Tauragiškiai prof. Vaclovo Biržiškos gyvenimo keliu

Autorius: Data: 2013-10-30, 10:55 Spausdinti

Tauragiškiai prof. Vaclovo Biržiškos gyvenimo keliu

Daiva KINIULIENĖ, Lietuvos bibliotekininkų draugijos Tauragės skyriaus pirmininkė

Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos bibliotekininkai, kaip konkurso „Metų geriausias Lietuvos bibliotekininkų draugijos skyrius“ paskatinamosios premijos laimėtojas nutarė aplankyti Lietuvos bibliotekininkų draugijos įkūrėjo Vaclovo Biržiškos gimtinę. Kitąmet kultūrinė bendruomenė švęs šio iškilaus žmogaus, bibliografo ir knygotyrininko 130-ąsias gimimo metines.

Šiltą rudens dieną V. Biržiškos gimtieji Viekšniai mus pasitiko nušviesti saulės spindulių. Centrinėje aikštėje į didelę supirkėjų mašinos priekabą bumpsėjo viekšniškių sodų obuoliai. Šalia dar nuo 1860 m. įsikūrusi vaistinė, išlikusi čia gyvenusio ir dirbusio Juozo Aleksandravičiaus dėka, kaip vienintelis Žemaitijoje kaimiško tipo vaistinės muziejus. Vaistininko gyvenamojoje dalyje yra vadinamas inteligento kambarys, kuriame vaistinės savininkai bendraudavo su miestelio šviesuomene. Čia dažnas svečias būdavo ir V. Biržiškos tėvas daktaras Antanas Biržiška, tai patvirtina ir vaistinės muziejuje rasta viena kita A. Biržiškai priklausiusi knyga.

Antano Biržiškos šaknys – Karšuvos žemėje, Biržų lauko (dab. Šilalės raj.) buvusiame dvarelyje. Prasminga, kad Biržiškų bajorų herbas vaizdavo gulbes – ištikimybės simbolį. Biržiškos sena žemaičių bajorų giminė ir nuo seno turintys polinkį į mokslą. A. Biržiška 1880 m. baigė mediciną Maskvos universitete, susituokė su lenkaite Elžbieta Rodzevičiūte. Pora grįžo į Lietuvą, aplinkybių verčiami apsigyveno Viekšniuose. Čia užaugino tris sūnus profesorius: Mykolą (1882-1962) – literatūros istoriką, tautosakos tyrinėtoją, Vasario 16-osios Akto signatarą, Vaclovą (1884-1956) – bibliografą, kultūros istoriką, Viktorą (1886-1964) – inžinierių, matematiką. Viekšniuose turi magišką reikšmę skaičius trys: profesoriai trys, muziejai trys, Viekšnių 200 metų istoriniame herbe trys aštuoniakampės žvaigždės su karališka karūna, kurį dar 1792 m. gegužės 15 d. miesteliui kartu su ketverių metų privilegijomis suteikė valdovas Stanislovas Augustas (1).

Ant Biržiškų senųjų pamatų atstatytame name nuo 2009 m. įsikūrusi Viekšnių biblioteka, kurioje dabar telpa apie 10 tūkst. knygų. Dideles baltas duris mums plačiai atvėrė bibliotekininkė Ona Pačengienė. Buvusiame daktaro A. Biržiškos darbo kambaryje, kuklioje ekspozicijoje surinktos Biržiškų knygos, šeimos nuotraukos, akį traukia stalelis ir kėdė iš buvusio Biržiškų gyvenimo. Kukli bibliotekininkė Onutė (o juk brolių Biržiškų auklė irgi buvo Onutė Butkaitė (2), esą prieš mirtį sudeginusi dalį V. Biržiškos rankraščių) ir vėl saugo Biržiškų prisiminimą Viekšniuose. Biržiškų archyvinė medžiaga išsibarsčiusi skirtinguose fonduose bei saugojama Vilniaus universiteto, Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių ir Klaipėdos universiteto bibliotekose.

Tauragiškiams įdomiausias daktaro Kazio Pemkaus fondas, esantis Klaipėdos universiteto bibliotekos rankraštyne. Čia saugojami penkiasdešimt du V. Biržiškos laiškai mūsų kraštiečiui, kilusiam iš Antringių kaimo (Tauragės raj.) kalbininkui, JAV lietuvių kalbos tyrinėtojui, filologijos mokslų daktarui Petrui Jonikui (1906-1996) ir dvylika išlikusių P. Joniko laiškų rašytų „per kalkę“ V. Biržiškai. Juose atsiskleidžia paskutinieji septyneri V. Biržiškos metai praleisti užsienyje (Vokietijoje ir nuo 1949 m. JAV). Korespondencija su P. Joniku vyko nuo 1948 iki 1955 metų. Abu žemaičiai laiškuose kalbasi labai atvirai ir draugiškai. Bendravimui netrukdo amžiaus skirtumas. Dažniausiai V. Biržiška į dvidešimt metų jaunesnį P. Joniką kreipdavosi globėjišku tonu „Mielas arba brangus pone Petrai“, patarinėdamas ar pateikdamas pastabas P. Joniko tyrinėjimams. Matosi, kad prof. V. Biržiška, kaip žemaičiu „mielu prieteliu“ labai pasitikėjo P. Joniku. Šiuos laiškus išsamiai apžvelgė Klaipėdos universiteto dėstytoja Roma Bončkutė (3). Iš tų laiškų aiškėja V. Biržiškos asmenybė ir pažiūros. Jis visą gyvenimą išliko kairiųjų pažiūrų ir smerkė krikdemus, turėdamas aštrų, žeidžiantį liežuvį nepatinkančius asmenis laiškuose be gailesčio atvirai plakė. Amerikoje V. Biržiška jautėsi neįvertintas, sudėtingo charakterio, niekada nesileido į kompromisus, dėl to buvo priverstas pasitraukti iš „Lietuvių enciklopedijos“ vyriausiojo redaktoriaus pareigų (Bostone jam vadovaujant išėjo 3 tomai).

V. Biržiška 1955 m. spalio 13 d. laiške kritiškai atsiliepė apie P. Joniko pasirinkimą studijuoti Amerikoje bibliotekininkystę, kuri čia esanti „tik gryna rekliama“, o bibliotekos „viską katalogizuodamos daugiausia ne autorių, bet įvairių serijų vardu ir tuo būdu nuo skaitytojų nuslėpdamos knygas“. Gi pats V. Biržiška dar jaunystėje 1918 m., gyvendamas Maskvoje lankė A. Šaniavskio liaudies universiteto bibliotekininkų kursus, kaip teigia V. Maciūnas „gaudamas teorinius pagrindus savo ikitolinei bibliotekinės darbuotės praktikai“ (4), o JAV 1951-1953 m. buvo Kongreso bibliotekos Vašingtone konsultantas ir ten 1952 m. parengė bibliografiją „Amerikos lietuvių spauda 1874-1910“.

1955 m. lapkričio 6 d. laiške P. Jonikas paprašo prof. V. Biržiškos padėti parašyti studijų darbą apie Lietuvos bibliotekas ir pateikia klausimų apie bibliotekų finansavimą (V. Biržiška buvo pirmosios Lietuvos universiteto bibliotekos 1923 m. steigėjas, V. Didžiojo ir Vilniaus universitetų bibliotekų vadovas). Jau lapkričio 10 d. V. Biržiška atsako, kad tuomet vyriausybės finansavimas knygoms pirkti nebuvo didelis, „kad biblioteka negalėjo kartais ir visų jos iš metų į metus išrašomų mokslo žurnalų išsirašyti dėl lėšų trūkumo“.

Mūsų kraštietis P. Jonikas, jau būdamas Lituanistikos instituto prezidentu, leidžiant V. Biržiškos „Aleksandryno“ pirmąjį tomą prakalboje sako: „tas veikalas – yra dvigubai svarbus. Viena, jis pirmą kartą mūsų istoriografijoje suburia bei surikiuoja didelį būrį senųjų lietuvių autorių bei rašytojų, jų tarpe ir daugelį lig šiol mažai kam težinomų (…). Antra, veikalas žymiai palengvina įvairius tolimesnius mūsų kultūros bei literatūros istorijos tyrinėjimus. V.Biržiškos lietuvių rašytojų biografinis trijų tomų rinkinys „Aleksandrynas“ (1960-1965) pavadintas jo antrosios žmonos Aleksandros vardu, pagerbiant moterį, kaip mokslininko padėjėją, o gal kartais prisimenant ir gimtuosius Viekšnius, juk čia gyveno bei dirbo vaistininkas J. Aleksandravičius, pirmojo Lietuvoje skraidyti bandžiusio Viekšniuose gyvenusio Griškevičiaus vardas irgi Aleksandras, 1908 m. Viekšnių mokyklai suteiktas Aleksandro vardas, švenčiant caro Aleksandro II 90-ąsias gimimo metines. Neatsitiktinai „Aleksandryno“ visų trijų tomų paantraštėje norėta priminti žiaurią lietuviams caro Aleksandro II politiką, kai buvo draudžiama spausdinti ir įvežti lietuviškas knygas lotyniškais rašmenimis ir to skaudaus lietuviams draudimo šimtmečio proga, kaip tik ir išleistas viso V. Biržiškos (po jo mirties tuo rūpinosi brolis Mykolas) gyvenimo darbo vaisius – tritomis „Aleksandrynas: senųjų lietuvių rašytojų, rašiusių prieš 1865 m. biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos“.

Žinomas savo visuomenine veikla, V. Biržiška užėmė įvairius postus: 1919 m. V. Kapsuko vyriausybėje buvo liaudies švietimo komisaru (ministru), 1922 m. Lietuvos universiteto teisės fakulteto docentas (profesorius nuo 1930 m., ir dekanas nuo 1933) skaitė administracinės teisės kursą, 1923 m. Lietuvos universiteto bibliotekos įkūrėjas. 1923-1940 m. Kauno universiteto bibliotekos direktorius. 1940-1941 m. V. Biržiškos veikla siejosi su Vilniaus universitetu. Jis buvo Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius, Teisės fakulteto dekanas. Jo rūpesčiu įsteigta Bibliologijos katedra, davusi pradžią aukštajam bibliotekininkystės mokslui Vilniaus universitete. Gyvendamas Vokietijoje V. Biržiška 1946-1949 m. dėstė Pabaltijo universitete Hamburge ir Pineberge. Nuo 1949 m. gyveno JAV. 1951-1953 m. jis buvo Kongreso bibliotekos Vašingtone konsultantu.

Jaunystėje pasirinkęs Smūtkelio slapyvardį 1818 m. Voroneže išleidęs rinkinį „Eilės ir proza“, nors žinomu poetu netapo, bet jau tada prabilo rūpintojėlio balsu. Pradėjęs domėtis senąja spauda dar studijų 1903-1909 m. Sankt Peterburge metu, stebėtinai daug dirbdamas jis ateities kartoms išliko žinomas ne tiek kaip teisininkas, bet kaip 4 dalių „Lietuvių bibliografijos“ (1924-1939) išleistos Kaune, „Lietuvių rašytojų kalendoriaus“ (Tūbingen, 1946), 3 t. „Aleksandryno“ (Čikaga, 1960-1965) ir kt. mokslinių renginių leidėjas. Kaip teigė mano dėstytojas, tiesa ir buvęs VU bibliotekos direktorius, ne mažiau nei V. Biržiška garsi asmenybė, VU profesorius Levas Vladimirovas: „jis paliko didžiulį bibliografinį ir knygotyrinį palikimą, be kurio šiuo metu negali išsiversti nė vienas bibliografas, knygos ir kultūros istorikas“ (5).

Šaltiniai:

1. Diploma renovations miastu wolnemu Rzeczpospolitej Wiekszniam w Księstwie Žmudzkim ležącemu – Lietuvos metrika=Metryka Litewska. Kn. 536 (1791-1792). – V.: Versus aureus, p. 132-134.

2. Liepaitė I., Šulgienė N. Vaclovo Biržiškos Aleksandryno ir kitų rankraščių likimas pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. – Knygotyra, 2012, t.58, p. 80-93.

3. Bončkutė Roma. Vaclovo Biržiškos laiškai Petrui Jonikui (1948-1955) Klaipėdos universiteto bibliotekos Kazio Pemkaus fonde. – Archivum Lithuanicum 12, 2010, p. 353-380.

4. Maciūnas Vincas. Vaclovo Biržiškos įnašas lituanistikon // Rinktiniai raštai. – V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003, p. 773-794.

5. Vladimirovas Levas. Vaclovas Biržiška mano prisiminimuose. – Tarp knygų, 1992, nr. 2., p. 25-26.

S. Kancevyčiaus nuotr.

Nuotraukoje: Tauragės bibliotekininkai Viekšniuose 2013 m.

Voruta. – 2013, lapkr. 9, nr. 23 (787), p. 2.

Kultūra , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra