Tautos tradicijų išsaugojimas ir tęstinumas

Autorius: Data: 2011-08-17 , 12:18 Spausdinti

Danutė VIPARTIENĖ

Nepriklausomai Lietuvai eina dvidešimt antrieji… Tačiau ar daroma viskas, kad būtų puoselėjama etninė kultūra su savo prigimtinėmis vertybėmis, kaip vienu iš valstybės suverenumo svertų? Tautos etnosas – tai kultūros paveldas, perduodamas iš kartos į kartą, o jo tęstinumas yra tautinės valstybės pasididžiavimas.

Per ilgus Lietuvos okupacijos metus buvo siekiama lietuvius nutautinti, o iš jų atminties „ištrinti“ prigimtines vertybes, liudijančias apie tautos istorinę būtį savo tėvų ir protėvių žemėje.

Atkūrus nepriklausomybę, didžiausias dėmesys buvo nukreiptas į valstybės kūrimą, o etninės kultūros atkūrimui dėmesio nepakako. Be to, daugeliui atrodė, kad ji atgis savaime. Deja, tautos kultūra savaime nesivystė, todėl mokslo bendruomenei iškilo nemenkas uždavinys – pasitelkiant mokslą ir visuomenę atkurti tautinę kultūrą. Vienuose regionuose tai vyko sparčiau, kituose – lėčiau, o dar kituose – vyrauja nežinomybė ir atskirtis. Todėl dabar Lietuvoje dedama pastangų atkurti tautos kultūrą unikalia prasme ir užtikrinti jos tęstinumą.

Lietuvoje vis labiau problemiška tampa kultūros darbuotojo socialinė būklė, nes dėl prastų darbo sąlygų, mažų atlyginimų, nesiekiančių net šalies darbo užmokesčio vidurkio, iš kultūros traukiasi profesionalūs darbuotojai, o į jų vietą ateina žmonės, neturintys reikiamo pasirengimo. Tai, kad tautinė kultūra ugdoma ne kultūros specialistų, apsunkina jos plėtrą ir iškreipia esmę ir prigimtį. Reikia nepamiršti, kad etninės kultūros tyrimus sunkina šaltiniai, – senyvo amžiaus žmonių karta išeina ir lieka vis mažiau šios kultūros pateikėjų. Ir jeigu kultūra kai kuriuose Lietuvos regionuose ir toliau bus netinkamai „sėjama“, tai dėl tų regionų „užsispyrimo“, nesuvokimo ar kitų priežasčių tauta iš dalies nesugrąžinamai praras savo nematerialųjį kultūros paveldą.

Europos Sąjungos narėms aktualu tai, kad išsaugoti tautos kultūrą skatina ir pati Europos Sąjunga. Tai numatyta jos teisės aktuose, kurie yra privalomi valstybėms narėms. Todėl tautinės kultūros išsaugojimas tapo ne tik tautos prestižu, valstybingumo elementu, bet ir buvimo Europos Sąjungoje sąlyga. Tautinės kultūros plėtra išreikšta Lietuvos dainų švenčių pavidalu, 2003 m. įvertinta UNESCO ir pripažinta pasaulio kultūros šedevru. Todėl tautos kultūros vystymas ir jos tęstinumas Lietuvai tapo būtinybe.

Tautinės kultūros plėtrą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai, todėl kiekvienos vietos savivaldos institucijos pagrindinė užduotis – puoselėti savo regiono kultūrą. Tautos kultūra ir jos puoselėjimas – tai visos visuomenės turtas ir bendras reikalas, todėl tai turi rūpėti visai visuomenei bei valstybinėms institucijoms, ir visi kartu turi rūpintis, kaip pagerinti kultūros darbuotojo socialinę padėtį, nes tai yra viena iš prioritetinių veiklų. Kultūros paveldą sudaro visos tautos ir valstybės pamatinės vertybės, ir tai turi reikštis pareiga ir meile Tėvynei. Siekiant bendro valstybės tikslo – išsaugoti jos prestižą – būtinas kultūrinės veiklos kryptingumas, susijęs su valstybės strateginės plėtros politika, ekonomika ir globalizacija.

Valstybės ir tautos sąsajos bei tautines kultūros išsaugojimo teisiniai svertai

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje konstatuojama, jog lietuvių tauta, šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje valstybėje, įpareigoja valstybę ir visą lietuvių tautą saugoti savo tautiškumą ir suverenumą, nes suverenitetas priklauso tautai.

Lietuvių tautos kultūros paveldo išsaugojimo klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri besąlygiškai turi būti vykdoma. Tačiau Lietuvoje kultūros teisinis reguliavimas yra nepakankamas. Jis turėtų būti aktyvesnis ir labiau atitikti šiuolaikinio gyvenimo poreikius. Tuo būtų parodoma pagarba ir meilė Tėvynei, tautai, tautos tradicijoms, žmogui ir jo gimtajai žemei, Lietuvos valstybei. Nuo teisės veiksmingumo, nukreipto į tautos prigimtinių vertybių išsaugojimą ir tęstinumą, pagarbos žmogui ir jo sukurtoms kultūros vertybėms, priklauso ir valstybės kūrimas bei jos plėtra. Negalima teigti, kad Lietuvoje nepuoselėjama tautinė kultūra, tačiau visi laimėjimai pasiekti daugiausia labai dideliu vien kultūrininkų darbu ir piliečių entuziazmu. Tai liudija piliečių pareigą išsaugoti tautos dvasią, papročius ir pamatines vertybes. Lietuva pasauliui yra savotiškai įsipareigojusi saugoti ir globaliu mastu pristatyti savo tautinę kultūrą. Dainų švenčių rengimas – tai nuolat besitęsiantis ir kaskart atsinaujinamas tautos kultūros tradicijų atkūrimo procesas. Kunigas S.Yla apie lietuvių tradicijų sampratą teigęs, kad „ilgo laiko būvyje išsiryškinusi tautos išmintis bei patirtis, įvilkinta į tam tikras formas, tapo pažinimo šaltiniu bei elgesio kodeksu ir perduodama iš kartos į kartą gyvu žodžiu bei praktiniu veiksmu“ (Lietuvių šeimos tradicijos: šeimos kūrimo vyksmai, Chicago, 1978). Jo nuomone, „kur nėra tradicijų, – nėra ir pilnesnio, gyvesnio dorinio jautrumo bei dorinės pedagoginės atsakomybės. Iš tradicijų galima spręsti apie tautos dorinį lygį.“ Papročiai ugdo tautos vieningumą, pasitikėjimą. Kunigas S. Yla teigė, jog „tradicijos veikia žmogų, šeimą, tautą, daugeriopai. Veikia, ypač tuo nematomuoju, bet jaučiamuoju kategoriškumu, kaip kad kategoriškai veikia individuali žmogaus sąžinė. Tradicija normuoja, sankcionuoja mūsų elgseną tais sveikais, išmintingais pradais, tomis įpavidalintomis formomis, kurias ji prasmingai sukūrusi“. Galima tvirtai teigti, jog išsaugoti ir puoselėti tautos kultūros paveldą, nepaisant kokia paprotine raiška: šeimos tradicijų puoselėjimu, kalendorinių švenčių raiška, šokiu, muzika, daina, tautosaka, liaudies pasakojimais ar kitomis formomis, yra kiekvieno piliečio garbės reikalas, nes tai yra tautiškumo išsaugojimas, tradicijų tęstinumas bei pasididžiavimas savo tautos kultūra, jos tradicijomis ir suverenia valstybe.

Valstybei labai svarbu tautiškumą išsaugoti, tad jis ne tik reglamentuojamas įstatymais bei kitais teisės aktais, bet ir atkuriamas moksliniu pagrindu bei puoselėjamas dainų švenčių forma. Todėl prie dainų švenčių rengimo turi prisidėti valstybės bei vietos savivaldos institucijos – remti mokslinius tyrimus ir kultūros plėtrą, padėti vystyti etninę kultūrą, nes jų pagrindinis uždavinys – įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas. Tik bendrai veikdamos valdžia ir pilietinė visuomenė kuria demokratinę valstybę, todėl jos turi veikti sutartinai ir vieningai. Tačiau neretai iškyla problemų dėl demokratijos vangumo ir nepakankamo suvokimo. Ypač tai reiškiasi per valdžios atskirtį, jos nenorą bendrauti su visuomene. Lietuvoje vis dar nesuprantama, kad demokratija yra teisingas valdžios ir pilietinės visuomenės santykis, jų abipusis bendradarbiavimas, nes vis dar vyrauja stipresnio jėga prieš silpnesnįjį. Valdžios rūpesčiu turėtų tapti tautos kultūros paveldo atkūrimas ir puoselėjimas. Tuo pačiu turi būti laikomasi kultūros plėtros teisinio reglamentavimo, o šis turi būti nuolat atnaujinamas taip, kad būtų užtikrintas kryptingas kultūros plėtojimas.

Tautos kultūros paveldo išsaugojimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Dainų švenčių įstatymas, Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas, Vietos savivaldos įstatymas, Regioninės plėtros įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta Regionų kultūros 2008-2012 plėtros programa, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 14 d. nutarimu patvirtintos Lietuvos kultūros politikos nuostatos bei kiti teisės aktai. Tai rodo, jog valstybė rūpinasi kultūros paveldo apsauga, jo tęstinumu, tačiau tai įgyvendinti trukdo prastas minėtų teisės aktų įgyvendinimas, menka demokratinės politikos ir pilietinės visuomenės sąveika. Kultūros teisinę bazę būtina, esant reikalui, atnaujinti taip, kad ji atitiktų visuomenės poreikius, o už darbą kultūros darbuotojui ar menininkui būtų deramai atlyginama. Dėl nepatenkinamo kultūros darbuotojo socialinio statuso atsiranda spragų visose kultūros veiklos srityse – menkas kultūros plėtros mokslinis pagrindas, yra rajonų, kur regioninė kultūra menkai plėtojama. Pavyzdžiui, Trakų rajone regioninės kultūros būklė nepatenkinama, trūksta kvalifikuotų kultūros specialistų, todėl dažnai tradicijos „suplakamos“ į vieną visumą ir jos neparodomos kaip tautinės regioninės etninės vertybės. Panašiai kultūra plėtojama ir kituose Lietuvos regionuose (tiesa, ne visuose!). Dar galima pamatyti kolektyvų, vadinančių save folkloro kolektyvais, tačiau visi jų nariai vilki vienodus kostiumus. Tai kas yra folkloras? Folkloras – angliškai folk – reiškia tauta, liaudis, lore –žodinė tradicija, paveldas. Folkloras – tai tautos žodinės tradicijos, susietos su konkrečia etnografine vietove, papročių savitumu, regioniniu išskirtinumu etnine ir etnografine prasme. Lietuvių tautos būtis ir istorinė kultūros praeitis susijusi su etnografine kaimiška Lietuva, o folkloras būtent atspindi kiekvieno regiono, kaimo savitumus, išskirtinumus. Tai reiškia, kad kaime nevilkėjo vienodais kostiumais, kiekvienas žmogus buvo išskirtinis, kūrybiškas, savitas, t. y. atspindėjo savo regiono išskirtinumą, tradiciją, papročius. Todėl folkloro kolektyvo narių vilkėjimas vienodais kostiumais yra tarybinės suniveliuotos kultūros reliktas. Lietuva visais amžiais turėjo savo tautinę kultūrą, ją puoselėjo ir kūrė. Apie tai byloja gausus tautos kultūros paveldo lobynas, kuris iš esmės, vis dar neatkurtas, tačiau pasaulyje pripažintas Lietuvos dainų švenčių forma.

Tarybiniu laikotarpiu buvo griaunama lietuvių tautos būtis, kultūra, tautų kultūros buvo niveliuojamos į vieną visumą.

Neatskiriama Lietuvos žemėje yra ir kitų tautinių bendrijų, gyvenančių čia nuo amžių gilumos, kultūra. Ją puoselėti skatina Lietuvos Respublikos Konstitucija, suteikianti teisę kitų tautų piliečiams, priklausantiems tautinėms bendrijoms, puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius. Tačiau Lietuvai pirmiausiai reikėtų rūpintis savo tautos etnine kultūra. Lietuvos Respublikos kultūros ministras A.Gelūnas, susitikime su Tautinių bendrijų tarybos nariais (2010 m.) pažymėjo: „Mes norime kurti daugiatautę, daugiakultūrę valstybę, o ne ksenofobišką ir getų valstybę“. Konstitucijoje teigiama, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai. Lietuvių Tauta – išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje“. Ši konstitucinė nuostata neprieštarauja tautinės kultūros puoselėjimui. Kita vertus, tai nereiškia, kad Lietuva turi būti pripažinta daugiatautė ir, kaip tarybiniais laikais, suniveliuota į vieną visumą.

Tauta – dvi susijusias reikšmes arba reikšmių grupes turinti sąvoka. Pirmoji reikšmė sietina su etnologijos (etnografijos) mokslo vartojama sąvoka „etnosas“ arba „etninė grupė“. Antroji sietina su terminu „nacija“. Kasdieninėje vartosenoje šios dvi reikšmės neretai tapatinamos. Pirmąja, etnoso, reikšme sąvoka „tauta“ reiškia save suvokiančią, savivardį (etnonimą) turinčią, istoriškai susiformavusią žmonių bendriją. Šia reikšme vartojama sąvoka „tauta“ reiškia etninę tautą. Griežčiau vartojant sąvokas, termino „etnosas“ ar „etninė tauta“ pakaitalas lietuvių kalboje yra tautybė. Pavyzdžiui, lietuvių tautą, o tiksliau tautybę, sudaro individai, priskiriantys save lietuvių kultūros žmonėms ir laikantys šią kultūrą sava. Šie individai gyvena ne tik Lietuvos teritorijoje, bet ir kitų tautų kultūros erdvėje. Savo etninėje teritorijoje gyvenantys lietuviai sudaro ne tik etninę kultūrinę bendriją, bet ir teritorinį etninį socialinį organizmą. Nacija arba moder ni tauta yra tokia teritorinė etninė socialinė bendrija, kuri turi savo teritorinį suverenitetą ir administraciją. Kitaip tariant, šia reikšme vartojamas terminas „tauta“ visada reiškia politinę tautą. Šia prasme galima kalbėti apie Lietuvos tautą. Nacija laikytinos ir tos teritorinės etninės socialinės bendrijos, kurios siekia turėti savo valstybę gyvenamoje arba etninėje teritorijoje, jeigu siekimą palaiko dauguma tos bendrijos narių. Tokiu požiūriu reikia būti budriems saugant lietuvių tautos kultūrą, nes šiandienos Lietuvoje didžiausia kultūrinė užduotis – atkurti unikalią regioninę kultūrą, kur ji dar neatkurta. Tautinė kultūra – tai tautos nuo amžių toje žemėje, kurioje gyventa ir kurta būties liudijimas, su jos etniniu regioniniu išskirtinumu ir žmonių asmeniniu kūrybiškumu. Lietuvių tauta – nuo seno darbšti, kūrybinga, mylinti savo žemę tauta, o jos dabartiniai kūrėjai ir puoselėtojai – kultūros darbuotojai ir visi Lietuvos žmonės.

Kultūros aktualijos“, 2011, 5(87) 

Tęsinys „Kultūros aktualijos“, 2011, 6(88)

Kultūra , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra