Televizija ir Šerėnas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Laikas pakalbėti apie televiziją ir Prezidento rinkimus.

Tik štai bėda: vos palieti dvi magiškas raides – TV, – ir bemat tikrovė išsikreipia. Tiek išsikreipia, kad po žodžio “Televizija” nejučia parašai ne numatytos temos („Prezidentas“) pirmą raidę, o… „Š“! Ką tai galėtų reikšti? Ranka toliau juda ir baisiai žiūrovų nuostabai: „Šerėnas.“

Pastarasis, regis, neužsigaus ir neims mosuoti rankomis ir šaukti: bratka, „Atstok!“. Iš kuklumo populiarių laidų autoriai nemiršta (negirdėtas atvejis), o lietuviška valstietiška išmintis „Nebūk populiariu – pavojinga!“ tarp jų nepopuliari. Vadinasi, Vytautas Šerėnas ir „Dviračio žynios“… 

Dar visai neseniai žurnalistai laikė save ketvirtąja valdžia. Dažnai pasipuikuodami, dažnai pavaliūkaudami, bet, regis, kažkas panašaus ir buvo, – demokratijos sarginis šuo. Jie, o ne kitas prižiūrėjo tris pirmąsias valdžias. Ar jie saugojo ir valstybę? Tuo tekdavo ne kartą suabejoti, bet su demokratija reikalai buvo daugmaž neblogi.

Bet per dešimtmetį ir tie reikalai gerokai pašlijo. Netikėtai ketvirtoji „valdžia-šuo“ (tenepyktas žurnalistai, kurie tuo, tiesa sakant, ir skelbiasi) ėmė taikytis… į pirmosios valdžios drabužėlius.

Komercializuojantis viešajam gyvenimui, valdžiai ir net įstatymų leidybai vis dažniau kalbant tik apie pinigus, viskas sostinėje, miestuose ir net miesteliuose ėmė suktis tik… apie pinigus. Valdant labai paprastai formulei: „Duok pinigą ir pasitrauk!“

Šiuose arimuose pirmauti ėmė TV. Ne kuri kita žiniasklaida, o televizija ėmė piršte piršti, kad vaizdas vis dažniau reiškia pinigą, kad parodytas veidas – tai pinigas, nes ir prekė – pinigą. Skirtumo tarp veido-prekės jau kone jokio, nė tarpelio. Pagaliau TV pareiškė, kad nuo šiol ji – nebe ketvirtoji, o pirmoji valdžia. Nes viską valdo pinigai. Nes kas diktuoja verslo sąlygas, jeigu ne reklama? Ir tinklelį – rodymo laiką, – ir įvaizdį kuria tik pinigai.

Ir štai ateina rinkimai. Kas tada – TV supermarketas? Amerikoje jau taip, bet Lietuvoje? Bet Europoje?
Rinkimų žvaigždžių valandą TV turi pilniausią teisę pasakyti, kad ji – nebe informacija, nebe „šuo-valdžia“, kad žaidimai baigėsi, ir ji dabar – tikra valdžia. De jure ir de fakto. O kad būtų aišku, ji tampa „šou-valdžia“. Tai yra pramoga, kurios metu peršama ir reklama, ir prekė-veidas.

Ar tai ne humaniška? Juk visi turi pasirinkimo teisę ir kelių… kurie labai panašūs vienas į kitą. Be to, tai daug sveikiau nei klausytis kalbančių galvų, kurios dažnai nė į galvas nepanašios. „Šou-valdžia“ – tai pelningiau, tai reitingai. Reitingus, beje, nustato pats žiūrovas-rinkėjas-gyventojas. Susiorganizuoja sau reitingą. Nes visą valandą gali spaudyti vieną vienintelį mygtukėlį. Smagiau negu tikruose rinkimuose.
Kad tie spaudymai ir tie šou daro įtaką tikriems rinkimams – jokia paslaptis. Žmogaus psichologija, kurio elgesį apsprendžia kartotinis dažninis laikas. Įprotis – antroji prigimtis.

Taip prasideda labai rimti dalykai. Kadangi ir per rinkimus karaliauja TV karaliauja. Visi keliai visuomenę – per TV ekraną. Nieko palankesnio tapti žvaigžde rinkimų būdu, per rinkimus ir per mėnesį – nėra. Vadinasi, TV-šou žvaigždžių valanda atėjo…

Tik kam tada rinkti gerokai blankesnes politikos žvaigždes? Yra TV žvaigždės – jas ir rinkime. Jos visiems pažįstamos ir aiškios. Net pasirinkimas yra. Ir nesvarbu, kad neaišku, ką jos veikia anapus ekrano. Mes juk patys jau gyvename ekrane. Pirmojoje valdžioje. Kiekvieną mielą dieną, vakarą ir rytą. Visi spoksome. Kitos valdžios – tamsesnės, neaiškios, apie jas gali taukšti nei šį, nei tą. O štai apie TV valdžią visi nusimano. Ji kaip ant delno. Ar gali būti skaidresnė pirmoji valdžia.

Šią auksinę mintį iki galo ir susiko sau ant ūso šaunusis dviratininkas Vytautas Šerėnas. Ir teisingai padarė.

Būkime teisingi: V. Šerėno atvejis – išskirtinis, išimtinis, pavyzdinis. Jo nepavadinsi vien TV verslininku ar „šou-vedėju“. Jis – tikras lietuvys-artojas, lietuvys-inteligentas, lietuvys-žioplys. Ir dar daug kas. Lietuvėlė jame pulsuoja, Lietuvėlė jaučia, kad Šerėnas kalba visai ne juokais, ir – kas labai svarbu – ne už pinigus. Ne pinigų labui. Jis – už paprastą žmogų ir Tėvynę.

Visi politikai už Tėvynę, tik nebeaišku – kurią. V. Šerėno gi Tėvynė aiški – ji mūsų, vienintelė.Prieškariniu dviračiu įvažiavęs į mūsų butus ir sielas, jis pasinaudojo TV ekrano visagalyste, jos karaliavimu. Suko sau ūsą (kuris ne itin įspūdingas) ir pūtę sau į barzdą (kuri gana menka) – ir išsuko, išpūtė ir išrokavo: „Būsiu… balotiruosiuos!“ Ir teisingai padarė, kad apsisprendė. Vyras, lietuvys pagaliau. Jeigu V. Šerėnas nemes kelio dėl takelio, jam daug kas pavyks. Jis gerokai timptels už nosies mūsų partijas ir politinį elitą. Kiti aktoriai juokauja, bet jie – generolai be armijų, čia gi – generolas su ja. TV armija. Šimtai tūkstančių lietuvaičių kiekvieną vakarą dviračiais pasirengę užkariauti Europą. Juokas – geriausia ginkluotė, sako Šerėnas, ir priešlėktuvinė zenitinė sistema. Belieka paversti šią politinę išmintį politiniu kapitalu. Ir tai įmanoma, nes Lietuva jau aparta ir išakėta. Priešas apsilpęs ir kikena augančio siaubo apimtas. Liko vienas juokas: žengti paskutinį žingsnį.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra