadovavo.

1920 m. F. Milevičius dirbo Lietuvos Gynimo komiteto pirmininko pavaduotoju, organizavo aukų rinkimą. Vėliau jas sutvarkius jis per Kalėdas komiteto buvo pasiųstas į Ukmergę, kur Širvintų kautynių dalyviams įteikė kalėdines dovanas.

Vaduojant Klaipėdą rėmė sukilėlius, už ką buvo apdovanotas ,,Klaipėdos vadavimo ženklu‘‘.

1927–1935 m. buvo Telšių miesto burmistru.

1944–1948 m. dirbo aktoriumi Žemaičių teatre.

Apie 20 metų F. Milevičius dirbo labdaringose organizacijose: Šv. Kazimiero, Žmogaus globos, Draugijos Užsienio lietuviams remti ir kt. Lėšomis ir knygomis rėmė vienuolių seselių išlaikomą vaikų darželį, į Telšių kalėjimą du kartus per savaitę nunešdavo spaudos, knygų. F. Milevičius aktyviai dalyvavo Telšių miesto savanorių Ugniagesių Draugijoje (nuo 1900 m.), pradedant eiliniu iki vadovaujamųjų pareigų.

,,Per 29 metus buvau Telšių miesto savanorių ugniagesių draugijos hidroforo komandos viršininku. Esu apdovanotas už ilgametį darbą 25 metų ženklu medaliu ir garbės raštais“ (JNA; FMA.).

Prie miesto savivaldybės burmistras F. Milevičius įsteigė labdaringą draugiją ,,Neturtingųjų Patronatą“ su 12 miesto rajonų Tarybų nariais. Šelpė be išimties visus, nežiūrėdamas nei tautybės, nei tikybos skirtumo. Draugijai pirmininkavo 3 metus.

Šeimyninis gyvenimas

Motinos sveikatai kas metai mažėjant, vedžiau 1907 m. žmoną, su kuria nebuvau laimingas, vienok jos nepalikau, išgyvenome 38 metus kartu. 62 metų amžiaus buvo <…> nepajėgi bet kuriam reguliariam darbui, taip pat negalėjo tvarkingai atlikti namų ruošos darbus. 1945 m. ji mirė. Po 3 – jų metų vedžiau antrą kartą, bet dar nelaimingiau, nes po 10 mėnesių žmona slaptai mane apleido. Dabar užauginęs sūnų, leidau į Klaipėdos Muzikos mokyklą, kurią baigęs vedė žmoną, dirba chorvedžiu, su 600 rub. mėn. alga, iš kurios vos gali egzistuoti…“ (JNA; FMA).

Pirmą kartą F. Milevičius vedė Eleną Folinaitę, gimusią 1887 m. Pirmasis Felikso ir Elenos Milevičių vaikas buvo mylimas sūnelis Felelis (Feliksas), gimęs 1928 m. Deja, 1934 m. kovo 27 d. jis mirė. Antrasis sūnus buvo Petras (1930-1993) – chorvedys, kompozitorius. Antroji F. Milevičiaus žmona buvo vardu Eugenija. Šeimyninis gyvenimas nestabdė F. Milevičiaus veiklos, priešingai, žmona ir jo svainė Vlada Folinaitė – visuomenei gerai žinoma literatė, buvo pirmosios jo pagalbininkės kultūrinės veiklos baruose.

Pirmasis lietuviškų spektaklių vakaras Telšiuose

Dabartinio veikiančio Telšių Žemaitės teatro ištakos – XX a. pradžioje. 1907 m. rugpjūčio 2 dieną per Parcinkulės atlaidus, Kijeve mediciną studijavęs ir dramos teatro studijas lankęs studentas Povilas Vaseris, sugrįžęs atostogoms į Žemaitiją, Telšiuose pakvietė gyventojus į Masčio ežero pakrantėse stovėjusias tuščias rusų kariuomenės kareivines (Plungės gatvėje), kuriose surengė pirmąjį lietuviškų spektaklių vakarą.

Telšių scenos mylėtojai visuomenei parodė du veikalus: M. Palionio I veiksmo komediją „Žilė galvon – velnias uodegon“ bei Žemaitės ir Bitės „Velnias spąstuose“.

Ne visi norintieji tilpo kareivinėse, tad kai kuriems žiūrovams spektaklį teko stebėti nuo Masčio ežero kranto.

1907 m. rugsėjo mėnesį ,,Vilniaus žinių‘‘ Nr. 161 M. Veitas rašė: „Kokiais tai stebuklais pabudo mūsų miestelis iš ilgo miego. Įrengtas pirmas nuo pasaulio įsikūrimo lietuvių vakaras Telšiuose, kuris puikiai pasisekė. Rodė ,,Velnias spąstuose‘‘ ir ,,Žilė galvon – velnias uodegon‘‘. Tuščia kareivių kazerma, kuri tam kartui į teatrą pavirto, buvo pilnutėlė svečių: lietuvių, telšiškių lenkų, rusų valdininkų ir žydų‘‘.

Šio pirmojo lietuviško renginio Telšiuose iniciatorius ir organizatorius, Telšių kultūrinio gyvenimo įkvėpėjas – 24-erių metų burmistras F. Milevičius. Pastarasis norėjo parodyti žemaičiams teatralizuotas gamtadievystės apeigas, liaudišku sąmoju ir buitine kaimo magija alsuojantį nuotaikingą vaidinimą, atspindintį to laiko kaimo ir miestelio gyvenimo aktualijas. P. Vaseris, prieš viešąjį renginį, susikvietęs norinčius vaidinti telšiškius, repetuodavo vakarais nuošalioje kaimo sodyboje. Tačiau norint viešai vaidinti, reikėjo gauti valdžios leidimą. Padėjo kubilas samanės, statinaitė raugintų agurkų ir keptas paršelis – prieš tokį svarų argumentą buvo sunku atsispirti bet kuriam valdininkui. Leidimas vaidinti buvo gautas. Pirmųjų spektaklių aktoriai: Povilas Vaseris, Viktoras Kryževičius, Stasys Vaicekauskas, provizorius Vladas Milaševičius, matininkas Jonas Raupis, Antanina Nekrašaitė, mokytoja Charlampavičienė, Elena Milevičienė, Feliksas Milevičius, Bronė Barcevičienė. Renginio pasisekimas buvo didelis. Artistai puikiai vaidino publikos perpildytoje salėje.

Minėtas spektaklis išvarė didelę kultūros dirvoje vagą. Tai buvo pirmas Telšiuose nuo scenos tartas galingas lietuviškas žodis, nes nuo tos dienos telšiečiuose įvyko persilaužimas nebevartoti svetimos kalbos, bet pamilti savo bočių gražiąją kalbą“ (JNA; FMA).

Reikšmingas buvo lietuviškas renginys dar ir tuo, kad tai buvo pati pradžia to kultūrinio sąjūdžio, kuris vėliau išaugo ir subūrė Telšių scenos ir dailės mėgėjų draugiją ,,Kanklės‘‘. Telšiuose vykstant pirmam viešam lietuviškam vakarui, kilo idėja suorganizuoti lietuvišką chorą.

P. Vaseris vaidyboje nusimanė puikiai, nes buvo lankęs dramos studijas. Vėliau aš, iš Vaserio pramokęs scenos technikos ir vaidybos, rengdavau nesuskaitomą skaičių spektaklių – nuo 1907 m. iki 1935 m.“ (JNA; FMA).

2007 m. rugpjūčio 3 d. telšiškiai savo mieste iškilmingai atidengė paminklą viešo spektaklio pirmtakams.

Pirmas lietuviškas choro koncertas

Po metų, t. y. 1908 m. rugpjūčio 2 d., telšiškiai vėl skubėjo į panašų renginį, tik šį kartą į ugniagesių stoginę. Telšių gaisrinės patalpose buvo surengtas pirmas lietuviško choro koncertas. Vėliau buvo rodoma lietuviška Žemaitės komedija „Trys mylimos“. Antrojo lietuviško renginio (kaip ir pirmojo) Telšiuose iniciatoriumi vėl buvo F. Milevičius. Neturėdamas turto cenzo jis negalėjo iš valdžios gauti leidimo pramogoms ruošti. Vienok, buvo rasta išeitis, nes F. Milevičius įkalbėjo autoritetingą žemvaldį Viktorą Kryževičių iš Gaudikaičių kaimo suorganizuoti chorą. Pastarasis su entuziazmu ėmėsi darbo. Jis gavo leidimą, surado chorvedį Juozą Končių, sukvietė apie 35 dainininkus. Per mėnesį laiko chorvedys išmokino choristus giesmių ir dainų.

Koncerto metu choras sugiedojo ,,Tautišką giesmę“ ir ,,Švenčių giesmę“ bei dainas: ,,Lietuviais esame mes gimę“, ,,Lietuva brangi, mano tėvyne“, ,,Kur bėga Šešupė“, ,,Eina garsas nuo rubežiau“, ,,Miškas ūžia“, ,,Ant kalno karklai siūbavo“, „Sunku gyventi“, „Keleivio daina“. Antras vakaras buvo didelė tautinė meno šventė!. Visiems svečiams dainos ir vaidinimas smarkiai patiko, o viena svetimšalė balsiai pareiškė: „Smotrite, kak litovcy chorošo pajut!“ („žiūrėkite, kaip lietuviai gerai dainuoja“). <…>. Šis koncertas labai paveikė telšiškių mąstyseną. Jie suvokė, kad yra ne „tuteišy“, o garbingos tautos ainiai – lietuviai ir žemaičiai! Po šventės ne kartą girdėjau Masčio ežero bangomis plaukiančius laiveliais dainuojantį koncerto dainas jaunimą‘‘ (JNA; FMA).

Telšių scenos ir dailės mėgėjų draugija „Kanklės“

Lietuviški vakarai telšiškius paskatino įkurti „Kanklių“ draugiją, kurios veikla oficialiai įteisinta 1916 m.

Kanklių“ draugijos pagrindai buvo klojami jau nuo 1907 m. Dramos sekcijos nariai repetuodavo telšiškio Mikalausko name (Kauno g.). Yra žinoma, kad didelio visuomenės dėmesio sulaukė 1910 m. šios sekcijos narių parodytas spektaklis „Svieto lygintojas Blinda“ (režisierius F. Milevičius).

,,1916 met. gegužės mėn. 30 dn. sugužėjusiems pas mane būriui svečių, kad paminėjus mano vardadienį, vaišių metu perskaičiau mano paruoštą projektą įkurti Telšių mieste liet. Dramos ratelį, kuriam ir pavadinimą daviau „Telšių scenos ir dailės mėgėjų d-ja Kanklės“. Pasiūlymas noriai buvo priimtas ir čia pat išsirinkome valdybą: pirmininkas Feliksas Milevičius, sekretorė Ona Eirošiūtė, kasininkė Elena Maliauskaitė. Į valdybą kandidatais buvo muzikas Vl. Baltrimas ir Fel. Misevičius. Iš viso įstojo nariais per 50 asm. Be skirtumo tautybės ir tikybos“ (JNA; FMA).

Tuo metu pradėta mąstyti ir apie tai, kad teatrui reikalingos atskiros patalpos. Telšiuose buvo sudarytas Žemaitės teatro rūmų statymo komitetas, F. Milevičius pradėjo rinkti teatro statybai skirtus pinigus. Žemaičiai aukojo noriai. Deja, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, rūmų statybai surinktos lėšos neteko savo vertės ir žlugo viltis greitai tuos teatro rūmus Telšiuose pastatyti.

,,Anais atgimimo laikais Telšių mieste, be kino „Džiugas“ salės, nebuvo tinkamų teatro reikalams rūmų. Taigi, 1920 metais, aš kaip aktorius nuo 1907 metų, gyvai atjaučiau tą stoką. Todėl mano sumanymu buvo įkurta draugija „Žemaičių Teatro Telšių miesto Rūmų statymo komitetas“. Išrinkti buvo: pirmininku Dr. J. Mikulskis, padėjėju F. Milevičius, garbės pirmininku rašytojas Vydūnas, sekretorium Aleksandras Tornau, kasininkas Oskaras Goeldneris. Revizijos komisija: žydų gimnazijos direktorius Golcbergas ir Mokytojų seminarijos direktorius Juozapas Gedminas. Buvo pradėta tajai statybai lėšas rinkti Lietuvoje ir JAV, bet dėl pirmininko neveiklumo tam darbui, nes jis buvo labai įsitraukęs į Steigiamojo seimo rinkimus, sumanymas žlugo <…> surinktos 500 litų likvidacinis komitetas pervedė „Kanklių“ draugijai, o teatro rūmus statyt teko laimė Telšių vyskupijos kurijai“ (JNA; FMA).

F. Milevičius ,,Kanklių‘‘ draugijai vadovavo iki 1924m. Jis sudarė ir kruopščiai apgalvotus draugijos įstatus, kuriuose pabrėžiama, kad ši draugija ne politinė, propaguos tik scenos meną, dainą, muziką, švietimo ir kultūros reikalus.

Šiomis priemonėmis draugija stengėsi kelti ir stiprinti tautiškąjį susipratimą ir tuo pačiu pastoti kelią beįsigalinčiai vokiečių kultūros įtakai. Į draugiją spietėsi visi lietuviai inteligentai, kuriems rūpėjo tautiškasis menas ir tautiškoji kultūra. Iš pradžių Kanklių“ draugija veikė slaptai, savo veiklą maskavo įvairiais būdais. Vakarus ruošė labdarybės tikslais (vokiečiai nelabai tesipriešino, nes pelnas jiems tekdavo). Kanklių‘‘ draugijos choras buvo laikomas bažnytiniu, nes tik choro repeticijų priedangoj galima buvo šį tą nuveikti.

Padirbėję slaptai po bažnytinio choro priedanga, vėliau, 1917 met. paprašėme vokiečių įregistruoti kaip atskirą viešą organizaciją „Kanklės“, vienok jie neskubėjo registruoti, pagaliau išsidangino vokiečiai visai“ (JNA; FMA).

Tik baigiantis vokiečių okupacijai, t. y. 1918 m., ,,Kanklių‘‘ draugija legalizavosi. Tuo metu buvo suruoštos pirmosios viešos gegužinės su vaidinimais, dainomis ir tautiškais žaidimais.

,,Kai susitvėrė vietinė valdžia, kuri ir legalizavo d-ją ,,Kanklės‘‘, „Kanklių“ draugijoje veikė šios sekcijos: dramos, choro, sporto, stygų orkestro. Nariai nemokamai galėjo mokintis muzikos pianinu, smuiku ir gitara“ (JNA; FMA).

Pats F. Milevičius gerai grojo gitara ir pianinu, scenoje dainuodavo tenoro ir boso partijas. Į ,,Kanklių’’ draugiją susibūrę scenos mylėtojai gana aktyviai veikė apie du dešimtmečius. Per 20 metų draugija pastatė daugiau kaip 400 spektaklių, kurie sulaukdavo didelio visuomenės palaikymo. Palaipsniui buvo ugdomas ir pats žiūrovas. ,,Kanklių‘‘ draugijos choras dalyvavo 1924 m. Pavasarininkų Dainų šventėje Šiauliuose liepos 5–6 d. ir Kauno Dainų šventėje rūgpjūčio 23 –2 4 d. Draugija turėjo 12-os instrumentų mišrų styginį orkestrą. “Kanklės” patalpas turėjo Kalno gatvėje, dideliame mediniame name, išnuomotame bute. F. Milevičius paskolino salei visą inventorių: stalus, sofą, kėdes, paveikslus. Draugijos salė buvo vienintelė Telšiuose vieta, kur žmonės galėjo susirinkti, pabendrauti, padainuoti, t. y. maloniai ir kultūringai, blaiviai praleisti laisvalaikį. Čia buvo galima gauti paskaityti knygų, perskaityti tuo tikslu ,,Kanklių“ draugijos užsakytą periodinę spaudą. F. Milevičiaus iniciatyva buvo įsteigta viešoji biblioteka – skaitykla, dabartinės rajoninės bibliotekos pirmtakas, kurioje buvo visi Lietuvos laikraščiai. 1917 m. ,,Kanklių‘‘ draugijos visuotinis narių susirinkimas pakėlė F. Milevičių į garbės narius, o 1926 m. jam suteiktas Garbės Pirmininko titulas. Nuo 1907 m. iki 1935 m. jis dirbo dramos sekcijoje kaip scenos mėgėjas, aktorius, be jokio honoraro: „padengdamas ,,Kanklių‘‘ d-jos biudžetinius deficitus, kurių pasitaikindavo tankiai ir stambiomis sumomis‘‘. <…> Kai Milevičius nubėdnėjo ir nebegalėjo toliau savo numylėto kūdikio finansiniai šelpti, d–ja „Kanklės“ 1935 met. likvidavosi. Tiesa, anų laikų 1932–1933 m. Švietimo Ministerija buvo pradėjusi šelpti „Kanklių“ d- ją po 2000 lit. per metus, vienok ta pašalpa jau buvo pavėluota‘‘(JNA; FMA).

Draugijos veiklai nutrūkus scenos mylėtojai neišsisklaidė. 1940 m. buvo pradėta formuoti profesionalaus Žemaičių teatro grupė. Laikas buvo permainingas. Dokumentų, kurie mums padėtų atsakyti į klausimą, kas konkrečiai buvo šio teatro įkūrėjas, kokiais metais ir kokį mėnesį teatras buvo oficialiai įkurtas, kol kas nerandama. Istoriją galime atkurti tik iš prisiminimų, užuominų spaudoje.

F. Milevičiaus ,,skrajojantis knygynėlis‘‘ ir knygynas

Įsikūrus ,,Kanklių‘‘ draugijai (1916 m.) didelis rūpestis kilo – iš kur gauti knygų. Jau 1910 m. F. Milevičiaus iniciatyva Telšiuose buvo įkurtas „skrajojantis knygynėlis“.

1910 met. paraginau kelioliką lietuvių inteligentų prisidėti prie įsteigimo lietuvišką skrajojantį knygynėlį. Sumanymas buvo noriai priimtas. Nutarta, kad kuopelės dalyviai sudės po kiek nors, bet ne mažiau po 3 rublius. Už turimus pinigus iš Šlapelienės knygyno Vilniuje išrašyta apie 100 liet. knygų, kurias (neapmokamai) buvo įrištos, ir kiekvieno dalyvio knygos surištos į atskirą pundelį mano buvo dalinamos tarp kuopelės dalyvių. Šitas darbas buvo tęsiamas per 6 metus‘‘ (JNA; FMA).

,,Skrajojantis knygynėlis‘‘ vėliau išaugo iki „Kanklių“ draugijos bibliotekėlės, turinčios per 2000 knygų. Visi jos rūpesčiai – knygų kaupimas, išdavimas, tvarkymas ir suplyšusių taisymas gulė ant paties iniciatoriaus – Felikso Milevičiaus pečių. Dirbo jis veltui, be jokio atlyginimo, savo lėšomis. Telšių Didžiojoje gatvėje išsimokėtinai nusipirkęs namą, pažymėtą 15 numeriu, F. Milevičius įkūrė privatų knygyną. Kaip ir dabar, anuomet ši gatvė buvo viena pagrindinių miesto gatvių, tad F. Milevičius knygynui pasirinko strategiškai puikią vietą. Knygyno du didžiuliai vitrininiai langai buvo į gatvės pusę. Iš tolo buvo matoma patraukli reklama – „F. Milevičiaus knygynas“. Tame pačiame pastate, kuriame veikė knygynas, gyveno ir jis su šeima.

1924 m. prie mano dirbtuvės, skolon, užpirkęs prekes, įkūriau knygyną, kuris veikė iki 1941 metų“ (JNA; FMA).

Knygotyrininkė Genovaitė Raguotienė nurodo, kad F. Milevičiaus knygynas galėjo būti įkurtas iki 1918 metų, nes „Telšių žinios“ (1924 m., nr.7) reklamavo naujai atidarytą F. Milevičiaus knygyną.

Knygyne buvo daug brangių, senų, retai gaunamų įvairiomis (lietuvių, lenkų, vokiečių, rusų) kalbomis knygų. Čia buvo parduodamas popierius, paveikslai, atvirutės, rašomoji medžiaga. Prie knygyno veikė knygų rišykla ir rėmų dirbtuvė. F. Milevičiaus knygynu naudojosi ne tik vietiniai gyventojai, bet ir visa Telšių apskritis. Iš savo knygyno F. Milevičius didelio pelno neturėjo. Būdamas jautrios, geros širdies, dažnai veltui vaikams ar neišgalintiems apsimokėti tvarkydavo jų knygas, duodavo jiems ne tik kitų knygų, bet ir rašymo reikmenų.

L. Valatkienės minėtame straipsnyje toliau skaitome: ,,Jau pokario metais vienai gerai F. Milevičiaus pažįstamai bičiulei prireikė pažymos karvei pjauti. Milevičius pasisiūlė jį gauti, nes veterinarinėje tarnyboje turėjo gerą pažįstamą veterinarą. Nuėjęs jo tuo kart nerado, bet buvo kitas, jaunas žmogus, kuris šią pažymą tuoj ir išrašė. Milevičius labai nustebo ir klausia: ,,Kaip tat yra, kad atėjau ir tu tuoj, be jokių didelių kalbų tą raštelį man davei?“ Anas nusišypsojo ir pasakė: ,,Ir kaip, Milevičiau, aš tau neduosiu, jei iš tavo knygų išmokau rašyti. Motina mano tada buvo biedna, aš neturėjau knygų. Kartą ji sugalvojo nueiti prie Milevičiaus ir papasakoti savo bėdas. Tu liepei atsivesti mokinį. Kai atėjome, pridėjai knygų ir sąsiuvinių už 20 litų. Padėjai dar prieš mane ir plunksnų dėžutę, liepei rinktis. Imu prastesnes, o tu pastūmei geresnių ir sakei: ,,Gražiau rašysi“. Motina už knygas norėjo jums darbu atsiteisti, bet tu jos darbams nepakvietei“.

Visada buvo jautrus ir supratingas. Apie ,,Kanklių“ draugijos rengiamus visuomenei vaidinimus jis kalbėdavo: ,,Tai mano šventovė“. Labai norėjo ir siekė jaunimą pritraukti prie kultūros. Kartą, kai vyko vaidinimas, jis pamatė apie salę vaikštant jaunimo būrelius. Paklausė, ko jie neina vidun, o šie atsakę, kad neturi pinigų bilietams, eiti tai labai norėtų. Tada F. Milevičius iš knygyno kasos išnešė 50 litų ir padalino sakydamas: ,,Eikite į teatrą“. O vėliau pasirūpino, kad tokie į teatrą būtų leidžiami veltui“.

Telšių miesto burmistras

1925 m. F. Milevičius dideliu visuomenės pritarimu buvo išrinktas Telšių miesto burmistru ir tose pareigose perrinktas dar dvi kadencijas. Dar vieną kadenciją išbuvo burmistro padėjėju. Jo burmistravimo laikotarpiu nutiestas geležinkelis Telšiai – Kretinga, pastatyta geležinkelio stotis, atidaryta amatų mokykla (vėliau Telšių aukštesnioji taikomosios dailės mokykla). Kitu savo kūdikiu jis vadino Telšių elektrinę netoli Masčio ežero. Pats prižiūrėjo jos statybą, rūpinosi gauti iš Anglijos patentuotus vidaus įrengimus. 1944 m. rugpjūčio mėn. vokiečiai atsitraukdami elektrinę susprogdino. 1933 m. Lietuvos verslininkų draugijos vardu, akciniais pagrindais, Telšių miesto gyventojų sveikatingumui kelti už 6 km nuo Telšių įkūrė vasarnamį (kurhauzą) prie Germanto ežero. Jame buvo 12 kambarių, balkonas į ežerą ir erdvi šokių salė.

Pritrūkus lėšų vidaus inventoriui įgyti, aš savo vardu pasiskolinęs iš banko 6,500 litų užbaigiau statybą ir įrengimus, 12 kambarių. Verslininkų draugija neišgalėjo grąžinti man paskolos, dėlei to, priverstas buvau dalimis bankui grąžinti skolą, apie porą tūkstančių rublių buvau priverstas, pagal vekselius grąžinti tarybiniais laikais Šiaulių komunal. bankui. Minimas vasarnamis nugriautas „prakurui‘‘ 1945 m. žiemą‘‘ (JNA; FMA).

Amžininkų teigimu, F. Milevičiaus darbo burmistru laikotarpiu, Telšiai iš tiesų buvę gero šeimininko rankose.

,,Burmistraudamas per 9 met. vietoje praturtėti – nubednėjau, nes nebuvau neturtingiems abejingas, savivaldybėje išsisėmus pašalpų lėšoms, aš tankiai, savais ištekliais remdavau neturtinguosius“ (JNA; FMA).

Žemaičių teatro aktorius

1940-1949 m. Telšiuose veikė profesionalus Žemaičių dramos teatras, kuriame F. Milevičius su pertraukomis vaidindavo (1942–1948 m. m.).

1944 m. dar grįžau į scenos darbą, iki 1948 metų dirbau ,,Žemaičių teatre“ aktoriumi. Vaidinau: „Gyvenimas citadelėje“, ,,Atžalynas“ ir kt. Kaipo IV kategorijos aktorius, važinėjau su teatrogastrolėmis“ (JNA; FMA).

1948 m. liepos 12 d. pasibaigus gastrolių laikui (jos prasidėjo liepos 1 d.) F. Milevičius, teatro direktoriaus B. Mačerausko įsakymu Nr.70, iš laikinų aktoriaus pareigų buvo atleistas. Vėliau F. Milevičius gyveno iš savo amato (knygrišystės) atsitiktinio uždarbio, be to, dirbo Telšių Miško ūkio sargu.

Senatvė ir mirtis

1938 m. Lietuvos Švietimo ir Kultūros ministerija F. Milevičiui buvo paskyrusi personalinę pensiją.

Už apolitinį – visuomeninį mano ilgametinį darbą Valstybės Prezidento aktu, buvau apdovanotas iki gyvos galvos, mėnesine 200 litų pensija“ (JNA; FMA).

1940 m. atėjus į valdžią sovietams personalinė pensija buvo nutraukta.

,,1948 m. bevažinėjant su teatro gastrolėmis, perputė mane skersvėjis, gavau ausies uždegimą, aš apkurtau, netekau klausos apie 60 proc. Ir kai Žemaičių Dramos teatras Telšiuose likvidavosi, likau bedarbis ir be pensijos. <…> Kadangi nebuvau materialistas, todėl nuo pat mano lopšio iki šios dienos gyvenu ekonomiškos krizės ženkle. <…> Dabar, pergyvendamas sunkią materialinę depresiją, likęs be vilties, laukiu mirties…“ (JNA; FMA).

Kryžiaus kelius nuėjo F. Milevičius prašydamas pensijos, dėl jos kreipėsi į Lietuvos Teatro draugiją Vilniuje, kuriai buvo atidavęs nemažą ,,Kanklių‘‘ draugijos archyvo dalį. Buvo kalbama, kad ant vieno F. Milevičiaus prašymo aukštas pareigas užimantis partinis pareigūnas užrašęs rezoliuciją: „Už nuopelnus skirti, už pažiūras – ne‘‘. 1961 m. rugsėjo 13 d. F. Milevičius kreipėsi į Justą Paleckį tokiais žodžiais:

Gerbiamas drauge Pirmininke,

Aš, Milevičius Feliksas, gal būt, Tamstai asmeniškai žinomas telšietis, kreipiuosi į Jus su nuoširdžiu prašymu. <…>. Šiuo metu man 78 metai. Esu invalidas – kurčias, jokio darbo atlikti nebegaliu. Turiu seną medinį namelį, kuris netrukus bus griaunamas, nes toje vietoje platinama gatvė. Sūnus vedęs sunkiai išlaiko savo šeimą ir visiškai negali man padėti. Likau be jokių lėšų pragyvenimui, visą, ką turėjau vertesnio, išpardaviau. Ilgametė kultūrinė veikla buvo pagrindiniu mano užsiėmimu greta knygrišystės, tačiau šiuo metu į darbo stažą neįskaitoma. Vietos socialinio aprūpinimo skyrius dėl stažo trūkumo atsisako svarstyti pensijos skyrimo klausimą. Šiuo klausimu 1958 met. Liet. Teatro Draugija Vilniuje mane rekomendavo Kultūros ministerijai, kuri taip pat pritarė, bet personalinių pensijų komisija pensijos neskyrė, nes telšiškė valdžia nepritarė. Drįstų tikėti, kad už mano kultūrinę veiklą, atsižvelgiant į labai sunkią materialinę padėtį, senatvę ir invalidumą, tarybų valdžia skirs man kokią nors pensiją. <…>. Nuoširdžiai prašau Jus gerbiamas drauge Pirmininke atsižvelgti į mano būklę ir padėti šiuo reikalu. Nekantriai laukiu Tamstos sprendimo.

Feliksas Milevičius, s. Antano. Telšiai, Respublikos g – vė Nr. 24 (JNA; FMA).

Deja, prašymas liko be atgarsio, o F. Milevičius – be pensijos, be jokio aprūpinimo senatvėje. Tik prieš gyvenimo pabaigą jam buvo paskirta 15 (12) rublių mėnesinė pašalpa.

,,Tik dabar, nuo šių metų sausio mėn. Vietinės Soc. Aprūp. skyrius skyrė, gėda sakyti, po 15 rublių pašalpos į mėn. Šiuo laiku esu labai po 4 mėn. ligos, nusilpęs, vos gyvas…“ (JNA; FMA).

Feliksas Milevičius mirė 1965 m. kovo 3 d. Telšiuose, jis palaidotas Telšių kapinėse.

Radijo žurnalistas Vladas Norgaila laikraštyje ,,Penktadienio žemaitis“ (1999 m., nr. 32.) rašė: ,,F. Milevičius skurdo iki savo gyvenimo pabaigos. Patikslinsiu: jis gavo lygiai 12 rublių per mėnesį pašalpą. Žinoma, burmistravimas ir knygyno valdymas prieškarinėje Lietuvoje į darbo stažą nebuvo įskaitomas. Bene 1965 metais mane, kaip korespondentą ,,prezidentas“ J. Paleckis oficialiai priėmė tuometinėje Aukščiausioje Taryboje. Atsiprašiau, kad esu ne tik su ,,Atlantikos“ klausimais, bet ir su asmenišku F. Milevičiaus laišku ir prašymu bent kiek padidinti pašalpą – išmaldą. Trumpai papasakojau jo kraštiečio telšiškio inteligento vargus. J. Paleckis rūkė ir tingiai vartė rašinį, abejingai klausėsi. Tik dabar pastebėjau erdvaus kabineto kampe kukliai tupintį M. Gedvilą – jis lyg įgeltas pašoko: – Tad, sakai, ans burmisteris dar gyvas? Neišvežė?

Scena priminė anekdotą, kai Stalinas, keldamas taurę už pergalę, su nuostaba klausė maršalo Timošenkos, ar jis dar 1938 – aisiais nesušaudytas? Buvusio Telšių ligonių kasos mažaraščio direktoriaus, vėliau ministro pirmininko ir švietimo ministro berijiškos akys už storų akinių stiklų dar labiau išsiplėtė. Jose dvelkė grobuonies, pražiopsojusios auką, įniršis. Juk buvo jau 1965 – ieji, o ne 1945 – ieji metai. Atsakiau, kad F. Milevičius ir dabar mieste gerai žinomas žmogus, ne tik kad nevengia viešumos, bet dažnai ir Dramos teatro scenoje oriai vaikšto. – Gerai. Tiek jau to, palikite man spręsti, – pasakė J. Paleckis pakildamas nuo stalo ir duodamas suprasti, kad audiencija baigta.

Abu sovietinės valdžios ir ,,minties galiūnai“, pašalpos kultūros veteranui ,,klausimo“ nebeišsprendė iki pat epochos pabaigos. O kad F. Milevičius išvengė represijų, pasakyčiau, tik jo paties aukštos erudicijos ir tolerancijos nuopelnas“.

M. Liaubonaitės prisiminimai (1963 m. gegužės 21 d., Telšiai)

Labai daug galėčiau pasakyti apie F. Milevičiaus visuomeninę veiklą, nes pažįstų jį iš mažens, o pradėjau dirbti kaipo aktore jo įsteigtoje Scenos ir Dailės Mėgėjų draugijoje ,,Kanklės“ nuo 1923 metų. F. Milevičius buvo minėtos draugijos įsteigėjas, pirmininkas ir remėjas. Jo įsteigtoji draugija neapsiribojo vien tik scenos menu, bet buvo mišrus choras, vieša skaitykla, kuriai F. Milevičius didelį skaičių knygų ir žurnalų paaukojo iš nuosavo knygyno.

Per eilę metų ,,Kanklės“ pastatė daug lietuviškų veikalų Telšiuose, Plungėje, Sedoje.

Prisimenu gerai vienas gastroles su ,,Valkata“ į Sedą. Tai buvo 1927 metais kovo mėnesį. Mašinų nebuvo ir jokio kito susisiekimo nebuvo, o važiuoti reikia, nes veikalas geras – sceniškas ir jį parodyti būtinai reikia. Milevičius pasamdė ,,diližaną“, tai buvo pakinkytos dvi baltos kumelės su įlinkusiomis nugaroms į ilgus ratus uždengtus maišais ant išlenktų lazdyno lankų(tai uždanga nuo lietaus ir vėjo). Išvažiavome iš pat ryto, nes kelias buvo blogas. Kumelėms nors buvo parišti varpeliai po kaklais, bet žingsnio nepagreitino ir iš Telšių į Sedą atvažiavome tik vakare.

Kaip tik buvo gavėnia ir tuolaikinė publika buvo nepratusi, kad gavėnios metu, kas ,,rodytų“ spektaklius. Todėl į mūsų spektaklį atėjo vos kelioliką žmonių, nes palaikė mus ,,cicilikais“ ir turėjome vaidinti beveik tuščiai salei. Išlaidų buvo nemažai, o paimos – menkos. Todėl F. Milevičius iš savo asmeniškų lėšų sumokėjo salės nuomą, už ,,diližaną“ ir mus – aktorius pavaišino vakariene.

Bet būdavo ir geriau, kuomet gerai nusisekęs spektaklis, kaip pav. ,,Valdovo sūnus“ – Putino, ,,Klasta ir Meilė“ – Šilerio, ,,Nežinomoji“ ir kiti. Kada salėje netelpa žiurovo ir po paskutinio veiksmo uždangai nusileidus, aplpdismentai, sveikinimai, gėlės… Juk tai iš tikrųjų džiaugsmas ne tik aktoriams, bet ir organizatoriui, pirmininkui F. Milevičiui.

Kaip žmogus F. Milevičius visuomet buvo geraširdis, atjaučiantis ir visuomet stengėsi kuo galėdamas padėti visiems, kas į jį kreipiasi.

Prisimenu, man teko būti pas siuvėją 1927 metais. F. Milevičius atsivedė mažą kokių 6 – 8 metų nuskatusį, apiplyšusį našlaitį berniuką (kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo Bernardas Klioba, kuris užaugęs dirbo „Ryto“ spaustuvėje Klaipėdoje) ir nupirkęs medžiagą pasiuvo jam kostiumėlį.

Aš pati, tuomet strumos nesekmingos operacijos likau nedarbinga ir sunkiai sirgau. F. Milevičius didelę material paramą teikė man ir mano motinai. Sunku viską suminėti. Tiktai norėtusi, kad mūsų naujoji karta, taip mylėtų žmogų, lietuvišką žodį, dainą ir scenos meną, kaip mylėjo F. Milevičius“ (JNA).

Mintys apie F. Milevičių

Gerasis mažų Prieteliau, ką tik gavau iš Jūsų žaislų siuntinėlį, visi atėjo sveiki ir labia gražūs. Nuoširdžiai dėkoju mūsų visų vaikučių vardu, o taip pat ir savo vardu. Kuo aš Jums atsilyginsiu nežinau, nieko neturiu. Prašysiu Dievo, kad Jis už mus Jums atlygintu pasisekim u sveikata ir paguoda.

Ses. M. Matilda.

F. Milevičius Telšiuose ir plačiajai apylinkei yra žinomas kaip blaivus ir ištikimas Lietuvos sūnus. Prieš ir po kariniu laikų įžymus visuomenininkas daug pasidarbavęs dėl tautiškai lietuviškos sąmonės žadinimo.

Paulius Gudzinskas.

Felikso Milevičiaus namai nuolat buvo pilni žmonių: kas patarimo, kas parašyti laišką giminėms į Sibirą ar padėti išsiųsti siuntinį, kas – nakvynės. Ir kiekvienam buvo suteikiama pagalba, kiekvienas sušildomas, pagirdomas arbata. Pradėjus tremtiniams grįžti iš Sibiro, daugelis šeimų čia net keletui mėnesių rasdavo prieglobstį.

Tuomet Feliksui Milevičiui buvo per 70 metų. Jis buvo jaunatviškas, elegantiškas, geranoriškai bendravo su žmonėmis. Labai sielojosi dėl to, kad jam silpnėjo klausa, apgailestavo, kad nebegali giedoti Katedros chore. Atmintį turėjo gerą, mėgdavo pasakoti apie savo jaunystę, ,,Kanklių’’ draugiją, vaidinimus. Minėdavo nuveiktus darbus Telšių miestui ir jo žmonėms. <…>

Jo namuose nuolat tvyrojo teatro dvasia. Daugybė albumų su fotografijomis iš ,,Kanklių“ draugijos, dramos teatro laikų, daugybė garsių aktorių portretų, išlikusių spaudos leidinių, prisiminimų.

Stanislava Kryžiauskienė

Jaučio odos neužtektų surašyt viską ką noriu pasakyt. Aš visuomet prisimenu p. Milevičių ir niekad neužmiršiu. Užmiršt elegantišką džentelmeną Milevičių reiktų atsižadėti savo Tėvų atminties, savo jaunystės, ,,Kanklių“ draugijos ir žematijos sostinės Telšių.

Gaila, kad taip toli esame viens nuo kito, bet toli tik fiziniai. Savo jausmais aš visad esu viskuo kas neatskiriamai suaugę su manim.

Tamstos asmuo p. Milavičius yra ir visad bus su manim.

Vytautas Marijošius

Savo straipsnį apie Telšių žemės sūnų Feliksą Milevičių užbaigiame fraze, ištartą rimto, garbaus jo amžininko: ,,Milevičius buvo viskuo, ko Telšiams labiausiai reikėjo“.

Šaltiniai:

Butrimas Adomas, Telšių kraštas, Vilnius, 2005 m.

XXI amžius, 2007 m., nr. 64.

F. Milevičiaus knygyno knygų katalogas Telšiuose, Kaunas, 1929–1930 m.

Fotografas Chaimas Kaplanskis (sudarytoja Marina Petrauskienė), Telšiai – Vilnius, 2007 m.

Gruzdžiai, t. 2, Vilnius, 2010 m.

Kalvotoji Žemaitija, 1999 m., nr. 92.

Lietuvos aidas, 1922 m., nr. 250.

Menotyra, t. 14, Vilnius, 2007 m., nr. 4.

Mokslo Lietuva, 2007 m., nr. 17.

Mūsų kraštas, 1934 m., nr. 32.

Penktadienio žemaitis, 1999 m., nr. 21; nr. 22; nr. 23.

Telšių miesto savivaldybės elektros stotis, Kaunas, 1933 m.

Telšių žinios, 1924 m., vasario 10 d.

Vilniaus žinios, 1907 m., nr. 161.

Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 15, Vilnius, 2009 m.

Žemaičių praeitis, t. 8,Vilnius, 1998 m.

Žemaičių žemė, 1942 m., nr. 10; 40.

Žemaičių žemė, 1998 m., nr. 1.

Žemaičių žemė, 1999 m., nr. 2.

Žemaičių žemė, 2001 m., nr. 2.

Žemaičių žemė, 2002 m., nr. 4.

Žemaičių žemė, 2004 m., nr. 3.

Žemaitis, 1928 m., Nr. 4; nr. 10.

LCVLMA, f. 85, ap. 1, b. 92.

ŽMA GEK, 32772 (Žemaičių muziejus ,,Alka‘‘; Gaunamų eksponatų knyga).

ŽMA GEK, 32600.

ŽMA GEK, 32886.

ŽMA GEK, A – 10.

JNA (Juozo Normanto archyvas).

AJLA (Antano ir Jovitos Lesių archyvas).

Nuotraukose:

1. 1928 m. vasario 16 d. Telšių Miesto Tarybos iškilmingas posėdis. Iš kairės į dešinę: Burmistras F. Milevičius, Tarybos nariai – A. Tarnau, Tėvelis Blochas, dr. J. Mikulskis, V. Idželevičius, P. Gudzinskas, M. Blochas, kun. T. Budraitis, J. Lancevičius ir svečiai (nežinomo autoriaus nuotr.)

2. Atvirukas ,,Telšiai“, kurį išleido F. Milevičiaus knygynas (nežinomo autoriaus nuotr.).

Istorija , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra