Tas negeras tautiškumas, arba Kai politologai virsta politrukais

Autorius: Data: 2011-12-08, 15:45 Spausdinti

Arūnas VYŽINTAS

Lietuvos viešojoje erdvėje nesiliauja istoriškai susiklosčiusios lietuvių tautinės tapatybės kritika. Tiesa, kritika kartais tai sunku pavadinti, nes daugelis lietuviškąją tapatybę kritikuojančių autorių užsiima primityvia ideologine propaganda, labiau menančia kokių nors sovietmečio politrukų agitaciją. Nieko nuostabaus, kad tokiuose tekstuose neretai pasigendama elementaraus objektyvumo, logikos ar net paprasčiausio sveiko proto. Juk politrukams, kaip gerai žinome, visa tai nebūtina, nes objektyviai egzistuojanti realybė pernelyg dažnai neatitinka jų propaguojamų ideologinių miražų.

Vienas iš paskutinių tokio pobūdžio minties šedevrų yra neseniai konferencijoje „Tolerancija ir totalitarizmas. Laisvės išbandymai“ skaitytas istoriko, politologo, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekano profesoriaus Šarūno Liekio pranešimas, gausiai cituojamas DELFI portale.

Su naujakalbe – į naują utopiją?

Pasirodo, pasak profesoriaus, „Lietuvoje yra labai išvešėjęs tautos ir valstybės atskyrimas bei antivalstybiškas tautininkiškos ideologijos pobūdis“.

Tautos ir valstybės atskyrimas Lietuvoje iš tikrųjų išvešėjęs. Tačiau pleištą tarp tautos ir valstybės pas mus iš peties varo anaiptol ne kažkokia tautininkiška ideologija (kurios idealas būtent ir yra tautinė valstybė, nors ir kiek ribotai suvokiama), o, atvirkščiai, uoliai brukama kosmopolitinio ar supranacionalistinio pobūdžio ideologija, kurią propaguoja didelis būrys indoktrinuotų politrukų, svaičiojančių apie baisią tautinės valstybės žalą, tautiškumo nesuderinamumą su pilietiškumu ir valstybingumu, o dažnai net ir apskritai pačių tautų nereikalingumą.

Štai ir Liekis dabar, pats sau prieštaraudamas, su aplombu aiškina, kad net „dažnai vartojamas terminas „tautiškumas“ yra ydingas pats savaime. Jis yra nevartotinas“. Tačiau terminai negali būti ydingi patys savaime. Jų ydingumą ar netinkamumą konkrečiame kontekste lemia vienokios ar kitokios priežastys. Tiesa, Liekis toliau jau nurodo ir termino „tautiškumas“ ydingumo priežastį: pasirodo, jis yra atskiriantis, o ne integruojantis. Esą jis atskiria dalį Lietuvos piliečių. Liekis stebisi, kad kartais net ministrai kalba apie tautiškumą, nors, jo nuomone, turėtų kalbėti tik apie valstybę ir valstybingumą. 

Mat kaip įdomu – atsisakykime termino „tautiškumas“ ir Lietuvos piliečiai ims labiau integruotis. Kvepia kone George’o Orwello aprašytąja naujakalbe. Ir labai primena radikalių feminisčių reikalavimą uždrausti terminą „vyriškumas“, kuris neva irgi esąs baisiai atskiriantis bei diskriminuojantis. Tik neaišku, kokiu stebuklingu būdu termino „tautiškumas“ atsisakymas suartintų tautą ir valstybę bei labiau integruotų visuomenę? Ir kaip šią nuostabią utopiją įgyvendinti – agitacija, įtikinėjimu ar kitokiu masiniu tautinės savimonės išplovimu? O gal tiesiog imti ir apskritai uždrausti apie tautiškumą kalbėti? Tik užsimena kas apie tautiškumą – tuoj valstybinė kalbos komisija skiria baudą. Tačiau vargu ar tokie absurdiški eksperimentai Lietuvos visuomenę labiau integruotų – nebent tik daugiau sukiršintų.

Beje, vadovaujantis Liekio logika reikėtų atsisakyti ir sąvokos „pilietiškumas“ kaip diskriminuojančios ir dezintegruojančios, atskiriančios piliečius nuo nepiliečių, o pilietiškus piliečius, savo ruožtu, nuo ne tokių pilietiškų.

Taip pat reiktų atsisakyti terminų „moteriškumas“, „vaikiškumas“, „žmogiškumas“, „aristokratiškumas“, „krikščioniškumas“, „meniškumas“, „moksliškumas“, „sportiškumas“, „ūkiškumas“, „idiotiškumas“ ir dar nežinia koks „-iškumas“. Nes visi jie kažką atskiria ir taip dezintegruoja visuomenę.

O galų gale reikėtų apskritai atsisakyti kalbos, nes kone visos sąvokos ką nors nuo ko nors atskiria, kadangi įvardija skirtingus dalykus. Palikti reiktų tiktai neartikuliuotą mykimą, su kuriuo būtų galima darniai žygiuoti išsvajoto Gyvulių Ūkio link.

Tik bėda, Liekis pats vis dar niekaip neįstengia atsikratyti atgyvenusios senkalbės, netgi tvirtina, esą tautiškumas Vokietijoje, skirtingai nei Lietuvoje, nėra jokia vertybė. Tačiau jei taip būtų, etniniai vokiečiai nebūtų privilegijuoti Vokietijos pilietybės atžvilgiu ir negautų jos žymiai lengviau ir greičiau nei į Vokietiją atsikėlę ne vokiečių tautybės asmenys. Taigi vokiečiams tebėra svarbi ne tik pilietinė tautiškumo samprata, bet ir istoriškai susiklostęs etnokultūrinis tautiškumo supratimas, daugeliu aspektų artimas ir lietuviškajam. Sunku patikėti, kad Liekis, būdamas VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas, to nežinotų – tad belieka manyti, kad jis tyčia klaidina patiklesnę auditoriją.

Liekis aiškina, kad esmine vertybe Lietuvoje bei visame mūsų regione turėtų tapti paneuropinė tapatybė, kad tai yra geidžiamybė, prie kurios turėtume eiti ir mes. Pasak pranešėjo, Centrinėje ir Rytų Europoje jaunimas ją jau priima. Nežinau, kaip savo naujakalbėje Liekis konkrečiai supranta tą paneuropinę tapatybę, tačiau aš, kaip ir daugelis lietuvių, visą gyvenimą ir taip jaučiausi esąs lietuvis ir europietis. Ir viena kitam man anaiptol nekliudė, o, atvirkščiai, betarpiškai siejosi. Kaip, manau, ir daugumai čekų, lenkų, vengrų, estų ir kitų Liekio minimo regiono tautų atstovų. Taigi europinė tapatybė visai nebūtinai atmeta tautiškumą ar su juo konfrontuoja.

Tačiau Liekis, panašu, propaguoja būtent radikalųjį ideologinį paneuropizmo variantą, kone su pasibjaurėjimu atmetantį ne tik tautines valstybes, bet ir tautiškumą it kokią nereikalingą atgyveną. Tačiau net grynai pragmatiniu ES integracijos požiūriu nėra jokios prasmės su tuo tautiškumu taip beatodairiškai kovoti, nes jokia dirbtinai primesta paneuropinė tapatybė jo neatstos. O destruktyviai paveikti visuomenę gali labai greitai. Kaip kadaise, dar prieš keturiolika metų rašiau, „tautinės savimonės nykimas ar naikinimas, tautinių interesų ar savigarbos žeidimas, lygiai kaip ir perdėtas globalistinių-kosmopolitinių tendencijų eskalavimas, gali paskatinti visuomenės fašizaciją, kraštutinio, agresyvaus, piktybinio nacionalizmo, net nacizmo ar rasizmo apraiškas“ („Apie „kosmopolitinę“ Europą ir „nacionalistinę“ Lietuvą“. – Kultūros barai, 1997, nr. 12, p. 5). Pastaruoju metu išvešėję nacionalistinio ekstremizmo protrūkiai įvairiose Europos ir pasaulio šalyse tai, deja, daugiau negu akivaizdžiai patvirtina.

Tautiškumo ir valstybingumo niekinimas eina kartu

Norėdamas parodyti, kaip tautiškumas neva prieštarauja valstybingumui, Liekis svaičioja: „nereikia mums nei institucijų, nei valstybinių tradicijų. Pasižiūrėkite į mūsų švenčiamas Dainų šventes arba Tūkstantmečio šventimą, puikiai matysite, ką ten švenčiame: nėra ten nei miesto, nei dvaro, yra tik šiuolaikiniai lietuviai tautiniais drabužiais bei devynioliktame amžiuje susiformavusios etnografinės grupės – žemaičiai, aukštaičiai. Lietuvos, kaip valstybės, istorijos, ten nėra“.

Visų pirma daugiau negu keista girdėti, kad per Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio šventimą nebūta su jos istorija ar miesto bei dvaro kultūra susijusių renginių, o vien tik trypta etnografiniais rūbais vilkinčių tautiečių. Nebent ponas Liekis per tas šventes kiek padaugino ir juos supainiojo su renesansinių šokių kolektyvais arba viduramžių šarvais vilkinčiais riteriais, šauniai besipliekusiais turnyruose. 
 
Na, o dainų šventės, kaip, tarkime, ir roko festivaliai, šokėjų varžybos ar krepšinio čempionatai, ir neprivalo būti susietos su istorija. Bet esmė ta, kad, kaip tyčia, daugelyje nepriklausomoje Lietuvoje vykusių dainų švenčių Lietuvos valstybingumui buvo skirtas didžiulis dėmesys. Antai užpernai Pasaulio lietuvių dainų šventės renginiai buvo konkrečiai sujungti su tuo pačiu Tūkstantmečio minėjimu, o, pavyzdžiui, 2003 metais – su Mindaugo karūnavimo jubiliejumi, dėl kurio net specialiai perkėlė dainų šventės datą.

Kita vertus, be minėtų jubiliejų, Lietuvoje nuolat vyksta daugybė ir kitų su jos istorija betarpiškai susijusių švenčių bei masinių renginių – pradedant Žalgirio mūšio minėjimais, baigiant Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena. Tačiau didysis kovotojas su tautiškumu viso to nepastebėjo. Nieko nuostabaus. Politrukams realybė egzistuoja tiktai tiek, kiek telpa jų ideologinės propagandos rėmuose.

O jei kas ir trukdo Lietuvos piliečiams valstybines šventes švęsti ir svarbias istorines datas minėti – tai visų pirma tie patys indoktrinuoti kovotojai su lietuviškąją tautine tapatybe, kurių, lyg kokiu sovietmečiu, knibždėte knibžda visa viešoji erdvė, žiniasklaida ir net įvairios valstybinės institucijos. Kas, jei ne jie, didesnę dalį Lietuvos istorijos, tarsi tęsdami bolševikinių politrukų darbą, pavertė nuolatiniu patyčių objektu, jau net patį valstybės atkūrimą atvirai paskelbdami istorine klaida, o Lietuvos valstybingumą – nebe vertybe.

Nieko nuostabaus, kad tokio forsuoto agitpropo veikiamai nemažai daliai mūsų visuomenės į Lietuvos istoriją ir pačią valstybę nusispjaut. Kam švęsti kažkokias valstybines šventes, jei pats Lietuvos valstybės atkūrimas – klaida, valstybės herbas – nupiepęs kuinas, valstybės vėliava – afrikietiškas skuduras, valstybės himnas – girtų studentų užstalės daina, nuplagijuota liguisto antisemito, o pats žodis „patriotizmas“, anot vieno istoriką imituojančio šoumeno, kelia juoką. Kam minėti istorines datas, jeigu Žalgirio mūšis – sovietmečiu suformuotas mitas, Pilėnų gynėjai – iš baimės išsižudę bailiai, Klaipėdos atgavimo minėjimas – tolygus šunų teritorijos žymėjimui ir taip toliau, ir dar gražiau…

Visa tai ne kokių alaus prisigėrusių gatvės padugnių sapalionės – tai tų pačių etatinių kovotojų su lietuviškąją tapatybe ir tautiškumu retorikos šedevrai. Tai – gerai žinomų Lietuvos istorikų, politologų, žurnalistų, filosofų mintys, išsakytos viešojoje erdvėje. O jei cituočiau tai, kas iš tikrųjų šių išminčių kalbama užkulisiuose, būtų galima pateikti dar ir ne tokių akibrokštų.

Būtų dar pusė bėdos, jei tai ir liktų tiktai masinio agitpropo rėmuose. Bet juk į šių daugiau ar mažiau įtakingų veikėjų retoriką ir ideologines nuostatas atsižvelgiama netgi priimant įstatymus bei formuojant valstybės politiką, o daugelis iš jų ir konkrečiai patys tuo užsiima.

Deja, tautiškumo niekinimas Lietuvoje jau nuo seno ėjo koja kojon su valstybės ir valstybingumo niekinimu ir griovimu. Kas gyveno sovietmečiu – puikiai viską pamena. Nieko nauja.

Propagandiniai kūliavirsčiai

Liekis tvirtina, kad tos nacionalizmo atmainos, kurias matome Rytų ir Centrinėje Europoje, turi daug nepatrauklių bruožų. Anot jo, iš neseniai praūžusios Lenkijos nepriklausomybės šventės kaimyninėje valstybėje galima spręsti, jog Centrinėje ir Rytų Europoje vyrauja anti-tapatybė, kuri yra prieš ką nors nukreipta: prieš liberalizmą, prieš homoseksualus ar dar ką nors kita. „Jeigu pasižiūrėsime į lenkišką pavyzdį, kai lapkričio 11-ąją buvo švenčiama Lenkijos nepriklausomybės diena ir policija vaikė nacionalistus, tai suprasime, kad lenkiška tapatybė yra tapatinama su antiliberalizmu, antigėjiškumu, anti-, anti-, anti-, anti-. Kitaip sakant, liberalizmas toms kraštutinėms jėgoms visuomet yra kaip grėsmė tautai“.

Bet juk lygiai taip pat galima pasakyti, kad daug nepatrauklių bruožų turi ir įvairios Vakarų Europos šalių nacionalizmo atmainos. Pavyzdžių būtų galima pateikti šimtus. Ir net daug aršesnių už minėtą lenkiškųjų nacionalradikalų atvejį. Tačiau Liekis juk iš to nedaro apibendrinančių išvadų apie Vakarų šalis ir tautas. Tad gal ir į Centrinę bei Rytų Europą vertėtų pažiūrėti šiek tiek atsargiau ir labiau diferencijuotai. Kalbant tiek apie konkrečias nacionalizmo apraiškas, jo ideologinius variantus, tiek vyraujančią tautinę tapatybę platesne prasme. Pavyzdžiui, kažin ar korektiška į vieną gretą statyti lietuviškąjį nacionalizmą su nepalyginamai radikalesniu, įtakingesniu ir nepakantesniu šovinistiniu rusiškuoju.

Bet įdomiausia čia yra tai, kad būtent pats Liekis dar visai neseniai liejo ditirambus lenkiškosios tautinės tapatybės tolerantiškumui, kurio neva esą nepalyginamai daugiau nei pas lietuvius. Maža to, eilinį kartą su žemėmis maišydamas lietuviškąją tapatybę, tvirtino, kad kaimyninėje Lenkijoje net „narodovcai, tarpukario Lietuvos tautininkų broliai, seniai yra tapę visuomenės marginalais, palyginamais su juodaplaukiais gotais tarp paauglių“. Esą Lietuva europiniame kontekste šiuo atžvilgiu yra išskirtinė, artimesnė nacionalistinei fašistuojančiai Rusijai.

Dabar gi lenkai, priešingai, vaizduojami kaip baisiai netolerantiški ultranacionalistai ir šis naujas jų įvaizdis pasitelkiamas pailiustruoti visos Centrinės ir Rytų Europos tautų – kartu ir lietuvių – tautinės tapatybės netolerantiškumui.

Taigi, lyg jau minėtoje George’o Orwello antiutopijoje, Liekiui du plius du gali būti ir trys, ir penki – priklausomai nuo to, ko tuo metu reikia propagandai. Tokios demagoginės ekvilibristikos galėtų pavydėti net uoliausi bolševikiniai politrukai. O kai kas dar naiviai laikė Liekį ištikimu polonofilu. Bet kad kaimynai lenkai jam, panašu, tėra paprasčiausia agitpropo medžiaga, kurią galima vartyti kaip tik panorėjus.

Tačiau tai dar ne viskas. Nejaučiu jokių simpatijų lenkų nacionalradikalams (kaip ir bet kokiems ultraradikalams ir ekstremistams), tačiau teisybės dėlei reikia pasakyti, kad iš tikrųjų Lenkijos policijai per Lenkijos nepriklausomybės dieną teko vaikyti ne tik lenkų nacionalistus, bet ir gana margo plauko kairiuosius ekstremistus, kurie prie riaušių sukėlimo ženkliai prisidėjo ir kurių paremti atvažiavo gausūs „antifašistinių“ radikalų būriai iš kitų šalių, visų pirma Vokietijos. Liekiui nė motais, kad beveik pusė Lenkijoje areštuotų riaušininkų – užsieniečiai, tarp kurių  beveik visi – vokiečiai (tarp sulaikytųjų dar buvo vienas kitas danas, ispanas ir kt.). Lenkijos Vidaus reikalų ir administracijos ministras Jerzy Milleris sakė, kad vokiečių ekstremistai buvo sekami nuo pat Lenkijos ir Vokietijos sienos ir kad vokiečių pareigūnai iš daugelio jų atėmė riaušėms skirtas priemones.

Dėl jų agresyvių išpuolių apgailestavimą ir viešą atsiprašymą pareiškė pats Vokietijos ambasadorius Lenkijoje Ruedigeris Freiherras von Fritschas. „Atsiprašau, kad tą akimirką, kai Lenkija šventė laisvę, kai kas nusprendė tuo piktnaudžiauti. Laisvė nepateisina smurto naudojimo – nei tavo paties šalyje, nei priimančioje šalyje“, – sakė jis.

Tačiau minėtų ekstremistų Liekis, aišku, nepastebėjo ir apie jų tapatybės tipą jokių toli siekiančių apibendrinančių išvadų nepadarė. Gal kad jų tapatybės tipas ideologiškai artimesnis, o gal kad ne itin politkorektiška tą vaivorykštinių radikalų gaują kliudyti. Bet, manau, visų pirmiausia todėl, kad tai neleistų ant Centrinės ir Rytų Europos tautų – tarp jų ir lietuvių – tautinės tapatybės ir apskritai tautiškumo karti visų netolerantiškumo šunų.

Išvados

Taigi, kaip matėme iš aptartų Liekio pranešimo pasažų, jam mažai terūpi objektyvūs faktai, tiesa, logika ir net elementariausias intelektualinis sąžiningumas. Svarbiausia, per daug nesismulkinant dėl kažkokio objektyvumo, eilinį kartą pavaryti ant negerojo tautiškumo, tautinės valstybės, lietuviškosios tautinės tapatybės ir taip toliau – vis koks nors purvas prilips.

Politrukui toks agitpropas – kaip tik. Tačiau istorikui, politologui, socialinių mokslų daktarui – turėtų būti gėda. Tik abejoju ar bus…

Nuotraukoje: Žalgirio mūšio jubiliejaus eisena prie Kauno pilies

Nuomonės, diskusijos, komentarai , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra