Tautinis vaidinimas apie G. Petkevičaitės-Bitės gyvenimo istorija

Autorius: Data: 2011-03-18, 08:36 Spausdinti

Janina JANULIONIENĖ, Vilnius

Autobusui su 45 aktoriais pajudėjus į Punsko lietuvių mokslo ir kultūros centrą, daugeliui kirbėjo, kaip bus priimtas naujai sukurtas VPU dėstytojo dr. Egidijaus Mažinto vodevilis „Bitele, skrisk per Lietuvą“, skirtas mokytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 150-čio jubiliejui.

Punsko Dariaus ir Girėno gimnazija (lenk. Gimnazjum z Polskim i Litewskim Jezykiem Nauczania im. Dariusa i Girenasa w Puńsku) – dieninė, savarankiško mokymosi, nepilną vidurinį išsilavinimą suteikianti Lenkijos švietimo įstaiga, esanti Punsko vietovėje. Mokykla įsikūrusi Kovo 11-tosios mokyklų komplekse, kartu su kitomis švietimo įstaigomis: pagrindine mokykla ir dviem licėjais. Lietuvių arba lenkų kalbomis dėstomos šios disciplinos: lietuvių, lenkų, anglų ir rusų kalbos, istorija, visuomenės mokslas, matematika, fizika su astronomija, chemija, biologija, geografija, muzika, technika, informatika, fizinis lavinimas, religija arba etika. Mokoma iš lenkiškų vadovėlių. Po trejų metų gimnazistai laiko valstybinius egzaminus, nuo kurių rezultatų priklauso ar bus tęsiamas mokslas licėjuje. Besimokantys gali dalyvauti gausiuose saviveiklininkų būreliuose, sportuoti.

Po 1999 m. švietimo reformos Punske pradėjo veikti šešiametė pagrindinė mokykla bei gimnazija su lenkų ir lietuvių dėstomąja kalba. Trimetėje gimnazijoje yra 9 klasės (po dvi su lietuvių ir viena su lenkų mokomąja kalba). 2004 m. gruodžio 10 d. jai suteiktas Dariaus ir Girėno vardas. O į šalia esančius Lietuvių kultūros namus atvykę artistai ruošė scenas, vilkosi spektaklio kostiumus, klijavosi perukus, ūsus, kartojosi tekstus. Niūniavo melodijas, repetavo tautiškus ir čigoniškus šokius. Šviesiečiai lavino savo skardžius balsus, derino su orkestro skambėjimu.

Aktų salė buvo sausakimša. Po spektaklio žiūrovus pasveikino Dariaus ir Girėno mokyklos vadovas Jonas Vydra, palinkėdamas geros nuotaikos ir primindamas, „kad tai ką matėme scenoje yra susieta su mūsų tėvų gyvenimais, laikas labai greitai eina, o tie žmonės praeityje kurie kūrė Lietuvą nepelnytai užmirštami, kiek jiems reikėjo atkaklumo ir meilės kraštui, kad pakelti didelę atsakomybės naštą ir vėl atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, sukurti tautišką švietimo koncepciją įvykdyti žemės ūkio ir švietimo reformas.“ Punskiečiams buvo staigmena tai, kaip apie iškilius tarpukario veikėjus sukurtas spektaklis su daugeliu muzikinių numerių atrodė dabartinėje kosmopolitiškoje aplinkoje – novatoriškai ir tautiškai. Spektaklyje atgijo 1918 m. Vilniaus geležinkelio stotis, šurmuliuojanti lenkiškai, rusiškai, gudiškai, su čigonais, žydais, gatvės prekeiviais ir iškiliais tautos žmonėmis: ministru pirmininku Augustinu Valdemaru, švietimo ministru. Taip pat groteskiškai su lengvu humoru vaizduojamais kariuomenės vadais, policininkais bei būsimais bankininkais, nuoširdžiais būsimais Valstybės teatro artistais, patriotiškai nusiteikusiais steigiamų mokytojų kursų dalyviais, būsimais mokytojais.

Mokytojai spektaklyje buvo pavaizduoti kaip sugebantys padainuoti labai daug lietuviškų dainų, sušokti tautinių šokių, nuotaikingų etninių žaidimų. Jie įsilies į tarpukario švietimo sistemą, dirbs mokyklose, mokys jaunimą ne tik lietuvių liaudies dainų, šokių, žaidimų, papročių, bet ir skiepys Lietuvos mokyklų mokiniams meilę tėvynei, savo istorijai, tradicijoms, nors patys kaip ir rašytoja G. Petkevičaitė–Bitė neturės aukštojo mokslo baigimo diplomų…

„Šios nuostabios moters, visuomenės veikėjos, moterų partijos įkūrėjos, rašytojos tautinės savimonės skiepytojos žygdarbis Lietuvai sovietmečiu nebuvo vertinimas, pripažinimas atėjo gerokai pavėluotai. Bet geriau vėliau, negu niekad. Ji prieš 90 metų I-ame LR Seime kalbėjo su nerimu, kviesdama „paminėti ir tuos kovotojus, kurie atgulė į karstą nesulaukę tos didelės tautos šventės“, – kalbėjo prof. Antanas Kiveris, sukūręs spektaklyje muzikos mokytojo vaidmenį, baigusio Mokytojų kursus, jų uždarymo dieną 1927m. birželį.

Visus žiūrovus maloniai nustebino faktas, iš tiesų labai retas ne tik Lietuvos, bet ir Europos pedagogikoje, kad spektaklyje vaidino visa mokykla – Vilniaus G. Petkevičaitės-Bitės Suaugusiųjų mokymo kursų kolektyvas: mokytojai, darbuotojai, mokiniai. Džiugu, kad VPU „Šviesos“ ansamblio dainininkai ir orkestras tapo nuostabių tarpukaryje gyvavusių mokytojų kursų dalyviais, švietimo sistemoje gyvavusių pedagoginių idėjų skleidėjais, vodevilyje atsispindėjo tarpukario tautinės mokyklos koncepcija bei politinės aktualijos. Spektaklio režisierius dr. E. Mažintas vodeviliui „Bitele, skrisk per Lietuvą“ sukūrė įsimenančius dialogus, per sceną nuvilnidavo judrios ir nuotaikingos mizanscenos.

Šiandien sunku išvysti scenoje, ypač gastrolėse, spektaklį, kuriame vaidina pusšimtis artistų. Visi taupo. Profesionalių teatrų dalyvių skaičius – 4-6 artistai, sutelpantys į automobilį. O VPU dėstytojas lieka ištikimas tradicijai – į spektaklį įtraukti kuo daugiau įvairaus amžiaus žmonių, mokytojų, mokinių, dėstytojų, neįgaliųjų, taip pat ir tų, kurie anksčiau niekad nesidomėjo teatru. Šalies teatrai tapo komercinių meilių pagal grafiką, striptizo erelių, „fucking ir shoping“, „seksualinių fantazijų“ įkaitais. Tačiau įsitikinome, kad viskas gali būti kitaip.

Nuo 2010m.rugsėjo mėnesio pradėjęs dirbti Vilniaus G. Petkevičaitės mokykloje, dr. E. Mažintas sugebėjo į teatro studiją pavilioti beveik visą mokyklos kolektyvą. Vodevilio repeticijos užsitęsdavo iki vėlaus vakaro, tačiau visi repetavo su ugnele, įdėjo daug pastangų kad atgytų tarpukaryje gyvenę bei kūrę žmonės. Tokia teatrinė veikla praturtina ne tik artistus, bet ir žiūrovus. Išskirti galima mokyklos direktorių Gintarą Jurkevičių sukūrusį ambicingo ir energingo prof. A. Valdemaro vaidmenį, tautinių šokių entuziastę Angelę Kondraškienę Lenkijos lietuvius sužavėjusią betarpiška, laisva nuotaikinga aktorine maniera mokytojos G. Petkevičaitės vaidmenyje, šmaikštų ir kūrybingą inžinierių Vytautą Babecką sukūrusį net kelis vaidmenis: bankininko Saliamono Goldfaino ir Švietimo ministerio K. Šakenio, siuvimo bei rankdarbių mokytoją Jūratę Butkutę Antano Sniečkaus pardavinėjančio stotyje laikraščius vaidmenyje ir daugelį kitų.

Labai jaudinančias scenas keitė nuotaikingi pašmaikštavimai, mįslės ir kitas besiliejantis liaudies humoras. Spektaklio statytojai labai dėkingi VPU prof. A. Kiveriui, doc. dr. J. Sadauskienei, dr. V. Tavorui, dėst. E. Narmontienei padėjusiems parengti sudėtingas graudžias ir kartu optimistiškas mokytojų kursų uždarymo scenas. Lydimas keturiais balsais dainuojamomis liaudies dainomis ir nepriekaištingu orkestro skambėjimu.

„Tesuskamba čia tarp mūsų nemirtingi mūsų Daukanto, Valančiaus, Baranausko, Kudirkos, Višinskio, Biliūno vardai. Mūsų širdimi nuskriskim tą valandų ir prie jaunesniųjų, prie tų kareivių ir karininkų kapų, kurie šiame kare savo jaunas galvas padėjo begindami tėvynės sienas, – kalbėjo G. Petkevičaitė-Bitė. – O mes, dar gyvi išlikę darbuotojai, didelio karo patyrimų užgrūdyti, mūsų karžygių atminimu šarvuoti, krašto valios pašaukti, ruoškimės rimtai ir uoliai prie pavesto mums darbo, kad mūsų žmonių, mums tikėjusių, neužviltume. Pavesta juk mums versti naujas istorijos lapas. Per daug jau ilgai mus lankė visokios nuoskaudos“.

Spektaklio apie G. Petkevičaitę-Bitę fragmentus sostinės Mokytojų namuose Kaziuko mugės metu žiūrėjo Aukštaitijos dienų Vilniuje dalyviai, Panevėžio savivaldybės kolektyvas su meru. Nepriklausomybės akto signatarė aktorė Nijolė Oželytė buvo sužavėta vodevilio aktorių, statytojų darbu „tokių spektaklių labai trūksta Lietuvai šiandiena, visos valstybinės šventės dažnai baigiasi negyvomis tuščiomis kalbomis, o jūs pakėlėte ir su vaikišku naivumu, lengvai, muzikaliai atspindėjote 1918 m.Vilnių, taip pat tarpukario Lietuvą su daugeliu personažų, kurie turėjo svarbios reikšmės ne tik politikoje, moksle bet ir versle. Visi artistai kad ir nedidelėse rolėse sukūrė įsimenančius vaidmenis, kurie man tikrai labai nuoširdžiai patiko.“ N. Oželytė palinkėjo spektaklio statytojams ir aktoriams „kuo dažniau rodyti spektaklį šalies žmonėms, kuriems labai trūksta edukacinių didelės meninės įtaigos vaidinimų.“

Spektaklio kostiumų dailininkės: Stasė Jurkevičienė ir Jūratė Butkutė, čigonų muzikos vadovė – Irina Kozlova, šokiai – Vilijos Narkovičienės ir Vladimiro Usovo, choro vadovai: Jolanta Sadauskienė ir Vilius Tavoras, orkestro vadovė – Edita Narmontienė, garso operatorius – Vladimiras Blizgunovas, spektaklio prodiuseris – Gintaras Jurkevičius.

Nuotraukose: Vodevilio akimirkos

Voruta. – 2011, bal. 9, nr. 7 (721), p. 13.

Seinų - Punsko kraštas , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra