Tautinės juostos taku

Autorius: Data: 2014-09-13, 11:00 Spausdinti

Jurgita STANKAUSKAITĖ, punskas.pl

„Nebeįdomu“ – vis dažniau girdime. Nebeįdomios šiandien juostos? Tautinių juostų pynimas nebeįdomus?
Kodėl – ne kartą kyla klausimas.

Ir kaip į jį atsakyti?

…Na, aš mėgstu spręsti SUDOKU, tu skaitai tomais leidžiamas fantastines knygas, o mes dieviname laisvą laiką su futbolo kamuoliu aikštelėje…

Kalbame apie globalaus masto užsiėmimus, ar ne? Netinka lyginti to, kas tautiška, su tuo, kas pasaulietiška. Galbūt, bet juk ir tokiu būdu galima pabandyti ieškoti atsakymo.

Taigi seniau tautinės juostos turėjusios ypatingą reikšmę moters gyvenime. Jas mokėjo pinti (turbūt) kiekviena mergelė. Tai būdavo kraičio dalis, todėl iki ištekėjimo ausdavo, o gal ir pindavo, kad tekėdama turėtų dovanų piršliui arba jaunimui, šiandien vadinamiems vestuvių pulko jaunuoliams. Visai neseniai sužinojau, kad raudonos juostelės buvo skirtos naujagimiams, kuriuos motina suvyniodavo į palą ir apjuosdavo tokia juostele. Ar šiandien kas nors yra girdėjęs apie tai? Galima manyti, kad tai labai senas paprotys arba, geriau sakyti, senųjų lietuvių gyvenimo būdo dalis, vienas iš jo elementų. O kodėl vaikelį reikėjo ja perjuosti? Tikėta, kad tokiu būdu žmogus sujungiamas su aukštesniuoju pasauliu. Štai ir vėl atsiveria stiprus žmogiškasis ryšys su religija… Bet pagalvoji, juk šiandien tą patį darome vestuvių dieną. Jaunųjų rankos bažnyčioje apjuosiamos tautine juosta arba austu rankšluosčiu.

Juostos seniau žmogų lydėdavo nuo gimimo iki mirties (pasirodo, kad šiandien dar galima pamatyti ant juostų leidžiamą į duobę karstą). O štai vyresniojo amžiaus žmonių namuose išvystame tautines juostas, kurios turi savo istoriją iš įvairių gyvenimo momentų.

Netikėtai sugrįžus prisiminimais į vaikystės pagrindinės mokyklos suolą, iškyla plonytės juostelės vaizdas tarp senų lietuviškos knygos lapų. Šiandien turim visokiausius knygų skirtukus, o seniau labai dažnai skirtuku būdavo graži, spalvota juostelė…

Apibendrinus galima teigti, kad žmogų visur lydėdavo tautiniai elementai, pavyzdžiui, minimos juostos, turinčios stiprią antgamtinę reikšmę. Norisi pasakyti tai, apie ką kalba visi (bent didelė dalis tai tikrai) tyrėjai – tikėjimas buvo gyvenimo ir kultūros įvaizdžio pagrindas.

juosta-jurgita

Ką turime šiandien? Jaunoji karta nepažįsta tautinės juostos prasmės, nes yra išnykęs senasis religinis ryšys. Jie, nesuprasdami, kam reikalingos juostos, nevertina šio tautinio paveldo, lietuvių (ir ne tik) kultūros elemento. Jaunimui nebeįdomu pinti „kažkokias“ juostas, nes „kam to reikia“, nes „nepatinka tokie dalykai“. Taip galima kalbėti, bet tikrai ne apie visus. Visada buvo ir bus (tikėkim) žmonių grupelė, kuri domisi juostų svarba, raštais, įvairove, jos kūrimo būdais. Žinoma, tokių grupelių yra mažai, nes šiuolaikiniame pasaulyje pasirinkimo įvairovė yra neapglėbiama. Kiekvienas randa susidomėjimo tašką, kuriame gali tupėti visą likusį gyvenimą. Na, galbūt tautinis tapatumas ir kultūrinis ryšys taip pat yra pakitę ir kinta. Faktorių iš tiesų yra labai daug. Bet nenuleiskite galvų tie, kurie mylite juostas, kurie pagarbiai liečiate kiekvieną siūlelį, formuojantį juostą. Toliau burkitės, kalbinkite jaunimą – o gal yra tų, kurie norėjo savo rankomis pabandyti pagaminti juostą, o gal kiti nežino, į ką kreiptis, o gal nedrįsta paprašyti jūsų pagalbos? Žinoma, reikia pastangų sudominti akį, bet ta akis gali tapti šios kūrybos tęsėja.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Kultūros paveldas ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra