Autorius: Voruta Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Štai šių metų pavasarį Niujorke pasirodė 480 puslapių knyga <b><i>Tautos fondas</i></b>. Ši knyga jau pasiekė ir Lietuvą, ir jau galima pasidžiaugti, kad ir Lietuvos skaitytojas gali sužinoti, kas tai yra tas Tautos fondas, kad šio fondo pradžia siekia 1942 metus. Tada Lietuva buvo atsidūrusi Vokietijos rankose, bet Tėvynės vaikai okupantui nenusilenkė, o pradėjo burtis į įvairius sambūrius, siekiančius tėvynainius pakelti ir laisvę Lietuvai iškovoti.
Taigi dar 1941 m. rugpjūtį, kada vokiečių valdžia išvaikė atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos vyriausybę, Lietuvoje susidarė <i>Vyriausiasis lietuvių komitetas</i>, kuris siekė burti visus lietuvius priešintis grobikams ir kovoti dėl laisvos nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Kadangi tokiems siekiams įgyvendinti reikia ne tik žvitrių akių ar darbščių rankų, bet ir pinigų, tai komitetas sudarė ir Finansų komisiją, kurią sumanė ir jai sutiko vadovauti Kipras Bielinis.
Be Vyriausiojo lietuvių komiteto, Lietuvoje kūrėsi ir kitos laisvės kovotojų draugijos ar sąjungos, kurios surado tarpusavio bendradarbiavimo ryšius ir pagaliau 1943 m. lapkričio 25 d. visos organizacijos susibūrė po Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto – VLIK’o vėliava. Šio komiteto vadovu buvo išrinktas profesorius Steponas Kairys.
Kiekvienam sambūriui veikiant randasi ir išlaidų, kurias pirmiausia dengia patys nariai, o vėliau atsiranda ir rėmėjų. Ilgainiui ta Finansų komisija atliko daug svarbių darbų, o kadangi dėl sovietinės okupacijos užsitęsė VLIK’o veikla, tai ir Finansų komisija gavo naują pavadinimą – Tautos fondas. Karui pasibaigus Tautos fondas savo veiklą tęsė Vokietijoje, o1955 m. persikėlė į JAV. Ten buvo priimtas naujas Tautos fondo statutas, ir svarbiausia fondo pareiga buvo remti VLIK’o veiklą. Tautos fondas greitai išplėtė savo veiklą, nes Vakarų pasaulyje atsidūrę lietuviai savo įnašais smarkiai rėmė fondą, o per jį ir VLIK’ą. Todėl VLIK’as ir Tautos fondas buvo neatskiriami: kiek TF sugebėjo remti VLIK’o veiklą, tiek galėjo nuveikti ir VLIK’as.
Atsikūrus Nepriklausomai Lietuvai, VLIK’as sustabdė savo veiklą, nes jo pareiga išlaisvinti Lietuvą buvo įgyvendinta. O Tautos fondas savo veiklos nesustabdė, nes, viena, jau sukaupta nemaža lėšų, antra, atsikūrus Lietuvai, Tautos fondui iškilo naujų uždavinių: remti atsikūrusios Lietuvos piniginius reikalus, padėti Lietuvos žmonėms pakilti iš penkiasdešimties metų vargo. 1992 m. gruodžio 13 d. įvyko Tautos fondo Tarybos posėdis, kuriame buvo priimti ateities tikslai ir uždaviniai.
Lietuva pamažu pajuto Tautos fondo paramą, nes jo lėšos sparčiai augo. Štai 1973 05 31 naujoji ne pelno siekianti fondo organizacija paveldėjo tik 12000 dolerių, o 1992 m. turtas jau siekė 2 613 961 dolerių. Turint šitiek pinigų, – o jie visi didinami ne tik palūkanomis, bet ir naujais įnašais, – buvo galima užsimoti ir didesniems darbams. Dauguma lėšų – tai Amerikoje, Kanadoje, Anglijoje ir kitose Vakarų pasaulio šalyse gyvenančių lietuvių patriotų įnašai ar net testamentu skirti palikimai.
Esant lėšų imtasi ir konkrečių planų:
– konkursu atrinkti ypač pasižymėjusius studentus bei dėstytojus ir jiems skirti metines stipendijas;
– remti APPLE – Amerikos profesinę pagalbą Lietuvos švietimui;
– toliau remti Vilniaus krašto ir Lietuvos užribių lietuviškas mokyklas bei mokytojus;
– rūpintis, kad Tautos fondo valdyba įvykdytų ypatingą mokyklų statybos pietryčių Lietuvoje vajų…
Iš viso Lietuvai 1993–2002 m. suteikta 2 105 731 dolerių (p. 317)
Vienas iš stambiausių paramos objektų buvo Lavoriškių mokyklos statyba: JAV lietuviai šiam reikalui paaukojo 75000 JAV dolerių, o Kanados lietuviai – 10000 Kanados dolerių. Mokyklos statybai likusias lėšas skyrė Vilniaus apskrities įstaiga ir mokykla, kurios statyba atsiėjo vieną milijoną 800 tūkstančių litų, jau pastatyta (p. 287).
Iš kur tie lobiai? Knygoje išvardinti ir fondo nariai, kurie, kaip tos bitelės, sunešė savo doleriukus. O tokių buvo daugiau nei trys tūkstančiai. Nemaža jų dalis paaukojo vos po 100–200 dolerių, bet atsirado net 96, kurie įnešė po dešimt tūkstančių ir daugiau. Jie surašyti atskirame sąraše (p. 353–355), o stambiausias aukotojas Francis ir Elena Skirmantai iš Kalifornijos Tautos fondo taupyklėn įnešė net 420 493 dolerius. Fondo rėmėjų sąrašai rodo, kiek daug po visą pasaulį išblaškytų Tėvynės vaikų neužmiršo savo tėvų žemės ir nori jai padėti bent savo pinigais.
Knygoje paminėti ir svarbiausi Tautos fondo darbuotojai. Vienas iš ryškiausių buvo prelatas Jonas Balkūnas, kuris vadovavo Tautos fondui 1956–1973 metais. Antras – labai ilgai dirbęs Tautos fondo taryboje ir net 14 m. buvęs valdybos pirmininku – Juozas Giedraitis, dėl amžiaus (g. 1910 m.) pasitraukė iš valdybos pirmininko pareigų, bet buvo paliktas garbės pirmininku iki mirties. O 2001 m. Juozą Giedraitį Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo DLK Gedimino IV laipsnio ordinu.
Knygoje yra labai daug Tautos fondo narių nuotraukų. O pačią knygą rengė Salomėja Narkeliūnaitė, kuri netikėtai mirė 2000 05 30, ir Kęstutis K.Miklas, kuriam teko baigti rengti ir pamatyti jau išspausdintą knygą.
Tautos fondo vadovai numato tūkstantį šios knygos egzempliorių atsiųsti į Lietuvą ir išdalinti Lietuvos bibliotekoms nemokamai.
<i>Nuotraukoje: (iš kairės) dr. Napaleonas Kitkauskas, Gražina Jurgaitienė, dr. Kazimieras Garšva, dr. Romas Batūra, dr. Jurgis Valaitis. 2002 m. kovas</i>
Daug kas kalbėjo, rašė, dar daugiau kas girdėjo, kad Amerikoje yra toks Tautos fondas, iš kurio aruodo kai kas nubyra ir į Lietuvą. Bet kas tas fondas, ko jis siekia, bent Lietuvoje mažai kas girdėję…

Sena Voruta