Tautos tradicijų išsaugojimas ir tęstinumas kaip patriotizmo ugdymas valstybingumui išsaugoti

Autorius: Data: 2011-08-17, 12:32 Spausdinti

Danutė VIPARTIENĖ 

  • Pabaiga. Pradžia – „Kultūros aktualijos“, 2011, 5(87)

Kultūros darbuotojas yra žmogus, kuriantis ir puoselėjantis dvasines vertybes ir demokratinę politiką bei saugantis tautos suverenumo svertus, todėl jis neturi būti ignoruojamas socialiniu požiūriu. Menkai vertinamas jo darbas, menkos socialinės garantijos iššaukia izoteriškumą, kvalifikuotų darbuotojų traukimąsi iš kultūros sferos. Kultūros darbuotojas turėtų būti vadinamas Valstybės žmogumi, nes jis kuria ir puoselėja Valstybę, į jos kūrimą įtraukia daugybę žmonių ir tokiu būdu saugo jos suverenitetą. Todėl kultūros darbuotoją galima laikyti suvereniteto saugotoju, ir už tai jis turi būti deramai įvertintas tiek socialiai, tiek moraliai.

Apie kultūros problemas byloja atlikti tyrimai, analizės ir Kultūros ministerijos duomenys, pateikiami įvairiuose dokumentuose, Vyriausybei pateiktose programose. Pavyzdžiui, Regionų kultūros plėtros 2008-2012 metų programoje teigiama, kad menkai finansuojama kultūros veikla, puoselėjanti regionų etninį kultūros savitumą ir tradicijas, menkai finansuojami kultūros projektai, opi regionams reikalingų kultūros srities specialistų problema, trūksta valstybės dėmesio šių specialistų poreikių tyrimams ir analizei, nesuformuluota jų rengimo sistema, nesureguliuota kvalifikacinių reikalavimų sistema, nėra bendros kultūros darbuotojų tobulinimo programos. Apibūdinta situacija liudija prastą kultūros būklę, todėl būtina parengti veiksmų planą ir sukurti teisinį reglamentavimą situacijai pagerinti. Tai didelė atsakomybė ateičiai, nes šiandien kuriama valstybės ateitis su jos istorine praeitimi.

Tam reikalingos specialios kultūros žinios ir pasirengimas. Problemą sudaro du dalykai: menkas kultūros teisinis veiksmingumas ir kultūros specialistų stygius. Kultūros darbą turi dirbti ir ją kurti tik kvalifikuoti ir gerai kultūrą išmanantys žmonės. Ar tai, kad šį darbą dirba tam nepasirengę žmonės, reiškia, jog kultūros veikla nereikalauja specialių žinių? Ar kultūros paveldas gali būti atkuriamas be mokslinių tyrimų, kur reikalingos specialios žinios? Žinios – svarbiausias šiuolaikinės visuomenės kapitalas ir svertas kurti ir puoselėti valstybę.

Dabartinis laikotarpis, po nepriklausomybės atkūrimo, itin atsakingas Lietuvai, nes po penkiasdešimties okupacijos metų, po gerokai suniokotos lietuvių tautos būties ir prigimtinės kultūros tautinę kultūrą reikia atkurti iš esmės ir plėtoti ją moksliškai ir profesionaliai. Būtina daugiau rengti kultūros specialistų, sudaryti jiems palankias darbo ir socialines sąlygas. Lietuvai atsikovojus nepriklausomybę tautinę kultūrą turi saugoti ir ginti Lietuvos Respublikos Konstitucija, užtikrinanti tautinio identiteto tęstinumą kaip suverenumo garantą.

Kultūra savo prestižą visuomenėje įgaus tik po to, kai bus atliktas nemenkas teisinis darbas. Lietuvos teisinėje, demokratinėje, suverenioje valstybėje kultūra turi būti pakelta į aukštesnį lygmenį. Kad ji būtų teisiškai saugoma ir reglamentuojama būtina sukurti atskirą teisės šaką – kultūros teisę, kuri reglamentuotų bendruosius kultūros reikalus nuo kultūros specialisto parengimo iki kultūros vartotojo poreikių patenkinimo. Akivaizdu, jog teisinėje valstybėje bet kuri veikla turi būti teisiškai reglamentuota. Šiuo metu Lietuvoje nėra kultūros specialistų rengimo sistemos, menkas kultūros teisinis reguliavimas, kai tuo tarpu visos kitos sritys valstybėje yra pagrįstos teise. Atlikti tyrimai parodė, jog kultūros institucijų vadovų teisės žinios yra labai menkos. Teisės nesuvokimas daro daug žalos tiek valstybei, tiek jos žmonėms. Lietuvių tautos kultūra turtinga savo įvairove, išskirtinė turiniu ir glaudžiai susijusi su kosmogonija. Tai liudija visuotinę tautos dorovę suponavusį buvusį tautos aukštą intelektą, filosofinį mąstymą, kuris reiškėsi kultūroje bei papročiuose. Tai buvo tautos mokslas, atsispindėjęs būtyje. Tik dorovinga ir morali tauta gali būti kultūringa tauta, kurioje gerbiamos valstybės vertybės – teisė ir žmogus – su jų prigimtimi, kaip tautos istorine būtimi. Lietuvių tautinę kultūrą su jos regionų išskirtinumu būtina išsaugoti ir puoselėti, nes tai yra ir prestižas, ir pareiga savo tautai ir valstybei. Tautos kultūros atkūrimas ir puoselėjimas turi griežtai paklusti įstatymams, teisei, pirmiausiai – kylančiai iš tautos prigimties. Šiuo metu Lietuvoje atsirado būtinybė išgryninti lietuvių tautinę kultūrą efektyviau panaudojant prigimtinę teisę, kaip tautos vertybių puoselėjimą teisiniu pagrindu. Manyčiau, kad kultūrinės veiklos efektyvesniam teisiniam sureguliavimui iškilo būtinybė sukurti kultūros teisės sistemą, kaip atskirą teisės šaką.

Kultūros plėtros tendencingumas

Tautos nematerialaus kultūros paveldo atkūrimo problemos yra susijusios su regionų kultūros plėtra, žmogiškojo kapitalo investicijų didinimu, materialinės bazės stiprinimu, kultūros darbuotojo socialinės būklės gerinimu, kultūros mokslo tobulinimu bei kultūros teisės veiksmingumu.

Tautos kultūros paveldo puoselėjimo esmę sudaro regionų bei viso krašto unikalios kultūros atkūrimas, papročių ir savasties išsaugojimas bei jų tęstinumas. Labai svarbu moksliškai nustatyti svarbiausias problemas, tikslus ir tuo pagrindu saugoti ir puoselėti tautinę kultūrą, rūpintis jos ateitimi, nes tautos dvasia ugdoma per papročius ir tautos savasties puoselėjimą.

Trumpai aptarkime, ką reiškia sąvoka „paprotys“. Papročiai padeda atkurti ir tęsti tautos istoriją, jos būtį, tradicijas – visa tai yra labai svarbūs tautos nacionalinio tapatumo išsaugojimo veiksniai. Iš prigimties paprotinė kultūra, kaip prigimtinė, jau nebegali taip natūraliai vystytis, o jos autentiškam atkūrimui reikia laiko, mokslinio įdirbio ir lėšų. Kartais problema atsiranda ir dėl sąmoningo nenoro, atkurti tautines vertybes. Tačiau Lietuvos piliečiai, nors ir nutolę nuo savo papročių, bet esant demokratijai ir besikuriant pilietinei visuomenei, darosi vis aktyvesni.

Lietuva yra agrarinė šalis, todėl savo prigimtimi ir papročiais siejasi su žemės ūkio darbais, gamta. Ir tai yra įaugę į tautos būtį, kuri vėl pamažu pradeda rastis. Pavyzdžiui, lietuvių sodybose pamažu atsiranda naujų kultūros židinukų, lietuvių tautos verslai susiję su jos prigimtine būtimi, bendruomenės pradeda plėtoti kultūrą ir tradicijas. Tačiau ne visur tai daroma moksliniu pagrindu ir ne visur atkuriama autentika. Nors ši veikla yra sveikintina, tačiau ji turi būti plėtojama prižiūrima ar padedama profesionalų.

Tautos kultūrai atkurti dar ir šiandiena išlieka aktualūs moksliniai tyrimai ir atkuriamųjų darbų autentiškumas. Būtent todėl šiandien turi būti daugiau investuojama į žmogiškąjį kapitalą, turėtų būti sudarytos sąlygos moksliniams tyrimams ir tautinei kultūrai plėtoti. Bendruomenių ar kaimo sodybų kultūrinėje veikloje taip pat turi bent kiek dalyvauti ir viešojo sektoriaus žmonės, nes tokiu būdu skatinama motyvacija ir teikiama profesionali pagalba. Su minėtais subjektais turi dirbti profesionalūs kultūros darbuotojai, istorijos, etninės kultūros specialistai, nes be jų gali kilti tautos kultūros iškraipymo grėsmių.

Atkuriant tautos kultūrą būtina siekti jos autentiškumo, nes tautos kultūra yra valstybės kultūra, ateities žmogaus kultūra. Rašydama apie savo krašto kultūros ir vertybių pažinimą A. Pilienė teigia, kad „savo kraštą pažinęs žmogus gebės didžiuotis tuo, kas Lietuvoje savita. Apie kiekvieną tėviškės kampelį informacijos nerasime jokiose enciklopedijose ar žinynuose. Privalome patys kaupti „žinių kraitį“, kad jame rastume sau ar svečiui medžiagos apie šalia stovinčias mūro sienas, artimiausią bažnyčią, seną parką, užžėlusias dvaro liekanas ar jame gyvenusią garsią giminę… Tuo būsime ir mes, ir Lietuva patrauklūs pasauliui. Patys privalome rūpintis etninės kultūros išsaugojimu“ („Trakų krašto dvarai ir palivarkai“, Trakai, 2000). Panašios nuostatos reglamentuojamos ir Europos Sąjungos teisės aktuose. Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijoje (2003 m. spalio 17 d., Paryžius) konstatuojama, jog kiekviena Valstybė šalis imtųsi reikiamų priemonių užtikrinti savo teritorijoje esančio nematerialaus kultūros paveldo elementus, o į nematerialaus kultūros paveldo apsaugą įtraukti kuo platesnį tokį paveldą kuriančių, palaikančių grupių ir asmenų dalyvavimą ir jo administravimą.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą bei intensyvėjantys globalizacijos procesai ne tik žada Lietuvos visuomenei parodyti Europos ir pasaulio kultūros turtus, bet ir kelia Lietuvos kultūros tapatumo išsaugojimo klausimą, kuris dėl kultūros savitumo lieka svarbiausias ne vien planuojant kultūros plėtrą artimiausiais metais, bet ir rengiant ilgalaikę kultūros plėtros strategiją. Europos Sąjunga suinteresuota valstybių kultūros tapatumo išsaugojimu, todėl Lietuvos valstybė privalo būti atsakinga už Lietuvos kultūros vertybių išsaugojimą, plėtrą ir sklaidą. Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje

teigiama: valstybės ir savivaldybės institucijoms, siekiančioms kultūros politikos tikslų įgyvendinimo, saugant ir puoselėjant nacionalinės kultūros tapatumą, pagrindinės yra šios strateginės kryptys: užtikrinti lietuvių kalbos apsaugą ir tęstinumą; puoselėti etninę kultūrą, vietos tradicijas; saugoti kultūros paveldą ir jo kultūrinę vertę sudarant sąlygas jį pažinti ir naudoti; remti Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų kultūrą ir švietimą <…>.

Šie motyvai suponuoja, jog artimiausioje ateityje atkūrus autentišką kultūrą, galimybė ją išsaugoti ir tinkamai pristatyti Lietuvai ir pasauliui įmanoma tik profesionalų pagalba. Tai prisidėtų prie ekonomikos augimo ir kultūros apskritai. Tautinės kultūros puoselėtojams kultūros veikla ar dalyvavimas joje turėtų tapti ir pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, už tai turėtų būti mokamas deramas atlyginimas. Tokiu būdu tautinė kultūra būtų efektyviau plėtojama ne tik šalies, bet ir globaliu mastu. Šis permainingas žingsnis valstybei ateityje gali kainuoti nemenkų lėšų, tačiau tik tokiu būdu gali būti išsaugotas ir profesionaliai plėtojamas kultūros paveldas.

Šiuo metu Lietuvoje yra reiškinių, kurie kelia grėsmę ne tik tautinei kultūrai, bet ir valstybės suverenumui. Tai masinė emigracija, vidinė nesantaika ir sunki žmonių ekonominė būklė. Apie masinės emigracijos pavojų, protų nutekėjimą į užsienį, tautiškumo išsaugojimo problemas diskutuojama plačiai per įvairias viešosios informacijos priemones, taip pat ir mokslo bendruomenėje. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto surengtoje apklausoje, kurioje turėjo būti nustatyta, kaip jaunieji teisininkai suvokia patriotizmą, gauti duomenys atskleidė, kad jie myli savo tėvynę ir ja didžiuojasi. Apklausos duomenys liudijo, kad meilė Tėvynei reiškiasi ne vien tik abstrakčia meile Tėvynei, bet ir norima šiuolaikinių politikos standartų, nukreiptų į žmonių gerovę, nes jaunoji karta puikiai suvokia šiuolaikinės demokratijos sistemą ir nori aktyviai dalyvauti valstybės kūrime. Kitaip, ir toliau iš šalies emigruos motyvuotas jaunimas. Anot Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekano prof. Vytauto Nekrošiaus, „ geriausia priemonė įdiegti vaikams tėvynės meilę – ją turėti tėvams <…>. Tai, kad jaunimas išvyksta į užsienį, nereiškia, kad jie nemyli savo Tėvynės“. Tai daryti verčia susiklosčiusios šalyje problemos, verčiančios jaunimą, kaip naują žinių visuomenę, išvykti svetur. Svarbiausias emigracijos motyvas – darbas arba mokslas užsienio mokyklose, nes ten geresnės gyvenimo ir mokymosi sąlygos.

Kalbant apie šiuolaikinės valstybės plėtrą globaliu mastu, būtinas geresnis kultūros ir verslo bendradarbiavimas, o kultūra turėtų, pritrauktų daugiau turistų kaip vartotojų, duodančių pelno. Tokiu būdu kultūros plėtra, sudarytų sąlygas darbo vietoms steigti, verslui plėtoti, ekonomikai augti, bendram socialinio gyvenimo lygio kėlimui. Tai sumažintų piliečių emigraciją ir užtikrintų valstybės kultūros politikos efektyvų įgyvendinimą.

Filosofas V. Jonuška savo knygoje „Filosofijos pradmenys“ (2001) teigia, kad „valstybė yra savieji tautos namai, nes tauta neturi kitos savisaugos priemonės, išskyrus politinę nepriklausomybę. Nedidelėms tautoms, neįstengusioms sukurti savo valstybės arba ją praradusioms, visada gręsia išnykimo pavojus. Todėl tautos pirmasis troškimas bei tikslas yra savos ir suverenios valstybės sukūrimas. <…> Tiktai suvereni (visiškai nepriklausoma nuo kitos valstybės) ir demokratiška valstybė pajėgi garantuoti tautai ir jos žemėje nuolatos gyvenančioms tautinėms bendrijoms (mažumoms) nekliudomą vystymąsi, gerovę, jų dabartį ir ateitį, t.y. identiškumą (tapatumą) ir išliekamumą. Todėl natūralus valstybingumo pamatas yra tauta.“

Tautos paveldui, tradicijoms, papročiams, tautinei dvasiai išsaugoti būtina ieškoti alternatyvių sprendimų, kaip pagerinti kultūros būklę, kultūros darbuotojo socialinę padėtį ir išsaugoti tautinį identitetą bei autentiškumą. 

„Kultūros aktualijos“, 2011, 6(88)

Kultūra , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra