Tebesiunčianti mums laiminimus iš anapus

Autorius: Data: 2014-11-13, 12:56 Spausdinti

Irena Dambrauskaitė – Krivickienė šių metų lapkričio pradžioje būtų šventusi savo   85 – metį. Deja, pačiame praėjusios vasaros žydėjime būrelis artimiausiųjų atlydėjo ją į tokią brangią jai tėviškę ir paliko senųjų Varnių kapinių kalnelyje, šalia jos numylėtų tėvelių – Ksaveros ir Jono Dambrauskų. Sunku susitaikyti su tuo, kad jau niekad neišgirsime melodingo, jaunatviško Irenos balso, nebematysime gilių, gerumu ir meile šviečiančių akių, orios savo vertę jaučiančio kilnaus žmogaus laikysenos, nebeskaitysime naujų dailia menininkės rašysena išmargintų laiškų, kurių kiekviename sakinyje – rūpestis dėl sūnaus Tito, dukros Vilijos, brolių Eugenijaus ir Jono, draugų ir pažįstamų, dėl gimtųjų Varnių, dėl visos Lietuvos ateities. Jau pasiligojusi, nebegalėdama čia apsilankyti, kiekviena proga skambindavo, teiraudavosi, sveikindavo, džiaugdavosi išgirdusi ką nors gera iš mūsų padangės. Ilgėjosi tų gatvelių, to nedidelio savo gimtojo namelio, prisiglaudusio vyskupo M. Valančiaus paminklo kaimynystėje. Ir visada geru žodžiu minėdavo kiekvieną, kuo nors prisidėjusį prie Varnių dvasinės, kultūrinės pažangos – tiek praeityje, tiek šiais laikais. Visą gyvenimą išliko be galo jautri, širdinga, paprasta, pasirengusi ateiti į pagalbą, pasakyti paguodos žodį kiekvienam, ištiktam bėdos, kenčiančiam, ko nors stokojančiam. O juk buvo daug pasiekusi, talentinga architektė, savo laiku dirbusi vyriausiąja Klaipėdos, vėliau – vieno iš Vilniaus rajonų architekte, vykdžiusi daug  svarbių projektų. 1989 -1990 metais, ruošiantis atstatyti Varniuose vyskupo Motiejaus Valančiaus paminklą, drauge su savo kolege architekte I. Daujotaite projektavo atkuriamą M. Valančiaus ,, darželį“, rūpinosi želdiniais. Ir vėliau atvažiavusi visada eidavo pažiūrėti, kaip jis tvarkomas, nuolat bendravo su Varnių seniūnais, klebonu kanauninku J. Petrauskiu, Žemaičių vyskupystės muziejaus direktorium A. Ivinskiu. Buvo čia visų mylima ir laukiama.

Irenos Dambrauskaitės tėvas kilęs iš Varnių apylinkėse žinomos  bajoriškos Gaižauskų – Jonuškevičių – Dambrauskų giminės, kurios nariai pasižymėjo darbštumu, teisingumu, dievobaimingumu. Užaugęs dideliame tėvų ūkyje Graužuose, prie gražuolio Lūksto ežero, Jonas išmoko siuvėjo amato, apsigyveno Varniuose. Irenos mama Ksavera, nors augino keturis vaikus, buvo be galo energinga, veikli visuomenininkė: Nepriklausomybės laikais priklausė Katalikių moterų draugijai, veikusiai prie Varnių bažnyčios, buvo jos tarybos  pirmininkė. Pokariu Jonuškevičiams teko bėgti nuo tremties, palikus gražųjį ūkį prie Lūksto, visa giminė buvo išblaškyta, daugelis atsidūrė Sibire, lageriuose, kai kurie žuvo ten arba partizanaudami.  Jau atgimus Nepriklausomai Lietuvai, Irenos rūpesčiu Varnių kapinėse buvo pastatytas kryžius visiems šios giminės žmonėms atminti.

Doroje, be galo darnioje Dambrauskų šeimoje, nepaisant nelaimių, pokario nepriteklių, vaikai augo mylimi ir mylintys vienas kitą, Dievą ir Tėvynę. Irena Dambrauskaitė baigė Varnių gimnaziją aukso medaliu 1948 metais, buvo šios gimnazijos, įkurtos 1944 m. pabaigoje, II laidos abiturientė. Daug kuo domėjosi, daug skaitė, rimtai žiūrėjo į gyvenimą, kritiškai vertino baisią tų laikų tikrovę.  Buvo ypač gabi dailei, bet žavėjosi ir lietuvių literatūra, kurią jai dėstė pirmojo Varnių gimnazijos direktoriaus dukra Regina Gūžytė, netrukus išvažiavusi į Sibirą pas ištremtą sužadėtinį.  Mums liko 1946 – 1947 metais rašyti Irenos dienoraščiai – autentiškas to meto moksleivių gyvenimo liudijimas, pateiktas be galo nuoširdaus jauno žmogaus. Kad suprastume, kodėl Irena visą gyvenimą išliko tokia karšta patriotė ir tyros širdies katalikė, paskaitykime bent kelias ištraukėles iš to dienoraščio.

,, 1946 m. kovo 24. Vėl grįžo viltis, tarytum pragiedrėjo dangus. Broliukas jau pasveiko ir grįžo iš ligoninės sesutė. Bet ji tokia silpna ir menkutė, man taip jos gaila.

Šiandien tikras pavasaris, šilta, čiulba paukščiai. Vėl gimsta naujų svajonių ir minčių… Gal su pavasariu ateis Laisvė, ateis kas nors mūsų išvaduoti iš raudonųjų. O, kada ateis ta diena?!

Nuėjau pas klasės draugę B. D. Kokios jos visos linksmos, pilnos visokių sumanymų, ieško naujų įspūdžių, linksmybių. Joms viskas miela, džiaugiasi pasauliu. O aš? Man viskas atrodo vien tuštybė. Kas iš visų nuotykių, ,,gimnazistiškų meilės romanų“? Viskas niekai. Nors ir man kaip per tolimą rūką ima kilti kažkas panašaus, tačiau dabar pradėjau visa tai niekinti. Mane traukia daugiau domėtis tikruoju žmogaus tikslu – gyventi ir dirbti Dievui ir Tėvynei.

Mano viena svajonių – būti partizane ir kovoti už Tėvynę. Ak, kaip tai būtų gražu ir kilnu!“

,, Balandžio 15. Šiandien iš pat ryto pradėjo vežti iš apylinkių iškastus kare žuvusius rusų kareivius. Bet kas per procesija! Pirmi jojo apylinkių pirmininkai ant vainikuotų arklių, laikydami raudoną vėliavą. Toliau eglėse vežė karstus su palaikais. Už jų sekė vainikai iš įvairiausių raudonų, margų papuošalų. O paskui ,,orkestras“, kuris greičiau panašus į Užgavėnių muziką. Tikras maskaradas. Tų karstų privežė apie 50. Prie duobių sakė kalbas partorgas, gimnazijos direktorius ir komjaunuolis Š. iš IV klasės. Bešališkai galvojant, tų karių gaila, nes jie žuvo ne už Staliną, bet dauguma prievarta sumobilizuoti. Bet kai atėjo vakaras ir reikėjo eiti į savo kambarį miegoti, buvo labai nejauku. Tas kapinynas visai prieš pat langus, kitoje gatvės pusėje. Prisiminiau, kaip barškėjo dedant į duobę kaulai.“

,,Gegužės 18, šeštadienis. Sužinojau blogą naujieną – suėmė mūsų auklėtoją Vladą Mikšį, Danutės tėvą. Direktorius neleido eiti prie mašinos, kuria veš į Telšius. Bet mes, visos mergaitės ir trys berniukai, nuėjome. Pradėjome net balsu verkti, rodėsi, širdis plyš iš skausmo. Mašinai pajudėjus, jis nukėlė kepurę ir mums pamojo ,,sudie!“, mums dar labiau pasipylė ašaros. Matau tolstančią mašiną, tą vaizdą, kai jis gal paskutinį kartą mojo savo auklėtiniams. Grįžom pamokai prasidėjus. Gavome barti, kam išėjom nepaklausę. Keikėm mokytoją Bertašių, kad dar drįsta barti, verkėm ir verkėm per pamokas. Ak, kokie žiaurūs laikai! Jei kas ką apvagia, išsemia svetimas bulves, apgauna ar voliojasi girti, tai niekas nemato. Vargšė Danutė.“

,,Gegužės 19 d., sekmadienis.  Rytas apsiniaukęs, lyja. Noriu, kad lytų, nes Janapolėje atlaidai ir gegužinė, o ten vykti nenoriu. Mergaitės ir berniukai rengiasi vykti. Kaip skaudu būtų Danutei, jei rastų visas išvykusias į gegužinę, o ji turi viena kęsti sielvartą.

Vėlai vakare ėmiau vartyti storą nuo kokių 1924 metų savo tėvelio užrašų – dienoraščio knygą. Kiek ten visko, kiek jausmų, laiškai panelėms ir t.t. Tada buvo dar nevedęs, o dabar jau senas, pražilęs. Balta galva ilsisi ant pagalvės nuo rūpesčių, miega. Kada jos nebematysiu? Taip liūdna šį vakarą, norisi verkti.“

,,Gegužės 29, trečiadienis. Parėjusi iš gimnazijos tvarkiausi. Ateina komjaunuolis Š. ir sako: ,, Tas banditas, kur guli ant gatvės sušaudytas, yra Albertas Mikutavičius.“ ,, Ne, to negali būti!“ Bėgu pažiūrėti. Š. man sako:,, Tik nerodyk liūdesio, nes gali papulti.“ Man pikta ant jo, ant visų komjaunuolių ir komunistų, bet aš dar netikiu, prasiskverbiu pro būrelį žmonių ir tikrai matau lavoną. Drebančia širdim pažvelgiu į veidą. Jėzau Marija, tai Albertas! Sukrekęs kraujas ant veido, rūbai sujaukti, krūtinė sušaudyta. Akys užmerktos, geltonos garbanos ištaršytos ir kruvinos. Greitai nusigrįžau ir ryju ašaras, širdis plyšta iš sielvarto.  Ant atlapo ženklas su raidėmis LLA ( Lietuvos Laisvės Armija). Dieve, koks žiaurus likimas! Albertai, Tu buvai visų mūsų džiaugsmas ir viltis. Tu kovojai už Lietuvos laisvę, už Tėvynę. O dabar guli čia, ant gatvės grindinio, pamestas pajuokai. Tu, jaunasis karžygy! Kada visi sugrįš namo – Tavęs nebus, nepasveikinsi su laisve motinos, brolių, seserų.

Negaliu įsivaizduoti, kad jo jau nebėra, kad daugiau nebematysiu to nuostabaus jaunuolio. Juk tai gražiausias žiedas, ką tik pražydęs. Raudonieji Rytų budeliai nutraukė jo mokslą – baigė tik šešias klases, o svajonė buvo Karo mokykla. Atsimenu, kartą grįžom su juo ir jo tėvu iš Telšių gimnazijos. Jis sakė: ,, Tėte, kai baigsis karas ir baigsiu Karo mokyklą, mes atsistatysim sudegintą namą, tokį dviejų aukštų, su salkom…“  Ir tėvas pritarė…  Bet mirė Rusijos kalėjime, sesuo ir brolis – kalėjimuose. Motina su jaunesniaisiais slapstosi Klaipėdoje ( su Birute ir Vytuku dar pernai mokėmės IV klasėje).

Vis matau jį gulintį ant grindinio, o šalia vis iškyla prieš dvejus metus matytas jaunuolis gimnazistas baltu lininiu kostiumu… Tai pirmas toks didelis mano sielvartas. Pasakoja, kad naktį Nevardėnų kaime įvykęs susišaudymas. Rytą radę jį sužeistą bemiegantį alksnyne ir sušaudę. Sako, buvęs leitenantas.“

,, Lapkričio 25, pirmadienis. Per geometrijos rašomąjį parašiau špargalką Juozui, kuris taip pat pretenduoja į pirmuosius mokinius, be to, pernai baigė VI klasę vien penketais. Duoti ar ne jam nusirašyti? Jei jis padarys, tai gaus tokį pat pažymį kaip ir aš ir galiu likti antrąja. Bet ne, aš neprivalau turėti pavydo jausmo, negaliu būti egoistė, aš jam padėsiu, tai mano kilnumo įrodymas. Ir pasijutau patenkinta, kad nugalėjau save.

Koks  pilnas tas gyvenimas tuštybių! Iš tikro, koks niekingas žmogus, gyvenantis vien žemais troškimais. Taip norėtųsi susikurti tvirtą pasaulėžiūrą, apsišviesti, tapti tikru žmogumi. Bet kaip tai pasiekti? Atrodo, niekada turbūt netapsiu tikra  inteligente. Kokie laimingi žmonės, kurie tiek daug žino, kurių akiratis toks platus! Po metų, jei Dievas duos, jau būsiu abiturientė, gal daugiau nebus galimybės mokytis ir paliks tik tai, ką išsinešiu iš gimnazijos. Bet juk aš nieko dar neturiu. Mano tiek žinių, tiek išsilavinimo bagažas dar toks tuščias. Šv. Marija, kuri globoji mus, duok, kad surinkčiau gražiausius žiedus, kurie gyvenime man šviestų kelią.“

,, Gruodžio 9, pirmadienis. Kažkas vėlai beldžiasi. Įeina Semenkovas, NKVD pareigūnas. Maniau, kad pas Tėvelį ką siūtis. Tačiau jis kviečia mane eiti kartu į miliciją. Mama labai nusigando, o aš ne, nes nesijaučiau kuo kalta. Tik širdy meldžiausi. Galvojau, kad yra suimtas Stepas, jis grįžęs iš Rusijos ir yra įtariamas. Tai būtų susitikimas! Įveda į miliciją, pristato vyr. tardytojui. Kalba eina apie direktorių. Buvau ramiai nusiteikusi, nes nieko apie jį nežinojau. Man graso kalėjimu už prasitarimą, ko manęs klausinėję. Aš įtikinėjau, kad nieko iš direktoriaus negirdėjau antikomunistinio, priešingai, jis esąs karštas komunistas patriotas ir iš mūsų to reikalaująs ir t.t. Čia mano simpatiškasis leitenantas visai pasikeitė, akys tiesiog lipo per akinių viršų, tapo griežtas ir grasinantis – ,, Ja ne malenkij malčik, ja ne v 1929 godu rodilsia.“ Man darėsi sunku, nes lietuviškai jis ne viską suprato, o rusiškai aš, nors suprantu, bet kalbu blogai. Paskui jis ėmė rašyti tardymo protokolą. Iš anksto įspėjo, kad jis turįs įrodymų, jog aš viską žinanti. Gale parašė, kad sakau netiesą.  Pasirašiau, kad pasižadu niekam nesakyti, ko klausinėjo. Tėvams turiu sakyti, kad buvau dėl paso.

Sugrįžau, namiškiai buvo likę baimėje ir meldėsi, apsidžiaugė mane pamatę ir tikėjosi, kad nieko be reikalo neleptelėjau. Dabar ėmiau jaudintis, kad nesuimtų direktoriaus. Gal aš ne ten pasirašiau? Duok, Dieve, kad viskas gerai baigtųsi!“

,,Sekmadienis. Nueinu pas Teklę, randu ją vieną. Ji iškart man užsimena apie NKVD. Papasakoja, kad irgi penktadienį buvo iškviesta į miliciją ir grįžo auštant. Turėjusi pasižadėti, kad seks mokytojus, buožes ir t.t. To paties ir ją klausinėję apie direktorių ir grasino, kad abu sės kartu. Teklė tiesiog kaip nesava. Gal yra tokių, kuriais negalima pasitikėti, kurie viena sako, kita daro ir nuneša žinias į NKVD? Ne vienai ir patriotiškai nusiteikusiai apsuka galvą.

Vis dėlto ir mokiniai dar turi pašalinių svarbių reikalų… Mokytojai barasi  už neišmoktas pamokas, kankina savo pamokslais ir pažymiais, už menkiausią nieką grasina išmesti iš gimnazijos… O nuo vieno mūsų žodžio priklauso jų likimas. Kai sėdėjau pas tardytoją, girdėjau už sienos moters klyksmą: ,,Jėzau Marija, nemuškit, ai, ai!..“ Pamiršau visus direktoriaus man padarytus nemalonumus, geriau aš nukentėsiu, nei kito nelaimės ar ištrėmimas gulėtų ant mano sąžinės.“

,,1947 metai. Sausis. Važiuojam į Janapolę dėl rinkimų agitacijos. Parodėm programą. Buvo ir Varnių rinkimų apygardos deputatas į Aukščiausiąją Tarybą Jonas Kumpis. Mums neleido pasilikti, į sunkvežimį prilipo rusų kareivių ir berniukai paliko eiti pėsčiomis.

Važiuojam į Drobūkščius, rogėmis per ežerą. Žmonių buvo daug, bet priėmė gana nepalankiai, neplojo, nesidomėjo. Gal todėl, kad šiandien iš šitos pusės palaidojo Alekšionių kaimo seniūną, nušovė ,, miškiniai“.

Sekmadienį važiuojam į Pavandenę. Mergaitės mašinoj, berniukai arkliais. Vėjas tiesiog pliko veidus, berniukai atvažiavo nušalę ausis. Po programos norėjom šokti, bet auklėtoja neleido. Pykom ir kaltinom ją, mus išleido su maršu. Pasirodo, kad kalta ne auklėtoja, o tas deputatas Kumpis ( kad jį kur…), nes jis bijojo su mašinėle važiuoti ir mūsų sunkvežimis buvo kaip apsauga, turėjo jį lydėti.“

,,Vasario 9, sekmadienis. Šiandien rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą. Reikės važiuoti į apylinkes dėl balsavimų. Susiskirstėme grupėmis, kiekviena gavo saldainių. Sirguliavau, todėl nenorėjau važiuoti į Palūkstį nedengta mašina, tai sulipome ir – į Janapolę. Čia žmonių kaip per atlaidus. Suskirstė grupėmis važinėti po kaimus ir raginti nebalsavusius. Mane paskyrė su K. iš klasės ir ,,načalninku“ Jakumu. Aš taip bijojau su juo, nes tai tiesiog baisus žmogus, žiaurus. Ko neverkiau. K. irgi nebuvo patenkintas. Susėdom į roges ir važiuojam. Buvau su vailokais, tai nešalta. Gerai, kad Jakumas nenorėjo toli važiuoti (manau, bijojo), tai kiek pasivažinėjom, užeidami vienur kitur, nors mes tik taip sau įeidavom, viską šnekėjo jis pats. Aš labai norėjau valgyti. Galiausiai parvažiavom į miesčiuką ir pas zakristijoną gavom pietus. Nuėjom į salę. ,,Svietas“ linksminosi. Nerandu žodžių apibūdinti toms vakaruškoms. Iš pradžių man buvo gaila ir pikta žiūrėti į tuos žmones, kurie, rodos, ir pamiršo būti žmonėmis. Koks bjaurus vaizdas: salė, kaip gali būti kaime salė, apytamsė, visi girti  ar tik įgėrę, šoka, duoda garą, trypia, kaip kas beišmano, kitas koks ūsočius vienas pats ,,kazoką“ šoka, keikia, šaukia, o tas dainavimas! Nė vieno padoresnio jaunuolio. Taip idealizuodavau kaimą, jo jaunimą, pasilinksminimus, tautiškumą… Dabar viskuo nusivyliau. Ir ar gali lietuvių tauta ko sulaukti iš tokių supuvėlių?  Ak, kaip gaila, o juk tai broliai ir seserys lietuviai. Ką pagalvotų kitataučiai, pamatę lietuvių jaunimą taip  besilinksminantį? Moterys visos baltom bliuzėm, dainuoja visokiausiais balsais, dar užkeikia. O tas šokimas! Mūsų berniukai juokiasi ir iš jų, ir iš mano sielvartavimų, sakydami, kad čia tik chuliganizmas, o ne tikras kaimo pasilinksminimas. Prišlitiniavo ūkininkas Petrulis ir ėmė man bučiuoti ranką. Malūnininkas vienarankis, kuris buvo žinomas ir Varniuose, trenkė su ,,čebatais“ į medines grindis, kad jos net šokinėjo, ir rėkė: ,, Velniai, rupūžės, šokit, dabar mūsų valdžia!“ Susispietę į vieną vietą ant sukrautų suolų, stebėjom tą vaizdą ir pavadinom ,,Valpurgijos naktimi“.

Pavandenėj vėl sustojom. Nuėjom į salę. Čia tas pats, kas Janapolėje. Norėjau ką nors sutikti iš pažįstamų, bet nieko nebuvo. Tik Morta, ji nuvedė prie Vytauto Rėkašiaus. Pasisveikinom, jis tikras džentelmenas, toks gražus ir mandagus, gaila, kad toks jaunas turi sirgti ta baisiąja džiova.“

,, Birželis. Laikome paskutinius egzaminus, ruošiamės pagal bilietus, sekasi neblogai.

Tėveliai labai susirūpinę sunkiu pragyvenimu, kasdiene duona. Norėtų parduoti porą laikrodėlių, bet kas pirks, jie nebrangūs ir apie tokius dalykus niekas negalvoja. Žiūri, kad neateitų badas. Kiekvieną dieną eina visokiausi elgetos, ir rusai, ir vokiečiai. Anksčiau aš niekad nepagalvodavau, ką reiškia ,, pamatyti badą“. Bet dabar pradėjau rūpintis. Kaip būtų gerai,  kad galėčiau užsidirbti sau duonos, palengvinčiau tėvams naštą. Svarbiausias maistas – grūdai ir bulvės. Po keliskart per dieną peržiūri spintelę, gal yra užsilikusi kokia duonos plutelė. Tikrai žinai, kad nebėra. Jei iškepama iš šiokių tokių miltų perpus su bulvėmis duona, tai mama tam tikru laiku padalija, ir viskas. Ant plytos kepam kleckus. Ar galėjom tai įsivaizduoti prieš kokius 5 metus? Daug kas buvo neskanu. Gal po kelerių metų prisiminsim šias bado dienas kaip pasaką? Pirmą kartą pajutau nuogą gyvenimo kasdienybę.“

Viename iš Irenos Dambrauskaitės – Krivickienės laiškų Varnių moksleivijai rašoma: ,, Mes, pirmieji šios gimnazijos mokiniai, gyvenome kitoje epochoje. Sukomės sudeginto užkampio miestelio mažame uždarame rate tarp trijų taškų – namai, mokykla, bažnyčia. Tai ir buvo tie gyvybės šaltiniai, kurie ugdė mūsų vidinį pasaulį, o nuo išorinio buvom visai atskirti. Dabar gyvename visai kitokiame, visuotinės informacijos pasaulyje, viskas prieinama.  Kai bandom prisiminti praeitį, nuolat girdime:,, Dabar ne tie laikai.“ Bet mes, tie pirmieji, naivieji Varnių gimnazijos abiturientai, tų laikų laukėme net 56 metus – iki senatvės. Mes irgi nebuvome kokie superšventieji – ir kentėjom, ir mylėjom, ir pykom… Man dabar gėda, kad taip pykdavome ant savo mokytojų, ypač ant direktoriaus – kad bara ir baudžia už naktinius pasivaikščiojimus, slaptus vakarėlius. Į viską žiūrėjom per savo vaikiško idealizmo akinius, be jokių kompromisų, daug ko nesupratom, nežinojom. Ne vienas mokytojas slėpė savo tikrąsias nuostatas, bijojo dėl savęs ir norėjo apsaugoti mus. Gal ir apsaugojo. Suėmimai ir trėmimai prasidėjo mums jau baigus gimnaziją, ir pats direktorius  a. a. Titas Taurozevičius buvo ištremtas. Nepaisant mano išdaigų, jis visada man padėjo, skatino baigti gimnaziją aukso medaliu, jį gavusi, lengvai įstojau į Universitetą.“

Atsikūrus nepriklausomai Lietuvai, Irena buvo dažna viešnia Varnių gimnazijoje. 2004 m., nebegalėdama dalyvauti mokyklos 60 – mečio šventėje, atsiuntė gražų laišką, kuriame, be kitų palinkėjimų, sakoma: ,, Jauskite ypatingą kultūrinę, dvasinę Varnių aurą dar ir dėl to, kad turite garbingą vyskupo M. Valančiaus vardą. Tam reikia pirmiausia būti dorais lietuviais patriotais ir sąmoningais piliečiais.(…) Mielieji, norėčiau palinkėti Jums dažniau užsukti į bažnyčią. Mes, pirmieji šios gimnazijos mokiniai, kas vakarą eidavom į pamaldas ne vien dėl pasimatymo su draugais ar dėl ritualo, mums tikrai dar reikėjo ir Dievo. Čia mes rasdavome paguodos ir stiprybės, kompensuodavom tai, ko trūko mokykloje ar namuose. Tvirtas tikėjimas padėjo draugams ištverti kalėjimų ir tremčių kančias, nepalūžti dvasia.(…) Viskas keičiasi, tačiau yra ir amžinų vertybių, nepamirškite jų, kad netaptumėt laiko blaškomomis nendrėmis, kad augtumėt stipriais Žemaičių žemės ąžuolais.“ Šiuos žodžius girdime ir šiandien, atšventę naują savo gimnazijos jubiliejų, jais Irena Dambrauskaitė – Krivickienė lyg laimina savo gimtinės ateitį – jaunąją jos gyventojų kartą.

Vlada Vengrienė, Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijos mokytoja

 Nuotraukose: Irena Dambrauskaitė – Krivickienė, švenčianti savo 80 – metį; jos gimtasis namas prie vyskupo M. Valančiaus ,, darželio“.

In memoriam , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra