Vienam kilniausių Lietuvos rezistencinio judėjimo dalyvių Adolfui Ajoniui pačiose Naujųjų metų išvakarėse sukako 90 metų. Adolfas Ajonis (iki 1939 m. Ajauskas) gimė 1914 metais gruodžio 28 (15) dieną Kauno aps. Čekiškės vls. Vaitkūnų kaime. Jo tėvas Juozas Ajauskas buvo emigravęs į JAV, ten uždirbęs pinigų grįžo į Lietuvą, nusipirko keliolika hektarų žemės. Jo šeimoje augo 5 vaikai, iš jų vyriausias buvo Adolfas. Baigęs pradinę mokyklą, mokėsi Vilkijos progimnazijoje, baigė tik tris klases, nes jį ištiko pirmoji gyvenime nesėkmė: mokslo metų pabaigoje laikydamas paskutiniosios, ketvirtosios, klasės egzaminus iš lietuvių kalbos rašinio ir geografijos gavo po dvejetą… Rašinį „sukūrė“ per ilgą ir nežinojo nė vieno Lietuvos ežero. Tačiau ši pirmoji Adolfuko nesėkmė kartu atskleidė ir jo didelį pasiryžimą grumtis su kliūtimis: niekam nieko nesakęs, slaptai, nuvažiavo į Kauną ir suaugusiųjų profesinėje gimnazijoje išlaikė eksterno egzaminus iš keturių klasių kurso, gavęs iš lietuvių kalbos ketvertą, o iš geografijos – net penketą. Po to šiaip taip baigė penktąją klasę. Deja, tėvai neleido toliau mokytis gimnazijoje, liepė stoti į kunigų seminariją. Adolfas pateko į Kretingos pranciškonų vienuolyną ir tapo ne tik vienuoliu, bet ir klieriku. Ten per trejus metus baigė tik vieną, šeštąją, gimnazijos klasę, septintosios nebaigė, nes turėjo matematikos pataisą.
Tuo metu gyvenimas vėl pasiūlė jaunuoliui išbandymą. Vienuoliams buvo leidžiama skaityti ne visų autorių kūrybą. Kretingoje buvo uždrausta domėtis ir J. Tumo-Vaižganto raštais, J. Keliuočio redaguojamu žurnalu „Naujoji romuva“. Kai vienuolyno vadovybė sužinojo, kad Adolfas Ajonis skaito šią literatūrą, jį nubaudė; pareikalavo atlikti viešą išpažintį. Šitokią bausmę jis suprato kaip didžiausią neteisybę bei nepagrįstą žmogaus orumo pažeminimą. Po to jis nutarė iš vienuolyno pasitraukti, neteko tėvų materialinės paramos. Kadangi jau buvo baigęs šešias gimnazijos klases, pasiryžo stoti į Šiaulių mokytojų seminarijos trečią kursą. Ten mokydamasis Adolfas dvejus  metus gyveno pusbadžiu ir dažnai sirgo. Seminariją baigė, bet atestato negavo, nes jam, „netinkamam auklėti jaunąją kartą“ neleido laikyti baigiamųjų egzaminų.
Po to Ajonis trumpai tarnavo Lietuvos kariuomenėje, iš kurios buvo atleistas dėl ausų uždegimo. Ši liga paliko žymę visame tolesniame jo gyvenime. 1939 metais jį paskyrė Alytaus aps. Stakliškių vls. Želkūnų pradinės mokyklos mokytoju. Kadangi Ajonis neturėjo mokytojo cenzo, jo darbą patikrino mokyklų inspektorius. Tarnybos lape jis parašė, jog mokytojas dirba labai gerai ir ateityje taps „dideliu pedagogu“.
Daliai Vilnijos grąžinus Lietuvai, Ajonis buvo paskirtas Paberžės vls. Gruodžių pradinės mokyklos vedėju. Šioje mokykloje jam pavyko per pusę metų išmokyti vaikus lietuviškai susikalbėti ar bent suprasti. Gavęs iš Šv. Kazimiero draugijos patefoną ir lietuviškų plokštelių, Ajonis subūrė kaimo jaunimą, rengdavo pasilinksminimus, pagerbdavo valstybines šventes, dalyvaudavo gegužinėse pamaldose. Prasidėjus Lietuvos piliečių pasų išdavimui, dauguma gyventojų pasirinko lietuvių tautybę. Tokia mokytojo Ajonio veikla labai nepatiko buvusiam mokyklos vedėjui pilsudskininkui Pavlovskiui ir dar keliems gyventojams. Dažnai po nakties prie mokyklos durų Ajonis rasdavo prisegtus grasinančius raštelius. Ūkininkė, kurios seklyčioje vykdavo gegužinės pamaldos, buvo įspėta, kad bus sudeginti jos namai, jeigu priiminės „litviną“ su jaunimo kompanija. Moteris pasiskundė Eitminiškių bažnyčios klebonui kun. A. Jakavoniui, kuris ją nuramino, padrąsino ir prižadėjo jai savo globą. Sužinojęs apie šį „vizitą“, Ajonis susipažino su kunigu, kuriam pasiūlius, aplinkinius lietuvius mokytojus įkalbėjo organizuoti lietuvišką chorą, giedoti vakarais bažnyčioje gegužinių pamaldų metu. Pavlovskis su keliais patikėtiniais pasamdė nusikaltėlius, kad tie „pamokytų“ mokytoją Ajonį, tačiau užpuolikai apsiriko ir užpuolė visai kitą žmogų. Policijai išsiaiškinus nusikaltimą, Pavlovskis ir jo bendrininkai atsidūrė kalėjime. 1940 metais bolševikams okupavus Lietuvą, šie nusikaltėliai, kaip „fašizmo aukos“, buvo išleisti iš kalėjimo. Maža to, buvę endekai-pilsudskininkai tapo sovietiniais aktyvistais, o kai kurie net komjaunuoliais. Nujausdamas jų galimą kerštą už savo lietuvišką veiklą, Ajonis nutarė „pasislėpti“: išvyko į Ukmergę ir ten įstojo į mokytojų seminarijos ketvirtąjį kursą. Pavlovskis veltui teiravosi apie Ajonį apskričių švietimo skyriuose…
Ukmergėje prasidėjo Ajonio rezistencinė veikla. Jis greitai įgijo autoritetą tarp seminaristų: buvo vyriausias, turėjo gyvenimo ir pedagoginės patirties, literatūrinių gabumų, buvo draugiškas, savo išvaizda, ypač dvasine kultūra, buvo labiau panašus į seminarijos mokytoją negu moksleivį. Pirmaisiais okupacijos metais ne vienam seminaristui jis buvo idėjinis kelrodis. Jo tvirtas ir griežtas nusistatymas prieš okupantus, lietuviškojo patriotizmo ir krikščioniškosios moralės propagavimas traukė prie jo jaunesnius seminaristus. 1941 metų pradžioje Ajonio mokslo draugai pajuto, kad jis yra susijęs su pogrindine organizacija LAF (Lietuvos aktyvistų frontas). Tų metų ankstyvą pavasarį Ajonis buvo subūręs grupę draugų, su kuriais numatė karui prasidėjus užimti Ukmergės sovietų saugumo pastatą.
1941 metais gegužės pirmosios išvakarėse, seminarijos komjaunimui rengiantis šventei, Ajonis turėjo konfliktą su aršiu tos organizacijos aktyvistu, anksčiau buvusiu Ukmergės lenkų gimnazijos auklėtiniu Leonavičiumi, dėl to Ajonis buvo pašalintas iš seminarijos.
Karui prasidėjus ir sovietų kariuomenei traukiantis iš Lietuvos, drauge su kitais patriotais jaunuoliais jis dalyvavo užimant saugumo patalpas, po to buvo pakviestas dirbti Lietuvos saugume.
Čia Ajonis dirbo labai trumpai, tik porą mėnesių, be to, labai pavojingu ir atsakingu metu, užsirekomenduodamas kaip tikras patriotas ir taurus humanistas. Dirbdamas saugume, jis niekam nekeršijo, atvirkščiai, gelbėjo net tuos, dėl kurių buvo pats nukentėjęs. Jeigu iš seminarijos buvusių komjaunuolių bei sovietinio saugumo užverbuotų agentų Ukmergėje niekas nežuvo, tai tik jo dėka. Jis ne vieną kartą gelbėjo net buvusį labai aktyvų komjaunuolį Leonavičių, dėl kurio kaltės pats Ajonis smarkiai nukentėjo: buvo pašalintas iš seminarijos paskutinio kurso mokslo metų pabaigoje, todėl negalėjo laikyti valstybinių egzaminų ir gauti mokyklos atestato bei mokytojo vardo. Ne vieną kartą seminaristai buvo pristatę Leonavičių į saugumą, kad jį „patvarkytų“, kaskart Ajonis pasirūpindavo, kad jis būtų paleistas.
Sugrįžus į darbą buvusiems nepriklausomos Lietuvos saugumo darbuotojams ir vėliau čia pradėjus rodytis „kažkokiems“ nacių pareigūnams, Ajonis, nepritardamas nekaltų žmonių (žydų, lietuvių, kt.) nepagrįstam ir be teismo persekiojimui ir areštams, pasitraukė iš darbo savo noru. Išvykęs iš Ukmergės, vienerius metus mokytojavo Žardiškių pradinėje mokykloje, netoli tėviškės.
Po to Vilniaus universiteto Humanitariniame fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Naciams universitetą uždarius, neoficialioms studijoms rinkdavosi Ipolito Cieškos bute, kur Ajonis gyveno. Ten atvykdavo ir prof. V. Mykolaitis-Putinas. Studijų metu ir vėliau gyvendamas Vilniuje, Ajonis platino pogrindinius antinacinius laikraštėlius. Jais aprūpindavo ir profesorius Salį, Skardžių bei dekaną Puziną. Nelegalią spauda jis gaudavo iš Švietimo vadybos pradinio moklso departamento direktoriaus Vaclovo Čižiūno, kuriam pristatydavo ir minėtų profesorių aukas tai spaudai leisti.
Vėliau Svyrių aps. Lentupio miestelyje Ajonis susipažino su valsčiaus viršaičiu ir tarnautojomis, taip pat su vokiečiu grafu Maibaumu, kilusiu iš Olandijos, TOD organizacijos vadovu. Grafo padedamas jis buvo priregistruotas Lentupyje, gavo pažymėjimą, kad dirba jo organizacijoje. Buvo atleistas nuo karo prievolės nacių kariuomenėje. Taip „apsiforminęs“, jis dažnai važinėdavo iš Vilniaus į Lentupį, ten padėdavo dirbti valsčiaus darbuotojams, iš ten parsiveždavo į Vilnių paso ir atleidimo nuo karinės prievolės blankų. Vilniuje jis sėkmingai pagamindavo fiktyvius pasus nacių persekiojamiems žmonėms, taip pat atleidimus nuo karinė prievolės. Naujųjų metų (1944) išvakarėse į butą Aušros Vartų gatvėje, kur gyveno Ajonis, atėjo nepažįstamas lietuvis gestapo karininkas ir įspėjo, kad jo veikla demaskuota. Tuomet Ajonis pabėgo į Žemaitiją ir įsidarbino Varnių vls. Užgirių pradinės mokyklos mokytoju. Ten susipažino su Montvydu, kuris organizavo LLA veiklą. Į ją įsitraukė ir Adolfas.
Raudonoji armija, „išvadavusi“ Varnių apylinkes, degino namus, gaudė ir areštavo daugiausia vyrus. Ajonis buvo sučiuptas gatvėje ir kartu su daugeliu kaimo vyrų atsidūrė Karelų Suomijoje prie Stalino vardo Baltosios jūros sugriauto kanalo atstatymo. Po dvejų metų, 1946-ųjų rugpjūtį jis grįžo į Lietuvą. Čia privalėjo kas mėnuo registruotis NKVD kol pagaliau iš jo atėmė vienintelį dokumentą-leidimą grįžti į Lietuvą. Tuomet broliai už 200 rublių „nupirko“ jam karinį bilietą, ir jis pradėjo dirbti Seredžiaus progimnazijoje direktoriumi. Čia dirbo nuo 1947 mokslo metų pradžios iki 1950-ųjų vasario. Kai sužinojo, kad MGB organai surado jo asmens bylą, kurioje buvo duomenys apie jo veikla Ukmergėje, jis pasitraukė į Kauną. Ajonis buvo suimtas vidury baltos dienos 1950 metais liepą Kaune, Donelaičio gatvėje, prie Karo muziejaus ir nugabentas į Kauno MGB rūsį. Tais pačiais metais  jis buvo nuteistas už akių 10 metų lagerio. Po ilgų tardymų, vežiojimų po įvairius persiuntimų punktus pagaliau jis pateko į Vorkutos lagerius, kur iš pradžių  dirbo 8-oje, vėliau – 40-oje šachtoje.
Buvęs politinis kalinys Zigmas Čebelis Ajonio veiklą apibūdino šitaip: „Adolfą Ajonį pažįstu nuo 1950 metų, kuomet kartu kalėjome Kauno kalėjime ir Vorkutos lageriuose iki 1956 metų. Ajonis kameroje buvo amžiumi už mus vyresnis, kalėjime ne naujokas, dėl to turėjo autoritetą tarp mūsų.
1951 metais nuvežus mus į Vorkutą, vadinamąjį paskirstymo punktą, prisimenu, Adolfas organizavo savisaugos apsaugą nuo kriminalinių kalinių, kurie mus, naujokus, nuolat apiplėšdavo. Jis sudarė budėjimo grafiką. Tokiu būdu buvo išvengta apiplėšimų.
1955 metais Vorkutos šachtoje Nr. 40 vyko pasipriešinimo streikas, kuriame dalyvavo ir Adolfas Ajonis, buvo vienas organizatorių. Jis ragino politinius kalinius neiti prie kolonijos vartų, kad išvengtų aukų. Visuotinis streikas pasibaigė, tačiau žuvusių nebuvo.
Taip pat žinoma, kad A. Ajonis kartu su latviu politiniu kaliniu Mira įkūrė lietuvių, latvių ir estų broliją „Aistija“. Man 1956 metais grįžus į Lietuvą, Adolfas Ajonis pirmas suteikė visokeriopą paramą, už tai jam esu dėkingas“ (Kaišiadorių rajono 2-ojo notarų biuro 1999 m. spalio 11 d. registro Nr. 2-5513).
Grįžus iš lagerių į Lietuvą, Ajoniui labai sunku buvo rasti darbą. Tai pačiais metais jis sukūrė šeimą – vedė buvusio Kauno vežiko dukterį, Medicinos institutą baigusią farmacininkę. Pagaliau po gana ilgų pastangų gavo Vilkijos aps. Miškalaukio septynmetėje mokykloje bendrabučio auklėtojo vietą. Vėliau ten dar dėstė lietuvių ir rusų kalbas, atnaujino lituanistikos studijas universiteto neakivaizdiniame skyriuje. Dar dirbo Varekonių pradinėje ir Pažėrių aštuonmetėje mokyklose. Tuo metu jau buvo baigęs universiteto tris kursus. Pagaliau Kaune (Petrašiūnuose) Ajonis gavo Liaudies ūkio tarybos pasitobulinimo kursų metodininko vietą, ten išdirbo šešerius metus, atleistas „dėl etatų mažinimo“, o iš tikrųjų – dėl politinio nepasitikėjimo. Tuomet prisiėjo dirbti Kauno maisto pramonės technikumo bendrabučio sargu, tačiau ir iš ten dėl tos pačios priežasties buvo atleistas. Atsidūrė Kauno kino mechanikų technikumo bendrabučių auklėtoju. Prieš išeidamas į pensiją dvejus metus dirbo Vilijampolės specmokykloje – internate (vaikų su negalia) auklėtoju. 1975 metais, būdamas 61 metų, išėjo į pensiją. Kadangi iš pensijos negalėjo  su šeima išgyventi, dar šešerius metus dirbo Šančiuose plaukymo baseino budėtoju.
Ajoniai išaugino dvejetą vaikų. Deja, 34 metų duktė tragiškai žuvo, nunuodyta specialiai papirktos gydytojos. Sūnus (irgi Adolfas) baigęs Inžinerinės statybos institutą dirba pagal specialybę Vilniuje. Vaikaitis Vytautas – 8 klasės mokinys.
Adolfas Ajonis yra Lietuvos politinių kalinių sąjungos Kauno skyriaus narys, aktyviai dalyvauja politinėje veikloje bei LPKS ruošiamuose renginiuose, jam suteiktas kario savanorio statusas. Jis pats savo veiklą apibūdina labai lakoniškai: „Kovojau, kaip mokėjau, savaip. (…) šiaip nei miškuose, nei laukuose su šautuvu nevaikščiojau. Jei turėjau kokį ginklą, tai kur nors užantyje“ (A. Ajonio gyvenimo aprašymas 1999 12 15 data, skirtas Lietuvos Respublikos rezistentų teisių komisijai, 7 p.).
Šio tauraus patrioto 90-ties metų jubiliejaus išvakarės buvo gana nelinksmos: „Širdis atsisako tiek daug metų dirbti. Turbūt daugiau kaip dvejus metus gyvenau sunkiai, depresijos prislėgtas. Tai metais mano lūšnoje suiro šildymo sistema. Sūnus iš Vilniaus net geriamo vandens man atvežė. Žmoną ant lovos turėjau vartyti, kilnoti, ji negalėjo praryti normalaus maisto, negalėjo kalbėti. Palaidojau pernai… (…) Aš pats, nors turiu Lietuvos kario savanorio medalį, išduotą Prezidentui Adamkui padėjus parašą, pas Lietuvos valdininkus teisybės niekur neradau“. (Iš 2004 12 07 laiško šių eilučių autoriui)
Nepaisant įvairių gyvenimo negandų, Adolfas Ajonis, kaip Lietuvos girių ąžuolas, lieka nepalaužiamas, tikintis jos šviesesne ateitimi, mylintis net ir tuos žmones, kurie jį skriaudė. Tad belieka palinkėti Jam sveikatos pagerėjimo ir Aukščiausiojo malonės, kad leistų sulaukti šimtųjų gimimo metinių.