Tautodailininkas Leonas Juozonis

Autorius: Data: 2017-04-26, 10:47 Spausdinti

Tautodailininkas Leonas Juozonis

 Leonas Juozonis | Kaunas.lt. nuotr.

Vytautas GULIOKAS, Kaunas, www.voruta.lt

Lietuva vadinama Rūpintojėlių kraštu. Šią prasmę nuo senų laikų, tikėjimą  krikščionybei  ir dvasingumą tauta įkūnijo, nusėdama jos pakeles bei minėtinas vietas kryžiais ir koplytstulpiais. Koplytstulpių ir kryžių statymo paprotys – unikalus reiškinys mūsų šaliai kaip pagarbos ir tikėjimo dvasiniam pasauliui ženklas. Ši tradicija iki mūsų dienų atkeliavo iš gilios mūsų protėvių praeities. Jau XV amžiuje, įsitvirtinus krikščionybei,  lietuviai statė medinius kryžius, reikšdami pagarbą dvasioms, tikėdamiesi malonės, ieškodami apsaugos bei dvasinės ramybės. Nuo senų laikų Lietuvoje buvo priimta: kelyje, prasilenkiant su kryžiumi ar koplytstulpiu, kuriame pavaizduota religinė simbolika, būtinai nukelti kepurę, neretai stabtelėti trumpai maldai.

            Kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje Jungtinių Tautų Švietimo mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) dėl savo gyvybingumo ir gajumo meninės brandos ir  ypatingos vietos, kurią ji užima žmogaus bei bendruomenės gyvenime 2001 metų gegužės mėnesį paskelbė vienu iš pirmųjų 19-os Žmonijos žodinio nematerialaus paveldo šedevru. „Kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje“ UNESCO 2008 metų pabaigoje įtraukė į Reprezantatyvųjį žmonijos nematerialaus paveldo sąrašą.

            Toks aukštas pasaulinės reikšmės „Kryždirbystės ir kryžių simbolikos Lietuvoje“ pripažinimas  ne vieno tūkstančio tautodailininkų darbų rezultatų įvertinimas, daugumos iš kurių vardai nugrimzdo užmarštyje. Tautodailė, kaip meno atšaka, sovietinės okupacijos metais buvo mažiausiai paveikta to meto ideologinėms nuostatoms ir nepakluso komunistų mestam šūkiui „Menas priklauso tarybinei liaudžiai“.  Nors per okupacijos metus išaugo daugiau nei dvi kartos, pirmaisiais Atgimimo metais tautodailininkai išdygo kaip grybai po lietaus ir  ėmėsi pirmoje eilėje  darbų, skirtų tiems, kas savo žygdarbiais žadino ir kvietė  lietuvių tautą į laisvės kelią.

            Šių metų sandoroje Kaune siaurame artimųjų ir bendraminčių rate buvo paminėtos Garbės kraštotyrininko, tautodailininko, projektuotojo, 1941 m., birželio sukilimo dalyvio Leono Juozonio  (1922-2015) pirmosios mirties metinės. Mišios šv. Antano Padūviečio bažnyčioje Kaune, apsilankymas Romainių kapinėse prie velionio ir jo žmonos, mokslininkės Liucijos Sereikaitės – Juozonienės (1926-2011) kapo, kuris yra paženklintas dviem velionio sukurtais koplytstulpiais, mirus žmonai Liucijai. Į šį paminėjimą jo dalyvius sukvietė velionio sūnėno, buvusio tremtinio Edmundo Stašio ir jo žmonos Almos šeima. Tai tik detalė šios šeimos vykdomo tikslo – išsaugoti ir įamžinti Leono Juozonio kūrybinį palikimą. Šiame susitikime su tautodailininko artimaisiais ir bendražygiais Edmundas Stašys atskleidė savo šeimos siekius:  „Dėdė Leonas (Edmundo mama ir Leonas buvo sesuo ir brolis. V.G.) pagrindinę savo kūrybos dalį buvo susiejęs su ąžuolu ir kūrė įvairius koplytstulpius, o taip pat įvairius paminklus. Įdomu ir tai, kad rengiant medžiagą apie Dėdės kūrybą, buvo pabuvota Įvairiose Lietuvos vietovėse, kur yra Leono Juozonio kūriniai.Šio darbo rezultatai sudėti į 3,5 valandos trukmės vaizdo įrašą. Jo kūrybos kelias pilnai atspindėtas ir Dėdės knygoje „“Kraštotyrininko kelias“ (2002). Dėdė išleido įvairių kultūros, sporto, politikos ir savo bičiulių draugiškų šaržų knygą „Draugiški šaržai“ (1997)….Dėdės bute, Vydūno alėjoje, Kaune buvo nuolat veikianti jo kūrybos paroda, kur kiekvienas, besisvečiuojantis, būdavo mielai priimamas. Per pastaruosius vienerius metus Leono Juozonio darbai buvo „apgyvendinti“  Žemuose Šančiuose mūsų sodyboje. Čia taip pat visi mielai laukiami…“

            Leono Juozonio biografija turtinga įvairių pomėgių ir siekių. Leonas gimė 1922 m. liepos 24 d.  Rokiškio apskrities Pandelio valsčiaus Geniškio II vienkiemyje. 1932-1940 m. mokėsi Rokiškio gimnazijoje, 1940 m. Kauno universitete pradėjo studijuoti architektūrą, bet penktame kurse studijas nutraukė.  Teko slapstytis, siekiant išvengti tremties. Tik 1950 m. pavyko gauti projektuotojo darbą Kauno žemprojekto institute, kuriame dirbo 32 metus. Turėdamas polinkį kūrybai, daugelį metų lankė Kauno profsąjungų rūmuose veikiantį vaizduojamo meno studijų centrą.

            Sovietinės okupacijos metais kryždirbystė buvo persekiojama, naikinami  ankščiau pastatyti.  L. Juozonis slaptai arba pusiau legaliai, sutaręs su lojaliais  vietos valdžios atstovais,statė koplytstulpius, skirtus žymiems  Lietuvos žmonėms. Taip pat tapė paveikslus aliejumi, akvarele, pastele, šilkografija, kūrė  draugiškus šaržus, karikatūras, iliustravo knygas. Savo indėlį įnešė į Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos atkūrimą, vadovavo Kauno sėlių klubui. Buvo aktyvus Lietuvos kraštotyrininkas,  Lietuvai pagražinti draugijos narys, šachmatininkas.

            Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Leonas Juozonis aktyviai įsijungė į paminklų kūrybą ir pastatymą pokario ginkluoto pasipriešinimo okupacinei valdžiai dalyvių įamžinimui. Jų tarpe Dainavos apygardos partizanams Kapčiamiestyje(1994), Kryžių kompozicija 1952 m.birželio 24 d. nužudytiems Tauro apygardos Geležinio vilko rinktinės kovotojams atminti (1989). Paminklas legenda tapusiai partizanų Lukšų šeimai – žuvusiems broliams: Juozui Lukšai – Daumantui (1851 09 04),  Jurgiui Lukšai – Piršliui (1947 06 13) ir Stasiui Lukšai – Juodvarniui (1947 08 12) (1995, bendraautorius  S. Petraitis). Leoną Juozonį su Lukšų šeima sieja ne tik šiuo metu visiems prieinama informacija apie Juozo Lukšos – Daumanto du pavojingus žygius už geležinės uždangos, tikslu, išvykus į užsienį, pasauliui  paskleisti žinią apie Lietuvoje vykstantį ginkluotą pasipriešinimą okupantams. Leoną Juozonį likimas su Juozu Lukšu suvedė artimesniam  ryšiui Kauno universitete – jie  abu čia studijavo architektūrą.

            Kiekvienas Leono Juozonio, kaip ir daugelio kitų, sukurtas paminklas slepia dėmesio vertas istorijas. Viena iš tokių iki širdies gilumos jaudinanti paminklo  istorija, sukurto Leono Juozonio (bendraautorius kalvis Kastytis Mažonas) ir arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus SJ pašventinto Pagynėvyje 2013m. rugpjūčio 3 d., vykusio Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) tradicinio „Su Lietuva širdy“ sąskrydžio metu. Pasibaigus renginio programai, gausus garbių svečių ir sąskrydžio dalyvių būrys persikėlė į Pagynėvį, kur istoriko Aurelijaus Noruševičiaus iniciatyva buvo pastatytas paminklas 22 įvairiomis aplinkybėmis šiose apylinkėse žuvusiems partizanams. Jų tarpe Aurelijaus Noruševičiaus tėvas partizanas Stanislovas Noruševičius – Jūreivis (1921 12 13-1948 03 06), vadų priedangos būrio vadas, žūties  metu Kęstučio apygardos vadus lydėjęs į svarbų susitikimą. Ankstyvą 1948 m. kovo  6 rytą prie Šaltonos upės partizanų grupė  papuolė į rusų jūreivių pasalą (manoma, kad buvo išduoti). Priedangos būrio vyrai didvyriškai priešinosi, todėl apygardos vadai  pasiekė   šios tragiškos kelionės tikslą. Visi žuvę kovotojai, po išniekinimo prie Raseinių stribyno, palaidoti Kalnujų kapinėse. Slaptas laidotuves organizavo dvi jaunos merginos, vėliau kentėjusios sovietiniuose lageriuose. Tai Janina Tarapaitė – Šliburienė, dabar gyvenanti Raseiniuose ir Elena Pluščiauskaitė – Žitkuvienė, gyvenanti tai pat šiuo metu Kaune. Tokių nuostabių ir drąsių merginų žygdarbis, leido artimiesiems turėti Laisvės kovotojų kapelį. 2018 metais kovo 6 d.  minėsime jaunųjų partizanų žūties 70-ąsias metines.

            Partizano Stanislovo Naruševičiaus ir politinės kalinės jo žmonos Antaninos sūnus Aurelijus, šiuo metu dirbdamas leidyklos „Kalendorius“ vadovu, tarp kitų aktualių ir visuomenėje vertinamų darbų, parašė ir išleido savo tėvams bei kitiems Laisvės kovotojams skirtų knygų.  Įsimintinos „Jūreivio pėdsakai žemėje“ (2001) savo tėvo partizano Stanislovo atminimui. „Vilties lydėta“ (2006) apie mamos kančias ir kūrybą, bei apie pokario ginkluotą pasipriešinimą okupantams Ariogalos krašte „Kai Gyvėnė raudojo krauju“ (2013).

Tai tik viena iš istorijų ir jos tęsinys, susietas su paminklu, kurį sukūrė tautodailininkas Leonas  Juozonis.  Jas galima tęsti, paminint kiekvieną šio tautodailininko  darbą. Jų tarpe Leono Juozonio sukurtas stogastulpis knygnešio Jurgio Bielinio tėviškėje Purviniškiuose. Paminklai Adomui Dambrauskui Jakštui, Baliui Sruogai, Jonuo Aisčiui Davainose (1988). Atminimo lentos Jonui Basanavičiui jo tėviškėje Užkabaliuose, Tadui Ivanauskui ant namo  – muziejaus Obelynės parke(1997). Tai tik maža dalis paminėtų darbų, kuriais tautodailininkas ir kraštotyrininkas Leonas Juozonis paženklino atmintinas vietas.

Leonas Juozonis 2012 m. vasario mėnesį 90-ies  gimimo sukakties proga  buvo pagerbtas Kauno apskrities bibliotekoje gausiai susirinkusių visuomenės narių apsuptyje. Čia buvo pristatyta jo kūrybos paroda. Parodos pristatymo metu, jos kuratorius dailininkas, architektas Juozas Lukšė taikliai pastebėjo, kad Leono Juozonio nuopelnai Lietuvos kraštui neįkainojami, šalyje pasiklydę daugybė jo darbų. Jiems eksponuoti prireiktų didžiulių erdvių. Bibliotekoje atskleidžiama tik dalelė autoriaus kūrybos. Šiame minėjime Kauno miesto savivaldybė Leoną Juozonį  už nuopelnus miestui apdovanojo Kauno burmistro Jono Vileišio medaliu.

Leonas Juozonis 1991 metais tapo poeto Jono Aleksandravičiaus – Aisčio premijos laureatu. 1999 metais buvo apdovanotas Lietuvos Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. 2012 m. jam suteiktas Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos (LFLS) Garbės nario vardas, pripažintas Lietuvos kraštotyrininkų sąjungos Garbės nariu.

Kilni Edmundo ir Almos Stašių   šeimos iniciatyva išsaugoti ir visuomenei pateikti šio iškylaus tautodailininko, kraštotyrininko Leono Juozonio kūrybinį palikimą yra verta visuomenės dėmesio.  Juozonių bute Vydūno alėjoje apsigyvenę  jo artimieji, dėl ploto stokos ir savo užimtumo neturėjo tam galimybių. Vienok iki to, kad E.ir A. Stašiams savo erdviame name ir išpuoselėtoje sodyboje būtų galima įgyvendinti šį sumanymą, patiems teko praeiti ne visai paprastą gyvenimo kelią, kuomet tada ne vienai šeimai savo sąlygas primesdavo okupanto represiniai  gniaužtai.  Edmundo Stašio šeima 1949 m. kovo 25 d. buvo ištremta į Irkutsko srities  Zalarinskij rajoną. Edmundui tremties metu buvo tik 6 metai ir tai nebuvo  kliūtimi paauglį ir jo 4 metų seserį Ireną pripažinti „liaudies priešais“ -  pavojingais valstybei. Edmundo tėvas ūkininkas Jonas Stašys (1902-1968) prieš šeimos tremtį 1948 m. buvo areštuotas ir kalėjo Sverdlovsko srities lageryje. Jis į šeimos tremties vietą Sibire atvyko 1952 metais. Iki to Edmundo mama Aldona Stašienė tremtyje su dviem paaugliais patyrė nenusakomus „Lietuvos išvaduotojų“ primestus išbandymus..

Stašių šeima į Lietuvą sugrįžo 1959 metų pabaigoje į gimtąjį Rokiškių apskrities Vikonių km, kur jie nebuvo svetingai  sutikti. Teko patirti ne mažai  nuoskaudų. Edmundas, pradėtus mokslu tremtyje, tęsė savame krašte. 1961 m., baigęs proftechninę mokyklą įgijo elektriko, vairuotojo  specialybes.  Toliau sekė tarnyba armijoje, darbas nuo 1964 m. Kaune elektriku. 1972 m., baigus politechnikumą, darbinė veikla tęsėsi įvairiose organizacijose, dažniausiai – statybose. Žmonos Almos  Jurevičiūtės – Stašienės šeima buvo įtraukta į tremiamų asmenų sąrašą, bet pavyko išvengti tremties.

Dabar Edmundo ir Almos Stašių  name, kurį patys pastatė 1997 metais,  Leono Juozonio kūrybinis palikimas užima pagrindinę jų erdvaus namo dalį per du aukštus, užpildant visas erdves, tame tarpe laiptinę ir koridorius. Šeimininkai, pensininkai savo dviejų asmenų šeimos poreikiams pasiliko minimalų plotą. Edmundas  savo dėdei Leonui Juozoniui  pradėjo talkinti  nuo 1964 m., sugrįžęs iš tarnybos armijoje. Padėjo betonuoti paminklams pamatus, parūpindavo ąžuolo medieną.  Jų sodyba tapo tautodailininko darbo vieta.

Per trumpą laiką Stašių šeima, savo name įkurtame Leono Juozonio memorialiniame muziejuje  sulaukė per šimtą lankytojų. Įdomiausia, kad jokia informacija apie ekspozicijos atsiradimą ar jos adresą nebuvo skleidžiama. Namo šeimininkė ponia Alma įgyja gido patirtį, puikiai orientuojasi pristatomoje ekspozicijoje. Čia dažnas svečias yra buvęs tremtinys, prof. hab. mokslų dr. Stanislovas Sajauskas. Pastarasis gilinasi ne tik į Leono Juozonio kūrybinio palikimo subtilybes, bet ir daug nuveikė jo žmonos Liucijos Juozonienės mokslinės veiklos nušvietimu.  Jo paruoštoje  ir išleistame knygoje „Atradėja Liucija Sereikaitė – Juozonienė“  bibliografine tvarka pateikiama jos mokslinių darbų bei publikacijų spaudoje sąrašas. Liucija Juozonienė dirbo Kauno politechnikos instituto Ultragarso probleminėje laboratorijoje. Čia ji savo mokslinėje veikloje visuomet jautė instituto rektoriaus prof. Kazimiero Baršausko paramą, pasižymėjusio humaniškomis ir demokratiškomis pažiūromis. Pastarasis buvo jos rašomos disertacijos tiesioginis mokslinis vadovas. Deja, dėl politinių aplinkybių šio darbo jai nebuvo leista apginti. Liucija Juozonienė viena arba su bendraautoriais sukūrė ir užregistravo 78 išradimus.  Kauno miestų išradėjų konkurse ne kartą buvo pripažinta geriausia metų išradėja. Stašių šeimai  talkina laikraščio „Statyba“ redaktorius ir leidyklos „Opinija“ vadovas  dr. Juozas Šalčius, užsiimantis sklaida spaudoje apie Leono Juozonio kūrybinį palikimą.

Leono Juozonio kūrybiniu palikimu domisi ir muziejininkai. Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejus atrinko eksponatus ruošiamai parodai šių metų liepos mėnesį, skirtą Leono Juozonio 95-rių metų gimimo sukakčiai paminėti.

 Leonas Juozonis buvo stipri asmenybė. Savo daugiaplanėje kūrybinėje veikloje, rado laiko palikti savo pastebėjimus, užrašant asmeniniame dienoraštyje, kurių paliko tris A4 formato didelės apimties sąsiuvinius. Likus aštuoniolikai dienų iki jo kelionės šioje žemėje pabaigos, tikriausiai  jausdamas savo neatremiamą lemtį, bet nenorėdamas su tuo susitaikyti, Leonas rašė:

…Negaliu priversti save ištarti tau sudie.

Apie tautodailininkų kūrinių reikšmę mūsų žemėje, jų tarpe sukurtų ir pastatytų Leono Juozonio, arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius  Ariogaloje, minėtame LPKTS sąskrydyje 2013 m. rugpjūčio 3 d.,  išsakė savo mintis: “Kryžius, koplytstulpis, Rūpintojėlis, pro kurį praeiname, nulenkiame galvą, suvirpa širdis. Ypač brangiais jie tampa kai gali dalyvauti šventėje, pajusti iškilmingumo svarbą. Kol jie Lietuvoje vis dar statomi, Šventinami – kelia mūsų mintis Dievo maldai – padėkai. Turime už visą tai dėkoti, reikia tik mažiau verkšlenti, dejuoti ir savo pavyzdžiu liudyti gėrį“.

Kultūra , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra